Daugiau nei prieš dešimtmetį gimtadienio proga dovanų gavęs dambrelį, dailininkas Egidijus Darulis nė nenumanė, kad netrukus šis mažiausias pasaulyje instrumentas taps neatsiejama jo gyvenimo ir kūrybos dalimi.
Apie dambrelio išskirtinumą, paplitimą pasaulyje bei atgimimą E. Darulį kalbina Gediminas Kajėnas.
Išgirdus itin savitą dambrelių muziką, galvoje kaip mat iškyla šamanistinės kultūros – tuviai bei kitos tolimojo Sibiro tautos. Vis dėlto, kaip plačiai pasaulyje yra paplitęs šis instrumentas?
Išties šis instrumentas labai dažnai yra siejamas su tuviais, jakutais, romais-totoriais, mat po Antrojo pasaulinio karo jis gyvavo praktiškai vien tik šiose tautose. Tolimajame Sibire dambrelis, kaip ir gerklinis dainavimas, buvo neatsiejama kultūros dalis. Ši tradicija egzistavo ne tik gyvuoju perdavimo būdu, tačiau grojimo bei dainavimo technikos buvo mokoma mokyklose ar tam skirtuose būreliuose. Neabejotinai tai buvo susiję ir su šių tautų šamanistinėmis tradicijomis, gyvavusiomis šalia komunistinės sistemos savotiškame pogrindyje.
Tuo tarpu Vakarų Europoje dambrelį – tylų kamerinį instrumentą – pamažu išstūmė armonikos, smuikai, polkutės ir valsiukai. Tačiau dar iki XVIII a. šis instrumentas egzistavo lygia dalimi su kitais. Tai rodo ir toks faktas, jog žymiojo Ludwigo van Beethoveno mokytojas kompozitorius Johannas Georgas Albrechtsbergeris buvo sukūręs mažiausiai septynis koncertus dambreliui ir styginiams instrumentams. Beje, trijų iš jų partitūros yra saugomos Budapešto bibliotekoje. Tad dambrelis buvo vertinamas pakankamai rimtai.
Gyvavo jis ir kasdieniame europiečių gyvenime – italai dambreliu grojo serenadas, pasilinksminimams jį naudojo keliaujantys prekiautojai, artistai, muzikantai, fokusininkai, elgetos ir net kariai samdiniai.
Dambrelių archeologai randa praktiškai visame pasaulyje, išskyrus tik Afrikos bei Australijos žemynus. Pats seniausias dambrelio egzistavimo paliudijimas datuojamas 300 metų per. Kr. Tai Kinijoje rastas piešinys, kuriame pavaizduotas dambreliu grojantis vyras. Tuo tarpu radiniai Europoje datuojami XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Seniausias pavyzdys iš Europos – tai Šveicarijoje rastas dambrelis, kurio amžius siekia XIII a.
Ar skirtinguose kraštuose gyvuojantys instrumentai kažkuo tarpusavyje skiriasi, tarkime, gaminimo būdais, medžiagomis?
Kinijoje, Japonijoje, Vietname dambrelis yra kiek kitoks – tai plokštelė su trikampe įpjova, vidiniu liežuvėliu. Dabar jie dažnai gaminami iš paprasčiausios metalinės plokštelės, šovinio gilzės, o seniau buvo daromas iš kaulo, banginio ūso, tampresnio medžio tošies. Tuo tarpu Europoje dambrelio liežuvėlis yra pritvirtintas prie pagrindinio rėmo ir būtent tokių pavyzdžių archeologai randa daugiausia.
Yra įvairių teorijų dėl to, kuris kraštas vadintinas dambrelio gimtine. Mano manymu, savo esme dambrelis yra toks primityvus, kad lygiagrečiai jis galėjo atsirasti skirtinguose pasaulio kraštuose, kaip būgnas ar puodas.
Na, o grojimo technikos?
Niekas nepatikrins, kaip juo buvo grojama prieš du tūkstančius metų, bet etnomuzikologai linksta manyti, kad archajiškiausias grojimo dambreliu tradicijas yra išlaikę tie patys tuviai bei jakutai. Čia grojama delną surietus beveik į kumštį ir instrumento liežuvėlį pirštu judinant į vieną pusę. Jų muzika – tai gamtos garsų – žirgo jojimo, prunkštimo, gegutės kūkavimo, lietaus lašų – mėgdžiojimas.
Na, o kuo toliau į vakarus, tuo labiau ritmas sudėtingėja ir grojama liežuvėlį užgaunant tiek nuo savęs, tiek ir į save. Iš čia ir atsiranda ritmų įvairovė, kuri taip puikiai dera su šiuolaikine elektronine muzika.
Anksčiau aš labai nustebau sužinojęs, kad ir Lietuvoje buvo grojama dambreliais. Gal yra išlikusių kokių nors liudijimų ar įrašų?
Jau tai, kiek mūsų kalba šis instrumentas turi vardų kelia nuostabą. Dambrelis, dombrelis, dumbrelis, dambrelė, dombrelė, dumbrelė, bandūrėlis, bindūrėlis, bandurka, dambras, varganas, vargonėliai, šeivelė, kanklikė, bimba – kuris iš šiandien įprastų instrumentų galėtų prilygti dambreliui?
Lietuvos teritorijoje – Klaipėda, Kernavė, Trakai – archeologiniai dambrelių radiniai siekia XIV a. Neseniai kasinėjant Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją taip pat buvo surastas dambrelis. Beje, pagal šį pavyzdį man pavyko pagaminti dambrelių, kuriuos Valdovų rūmų muziejus naudoja edukaciniuose užsiėmimuose ir galima ne tik išgirsti, tačiau ir pajausti, kaip šiuo instrumentu grojo, kokį garsą išgaudavo mūsų protėviai.
Kristijono Donelaičio „Metuose“ rašoma, kad linksmindamasis „Lauras su pirštu dambrelį skambino pūsdams“. O vienas senas anykštėnas man pasakojo, kad jų krašte nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Velyknakčio, kai bažnyčiose neskambėdavo nei varpai, nei vargonai, pakylėjimo metu būdavo skambinama būtent dambreliais.
2004 m. išleistoje knygoje „Aukštaitijos dainos, sutartinės ir instrumentinė muzika“ yra keturios Ukmergės krašte užrašytos melodijos, skirtos dambreliui ir kitiems pritariantiems instrumentams įrašytos bene XX a. pradžioje.
Yra išlikusi ir 1938 metais daryta trijų muzikantų nuotrauka. Vienas jų – Juozas Kutelis rankose laiko gan nemažą dambrelį, panašų į tuos, kurie labai paplitę Vengrijoje. Beje, mūsų tautosakoje taip pat gan gausu šio instrumento įvardijimų, tad dambrelis turėjo savo vietą žmonių gyvenime.
Etnomuzikologas Evaldas Vyčinas yra gražiai pasakęs, kad grojant dambreliu, „žmogus pats turi tapti katedra, nes garso akustika gimsta iš žmogaus burnos, o pats garsas, tartum skliautais, vibruoja visame kūne“. Kaip pats apibūdintumėte patį grojimą dambreliu?
Labai poetiškai pasakyta ir kartu labai teisingai. Tačiau tokią patirtį gali paliudyti tik žmogus, rimčiau pradėjęs groti dambreliu. Norint išgauti platų garsų diapazoną, reikia groti visu kūnu, visais raumenimis. Jei neįtrauksi pilvo preso – neišgausi žemos garso. Jei nekvėpuosi diafragma, o jos sutraukimas ir išpūtimas nesutaps su pirštų judesiais – neišgausi ritmo. Jei neišmoksi uždaryti ir atidaryti gomurio, nepavyks imituoti nei gegutės, nei žirgo. Todėl grodamas dambreliu žmogus pats tampa muzikos instrumentu. Iš jo, per jį sklinda ir ritmas, ir virštoniai, ir tas unikalus gaudesys.
Grojimas dambreliu iš muzikanto reikalauja maksimalios koncentracijos, nes nėra ląstelės, kuri tuo metu negrotų. Negali užsimiršti, negali nuklysti į lankas. O ritmiškas kvėpavimas – tartum užhipnotizuoja patį muzikantą. Kelis kartus esu patyręs visiškus sąmonės atsijungimus nuo šios tikrovės, tartum būčiau kažkur prapuolęs. Beje, panašius nuotykius yra paliudijęs ir dar keletas žmonių, rimčiau užsiimančių dambreliais.
O vienas dzeną praktikuojantysis pastebėjo, kad budistai turi seną praktiką, kuri vadinasi „vaiko verksmas“ ir naudojama nusiraminimui. Šios praktikos metu kvėpuojama labai intensyviai. Vienas mano kūrinys, trunkantis apie tris su puse minutės, jam labai priminė būtent šią praktiką. Tad aš pats to nežinodamas, dambreliu grodamas, nusiraminu panašia kvėpavimo technika, kurią nuo seno naudoja budistai.
Dabar jakutai bei tuviai dambrelį naudoja net gydydami psichinius sutrikimus. Gal tai dalis jų šamanistinių praktikų? Juk neatsitiktinai dambrelis yra vadinamas „šamano žirgu“, padedančiu jam pasiekti žmogaus vidinį pasaulį. Nors man šamanizmas ir svetimas, tačiau aš tikiu, kad dambreliu galima padėti žmogui, nes jo skleidžiamos vibracijos yra gydančios.
Ar čia kalbate apie grojimą dambreliu, ar ir apie jo klausymąsi?
Ir apie klausymąsi. Juk kai mama vaikui prieš miegą seka pasaką, jį nuramina ne tiek turinys, kiek raminantis mamos balsas, tonas, intonacijos. Dambrelio muzika, kaip ir žmogaus žodžiai, sklinda iš jo burnos. Tad jei grojama linkint gero, tai išties gali padėti. Ir čia nekalbu apie kažką antgamtiško, o apie tai, kas yra mūsų pačių dalis – kvėpavimas, širdies ritmas, garsas pravėrus burną.
Mes aukštiname Bacho muziką, nes jos klausydami galime pajusti ir Dievą, ir gamtos didybę, ir žmogaus menkumą, ir amžinybę. Visa tai telpa viename kūrinyje. Tačiau tą patį išreikšti bei pajusti galima ir būgneliu, ir fleita, ir dambreliu. Ir nors bus kitos spalvos, tačiau pasakojimas – tas pats. Juk gelmė gimsta ne iš virtuoziškos technikos ar natų sudėtingumo, bet iš širdies. Svarbu tik neturėti išankstinio nusistatymo, vieno ar kito instrumento nuvertinimo, jo suprimityvinimo. Juk mūsų kūnas ir vidinė nuojauta dažnai žino geriau nei protas.
Ar galima sakyti, kad XXI a. įvyko dambrelio atgimimas? Su kuo galima būtų tai sieti?
Tikrai taip. Vos įžengus į XXI a. kilo dambrelių muzikos banga su koncertais, festivaliais, žmonių bendruomene, galų gale, meistrais, ėmusiais gaminti dambrelius. Amerikoje prasidėjęs dambrelininkų festivalis dabar net yra globojamas UNESCO, o neseniai šiame festivalyje buvo pasiektas Gineso rekordas, kai vienu metu dambreliais grojo tūkstantis žmonių. Kita vertus, dėl šio instrumento egzotiško garso ir unikalumo nereikia tikėtis, kad dambrelis taps toks populiarus, kaip, tarkime, gitara.
Vis dėlto dambrelio atgimimą derėtų sieti būtent su garsiniu jo išskirtinumu. Šiandien šis instrumentas puikiai dera su pačiais įvairiausias stiliais nuo etno iki roko bei elektroninės trans, techno muzikos, o savo džeržgesiu, vibracijomis, galų gale, gebėjimu vienu metu išgauti ir ritmą, ir pustonius, primena muzikines didžėjų variacijas. Dar ne taip seniai nebuvo galimybių gerai dambrelio įgarsinti. Dabar technika tai jau leidžia, tad dambrelis vis dažniau girdimas.
Dambrelio garsais kuriamą atmosferą galima gretinti ir su dvasiniais žmonių ieškojimais, siekį pažinti skirtingas kultūras, galų gale, su įvairiomis meditacijų praktikomis. Ir šitokios tendencijos yra ne tik mūsų krašte – panašiomis patirtimis dalijasi dambrelininkai iš įvairių pasaulio kraštų.
Kur slypi dambrelio paslaptis, jog jis, iš esmės visiškai primityvus instrumentas, gali būti toks nenuobodus?
O ar šiandien galima įsivaizduoti laiką, kai muzika nebuvo užrašoma natomis? Tuomet juk irgi žmonės ir dainavo, ir grojo. Pavyzdžiui, grigališkieji choralai arba sutartinės. Juk tai paprastai ilgai trunkantys kūriniai, kuriuose tartum nieko tokio nevyksta. Tai lyg pasakos be galo. Bet čia veikia pats muzikos rituališkumas, kartotė, ritmika. Atsiradus muzikos užrašymui natomis, aiškiai kūrinio struktūrai, klausytojas pamažu muziką ėmė suvokti ne kaip vyksmą, savotišką ritualą, bet kaip konkrečią laiko atkarpą. Ir jei tai užtrunka, žmogus praranda kantrybę. Muzika tapo labai standartizuota ir tai puikiai liudija šiandien pagal vieną schemą kuriama muzika radijui.
Šiame kontekste dambrelis tikrai atrodo labai primityviai. Juk jis gali išgauti tik vieną natą. Tai be galo nuobodu… Bet šiandien, kai esame visko pertekę, labai gera yra atsijungti nuo tos spalvotų standartų gausos ir panerti į vieną garsą, tartum grafikos kūrinį, sklidiną vidinės gelmės ir subtilumo. Būtent tai ir suteikia dambrelis – alternatyva net ir alternatyviajai kultūrai.
Nuotraukos autorius Albertas Bartašius
