Šiandien, Birželio 27 dieną, fotomenininkas Antanas Sutkus švenčia savo 80-ąjį jubiliejų. Fotografuoti liovėsi, bet senesni darbai vis naujai prabyla, tad dienas menininkas leidžia tvarkydamas itin turtingą archyvą, kuriame slepiasi sustabdytų akimirkų lobynai.
A. Sutkus gimė 1939 m. Kluoniškių kaime, Kauno rajone, ant Nemuno kranto.
Menininko tėvas Motiejus dirbo durpių įmonėje Ežerėlyje darbininku. Jis buvo laisvamanis, kairiųjų pažiūrų, todėl pirmaisiais sovietų okupacijos metais naujoji valdžia jį bandė įtraukti į politinės pertvarkos darbus. Tačiau komunistų tėvas niekada nepalaikė ir kai buvo įgaliotas sakyti agitacinę kalbą Spalio revoliucijos metinių proga savo tėvui išvakarėse prasitarė, kad pasakys tokią kalbą, kad okupantai žagtelės. Taip ir padarė – nusišovė, revolveriu pro burną tiesiai į smegenis. Tad būdamas metukų, A. Sutkus liko be tėvo, o 1941 metais okupavus Lietuvą naciams mama Stasė turėjo slapstytis dėl tėvo, o sugrįžus sovietams ji slapstėsi dėl patėvio, kuris buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas.
Gyvenimas susiklostė taip, kad augo be tėvų, pas senelius Uršulę ir Vincą Urbonavičius Kluoniškių kaime. Gyveno labai skurdžiai, sirgo tuberkulioze. Fotografo manymu, užsikrėtė nuo mokytojo, pas kurį skolindavosi knygas. Skaityti pradėjo dar ankstyvoje vaikystėje. Mokėsi Ežerėlio vidurinėje mokykloje. Menininko kilmė tiesiogiai susijusi su lietuvišku kaimu, tad, jo teigimu, gal todėl gerai pažįsta paprastą žmogų, nes jis jam artimas.
Fotografas save laiko kataliku. „Ne visos katalikybės dogmos priimtinos, gal pats nesugebu įsigilinti į Bažnyčios problemas, ne visi konkretūs Katalikų bažnyčios veiksmai Lietuvoje patinka. Bet aš nerandu gražesnės maldos už „Tėve Mūsų“ ir neturiu kito kodekso – tik Dešimt Dievo įsakymų. Aš – tradicijos žmogus. Seneliai buvo mano pagrindiniai gyvenimo mokytojai. Nenoriu atsisakyti jų tikėjimo ar ieškoti pakaitalų. Man pasisekė, kad sutikau monsinjorą Kazimierą Vasiliauską. Jis buvo tarpininkas tarp Dievo ir manęs. O po monsinjoro mirties savo sielovadą patikėjau Bernardinų bažnyčios rektoriui Juliui Sasnauskui.“
Pradėjo fotografuoti būdamas moksleiviu. Antanas Sutkus pasakoja: „Nežinau, ar tai buvo atsitiktinumas. Fotografija apskritai, sako, yra atsitiktinumas. Ir jis pasauly pasitaiko ne daugiau kaip keliems tūkstančiams neatsitiktinių žmonių. Šeimoj niekas nefotografavo, ir aš net nemąsčiau, kas ta fotografija. Kaip kilo mintis paimt fotoaparatą į rankas? Nesakau, kad su fotoaparatu gimiau, bet turėjau jį nuo aštuntos klasės, pats nusipirkau už savo uždirbtus pinigus. Per atostogas uždarbiaudavau kaime: vieną vasarą dirbau traktorių prikabinėtoju , o kitą vasarą durpyne. Nusipirkau radijo imtuvą ir fotoaparatą su visa ryškinimo ir spausdinimo įranga. Koks buvo jaudulys, kai pirmą kartą ant balto lapo pradėjo ryškėti vaizdas! Fotografija man buvo tikras stebuklas: įkiši baltą fotopopierių į ryškalą, matai, ryškėja žmogaus veidas. Pirmose fotografijose buvo durpyno vaizdai ir, žinoma, artimieji, draugai. Tačiau išliko tik pora kadrų.“
1958 m. išvažiavo į Vilnių – įstojo į universitetą, Istorijos ir filologijos fakultete studijavo žurnalistiką. O menininko pusbrolis iš jo negatyvų darė „raketas“ ir juos visus „iššaudė“. Fotografui tai buvo pamoka – viską, ką nufotografavai, saugok. Gal todėl dabar susikaupė apie milijonas negatyvų ir fotografijų.
„Pažįstu ne vieną fotografą, kurie „išvalė“ savo archyvus, tuo tarpu aš pastaraisiais metais tiek naujo pats sau atrandu – keičiasi pasaulėjauta ir fotografijos estetikos samprata. Iš naujai atrastų kadrų, kurių savo laiku dėl įvairių priežasčių neiškėliau, surengiau parodą ir išleidau knygą „Kasdienybės archyvai“, o šios monografijos parengimui skyręs ne vienerius metus atradau daugybę vertingų, tačiau niekada nepublikuotų darbų.“, – dalinosi įžvalgomis menininkas.
Fotografijos, kuriose jau ryškėjo individualus autorinis braižas ir stilistika, yra gana ankstyvos. Nors fotografu net nemanė būti – svajojo apie žurnalistiką. Tuo metu manė, kad tik žurnalistas gali pasiekti teisybę ir žavėjosi Tadu Blinda. Nuo vaikystės buvo rajoninio laikraščio korespondentas, o štai Vilniuje reikėjo įrodyti, kad gali dirbti žurnalistu. Turėjo fotoaparatą, tad nešdavo padarytas nuotraukas į visus laikraščius.
Tik įstojęs į universitetą (studijavo rusų kalbą, o vėliau žurnalistiką) pradėjo dirbti laikraštyje „Tarybinis studentas“ ir užpildydavo visą numerį – rašydavo straipsnius ir publikuodavo fotografijas. Buvo pastebėtas, pradėjo dirbti savaitraštyje „Literatūra ir menas“, o nuo 1962 metų perėjo į žurnalą „Tarybinė moteris“. A. Sutkus dalinasi prisiminimais: „Kai dirbau redakcijoje „Tarybinė moteris“ mano laboratorija buvo įrengta nebenaudojamame tualete. Patalpa – metras ant pusantro. Didintuvą statydavau ant unitazo. Spausdindavau daug ir aršiai, darydavau po dešimt, penkiolika vieno kadro dublių, kol kraujas nepasipildavo iš nosies.“
Iš pradžių daug rašė studentiškiems laikraščiams, nuotraukos būdavo tik iliustracijos. Bet rašyti, kas rūpėjo, buvo uždrausta, tai ir nebeįdomu, o vaizdu daugiau galėjau pasakyti.
Bet rašyti, kas rūpėjo, buvo uždrausta, tai ir nebeįdomu, o vaizdu daugiau galėjau pasakyti.
Profesionali ano meto fotožurnalistika buvo stipriai ideologizuota, fotožurnalistai buvo praėję stalinizmo mokyklą, tad meninkui neapsiverčia liežuvis juos vadinti mokytojais. Mokėsi pats iš savęs ir dirbau intuityviai. Tuo metu, buvo vienintelis, kuris fotografavo netradiciškai, neformaliai. Buvo „atšilimas“, todėl galėjo ypatingai nevaržomas dirbti naujai – nesiekė įtikti, siekė išreikšti savo santykį su fotografuojamu objektu. Anot menininko, jo fotografijos centre visada išliko žmogus, jau nuo pirmųjų dienų labai aiškiai suvokė, kas jam svarbu.
Pasak jo, lietuvių fotografai sėkmingai išnaudojo chruščiovinį atšilimą – tas dešimtmetis buvo tikro kūrybinio pakilimo metai. Juk niekas tuščioje vietoje neatsiranda. Jeigu nebūtų tiek talentingų fotografų, tai nebūtų judėjimo, pavadinto lietuvių fotografijos mokykla, ir nebūtų pripažinimo. Tai – Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, Liudas Ruikas, Virgilijus Šonta. Viena priežasčių, kodėl 1969 metais buvo įkurta Lietuvos fotografijos meno draugija, buvo ta, kad fotografijai reikėjo savo namų. Tai buvo pirmoji Sovietų Sąjungoje fotomeninikus vienijanti organizacija. Leidimas įsteigti neturinčią analogų Maskvoje instituciją buvo didžiulis Lietuvos fotografų laimėjimas.
Fotografijos centre visada išliko žmogus, jau nuo pirmųjų dienų labai aiškiai suvokė, kas jam svarbu.
Tuomet seriją pavadino „Lietuvos žmonės“, kurią tęsiau visą gyvenimą. Tai ne portretai, ne tipažai, tai daugiau kontekstinės situacijos, kuriose „kalba“ herojų žvilgsniai – tai yra Antano Sutkaus fotografinės kalbos raktas. Fotografijos yra atviros interpretacijai, jų neveikia laikas, nes jau tada jos nebuvo angažuotos istorinei situacijai. Menininkui rūpėjo egzistenciniai dalykai. Jis pabrėžia, kad ir dabar jie labiausiai rūpi.
Fotografas tikina, kad pasaulėjautą ir individualų fotografinį žvilgsnį suformavo ne fotografijos menas. Kai pradėjo sekti pasaulio fotografijos procesus, jau buvo atradęs save. Sukaupė didelę asmeninę biblioteką, kurioje puikavosi žymiausių pasaulio fotografų knygos. A. Sutkus itin vertina Henri Cartier-Bressono, Andre Kerteszo, Robert‘o Doisneau, Roberto Franko, Garry Winogrando, Lee Friedlanderio, Arnoldo Newmano, Annie Leibowitz, Diane Arbus kūrybą. Jų knygas gaudavo iš Vokietijos, Lenkijos, pirkdavo antikvariniuose knygynuose Maskvoje ir Peterburge. Buvo svarbu, kad fotografija galėjo veikti kaip literatūra. Didelį įspūdį fotomenininkui padarė Paulo Strando paroda, kurią matė vienoje pirmųjų savo kelionių į užsienį. Pirmaisiais savo mokytojais laiko rašytojus Albertas Camus, Franz Kafka, Jean-Paul Sartre’as, Williamas Faulkneris, Jackas Kerouacas, Gabrielis Garcia Marquezas, Kōbō Abe, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas, taip ir vizualaus meno kūrėjai: Ingmaras Bergmanas, Michelangelo Antonioni, Luisas Buñuelis.
Buvo svarbu, kad fotografija galėjo veikti kaip literatūra.
Antanas Sutkus buvo vienas pirmųjų fotografų, kuriems leidosi fotografuojami filosofai Žanas Polis Sartras ir Simona Bovuar. 1965-ųjų birželio mėnesį jie lankėsi Lietuvoje. Prancūzų intelektualų porą kelionėje po Kuršių nerijos kopas lydėjo grupė Lietuvos menininkų, tarp kurių buvo ir vos 26-erių sulaukęs tuomet dar nežinomas fotografas Antanas Sutkus.
Šio trumpo vizito metu A. Sutkus sukūrė visą seriją įsimintinų nuotraukų, bet viena jų tapo ciklo kulminacija. Žymiojoje fotografijoje regime ryžtingai per smėlio kopas žengiantį filosofą. Vienišas, tamsiu paltu vilkintis, rankas už nugaros sunėręs Ž. P. Sartras šiame kadre įkūnija esminę egzistencializmo idėją – žmogaus vietos pasaulyje ieškojimą, tikėjimą savo laisve ir moraline atsakomybe už asmeninius pasirinkimus. Saulės išdegintas kopų smėlis susilieja su horizonto linija, Ž. P. Sartrą kelionėje iš niekur į niekur lydi tik krentantys jo paties ir palydovo šešėliai. Fotografas pasakoja, kad originaliai į kadrą pateko ir Simonos de Bovuar figūra, bet siekdamas kadro kompozicijos tobulumo, šią jis nukirpo.
Pirmas pripažinimas Lietuvoje atėjo su pirmosiomis publikacijomis spaudoje. Jau 1961 m. tapo populiariausiu fotografu Lietuvoje, o 1962 m. dalyvavo visasąjunginėje jaunųjų fotografų parodoje „Mūsų jaunystė“, kurioje fotografija „Žiemos geometrija“ buvo pažymėta ir atspausdinta žurnale „Sovetskoje foto“.
Svarbiausias sėkmingą kūrybinę karjerą lėmęs įvykis buvo 1969 m. paroda „9 Lietuvos fotografai“ Maskvoje. Tai buvo neeilinis įvykis Sovietų Sąjungos fotografijoje. Naujas meno fotografijos pristatymas kardinaliai pakeitė požiūrį į šią sritį, o lietuvių fotografai buvo ne tik pagaliau tinkamai įvertinti, bet iškopė į pirmųjų gretas. Toks pripažinimas atvėrė platesnę galimybę rodyti darbus užsienyje, kur taip pat sulaukė pripažinimo.
Tačiau, kas lėmė, jog Antano Sutkaus darbais domimasi iki šiol? Pasak jo, kaltas ne viešas pripažinimas ar oficialus įvertinimas, o jo paties santykis su fotografija. „Nemėgstu jokių triukų, jokių paparaciškų sensacijų, gal todėl visos geriausios fotografijos padarytos kaimo ir miesto gatvėse, o pagrindiniai herojai – eiliniai praeiviai. Fotografuojant man visada buvo svarbus vidinis kontaktas. Atrodo, akimirksnio susitikimas, o tiek daug pasakantis. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą – visada stengiausi ištraukti, kas geriausia. Mano pasisekimo receptas labai paprastas – reikia mylėti žmones.“
„Nemėgstu jokių triukų, jokių paparaciškų sensacijų, gal todėl visos geriausios fotografijos padarytos kaimo ir miesto gatvėse, o pagrindiniai herojai – eiliniai praeiviai. Fotografuojant man visada buvo svarbus vidinis kontaktas. Atrodo, akimirksnio susitikimas, o tiek daug pasakantis. Vertinu fotografiją pagal skverbimąsi į žmogaus sielą – visada stengiausi ištraukti, kas geriausia. Mano pasisekimo receptas labai paprastas – reikia mylėti žmones.“
Fotografas yra pelnęs per 80 apdovanojimų bei medalių, tarp jų:
1980 m. – Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo apdovanojimas;
1983 m. – Lietuvos valstybinės premijos laureatas;
1997 m. – apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu;
1998 m. – Lietuvos respublikos Vyriausybės meno premijos laureatas.
2000 m. LR kultūros ministerijos premija
2003 m. LR kultūros ir meno nacionalinė premija
2001–2002 m. menininkui paskirta Ernos ir Viktoro Haselbladų centro fondo (Švedija) stipendija asmeninio fotografijų archyvo tvarkymui ir dokumentavimui.
Antanas Sutkus surengė per 120 personalinių parodų, tarp jų ir Europos Tarybos būstinėje Strasbūre, UNESCO būstinėje Paryžiuje, Fotografijos muziejuose Stokholme, Helsinkyje, Rygoje, Nikon galerijoje Tokijuje, Nacionalinėje bibliotekoje Niujorke ir daugelyje kitų. Dalyvavęs įvairiose grupinėse parodose tarptautiniu mastu, Sutkus savo darbus pristatė tiek Vokietijoje, Čekijoje, Italijoje, tiek Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Rusijoje. Šiuo metu autorius gyvena ir kuria Vilniuje, Lietuvoje.
„Aš gimiau, kai fotografijai suėjo šimtas metų. Fotografavau penkiasdešimt metų, o dabar jau nebefotografuoju – pasikeitė socialinė aplinka, nebeliko mano herojaus. Dabar pagrindinį laiką skiriu archyvui. Fotografija mane velniškai išsekina, net per naktį sudirgintos smegenys negali pailsėti. Kartais pabundu apie pusę penkių ryto, paleidžiu plokštelę „My fair lady“, tokią šešiasdešimt penktųjų metų senieną. Perklausau ir pajuntu, kaip mano neuronai jau pradeda atgyti nuo muzikos. Tada įsikniaubiu į kontaktinius atspaudus, skaidres, senas nuotraukas. Vis dažniau apima faustiškas džiaugsmas – verčiu anų laikų fotografijas ir žvelgiu į jas nueinančio žmogaus jausmu. Dabar labiausiai norėčiau rasti laiko savo kasdienybei, norėčiau atsiriboti nuo nereikalingų darbų, veiksmų, daiktų, sugrįžti į save ir nors kiek pagyventi – ramiai žiūrėti, kaip lengvai už lango sninga.“
Parengė Dominyka Navickaitė.
Pagal antanassutkus.com
