2008 m. Liepos 9 d. eidamas 95-uosius metus Varšuvoje mirė Lietuvos-Lenkijos bajoras, didikas, Lelijos herbo grafas Alfredas Marija Tiškevičius (lenk. Alfred Maria Tyszkiewicz). Kilęs iš Lietuvos didikų Tiškevičių giminės antrosios Biržų-Kretingos šakos, jo tėvai Feliksas Tiškevičius ir Antanina Sofija Loncka. Alfredas Tiškevičius buvo jauniausias iš dešimties šeimos vaikų.
Gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, tėvams grįžtant iš apsilankymo Romoje pas Popiežių. Užaugo Palangoje. Mokėsi namie, padedamas korepetitoriaus, vėliau – Panevėžio lenkų gimnazijoje ir Kauno Adomo Mickevičiaus gimnazijoje. Nuo 1926 m. mokėsi Prancūzijoje, kur susipažino su poetu, prozininku, literatūros kritiku Antanu Venclova. Vasarą grįždavo į Palangą, bendravo su miestelio bendraamžiais, iš kurių išmoko ir iki pat mirties nepamiršo šnekėti lietuviškai.
1938 m. baigė Paryžiaus tarptautinių santykių institutą Sorbonos universitete, po metų grįžo atgalios į Palangą. Motinai su broliu pasitraukus į Vakarus, liko šeimininkauti Palangos dvare.
Grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenės Šančių įguloje Kaune, baigė mechanizuotos kuopos mokyklą ir gavo puskarininkio laipsnį.
1939–1941 m. buvo vedęs Liudviką Mariją Sobanską, kilusią iš garsios lenkų didikų giminės. Broliui Stanislovui Marijai su šeima ir motina išvykus į Lenkiją, 1939 m. rudenį su žmona parvyko į Lietuvą tvarkyti Palangos dvaro reikalų.
Vienintelis jų sūnus Adomas Marija Tiškevičius gimė 1940 m. vasario 10 d. Kaune. Vėliau sūnus Adomas su motina gyveno Los Andžele (JAV), dirbo gydytoju chirurgu, radiologu, sveikatos draudimo firmoje, užsiėmė labdaringa veikla, apsigynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1973 m. vedė iš Vilniaus krašto kilusią inžinierę projektuotoją Haną Mariją Šlykovič. Adomas Marija gavo JAV pilietybę, dalyvavo politinėje veikloje, bendravo su JAV prezidentu Ronaldu Reiganu. Nuo 2000 m. lankosi Lietuvoje. 2002 m. jam buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
1940 m. prie Lietuvos-Vokietijos valstybinės sienos Alfredas Marija Tiškevičius buvo suimtas vokiečių gestapo, tardytas ir kalintas Tilžėje. Po 4 mėnesių paleistas iš kalėjimo pasitraukė į Lenkiją, įsikūrė Varšuvoje, dalyvavo 1944 m. sukilime prieš vokiečius. Paleistas iš kalėjimo, su žmona ir naujagimiu sūnumi pasitraukė į Lenkiją, įsikūrė žmonos tėviškėje prie Varšuvos, tačiau 1941 m. jų keliai išsiskyrė.
Po Antrojo pasaulinio karo komunistinėje Lenkijoje dirbo darbininku cukraus fabrike, inspektoriumi gyvūnų globos draugijoje, invalidų vartotojų kooperatyve, Varšuvos laivininkystėje, geležinkelių sanitariniu inspektoriumi. Vyslos upės laivininkystėje Varšuvoje, geležinkelių sanitarijos inspektoriumi. Gyveno Varšuvoje, 1989 m. antrąsyk vedė.
Į Palangą grafas A. Tiškevičius atvyko tik po 52 metų, kai Lietuva tapo nepriklausoma, 1992 m. Nuo tada jis su žmona Uršule kasmet vasaromis lankė Palangą, čia jautė dvasios pilnatvę. Atgavęs Lietuvos pilietybę ir jam priklausančią Palangos dvaro valdų dalį, rūmus ir parką padovanojo valstybei. Teigiama, jog grafas mylėjo Palangą ir jo žmones, save laikė lietuviu. A. Tiškevičius, nors augo lenkiškoje aristokratų šeimoje, nuoširdžiai bendravo su paprastais žmonėmis, Palangos vaikais. Jis buvo paprastas, kuklus, inteligentiškas, demokratiškas, tolerantiškas žmogus, gražiai kalbėjo ne tik lietuviškai, bet ir žemaičių tarme.
1997 m. Tiškevičių rūmų Židinio menėje už giminės nuopelnus kuriant ir vystant kurortą jam, vieninteliam gyvam giminės palikuoniui, buvo suteiktas Palangos miesto garbės piliečio vardas. Taip Palangos miesto savivaldybės taryba pagerbė grafų Tiškevičių giminę, kuri buvo neatsiejama nuo Palangos vardo. Daugiau nei 100 metų Juozapo, Sofijos, Felikso, Antaninos Tiškevičių vardai buvo susiję su Palanga, jos istorija. Tiškevičiai įkūrė ir vystė kurortą: išpuoselėjo Birutės parką, pastatė rūmus, buvo Palangos bažnyčios fundatoriai. Jūros tiltas, kurhauzas, „Anapilio“, „Baltoji“, kitos vilos ir jų kompleksai, kuriuos pastatė grafai, papuošė Palangą. Tiškevičių šeimos pastangomis Palangoje iškastas artezinis šulinys, atidaryta pirmoji ligoninė, veikė plytinė. Visa tai – grafų Tiškevičių giminės indėlis į Palangos kurorto plėtrą, jo garsinimą.
Tiškevičių giminės atstovai Palangos dvarą valdė 116 metų – nuo 1824-ųjų iki 1940-ųjų. Iš pradžių Palanga buvo antraeilė Tiškevičių valda. Jos reikšmė išaugo XIX a. II pusėje, Alfredo seneliui Juozapui Tiškevičiui įsteigus kurortą, o klestėjimas prasidėjo Alfredo tėvams Feliksui ir Antaninai Tiškevičiams įkūrus Palangoje šeimos rezidenciją.
Grafo A. Tiškevičiaus senelis Juozapas Tiškevičius, iš tėvo paveldėjęs Palangą, laikomas Palangos kurorto įkūrėju. Gimęs Trakų Vokėje, šeimos rezidenciją 1855 m. įkūrė Lentvaryje, o 1875 m. perkėlė į Kretingą. Palangoje šalia dvaro kairiajame Rąžės krante 1877-1880 m. padėjo pagrindus kurortui – pastatė vasarotojams svečių namus (Kurhauzą), kelias vilas, įrengė maudykles.
Kurortu virstanti Palanga tapo Kretingos grafų Tiškevičių šeimos vasaros rezidencija, į kurią sezono metu suvažiuodavo artimi ir tolimi grafų giminės, artimieji, draugai. Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Pirmoji iš rezidencijos Kretingoje atvykdavo Juozapo Tiškevičiaus šeimyna, lydima vežimų, prikrautų skrynių, dėžių, ryšulių, netgi baldų, maisto produktų.
Po mirties, pagal velionio valią, jo palaikai Varšuvoje buvo kremuoti, parvežti į Lietuvą ir 2008 m. rugpjūčio 10 d. iškilmingai palaidoti senosiose Palangos kapinėse, grafų Tiškevičių kapavietėje.
Alfredo Tiškevičiaus tėvas Feliksas Tiškevičius paveldėjo Palangos dvarą, rūpinosi kurorto plėtra, statė naujas vilas, įrengė artezinį šulinį, įkūrė krautuvę, pastatė kurhauzą, kuriame veikė viešbutis, skaitykla, biliardinė ir kazino. 1897-1902 m. netoli Birutės kalno pastatė naujus dvaro rūmus (dab. Gintaro muziejus) ir įkūrė parką, kurį suprojektavo prancūzų parkų architektas-dendrologas Eduardas Fransua Andrė. Surinko unikalią senovės gintarinių papuošalų kolekciją, kuri aukštai buvo įvertinta 1900 m. Paryžiaus parodoje. 1936 m. šią kolekcija grafienė Antanina Tiškevičienė padovanojo Kretingos muziejui. Šiandien ji eksponuojama Palangos gintaro muziejuje. Taipogi, buvo pagrindinis naujos Palangos bažnyčios fundatorius, suteikė patalpas „Saulės“ draugijos mokyklai, dovanojo pastatą Palangos gimnazijai.
Nors grafas Alfredas Marija Tiškevičius nesulaukė dienos, kai po gaisro bus atstatytas Kurhauzas Palangoje, netrukus po restauracijos jo durys buvo atvertos kultūros visuomenei, o Palangos savivaldybė nusprendė grafų Tiškevičių vardu pavadinti prie Kurhauzo esančią alėją.
Tiškevičiai naudoja herbą Leliva (Leliwa), kurį gavo XVI a. Jo skyde žydrame fone puikuojasi aukso spalvos pusmėnulis ir žvaigždė, o virš skydo kyla riterio šalmas su karūna ir povo plunksnomis. Tai esąs senas lenkų bajorų giminių herbas, kildinamas iš XI a. Tiškevičių giminės devizas lotyniškai skelbia: „Deligas quem diligas!“ („Išsirink ką myli!“). O Palangos grafo Felikso Tiškevičių šeimos šūkis, pasak jo sūnaus Alfredo Tiškevičiaus, buvo „Świeście na bezdrożach życia!“ („Būkite žiburiais gyvenimo klystkeliuose!“).
Tiškevičių giminės devizas lotyniškai skelbia: „Deligas quem diligas!“ („Išsirink ką myli!“). O Palangos grafo Felikso Tiškevičių šeimos šūkis, pasak jo sūnaus Alfredo Tiškevičiaus, buvo „Świeście na bezdrożach życia!“ („Būkite žiburiais gyvenimo klystkeliuose!“).
Tiškevičių giminės šaknys glūdi Berdyčive, buvusiame Žitomiro srityje, Vakarų Ukrainoje. 1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas dovanojo Berdyčivo valdas Tiškevičių giminės protėviams. Oficialus giminės pradininkas – didžiojo kunigaikščio dvariškis Tiška (Timotiejus) Kalenikovičius (~1425–1501), kurio palikuonys prisiėmė Tiškevičių pavardę.
Parengė Dominyka Navickaitė
