Kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą šiandien, mums, netapusiems anų dienų įvykių liudininkais? Kaip patikėti tuo slėpiniu, išskaityti jo ženklus? Kaip Velykų misteriją atpažinti vykstančią savo paties gyvenime? – tai vienas šio žurnalo numerio leitmotyvų. Klausti ir būti pakeliui…
Pasklaidyti žurnalą galite ČIA.
Video anonsas ČIA.
„Visada nelengva kalbėti apie Prisikėlimą. Kur kas paprasčiau kalbėti apie kančią, apie Išganytojo gyvenimo tragediją, nes čia galime pasitelkti savo patirtį: mes žinome, kas yra mirtis, liga, skausmas, baimė, žiaurumas, pasiaukojimas, meilė, neapykanta, išdavystė, bailumas. Todėl, kai kalbame apie konkrečius įvykius Jėzaus gyvenime, galime remtis tuo, ką pažįstame“ – taip savo tekstą „Apie viską keičiantį Prisikėlimą“ pradeda metropolitas Antonijus iš Surožo. Apmąstydamas prieš du tūkstančius metų Jeruzalėje nutikusius įvykius bei mūsų dienas pasiekusius tų įvykių liudininkų pasakojimus, autorius sugrįžta į šiandieną ir toje rupioje kasdienybėje atpažinti Prisikėlimo ženklus.
Rubrikoje „Asmenybė“ – pažintis su vienu jauniausių Lietuvos vyskupų Dariumi Trijoniu. Pasak vysk. Dariaus, kartais atrodo, kad Viešpats su juo juokauja, vis prašydamas… apsispręsti per penkias minutes. O didžiausia Viešpaties išdaiga – kvietimas palikti tarnystę mylimoje Telšių katedroje ir tapti Vilniaus vyskupu. Pašnekovas teigia, kad vyskupui svarbiausia būti tėvu ir to reikia mokytis. „Didžiausias rūpestis ir malda – kad Viešpats padėtų man bręsti dvasinėje tėvystėje“ – sako jis. Apie gyvenimo ir kunigystės kelią, drąsą sakyti „taip“, paprasto bendravimo džiaugsmą ir dvasinės tėvystės pamokas ir šis gausiai iliustruotas pokalbis.
Pasaulyje yra daug gražių dalykų. Dalis jų dėl savo išskirtinės visuotinės vertės įrašyti į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) Pasaulio paveldo sąrašą, kuris turėtų užtikrinti jų apsaugą. Turėtų, bet ne visada užtikrina. Apie tai savo tekste „Kultūrinio paveldo vardan“ rašo Giedrė Steikūnaitė.
Rubrikoje „Nutylima tema“ tęsiame Rimos Sadauskienės atvirą pasakojimą apie gyvenimą su vėžiu. Antroje dalyje autorė dalijasi savo patirtimi apie chemoterapijos kursą, savo fizinę bei dvasinę savijautą, santykius su artimaisiais bei kasdienį gyvenimą tarp nuodų porcijų. Šis tekstas taip ir pavadintas – „Nuodai. II pasakojimas“.
Katalikams, ortodoksams ir nemažai daliai protestantų privalu tikėti, kad Jėzus po mirties pabuvojo pragaruose. Ši tiesa kartojama per kiekvienas Mišias jau šešiolika amžių. Tačiau ką Bažnyčios mokyme reiškia pragarai, ką Jėzus ten veikė, kokie Bažnyčios istorijoje gyvavo pragaro įsivaizdavimai, galiausiai, ar yra skirtumas tarp pragaro ir pragarų – apie visa tai Jūratės Micevičiūtės tekste „Ir nužengė į pragarus…“
Rubrikoje „Šeima“ Allanas Guggenbühlas savo tekste „Saugaus vaikystės pasaulio galas?“ svarsto apie elektroninės medijos poveikį šiandienos vaikų gyvenimuose. Pasak autoriaus, naujosios medijos vaikų ir paauglių gyvenimą formuoja taip pergalingai, kad įprastos pedagogikos principai neišvengiamai ima kelti abejonių. Tad kaip su jomis gyventi? O dvasininkas ir psichologas Aleksandras Tkačenko straipsnyje „Nuoskaudos pinklėse“ analizuoja nuoskaudą – vieną labiausiai įkalinančių ir žeidžiančių jausmų, būdingų ne tik tėvų ir vaikų, bet ir suaugusiųjų santykiams.
Petras Cidzikas – turbūt pats mistiškiausias mūsų laikų politikas – valstybės vyras, draugų kartais lygintas su Oskaru Milašiumi. Jo politinės akcijos žadinant Lietuvą, jo Lietuvos vizijos ir tam skirtos dvasinės apeigos buvo išskirtinės ne tik forma ar turiniu, bet – svarbiausia – tikrumu, grynumu, cidziškąja dvasia, kurios neįmanoma atkartoti. Ir pati Petrui skirta bausmė už tiesos žodį okupacijos metu buvo ypatinga – ne tradicinė tremtis ar lageris, o psichiatrinis kalėjimas, kur bandyta jo valią palaužti baisia chemija. Tačiau nepavyko. Visiškas Petro asketiškumas, kitoniškumas vargino šeimą, žavėjo bendraminčius, gąsdino priešus, baugino pragmatikus. Net ir praleisdamas paskutines dienas ligoninėje, jis stebino daktarus: niekuo nesiskundė, nieko neprašė. Taip tyliai ir užgeso šių metų sausio 21-osios paryčiais. Tekstą „Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys“ skiriame šios iškirtinės asmenybės atminimui. Archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotame straipsnyje jo bičiulių ir bendražygių prisiminimai.
„Smurtiniai, prievartos veiksmai vyksta ne tik namuose, bet ir kaimynystėje, mokyklose, sporto įstaigose ir, deja, bažnyčios aplinkoje“. Taip savo kalboje pasakytoje 2019 m. vasario 25 d. užbaigiant Vatikane vykusį Vyskupų Sinodą, skirtą itin skaudžiam vaikų seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje klausimui, sakė popiežius Pranciškus. Straipsnyje „Melskime Viešpatį, kad jis išlaisvintų mus nuo klerikalizmo maro“ pateikiame šią kiek patrumpintą popiežiaus kalbą, sukėlusią nemažai emocingų diskusijų visame pasaulyje.
„Diagnozė slepiasi už žmogaus, o ne žmogus – už diagnozės“ – taip teigia Pietų Kalifornijos (JAV) universiteto teisės profesorė Elyn Saks. Savo darbuose ji daugiausia gilinasi į šizofreniją – nepagydomą psichinę ligą, kuri, kaip daugelis yra įsitikinę, turėtų sugriauti bet kokią galimybę sergančiajam kurti asmeninius santykius, siekti karjeros ar gyventi savarankiškai. Tačiau ir pati teksto autorė serga šia liga. Ir nors kaip ir daugelis patiria psichozės priepuolius, atitrūkimą nuo tikrovės bei haliucinacijas, tačiau ji neigia nusistovėjusius mitus apie šią ligą, gyvendama šeimyninį gyvenimą ir kaupdama mokslinius laimėjimus, dėstydama universitete ir nepasiduodama ligai, kuri niekada neatsitraukia.
Rubrikoje „Laiškai įpykusiam Adomui“ tęsiame tėvo joanito Eliaso Leydso mąstymus apie tikėjimo kelionę. Šį kartą jis gilinasi į Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinį. Ketvirtasis jo laiškas pavadintas „Žvelgiant į nukryžiuotąjį Jėzų“.
„Man prireikė kelių dešimtmečių suprasti, jog daugiausia galiu padaryti dirbdamas savo paties krašte, fotografuodamas savo ežero žmones, per juos pasakodamas krašto istoriją ir tokiu būdu atskleisdamas jo išskirtinumą bei grožį“ – sako fotomenininkas Klaudijus Driskius (g. 1959), kurio darbai kupini autentiškų buračiškų personažų, o kartu ir – žaismingų bei ironiškų mūsų laikmečio ženklų. Tačiau pačiam menininkui fotografija, visų pirma, – tai santykis su žmogumi, bandymas pažinti ir suprasti bei tokiu būdu išsaugoti jo pėdsaką amžinybei. Apie tai pokalbyje su K. Driskiumi pavadintame „Gyvenimai šviesoje“.
Rubrikoje „Sveikas, gyvenime“ kun. Kęstutis Dvareckas tęsia straipsnių ciklą apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šį kartą – apie antrąjį žingsnį – „Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką protą“.
„Jeigu turime Dangaus viltį, jau turime Dangų. Tai, kas yra mūsų širdyje, jau yra tikrovėje ir mes esame ten“ – rašo šviesaus atminimo teologas Valdas Mackela. Žurnale toliau tęsiame jo komentarus Giesmių giesmei. Šioje ciklo dalyje skaitytojus kviečiame atidžiau pažvelgti į ketvirtąją Giesmių giesmės eilutę, kuri atskleidžia Mylimosios troškimo jėgą, tikrojo džiaugsmo šaltinį, šio džiaugsmo lygmenis ir įstatymo dovaną, suvienijančią protą ir jausmus.
Rubrikoje „Pašaukimas“ – pažintis su Casey‘is Cole‘as OFM – jaunu pranciškonu, kuris aktyviai ir drąsiai dalijasi ne tik pranciškoniško gyvenimo užkulisiais, bet pasakoja, ką reiškia būti krikščionimi šiuolaikiniame pasaulyje. Jo mintis galime aptikti „YouTube“ kanale, tinklaraštyje www.breakinginthehabit.org, instagrame, tviteryje, feisbuke. O ir neseniai lietuviškai pasirodžiusioje jo knygoje „Pašaukimas. Kas nutinka Dievui pasakius „Taip“. Casey‘io pasakojimai autentiški, atviri ir labai paprasti. Jis skelbia visiems girdėtą žinią – krikščioniško gyvenimo kelias pasakius Dievui „taip“ tik prasideda, o likusią dalį vis tiek teks nueiti patiems.
„Poezijos melas tikresnis nei gyvenimo tiesa“ – yra sakęs didis grožio poetas ir kartu beatodairiškas grožio vartotojas, rašytojas Oskaras Vaildas, kurio mintys ir aforizmai užbaigia šį žurnalo numerį.
Įkvepiančių atradimų šioje „Kelionėje“.
