Paauglys ir knyga – misija neįmanoma? Nebūtinai juk, pripažinkime. Laiku ir vietoje pasiūlius įdomią temą, užsikabinus už įdomaus autoriaus ar požiūrio, įtraukti galima ir labiausiai neskaitantį. Beje, pastebėjau, jog sudominti paauglius knyga geriau sekasi ne tiesiogiai jiems brukant knygą į rankas, o šalia jų su kokiu įdomiu žmogumi kalbant apie geras perskaitytas knygas.
Šiek tiek užtrukau tokią krūvą skaitydama, tačiau buvo verta! Beveik visas knygas nuoširdžiai rekomenduoju (na, išskyrus gal vieną kitą…) – tiesiog atsirinkite, kas JUMS įdomu.
Damijan Šinigoj. Evos beieškant (vertė L. Masytė). – Vilnius: Gelmės, 2019. 126 p.
Gaivus ir vasariškas romanas paaugliams. Optimistiškas ir sąmojingas. Taip ir įsivaizduoju jį skaitant kur nors paplūdimy ar prie ežero, ar hamake. Tikras nuotykių romanas, išlaikantis dėmesį ir nuostabą iki paskutinio puslapio. O ir pasakojama apie vasaros atostogas.
Veiksmas vyksta tarp dviejų šalių: Slovėnijos ir Švedijos. Tarp dviejų paauglių, kurie jau kelis metus bendrauja internetu ir planuoja šią vasarą susitikti. Pavyko tuo įtikinti ir abiejų šeimų narius. Na, bent jau atrodo, kad pavyko. Juk suaugusieji, kaip visad, turi savų planų ir ambicijų, kurias ne visada atskleidžia savo atžaloms. Sugriuvus Leono ir Evos planams susitikti, paaugliai vis dėlto nusprendžia to nepaisyti ir Leonas paslapčia pabėga iš namų, autostopu keliauja iš Švedijos į Slovėniją (tenka net į keltą vogčiom patekti) ir nė kiek neabejoja, kad jam pavyks. Jis juk viską apskaičiavo ir suplanavo! Deja, nesuplanuosi vagystės, dokumentų dingimo, išsikrovusio mobiliojo telefono ir vėl eilinį kartą planus keičiančių abiejų paauglių tėvų. Arba audros ir neapskaičiuotų jėgų. Palydėjimą parašęs autorius ragina tiek tėvus, tiek paauglius šį romaną skaityti rezervuotai – juk rašytojo galioje sugalvoti laimingą pabaigą, o gyvenime, deja, taip nutinka ne visada.
Romane netrūksta painių ir komiškų situacijų, naivios paaugliškos drąsos, kai ne visad apgalvojamos pasekmės, o noras greičiau tapti suaugusiuoju nebūtinai duoda rezultatų ar įrodo tavo brandą. Knygoje daug dialogų, pokalbių, kurie nepaprastai jautriai ir taikliai vaizduoja bręstančio vaiko pasaulį, santykius, požiūrį. Tai knyga, kuri, viena vertus, tarsi neįpareigojantis nuotykių romanas, o kita vertus – žavus skaitinys apie paauglystės drąsą, naivumą ir brendimo grožį.
Yan Marchand. Sokratas – prezidentas! (Vertė D. Habdankaitė) – Vilnius: Jonas ir Jokūbas, 2019. 64 p.
Tai jau antroji šios leidyklos knyga, kurią skaitau. Ir negaliu atsidžiaugti. Mane stebina požiūrio šviežumas ir gebėjimas sudėtingus dalykus pateikti taip aiškiai ir įdomiai bei suprantamai. Haidegerį pristatant per tarakoną, o štai Sokratą – per Gorgijų (chm, na, ar tai tikrai Gorgijus, o ne koks nors Trampas, spręsti jums patiems). Skaitydama šios leidyklos knygas pasijuntu taip, kaip tą akimirką, kai pavyksta rasti tą 25-tą, patį paskutinį ir sudėtingiausią skirtumą tarp dviejų paveikslėlių – galvoje staiga viskas tampa aišku, skaidru, stoja į vietas ir struktūras. Pasaulis tikrai tampa aiškesnis ir suprantamesnis.
Taigi, šįkart veiksmas vyksta tarp dviejų pasaulių – Palaimintųjų salos (suprask, rojaus) ir Tartaro kalėjimo (suprask, pragaro). Kur pateksi po mirties, sprendžia toks senas ir išmintingas karalius Minas, kuris pasitinka mirusįjį ir teisingai parenka jam vietą. Tačiau paskutiniu metu Tartaro kalėjimas perpildytas, kaltuosius jau teks paleisti į laisvę, nes jie tiesiog nebetelpa. Minas sugalvoja išeitį: pasikviečia teisingiausiąjį iš teisingųjų Sokratą (ramiai besiilsintį Palaimintųjų saloje) ir apsukrųjį bei visus sugebantį įtikinti Gorgijų (įkalintą Tartare). Abu juos pasiūlo sugrąžinti į žemę ir duoda užduotį įtikinti žmones tapti geresniais („Juk tu žinai, kas yra teisingumas, todėl gali pamokyti ir kitus“ – sako Minas Sokratui.). Kadangi Sokratui trūksta iškalbos ir gebėjimo įtikinti žmones, Gorgijus („siaubingas meilikautojas“) turės tapti savotišku viešuoju atstovu („kartais gydytojas turi pridėti šiek tiek medaus, kad priverstų pacientą praryti bjauraus skonio vaistą.“). Na, ir grįžta abu į žemę ir tarsi bando kalbėti žmonėms. Tik netrukus paaiškėja, kad Gorgijus pasiryžęs ne Sokratui padėti, o pats tapti žinomas. Juk tam jis turi visus tinkamus duomenis (taip mėgstamus ir už gryną pinigą priimamus šiuolaikinėse masių visuomenėse): jis nekalba žmonėms apie tai, kam šie nepritaria, jis pirmenybę teikia malonumui, Gorgijus sako, kad jei nori patikti, neturi kalbėti atvirai, svarbu tik įvaldyti gražių kalbų meną. Kaip svarbu pataikauti. Svarbu atrodyti, o ne būti. Ir svarbiausia tik tai, kas teikia naudą.
Siūlau paskaityti ir atpažinti tai, kas vyksta mūsų dienų visuomenėje. Ir kaip vargingai visame šitame šou, grožio ir pinigų galios kontekste atrodo vargana, apšepusi ir nepataikaujanti teisybė bei teisingumas. Kaip manot, ar Sokratui pavyks žmones įtikinti tapti geresniais? Ar žmonės pastebės Gorgijaus pasalūniškumą ir melą? Filosofinė alegorinė pasaka apie mūsų gyvenimą.
Esther Hautzig. Bekraštė stepė (vertė E. Ališanka). – Vilnius: Alma littera, 2019. 240 p.
Sudėtingai žydų žudynių ir trėmimo temai skirta knyga. Parašyta būtent iš Vilniaus ištremtos ir čia gyvenusios mergaitės (tremtyje jau tapusios paaugle) atsiminimų pagrindu. Tad ne veltui ant viršelio puikuojasi ir Rūtos Šepetys rekomendacija.
Knygą parašiusi autorė Esther Hautzig ir yra ta paauglė mergaitė, pasakojanti siaubingą trėmimo ir gyvenimo Sibire istoriją. Tiesa, ši istorija – su laiminga pabaiga. Tačiau tai, kas vyko aplinkui, ką teko patirti ir išgyventi, kaip guminiai batai ir fofaikė buvo tapę prabangos daiktais, apie žmogaus žeminimą ir niekinimą, badmiriavimą, apgaules, priverčia aiktelėti… Žinoma, čia pat egzistavo ir vilties spindulėliai – solidarumas, pagalbas, nepaisant visų baisumų – vyko ir gyvenimas, kurį reikėjo gyventi…
Nors daug esu skaičiusi apie trėmimus, žydų žudymą, II pasaulinį karą (skirto tiek vaikams, tiek suaugusiems), tačiau šioje knygoje buvo dalykų, kurių iš tiesų nežinojau. Įdomiai pasirinktas pasakotojas – jauna mergaitė, kuriai gyvenimas toks paprastas ir naivus, saugus ir suprantamas, ir staigia ištinka tai – tremtis, Sibiras, gyvenimas vienoje kamurkėjė, utėlės, nepriteklius, žmogaus nurašymas… Labai įdomu stebėti visą baisumą vaiko akimis, kaip formuojasi suvokimas to, kas vyksta, o kita vertus, kaip vis tiek naiviai viliamasi ir tikima, jog ir taip galima gyventi. Viso to viršūnė – kai atsiranda galimybė grįžti iš Sibiro, Estera staiga motinai užsimena, kad gal geriau likime čia, juk ir čia galima visai neblogai jau gyventi…
Manau, ši knyga tikrai atras savo skaitytoją ir vietą paauglių literatūroje. Stipru. Įdomu. Įkvepia.
Kristina Ohlsson. Zombių karštinė (vertė M. Karvelis). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 174 p.
Iš pradžių nustebau pamačiusi, kad LRS leidykla pradėjo leisti knygas apie zombius. Nemėgstu visų tų zombių-vampyrų-sostų karų tipo nei filmų, nei knygų. Vilties teikė užrašas viršelyje, jog autorė yra detektyvų virtuozė. Išdrįsau pradėti. Na, ir įtraukė mane tos širšės su žvaigždutėm ant kūno ir nuo jų įgėlimo sukarščiuojantys vaikai.
Fantastinis siužetas lieka svarbus, tačiau daug įdomiau, kaip išmoningai plėtojamas detektyvas, kaip ieškoma užuominų, kaip pasitelkiami kiti veikėjai ir narpliojama tai, kas nerealu.
Istorija tokia: Eldsalos miestelį užplūsta vapsvos, jos pradeda gelti vaikams ir suaugusiems, ir šie stipriai suserga. Paskui pradeda dingti naktimis, jų akys paraudonuoja, o vietoj nagų atsiranda žaizdos. Kaip tyčia tuo pat metu į miestelį atvykta keistas žmogysta su lagaminu ir tyrinėja vapsvas. Du paaugliai draugai Herbertas ir Selė įtaria kažką negero, tačiau niekas vaikais nepatiki, išskyrus paslaptingąjį atvykėlį. Netrukus paaiškėja ir daugiau paslapčių bei šiurpių nutikimų, kuriuos narpliojant teks ieškoti ir būdo išgelbėti miestelį nuo… zombių. O kiek dar šalia kitų, gyvenimiškų potemių – apie santykius, apie nutylimus ir vaikams nepasakojamus dalykus, apie senatvę ir draugystę…
Yra žmonių ypatingai mėgstančių tokias fentezi temas, tačiau visgi ši knyga gera ir tiesiog – kaip detektyvas, kaip sumaniai suregzta istorija jauniesiems paaugliams.
Viktorija Lederman. Majų kalendorius (vertė R. Janauskaitė). – Vilnius: Gelmės, 2019. 264 p.
Žiūriu, paauglių literatūroje (bent jau pas mus leidžiamoje/ verčiamoje) įsigali fantastikos elementų turinti literatūra. Ir ši knyga – fantastinė istorija su paauglių kasdienybės elementais.
Trys klasės atstumtieji vienos ekskursijos metu netikėtai vieni lieka duobėje prie architektų atkasto keisto statinio – sienos su keistais hieroglifais. Vienas iš vaikų paima ir su savo raktais toje sienoje išraižo datą, kada jie čia lankosi, kiti du stipriai supyksta, tačiau kas padaryta, to nepakeisi. Kitą dieną visiems trims atvykus į mokyklą, staiga paaiškėja, kad laikas jiems trims pradėjo tekėti atgalios. Visi trys vaikai – savotiški nevykėliai, nepritapėliai, turintys savų skaudulių ir ne itin gebantys draugauti ar bendrauti, tačiau kai poryt laikas grįžta dar viena diena atgal, reikės pradėti ieškoti sprendimo. Visiems trims kartu.
Rusų literatūrai būdingas nepaprastai stiprus ir ryškų socialinį atspalvį turintis pasakojimo stilius. Tad knygą skaityti nepaprastai įdomu. Kaip ir stebėti, kaip autorė genialiai „priverčia“ mus pamilti tuos nevykėlius ir džiaugtis dėl kiekvieno mažiausio jų žingsnelio atvirumo ir sąžiningumo link, kaip gvildena jų charakterius, kaip atskleidžia santykius šeimoje ir paribio zonas. Teks „peržengti“ per ne vieną „negaliu“, „nenoriu“, „kam to reikia“, teks veikti kartu ir aukotis. Tai pamoka, kuri stipriai pakeičia vaikus. O visgi ir nuotykis neeilinis. Linkiu paklaidžioti kartu su jais ir pasvajoti, o ką jūs keistumėte, jei staiga galėtumėte grįžti dieną atgalios ir žinoti viską, kas joje nutiks?
Kotryna Zylė. Sukeistas. – Vilnius: Aukso žuvys, 2019. 232 p.
Kotryna mūsų literatūroje ne naujokė. Ir pastebėta, ir įvertinta. Tačiau tai jos debiutas paauglių literatūroje, tad buvo smalsu perskaityti jos naujausią kūrinį.
Autorė lieka ištikima lietuvių mitologijos temai ir prie šio romano sąmoningai įtaiso prierašą „mistinis“. Tai tarsi nuoroda mums, skaitytojams, kad nesistebėtume, jog šalia realių šešiolikmečių Gabijos ir Gedo sukiojasi tokie personažai kaip laumės, vėlės, Giltinė ir kt. Jau ir ankstesnėmis knygomis K. Zylė originaliai prikėlė lietuvių tautosakos mitus ir veikėjus, juos priartino prie mūsų kasdienybės. Skaičiau, kad rašydama knygą autorė ne tik siekė perteikti kuo gyvesnę ir tikresnę paauglių kalbą, bet ir konsultavosi su įvairiais specialistai, pavyzdžiui, klimatologu ar reanimatologu. Jau intriguoja? Gerai.
Pradėsiu nuo to, kad šioje knygoje nėra jokio deklaratyvumo ar nuobodaus tautosakiškumo (kuris būtent taip dažniausiai šiandien suvokiamas vaikų – kaip kažkas seno, nesuprantamo, tolimo), Kotryna rašo nepaprastai gyvai, įtikinamai ir įtaigiai. Mitologiniai veikėjai tiesiog atsiranda arba prapuola, o mirčiai tapus pagrindiniu leitmotyvu, darosi tik dar įdomiau – stebėti, ieškoti atsakymų, priimti tiesą apie skirtingų pasaulių egzistavimą ir bandyti rasti išeitį, kad ir kaip neįmanoma tai atrodytų. Nors aprašyme užsiminta, kad autorė knygą siekė rašyti gyvu, šnekamuoju paauglių bendravimo stiliumi, tačiau šis pasakojimas nėra tuščias, jame pilna turinio, keliais sluoksniais kunkuliuojančios realybės, tad tai, kad pasakojama paauglių žargonu, nė kiek nesumenkina knygos literatūriškumo ir profesionalumo, kalbos gyvumo. Žavingi tarminiai intarpai. Įtemptas siužetas, nepaprastai įdomiai sugalvota istorija ir… atomazga. Skaičiau neatsitraukdama. Vienu prisėdimu. Ir vis galvojau, kaip gerai autorė sugalvojo – juk tai lietuviškas „Saulėlydis“ (paauglių itin pamėgta saga apie vampyrus ir kt.), tik su žymiai kokybiškesniu turiniu ir puikiai atverta lietuvių mitologija. Juk būtent mūsų mitai mums padeda labai daug ką suvokti apie tai, kokie esam ir kurti gyva ryšį su tuo, kokie buvom ar nuo ko prasidėjom.
Vytautas V. Landsbergis. Žalčių karalienė. – Vilnius: Dominicus lituanus, 2019. 160 p.
Literatūroje niekada netrūko ir netrūksta populiarių mitų, pasakų perkūrimų. Konkrečioje visuomenėje ar tautoje susiformavęs mitas atgaivinamas labai įvairiai: tai per šiuolaikines technologijas, tai teatre ar filme, tai pritaikant jį kažkokiam neįprastam kontekstui.
Vytautas V. Landsbergis gerai žinomą pasaką apie „Eglę, žalčių karalienę“ nukelia į partizanų kovų kontekstą. Knyga parašyta kaip pajūrio moksleivės Eglės, dienoraštis, pradėtas, kai jai buvo septyniolika. Dienoraštis fiksuoja įvykius nuo 1945-ųjų metų pavasario (netikėtos pažinties su partizanų vadu Žilvinu) iki pat žūties 1956-aisiais, jai su keturiais vaikais grįžus iš Gotlando salos į Lietuvą aplankyti savo artimųjų. Knygoje panaudoto citatos iš partizanų vado Dzūko dienoraščių, kitų išlikusių pasakojimų.
Idėja graži. Tačiau labai gaila, kad manęs ši knyga neįtikino. Pernelyg deklaratyvus stilius ir aiškinimas(is) dėl kiekvieno sakinio, nukrypimas į nereikšmingas detales, kažkoks keistas moralizavimas, pernelyg tiesioginės asociacijos… Tai mane visą laiką trikdė, kėlė neigiamas emocijas ir neleido susikoncentruoti į kūrinį. Kažkodėl ši knyga man neatvėrė nei mito grožio, nei atrakino kažką širdyje. Galbūt aš neradau to rakto. Bet kodėl gi nebandžius jums – tikiu, kad kiekviena knyga verta savo skaitytojo. Ir jį tikrai turi. Tiesiog šįkart tai ne aš.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
