Tai jau antrasis tekstas, parengtas pagal žymaus psichoterapeuto, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovavo Robert‘o Leahy įžvalgas. Jei pirmajame tekste buvo susitelkta į mechanizmus, kurie žmogų paverčia „nerimo profesionalu“, tai antrame tekste daugiausia dėmesio skiriama klausimui, kokius iliuzinius lūkesčius neurotikai paprastai sieja su nerimu?
Nemanau, kad jums kada nors teko sutikti žmogų, kuris nepažįsta, ką reiškia nerimas. Natūralu, kai nerimaujame, kaip dukra ar sūnus nuskris lėktuvu į kitą šalį, kai dar kartą pergalvojame į kelionę sukrauto lagamino turinį, svarstydami, ar nieko nepamiršome, pagaliau, kai vėluojame į darbą ir nenorime sutikti viršininko. Nerimas yra svarbi apsauginė reakcija, kuri padeda gyvenime. Panašiai, kaip skausmas. Įsivaizduokite, jei niekada nejustumėte skausmo, būtų labai sunku nesužaloti kūno, nes nebūtų įspėjančio signalo, kad kažkas negerai.
Tai, kad žmogus gali jausti nerimą, visiškai nereiškia, kad nerimas turi pradėti valdyti žmogų. Deja, taip nutinka vis dažniau, ir net keturiasdešimt nuošimčių amerikiečių teigia, kad patiria nerimą kiekvieną dieną, net ir objektyviai grėsmės nekeliančiose situacijoje. Vis daugiau žmonių diagnozuojamas nerimo sutrikimas, peraugantis į panikos atakas.
Jei nerimas būtų vienareikšmiškai blogas dalykas, neurotikams, „nerimo profesionalams“, būtų kur kas lengviau padėti jo atsikratyti. Tačiau tiesa ta, kad net ir tie žmonės, kuriuos nerimo sutrikimas gerokai prikankino, instinktyviai laikosi jo įsikibę kaip svarbios išlikimo priemonės. Net jei nerimas daro mus nelaimingus, paprastai jam jaučiame dviprasmiškus jausmus. Taip, jis vargina, bet ar tuo pačiu nėra veiksminga strategija, leidžianti mums išlikti trikdančiame pasaulyje? Tol, kol mes bent kiek tikėsime, kad „upės daužymas lazda padeda atbaidyti krokodilus“, tol nepaleisime nerimo. Tai reiškia, jog viena iš veiksmingiausių sveikimo strategijų – atrasti motyvacijos gyventi nepabėgant į nerimo prieglobstį. Nerimo sutrikimo gydymas nereiškia siekio atsikratyti bet kokio nerimo. Produktyvus nerimas mums padeda spręsti neatidėliotinas problemas. Destruktyvus nerimas nepadeda spręsti problemų, bet veikiau jas kuria įjungdamas „o jeigu…“ mygtuką.
Net jei nerimas daro mus labai nelaimingus, paprastai jaučiame jam dviprasmiškus jausmus. Mes niekaip nelaime atsikratyti minties, kad tai varginanti, bet vis tik kažkiek veiksminga strategija. Tol, kol tuo tikėsime, mes nepaleisime nerimo. Tai reiškia, jog turime atrasti motyvacijos ir mesti iššūkį savo problemoms, o ne vien apie jas nerimastingai galvoti. Produktyvus nerimas motyvuoja spręsti tas problemas, kurių iš tiesų dera neatidėlioti. Pavyzdžiui, nerimas, ar rasite kelią, motyvuoja pasiimti į kelionę žemėlapį. Neproduktyvus nerimas įjungia „o kas, jeigu…“
Bendraudamas su „nerimo profesionalais“ pastebėjau paradoksalų dalyką – dažniausiai jie savo gyvenimą apibūdina žodžiu „normaliai“ ir pripažįsta, kad, iš šalies žvelgiant, gyvena ne blogiau nei kiti. Retai į mane kreipiasi neurotikai, patyrę sudėtingą fizinę traumą ar patekę į gilią gyvenimo krizę. Dažniausiai pagrindinė krizė yra jų galvose ir ją uoliai puoselėja specifine trajektorija judantys protas bei vaizduotė.
Kada ir kaip ši trajektorija susiformavo? Derėtų analizuoti individualias gyvenimo istorijas, tačiau galima daryti ir kelias bendras prielaidas. Dažniausiai, destruktyviai nerimauti išmokstama jau vaikystėje.
Dažnas faktas, kad „nerimo profesionalai“ turėjo tėvus, kurie buvo labai nerimastingi. Labai dažnai neurotiškas elgesys susiformuoja tada, kai mama ar tėtis bando pernelyg globoti vaiką ir ginti nuo to, ką laiko „pavojingu pasauliu“. Jie savo rūpesčiu įteigia vaikui, kad reikia viską kontroliuoti ir visada būti įsitempus. Dažnai pasitaiko, jog ypatingai intensyvus rūpestis tampa paradoksalia kompensacija už natūralių, šiltų santykių trūkumą. Tai reiškia, kad vaikas išmoksta ne tik tai, kad pasaulis yra pavojingas, jis pats bejėgis, bet ir tai, kad pasaulyje nėra tikrai jaukios ir saugios vietos, kuri galėtų tapti nuraminančiu prieglobsčiu.
Dažnai mamos ne tik nesugeba suteikti vaikams emocinio saugumo, bet ir krauna jiems nepakeliamas emocines naštas. Pavyzdžiui, pasakodamos apie savo problemas, rūpesčius. Vaikas nežino, kaip į juos reaguoti, pradeda auginti kaltės jausmą, jog nesugeba mylimos mamos išgelbėti nuo visų rūpesčių. Beje, didžioji dalis neurotikų psichoterapijos seanso metu prisipažįsta, kad nuolat graužia save, jog pernelyg mažai gali pagelbėti aplinkiniams, bijo nuvilti kitus. Iš tiesų, jie bando krauti ant savęs sunkiai panešamą naštą, bando tiesiog nuspėti kitų žmonių poreikius ir norus ir, natūralu, tai labai vargina.
Dar vienas kelias į neurozę – aplinka, kurioje ignoruojamos emocijos. Nemažai tėvų į emocijas žvelgia kaip į silpnybę, kuriai nederėtų pasiduoti. Kalbėjimas apie jausmus, jų analizavimas, pasak šių tėvų, yra neleistinas narcisizmas. Tokioje aplinkoje išaugę vaikai išmoksta ignoruoti savo emocijas, pradeda traktuoti jas kaip problemą.
Daug metų stengiuosi padėti neurotikams ir tvirtai žinau tai, jog nė vienas žmogus nenori nerimauti ir kankintis. Kiekvienas neurotikas įsitikinęs, kad nuolatinis nerimas jam padeda išvengti kažko dar blogesnio. Jam nerimas yra būdas prisitaikyti prie tikrovės, kuri chaotiška, kupina problemų ir neišsprendžiamų dilemų. Nerimas esą padeda veikti atsakingiau, tirpdyti didžiausias baimes, pasiekti tikslo ir vengti nemalonių jausmų. Vienas iš pirmųjų uždavinių, siekiant išsivaduoti iš nerimo, atsakyti sau, kam, mūsų įsitikinimu, nerimas reikalingas? Kitas žingsnis – įdėmiai įsigilinti į jo tariamą „naudą“ ir ją demaskuoti, atskleisti, kad ji menama.
Taigi, kodėl neurotikas laikosi įsikibęs nerimo?
Nes mano, jog nerimas padeda spręsti problemas. Neurotikas įsitikinęs, kad nerimas jį saugo nuo blogesnių baigčių. Neretai į klausimą „Ko tikitės iš savojo nerimo?“ – neurotikas atsako, jog norėtų suprasti, kaip jam spręsti savo problemas. Esą galbūt nerimas padės suprasti, kas vyksta.
Dar vienas neurotikui būdingas įsitikinimas – pasaulis yra grėsmingas ir nerimas padeda tai ištverti. Neurotikas įtiki, kad nerimas jam padeda įveikti ištinkančius sunkumus ir menkiausias nukrypimas nuo įprastų reakcijų schemos gali turėti destruktyvių padarinių. Neurotikas turi specialų radarą, kuris ieško potencialių nelaimių. Jis mato problemą net ten, kur jos tikrai nėra. Šis radaras visada įjungtas, nes neurotikui gyvenimas – tai nesibaigianti kova.
Kartą grupinės terapijos metu paprašiau „nerimo profesionalų“ išvardinti, dėl ko jie nerimavo per pastarąsias dvi savaites. Pasirodė, kad net 85% situacijų, kurių baiminosi, turėjo pozityvią baigtį. Kitas dalykas – absoliučiai daugumoje situacijų neurotikai kur kas sėkmingiau susidorojo su nesėkmėmis, nei baiminosi. Paprasti reikalai klojasi kur kas geriau nei atrodo. Tačiau tie, kurie kankinasi nuo neurozių, yra įsitikinę, kad pasaulyje daugybė nesėkmių ir pavojų, visos prastos prognozės būtinai išsipildys. Teko kalbėti su neurotikais, kurie buvo įsitikinę, kad netrukus susirgs mirtinas liga, subankrutuos ar pateks į autoavariją. Jie buvo valdomi begalinio pesimizmo.
Paradoksalu, bet nerimas padeda negalvoti apie blogiausia, kas gali nutikti. Jei susitelkiame į nerimą, dažnai net pamirštame, kas jį sukėlė. Įsijungią mąstymo schema: „Jei būsiu dėmesingas detalėse ir galėsiu nesuklysti smulkmenose, tai sugebėsiu susidoroti ir su sudėtingomis grėsmėmis.“
Aplinkinių požiūriu, neurotikai per daug mąsto ir viską analizuoja. Tame yra tiesos, nes nerimas kartu yra bandymas išvengti emocijų per „klajojimą minčių labirintu“. Neurotikas mąsto daugiau nei jaučia. Problemos yra apmąstomos, nebandant paprasčiausiai išgyventi konkrečias situacijas. Nerimas – tai bandymas „sutalpinti pasaulį į galvą“. Kam to reikia? Idant turėtume kontrolės iliuziją.
Paradoksalu tai, kad „profesionalus nerimautojas“ specifiškai reaguoja į realia grėsmę. Jei žmogaus, kuris neturi nerimo sutrikimo, grėsmės akivaizdoje reakcijos, širdies plakimas keičiasi, tai neurotikas lieka praktiškai tame pačiame lygyje – jis visuomet yra įsitempęs. Tai jam „normalu“. Liūdniau tai, kad kai reali grėsmė dingsta, ir žmogus turėtų atsipalaiduoti, nusiraminti, neurotikas lieka įsitempęs.
Jau minėjome kertinę „kontrolės“ sąvoką. Ji nepaprastai svarbi neurotikui. Jis visą laiką nerimauja, kad gali nebegalėti kontroliuoti to, kas su juo vyksta. Jis nuolat ruošiasi, planuoja, analizuoja blogiausias baigtis. Kadangi visko sukontroliuoti neįmanoma, tai neurotikas tam tikrose situacijose dažnai pradeda elgtis kompulsyviai, nes toks elgesys jam reiškia būdą kontroliuoti. Pavyzdžiui, negalėdamas šimtu procentu kontroliuoti savo sveikatos, jis pradeda daugybę kartų plautis rankas. Taip jis kovoja su kitiems nematomais mikrobais. Pasijutęs pokalbyje nesuprastas ar kritikuojamas, jis gali tvirtai įsitverti į kėdės atbrailą, tarsi bijodamas „iškristi“ iš pokalbio.
Psichologai neurotikams būdingą nuostatą vadina „iliuzine koreliacija“. Procesai koreliuoja, jei vyksta vienu metu ar vienas paskui kitą. Kai šviesofore užsidega žalia šviesa, automobiliai pajuda. Tačiau tai nereiškia, kad vienas procesas yra kito proceso priežastis. Jei daužote lazda upę, baidydami krokodilus, visai nebūtinai krokodilų upėje nėra dėl jūsų veiksmų. Galbūt jie čia paprasčiausiai negyvena ar juos nubaido kiti dalykai. Tačiau jums du procesai pradeda koreliuoti tarpusavyje.
Dar vienas svarbus dalykas – žmonės nerimauja, nes yra įsitikinę, kad tai yra atsakingo žmogaus bruožas. Daugelis mamų galvoja, kad „būti gera mama“, tai visose situacijoje bandyti padėti vaikui, net jei tam nėra jokio poreikio, net jei toks elgesys prisideda prie vaiko nepilnavertiškumo komplekso formavimosi.
Na, ir dar vienas dalykas – nerimas padeda neurotikui ištverti neapibrėžtumą. Gali nuskambėti keistai, bet neurotikui lengviau ištverti nesėkmes nei neapibrėžtumą. Jis įsitikinęs, kad galima detaliai išanalizuoti situaciją ir sumažinti nesėkmės galimybę iki minimumo, tačiau pirmiausia reikia surinkti visą įmanomą informaciją ir ją apdoroti. Tai pareikalauja daug jėgų, o naudos duoda nedaug. Nebent sustiprina jausmą, kad galima kontroliuoti situaciją.
Paprastai mes labai nenorime priimti tikrovės aspektų, kurie mums nepatinka. Mūsų nerimas primena protestą prieš tikrovę. Jei priimtume tikrovę, tai galėtų reikšti, kad ji mums patinka ir ją vertiname kaip teisingą. Tačiau iš tiesų tikrovės priėmimas visai nereiškia, kad mes negalime ir nebandysime jos pakeisti. Tačiau prieš tai, jog pradėtume pokyčius, turime pripažinti tai, kaip yra. Taip pat labai svarbu išmokti vertinti tai, kad mūsų jėgos yra ribotos, baigtinės. Nerimas mus paverčia Visatos centru. Turime išmokti būti realistais.
Tačiau apie neurozės tirpdymo kelią, apie sveikimo būdus ir kryptį jau kitame tekste.
Bus daugiau, parengė Andrius Navickas
