Kodėl broliai ir seserys varžosi? Ką daryti tėvams, jei jų vaikai negali ilgėliau būti kartu nesusipykdami? Įkandin rašytojų ir psichologų, savo patarimus dalina ir mokslininkai. Pasirodo, amžiaus skirtumas, lytis ir pavydas neatlieka lemiamo vaidmens konfliktuose. Tad kodėl pykstasi broliai ir seserys ir ar įmanoma atvėsinti įsikarščiavusias puses?
Broliai ir seserys: ką galima pakeisti santykiuose
Ilinojaus (JAV) universiteto mokslininkai pasistengė atlikti neįmanoma: priversti brolius ir seseris geriau elgtis vieni su kitais. Atlikti gausūs tyrimai parodė, kad 3–7 metų broliai ir seserys stipriau ar mažiau pykstasi vidutiniškai 3,5 karto per valandą. Taigi, vidutiniškai po 10 minučių kiekvieną valandą. Ir tik 1 iš 8 konfliktų baigiasi kompromisu arba susitarimu. Likusiais 7 atvejais broliai ir seserys tiesiog išsiskiria, paprastai po to, kai vyresnysis iki valiai išsityčioja arba išgąsdina jaunesnįjį.
Tačiau, nepaisant to, vėliau, užaugę tie vaikai sako: aš nuolatos pykdavausi su savo broliu ar seserimi, bet viskas baigėsi gerai.
Neverta prieštarauti – konfliktai reikalingi, bet neretai teigiamos akimirkos juos sulygina. Šis balansas nulemia gerus santykius ateityje. Tarp brolių ir seserų, kurie ignoravo vieni kitus ir mažiau aiškinosi, paprastai ateityje susiklosto šaltesni, ne tokie emocingi santykiai ir didesnis atstumas. Ir, kaip rodo tyrimai, tėvai paprastai konfliktą priima kaip natūralų dalyką, tačiau jiems dažniausiai atrodo, kad broliai ir seserys per mažai rūpinasi vieni kitais.
Peštynių priežastys: amžiaus skirtumas nesvarbu
Pasirodo, Šekspyras buvo teisus, o Froidas, tvirtinęs, kad broliai ir seserys pasmerkti kovoti dėl tėvų dėmesio, klydo. Konkurencija tarp brolių ir seserų primena ne tiek Edipą, kiek karalių Lyrą.
Britų ir amerikiečių mokslininkų grupė apklausė 108 poras brolių ir seserų apie jų pykimosi priežastis. Prisirišimas prie tėvų buvo paskutinėje vietoje – viso labo 9 proc. apklaustųjų nurodė šią priežastį. Pati dažniausia vaikiškų pykčių ir ginčų priežastis, pasirodo, buvo žaislai. Beveik 80 proc. vyresnių ir 75 proc. jaunesnių vaikų nurodė, kad jų pykčio priežastis buvo dalijimasis arba kova dėl vienam iš vaikų priklausančio daikto. Taigi esminė vaikų pykčių priežastis – ne kova dėl tėvų dėmesio, o nesugebėjimas dalintis (žaislais, žaidimais ir pan.). Visos kitos priežastys stipriai atsilieka. Beje, 39 proc. vaikų nurodė, kad jų peštynės buvo tiesiog… peštynės. Jie tvirtino, kad pradėdavo peštis vien dėl to, kad užkirstų kelią vyresniųjų puolimui.
Taigi net tose šeimose, kur vaikams skiriamas didelis tėvų dėmesys ir meilė, maži vaikai gali tiesiog nesugebėti plėtoti teisingų socialinių santykių su broliais ir/ar seserimis, jeigu niekas jų to neišmokys. Tai yra būtina sujungti psichologinius akcentus formuojant praktinius įgūdžius.
Kokie dar dalykai pervertinami? Tėvai mano, jog labai svarbus vaikų amžiaus skirtumas. Vieni mano, kad jis turėtų būti mažesnis nei dveji metai, neva tada vaikai galės kartu žaisti. Kiti įsitikinę, kad geriausia 3–4 metai – kada kiekvienas vaikas jau gana savarankiškas. Mokslas pateikia prieštaringų rezultatų: kiekvienas tyrimas, kuriame aiškinamasi amžiaus skirtumo tarp vaikų reikšmė, paprastai prieina prie naujų išvadų, paprastai paneigiančių prieš tai buvusį tyrimą.
Beje, straipsnio pradžioje minėti JAV mokslininkai teigia, kad numatyti, kokie bus santykiai tarp brolių ir seserų, galima dar iki naujojo šeimos nario gimimo. Kaip? Viskas labai paprasta ir neturi jokio ryšio su tėvais: prognozuojamas veiksnys – vyresnio vaiko santykių kokybė su jo geriausiu draugu. Atlikti tyrimai rodo, kad vaikai, sugebantys žaisti su draugais, bendradarbiaujantys, vėliau geba šauniai žaisti ir su savo mažesniais broliais ar seserimis. Ilgai buvo manoma, kad broliai ir seserys mokosi bendravimo vieni iš kitų, o po to įgytus socialinius įgūdžius pritaiko santykiuose su kitais. Šiuolaikiniai tyrimai leidžia manyti, kad viskas atvirkščiai: vyresni vaikai mokosi bendrauti žaisdami su draugais, o paskui tai, ko išmoko, perduoda savo mažesniems broliams ir seserims.
Pagal užsienio spaudą parengė Jurga Lūžaitė-Kajėnienė
