Paulius Širvys: „Liepsnoja? Ir tegu!“

1920 metų rugsėjo 6 dieną gimė lietuvių poetas Paulius Širvys – šiandien jam būtų suėję 99-eri.

Vaikystė, kaip ir likęs gyvenimas, nebuvo lengvi. Tėvai mirė anksti, su broliu Leonu liko našlaičiais – piemenavo, tarnavo. Laikinai glaudėsi pas gimines Degučių kaime, vėliau augo vaikų namuose. Lankė Dusetų ir Aleksandravėlės pradžios mokyklas, baigė dvimetę Salų žemės ūkio mokyklą, įstojo į kontrolasistentų kursus Gruzdžiuose.

1940–1941 m. mokėsi Vilniaus pėstininkų karo mokykloje. Karas jį užklupo Švenčionėlių poligone. Kovojo Raudonojoje armijoje, du kartus buvo patekęs į vokiečių nelaisvę, atsidūręs karo belaisvių mirties stovykloje (prie Minsko), iš kurios pabėgo. Sugautas ir išsiųstas į Vokietiją darbams, iš ten bėgo tris kartus. Kaip eilinis Lietuviškosios divizijos kareivis dalyvavo mūšiuose šiaurės Lietuvoje ir Kurše, buvo sužeistas. 1945 m. rudenį iš kariuomenės paleistas.

„Visas jo gyvenimas sunkus – vaikystė jaunystė, karas, kurio metu teko nuolatos badauti, koncentracijos lageryje visai sunyko. (…) Pokariu irgi gyveno sunkiai, žinome, kaip tuo metu trūko maisto produktų, o paskutinis dešimtmetis buvo visai nelengvas“, – pasakojo A. Pakėnas.

Po tarnybos kariuomenėje dirbo Rokiškio apskrities laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ redakcijoje.

1950–1952 m. Pandėlio rajono laikraščio „Spalio pergalė“, 1952 m. Dūkšto rajono laikraščio „Komunizmo švyturys“, 1952–1953 m. Merkinės MTS politinio skyriaus laikraščio „Socializmo pergalė“ redaktorius, vadovavo Pandėlio rajono spaustuvei. 1954–1955 m. dirbo savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

Aš lauksiu
Prie Vilniaus,
Prie pasakų miesto,
Kur teka Neris
Su žara.
Aš lauksiu
Prie Vilniaus
Vilnijančio Vilniaus
Tavęs,
Mano meile,
Tyra.

1957 m. Maskvos Maksimo Gorkio literatūros institute baigė Aukštuosius literatūros kursus. Buvo žurnalų „Moksleivis“ ir „Genys“ redakcijų korespondentas, vėliau dirbo Klaipėdos žvejybos laivyne: iš pradžių paprastu jūreiviu, vėliau – tolimojo plaukiojimo laivo vairininku.

Nuo jaunystės rašė lyrinius eilėraščius, kuriems būdinga tyro, stipraus jausmo poetizacija, nesudėtingi tradicinės struktūros vaizdai, graudžių svajingų ir humoristinių intonacijų jungimas, gausūs tautosakiniai motyvai bei liaudies dainų poetikos įtaka. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1947 m. Pagrindiniai lyrikos motyvai – rūsti karo buitis ir tėvynės gynimo heroika, šviesūs kaimo, vaikystės prisiminimai, tėviškės gamta, tyros, dažnai nelaimingos meilės jausmai.

Pagal P. Širvio eilėraščių tekstus kompozitoriai sukūrė nemažai tautoje mėgstamų dainų.

A. Pakėnas P. Širvį vadina vienmyliu – jo jaunystės meilė buvo dabar Rokiškyje gyvenanti Alfonsa Žegliūnaitė, kurią jis vadino Alpunyte. Jai poetas rašė laiškus, kurių išlikę 7. Pašnekovo manymu, savotiškai jis mylėjo ir žmoną Birutę, kuri šiuo metu gyvena Kaune. Su žmona Birute poetas sulaukė dukters Dangės, bet po 9 metų santuoka nutrūko.

„Paulius Širvys buvo ne tik poetas, bet ir tėvas, senelis, girtuoklis, užsispyrėlis, dosnuolis. Jis buvo vienok šmaikštus, bet galėjo būti ir pavydus. Šitie bruožai, mano galva, jo nė kiek nesumenkina, bet yra jo legendinio gyvenimo ir charakterio niuansai.“ – sakė poeto anūkė.

Paulius Širvys buvo vertinamas nevienpusiškai. V. Kavolis, T. Venclova jį stipriai kritikavo, bet netrūko ir juos besižavinčių.
Atsiminimų knygos apie P. Širvį „Metai su Pauliumi“ sudarytojas Alfonsas Pakėnas sako: „Man jis yra tikras poetas – turi betarpišką jausmą – tai pagrindinė poeto savybė. Jis išsiskiria ir tobulumu – net pirma knyga „Žygio draugai“ – daugelis kritikų ir atsiminimų autorių rašo, kad nebuvo jo kaip poeto silpnosios pradžios, jis iškart pasirodė labai stipriai“. 

Vis tik Paulius Širvys grįžęs po karo stipriai gėrė. Tiek mieste su bendraminčiais, tiek tarp savo buto sienų.
Beje, poetas turėjo gerą balsą ir mėgo dainuoti, buvo apsiskaitęs, tačiau niekas nežinojo, nei kur, nei kada skaitydavo.  Kol buvo jaunesnis, turėjo gražią, tiesiog kaligrafišką, rašyseną. Tai matyti iš laiškų ir rankraščių. Prieš mirtį, greičiausiai nuo gėrimo, jam drebėjo ranka, ištikdavo priepuoliai, rašysena tapo padrika. Pasak P. Širvio amžininkų, jis gėrė, idant užsimirštų. Savo kailiu patyręs karo žiaurumus, jis bijojo tamsos, tad per naktį negesindavo šviesos.

„Sakoma, kad P. Širvys buvo girtuoklis, bet mažai kalbama, kad tai buvo be galo talentingas žmogus, šviesi asmenybė, todėl ir tapo legenda. Legendų poetų nedaug, sovietmečiu gerų poetų buvo daug, bet tikroji poeto legenda tik P. Širvys“, – mano jį pažinojęs A. Pakėnas.

P. Širvys buvo labai tykus – kuo daugiau gėrė, tuo tylesnis buvo. Apsvaigęs niekada nebūdavo agresyvus ar vulgarus, visada buvo labai pagarbus su moterimis.  Jis buvo talentingas vertėjas ir žurnalistas, poezijoje išreiškė meilę Lietuvai. Vincas Mykolaitis Putinas 1957 m. parašė gražų atsiliepimą apie P. Širvio ciklą „Ilgesys – ta giesmė“ – pavadino jauno poeto meilės lyrikos klasika.

Jis buvo altruistiškas – po savo stogu priimdavo beglobius atklydėlius, kitus literatus ir sugėrovus. Gyveno bohemiškai ir lydimas melancholijos.

Ilgą laiką P. Širvys negavo jokios pensijos ar išmokos – buvo neseno amžiaus, valdininkai stebėjosi, kad „invalidas rašo knygas“.

Paskutinis jo dešimtmetis, nuo 1970 m., jau buvo tik egzistencija, kaip Marcelijus Martinaitis gražiai sako, „jis tik nuomavo butą Vilniuje, nuomavo gyvenimą“. Jau net rašė mažai. Vis tik  1973 m. buvo  „Poezijos pavasario“ laureatas.

Manoma, kad P. Širvys mirė 1979 m. kovo 24 d., tačiau rastas tik po poros dienų. Sunerimę kaimynai iškvietė policiją. Poetas palaidotas kovo 28 d.

 

Nežiūrėk,
Nežibėk,
Taip liūdnai
Į akis.
Ką darau
Negerai –
Pats žinau.
Nesakyk.

Tik pilniau
Ir svaigiau
Mano taurę
Pripilk
Ir stipriau
Ir karščiau
Tu mane
Apkabink.

„Buvo pašarvotas Rašytojų sąjungoje, aprengtas juodu kostiumu, baltais marškiniais – jam tokie dalykai netikdavo, jis mėgo paprastą varguolio rūbą, jūreiviškus marškinukus“, – pasakojo A. Pakėnas, dalyvavęs poeto laidotuvėse.

Parengė Dominyka Navickaitė