„Mes nuolat kažko laukiame: žiemą – vasaros, vasarą – naujų įspūdžių ir gero oro, rudenį – gausaus derliaus ir kad vasarą dar truputį pabūtų, žiemą – sniego bei Kalėdų… Net ir savo gyvenimuose įprantame laukti to, kas bus, ir taip dažnai pražiopsome dabartį. Čia pat pykčio kamuojamą paauglį ar pagalbos reikalingą bičiulį, savo pačių jausmus ir gilumos geidžiančią dvasią. Vis dažniau slystam paviršiais ir sakom, kad laiko nėra. Nėra laiko gyventi. O juo labiau – skaityti.“ – taip redakcijos palydėjime rašo Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė, kviečianti atverti naują žurnalo „Kelionė“ numerį.
„Šiuolaikinis vakarietis, kaip niekada anksčiau, yra veiksmingumo, skubėjimo žmogus. Ko gero, jei pašėlusiu greičiu besisukančio žmogaus paklaustume, kodėl taip nerimastingai skuba, jis kiek sutriktų ir ne iš karto galėtų atsakyti. Skubėjimas, informacijos perviršis ne tik skatina stresą, bet ir neleidžia žmogui nurimti, šiek tiek pabūti tyloje. Fizinis, vaizdinis, vaizduotės ir kitoks triukšmas taip prislėgęs žmogų, jog šis net ima pamiršti, kas yra tyla, o apie įvairias tylos subtilybes net nebesapnuoja…“ – taip savo tekste „Jėzaus priskėlimas ir išmintis kasdienybei“ rašo br. Jonas Chrizostomas Švita CSJ, kviečiantis pasinėrus į tylą ir dvasios ramybę, apmąstyti kryžiaus dovaną, jo galybę bei išmintį.
Rubrikoje „Asmenybė“ – pokalbis su žurnalo skaitytojams puikiai pažįstama vertėja, rašytoja, piligriminių kelionių vadove Jūrate Micevičiūte. Ji augo Švenčionyse, mokėsi Vilniuje, turėjo puikias akademines perspektyvas, tačiau jau bene dvidešimt metų gyvena Ispanijoje. Nepaisant to, jos ryšiai su Lietuva labai tvirti – į lietuvių kalbą yra išvertusi tokius krikščioniškos literatūros šedevrus kaip šv. Jėzaus Teresė Avilietės „Vidinės pilies buveinės“ bei šv. Kryžiaus Jono „Tamsioji naktis“. Šiame pokalbyje J. Micevičiūtė dalijasi savo gyvenimo patirtimi ir nuotykiais, kūrybiniais džiaugsmais bei piligrimystės dovanom.
„Šiemet Lietuvoje vyko tikras rinkimų maratonas. Jis buvo svarbus ir netikėtu aspektu – rinkimų metu kilo nemenkos diskusijos apie Bažnyčios ir politikos santykį. Nemaža visuomenės dalis nustebo išvydę, kad į politinę agitaciją įsijungė ir dvasininkai. Kita vertus, išgirdome ir priešingą poziciją, kad esą šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje norima užčiaupti Bažnyčią ir bet kokį kalbėjimą apie vertybes. Pagaliau, katalikų bendruomenė Lietuvoje akivaizdžiai pasidalino į dvi emocingai tarpusavyje besiginčijančias stovyklas. Ar dabartinę situaciją galima vadinti sudėtinga Bažnyčios Lietuvoje krize?“ – apie tai savo tekste „Nustojame būti potraumine Bažnyčia“ rašo Andrius Navickas.
Ar architektūra gali sargdinti? Ar architektūra gali gydyti? Kokį socialinį ir politinį poveikį daro mūsų pastatai? Galų gale, kaip bendras darbas gali prisidėti prie visuomenių, sužeistų dėl nusikaltimų žmoniškumui, gydymo? – šiuos klausimus straipsnyje „Architektūra, kuri gydo“ svarsto amerikiečių projektuotojas, rašytojas ir dėstytojas Michael‘as Murphy‘is, su kolegomis įgyvendinęs ne vieną projektą įvairiose pasaulio šalyse mėginant priartinti architektūrą prie žmogaus.
Rubrikoje „Nutylima tema“ tęsiame Rimos Sadauskienės pasakojimą apie gyvenimą su vėžio diagnoze. Trečiojoje dalyje, pavadintoje „Peilis“, autorė rašo apie operacijos patirtį, baimę, susitikimus bei išgyvenimus.
Populiariausi mūsų krašto atvaizdai pristato Švč. Mergelę Mariją tylią ir švelnią, romiai palenkusią galvą arba motiniškai glaudžiančią kūdikį Jėzų. Litanijoje ji vadinama sostu, indu, skrynia, namais, bokštu, vartais ir dar rože, žvaigžde, paveikslu, paguoda, sveikata… Tokiu pat taikingu pasyvumu dvelkia ir beveik visi jos epitetai: tyriausioji, skaisčiausioji, nepalytėtoji, nesuteptoji, meilingoji, stebuklingoji, išmintingoji, ištikimoji, maloningoji… J. Micevičiūtė savo tekste „Karingoji Mergelė Marija“ pristato Bažnyčios tradicijoje gyvuojančius ir gerokai kitokius Marijos vaizdinius, kartu klausdama, ar gali pyktis būti šventas.
Rubrikoje „Sielogyda“ Dominyka Navickaitė tekste „Totalitarinis gėdos režimas“ nagrinėja gėdos jausmą, kuo jis skiriasi nuo kaltės bei kuo ji mums padeda. O rubrikoje „Šeima“ – dešimties punktų instrukcija, kaip gyventi su vaikais, įžengusiais į paauglystę.
„Kiekvienas vakaras atrodė lyg paskutinis“ – taip pavadinti menotyrininkės, dėstytojos, publicistės, vertėjos Julijos Maceinienės prisiminimai apie pasitraukimą į Vakarus nuo sovietų okupantų. Šie dienoraščiai rašyti 1940–1941 m. Berlyne ir atskleidžia žmonių patirtą siaubą, nerimą dėl ateities, drauge begalinį tikėjimą, kad „Prisikėlęs Viešpats prikels ir mūsų šalį, ir mūsų šeimą“.
2019 m. gegužės 7 d. pas Viešpatį iškeliavo Žanas Vanjė (Jean Vanier), „Arkos“ bei „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenių įkūrėjas. Jei apie Motiną Teresę sakoma, kad ji padovanojo mums naujas akis, kurios leido gyvenimo vėtrų iškankintame varguolyje atpažinti Jėzų Kristų, tai Žanas Vanjė kantriai mokė, kad kitoniškumas, kurį pasaulis vadina negalia, yra Dievo dovana, per kurią Kūrėjas kreipiasi į kiekvieną mūsų. Šio mūsų laikų apaštalo atminimui – pluoštelis Ž. Vanjė minčių, atspindinčių pasirinktą kelią bei tarnystę.
Rubrikoje „Pokalbiai apie kultūrą“ – du susitikimai: pirmasis – su dizainere Liucija Kvašyte, pasakojančia apie šiuolaikinę madą, tikinčio žmogaus požiūrį į mados industriją bei komercializaciją Antrasis pokalbis – su pianiste bei pedagoge Egle Andrejevaite, savo jaukioje fortepijono studijoje muzikos mokančia suaugusius žmones.
„Krikščionis pašauktas daugiau rizikuoti negu kiti mirtingieji ne dėl to, kad jis būtų neatsargus ar nutrūktgalvis, bet todėl, kad turi stiprią viltį. Jis nebijo nesėkmės, nes pralaimėjimas nebeegzistuoja. Po menkos pergalės, kai nugalėjome kryžiaus gėdijimąsi, mes sutikome nukryžiuotojo žvilgsnį. Didžioji Kristaus pergalė palietė ir mūsų gyvenimą. Belieka išspręsti vieną problemą – ką mes čia veiksime iki savo mirties arba iki Jo atėjimo, jei dar nebūsime spėję numirti, kol Jis sugrįš.“ – apie tai savo tekste „Neslėpk savo veido nuo Kristaus“ rašo t. Elias Leids CSJ, tęsiantis ciklą „Laiškai įpykusiam Adomui“.
Rubrikoje „Aštuntoji diena“ Donato Petrošiaus esė apie atostogas tikrovėje bei Rimvydo Stankevičiaus – apie Zuikio uodegėlę.
„Mylimoji moko, kad negalima niekinti ir bjaurėtis savimi, nes vienintelis teisingas žvilgsnis į save yra, kai žvelgiame Mylimojo akimis, jo mylinčiu ir perkeičiančiu žvilgsniu“ – taip rašo Valdas Mackela straipsnių cikle apie Giesmių giesmę. Šį kartą, komentuodamas penktąją knygos eilutę, V. Mackela kalba apie… grožį. Apie mylimąją, kuri yra graži dėl to, kad yra mylima, ir Mylimojo žvilgsnį, kuris turi galią kiekviename iš mūsų atkurti pirminį grožį.
Vieni žmonės pražysta šypsena vien išgirdę jo vardą ir pavardę, kiti paniekinamai raukia nosį ir teigia, kad visa jo kūryba tėra pigūs vodeviliai, o jis tėra klounas kine – joks ne kūrėjas. Tai žodžiai apie aktorių ir režisierių Roberto Benigni. „Tik komediantai gali prasmingai kalbėti apie tokius dalykus, kaip mirtis, arba imtis tokios temos, kaip Mergelė Marija ar Dievas. Jei būčiau tragiškų vaidmenų atlikėjas, nedrįsčiau apie tai net užsiminti. Todėl didžiuojuosi, kad esu klounas – tai pati atsakingiausia profesija pasaulyje. Juoktis nėra lengva ar paprasta, tačiau, jei mes nesijuoktume, uždustume nuo susireikšminimo“, – šie R. Benigni žodžiai veikiausiai yra geriausias atsakymas į klausimą, kuo ir kodėl jis stengiasi būti.
Rubrikoje „Sveikas, Gyvenime“ kun. Kęstutis Dvareckas dalijasi įžvalgomis apie sveikimo kelią, pristatydamas trečiąjį žingsnį „Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes jį suprantame, globai“.
Įkvepiančių atradimų šioje „Kelionėje“.
Daugiau apie žurnalą ČIA,
Įsigyti šį žurnalą galite mūsų el. knygyne ČIA arba pardavimo vietose Lietuvoje ČIA
