Prieš keturiasdešimt metų, 1979-ųjų vasarį, Brazilijos policininkas atsiliepė į telefono skambutį. Jam buvo pranešta, kad Enseado pliaže nuskendo žmogus. Buvo konstatuota, kad vyrą vandenyje ištiko insultas. Ant kranto buvo rasti dokumentai, tvirtinantys, jog tai Austrijos pilietis Volfgangas Gerhardtas. Prireikė dar šešerių metų, jog iš Brazilijos atskrietų sensacinga žinia, kad iš tiesų tai vieno iš kraupiausių nacistų nusikaltėlių – gydytojo Jozefo Mengelė palaikai. Šis gydytojas Aušvice buvo vadinamas „Mirties angelu“, nes eksperimentavo su tūkstančiais kalinių ir daugybę žmonių pasiuntė į dujų kameras.
J. Mengelė neretai vadinamas nacistinės medicinos, kurią tiksliau būtų vadinti antimedicina, simboliu. Kraupiausia, kad tai nebuvo vienišo sadisto pasinaudojimas karo sumaištimi. Dera pripažinti, kad nacistinis režimas radikaliai pakeitė Vokietijos mediciną ir gydytojo darbo sampratą. Visa tai atvėrė kelią tokiems budeliams kaip Mengelė, kuris, kaip rodė jo užrašai, buvo įsitikinęs, kad kantriai ir nuosekliai įgyvendina „pasaulio švarinimo“ darbą. Dar daugiau, jis iš aukšto žiūrėjo į daugelį to meto politinių veikėjų ir buvo įsitikinęs, kad atlieka, mažų mažiausiai, antrą pagal svarbą misiją – po Fiurerio.
Kaip galėjo nutikti, kad gydytojai patys tapo žudikais ir budeliais?
Medicina – naujas karo laukas
Medicina yra mokslas, Tai, regis, turėtų ją išlaisvinti nuo ideologizacijos, tuo labiau, nuo propagandos. Tačiau istorija mus moko, jog labai lengvai gydytojai tampa politinių užsakymų vykdytojais. Taip įvyko nacistinėje Vokietijoje. Tiesa, būtų pernelyg supaprastinta teigti, kad politikai paprasčiausiai pradėjo kištis į gydytojų veiklą. Formaliai buvo veikiau priešingai – Adolfas Hitleris ir jo bendrai tvirtino, jog pirmą kartą žmonijos istorijoje bando įgyvendinti moksliškai pagrįstą politiką. Kaip teigta politine programa virtusioje Fiurerio knygoje „Mano kova“, nacionalsocializmo stiprybė esą yra tai, kad jis turi tvirtą biologinį pamatą. Kitaip sakant, ne politika diktavo medicinai, bet politikai paprasčiausiai turėjo savo priemonėmis padėti įgyvendinti tą žmonijos pertvarkos projektą, kuris buvo suformuluotas medikų ir biologų.
Viena iš kertinių figūrų, keičiant medicinos sampratą nacistinėje Vokietijoje, buvo Berlyno universiteto medicinos fakulteto profesorius Rudolfas Ramas. Jis paskelbė vėliau labai išplitusią tezę, jog gydytojas nebegali vien rūpintis silpnaisiais ir būti slauge, esą tikras gydytojas yra „biologinis karys“, kuris tobulina žmonijos genofondą, Pasak Ramo, privalome apvalyti medicinos mokslą nuo to, ką per amžius į jį įnešė įvairūs žydų mąstytojai, viską nukreipę ne ta kryptimi. Svarbiausia medicinos misija, pasak Ramo ir jo bendražygių, padėti visa jėga išsiskleisti genetiniam arijų potencialui.
Tam reikėjo sustabdyti pražūtingą arijų maišymąsi su kitomis rasėmis, ypatingai su žydais ir romais, kurie kelia didžiausią grėsmę genofondui. Tačiau prevencijos jau nebepakako, medicina turėjo padėti „apsivalyti“ ir nuo to, ką Ramas vadino neatsakingo elgesio padariniais. Būtent dėl to, kad nebuvo paisoma rasinės higienos, net vokiečių tautoje atsirado paliegusių, neįgalių, psichinių sutrikimų turinčių žmonių. Pasak Ramo, vokiečių gydytojas privalo būti tikras „tautos politikas“, „rasės puoselėtojas“ ir niekada negali pamiršti, kad vieno žmogaus kančios ar mirtis yra niekis, palyginus su visos nacijos gerove.
Viena iš pirmųjų „rasės puoselėjimo“ praktikų buvo priverstinė sterilizacija. Beje, ji buvo taikoma ne tik Vokietijoje, bet ir kitose to meto valstybėse. Netgi galima drąsiai teigti, kad aktyviausiai ji buvo taikoma JAV, kur ypač išpopuliarėjo eugenika (pseudomokslas apie žmonijos tobulinimą per kontroliuojamą paveldimumą). Sterilizacija esą turėjo padėti atsikratyti „nekokybiškų vaikų“, pagerinti genofondą ir buvo taikoma žmonėms, turintiems psichinių sutrikimų, neįgaliems, recidyvistams. Taip pat ir visiems „žemesnių rasių“ atstovams: žydams , romams ir kitiems.
Tačiau jau 1933 m. Bavarijos sveikatos reikalų komisaras Walteris Schultze pareiškė, kad sterilizacijos nepakanka. Jis išreiškė įsitikinimą, kad tai tėra pernelyg lėta ir neveiksminga kova už nacijos ateitį. Ją reikia tęsti, tačiau kartu valstybė privalo imtis ir veiksmingesnių priemonių, atlaisvindama gyvenamąją erdvę arijams. Kokios tai priemonės? Pirmiausia, eutanazija, t. y. gydytojų ar kitų asmenų įsikišimas ar pasyvumas, kurio padarinys – esą nuo didesnių skausmų ar didesnio blogio leidžianti „išsivaduoti“ žmogaus mirtis.
Medicina ir žmogaus gyvenimo vertė
Netrukus po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje pasirodė didelę įtaką turėjusi teisininko Karlo Bindingo ir psichiatro Alfredo Hoche knyga „Leidimas sunaikinti gyventi nevertą gyvybę“. Pirmą kartą mokslininkai viešai pasiūlė „gyventi nevertos gyvybės“ sąvoką.
Teisininkas Bindingas knygoje protestavo prieš „gyvybės šventumo“ sampratą. Jis tvirtino, kad kiekvienas žmogus turi pamatinę teisę daryti su savo gyvybę ką tinkamas. Pasak teisininko, savižudybė negali būti draudžiama. Kitas nuoseklus reikalavimas – negalima bausti žmonių, kurie padeda kitiems žmonėms nusižudyti. Bindingas pateikė nuo vėžio kenčiančių pacientų pavyzdį ir tvirtino, kad elementarus žmogiškumas reikalauja nutraukti jų kančias, suleidžiant mirtiną morfijaus dozę.
Kritikų pastebėjimu, Bindingo argumentai buvo vidujai prieštaringi. Viena vertus, jis tvirtino, kad žmogus turi teisę nuspręsti, kad jam neverta gyventi. Paprastai toks sprendimas priimamas dėl to, kad nėra galimybių numalšinti skausmų, kurie paverčia kasdienybę pragaru. Tačiau kita vertus, Bindingo tekste galima atrasti tezę, kad, kai kalbame apie žmogaus gyvybės vertę, negalima apsiriboti vien individualistiniu požiūriu, – turime atsižvelgti ir į visuomenės perspektyvą. Kitaip sakant, pats žmogus gali net nesuvokti, kad yra „nevertas gyventi“ ir yra tik „našta“ visuomenėje.
Psichiatras Hoche tvirtino, kad apsivalymas nuo „nevertų gyventi gyvybių“ yra nepaprastai svarbus „pasaulio švarinimas“. Jis buvo įsitikinęs, kad eutanazija turi būti ne tik legali, bet tai yra šventa kiekvieno gydytojo pareiga, kai kalbame apie psichinius ligonis, recidyvistus, fizinę negalią turinčius žmones. Ekonominiu požiūriu, jie yra „didžiulė našta“ visuomenei ir neleidžia visų išteklių sutelkti ten, kur svarbiausia – skatinti klestėjimą. Pasak Hoche, neteisinga eutanaziją vadinti žudymu, nes tie žmonės, kuriems ji turi būti taikoma, iš tiesų yra „dvasiškai mirę“, o jų fizinė egzistencija esą tėra tuščiaviduris apvalkalas, apgaulė, kurią dera pabaigti.
Hitleriui atėjus į valdžią, Hoche pozicija tapo oficialia nacistinės valstybės ideologija. Pagrindine gydytojo užduotimi tapo ne skausmo, kančių mažinimas, ligų gydymas, bet įsijungimas į totalią pasaulio pertvarkymo programą. Pastaroji prasidėjo nuo sterilizacijos ir eutanazijos, bet visai natūralu, kad buvo einama ir toliau – prasidėjo eksperimentai su žmogaus kūnu, gyvybe. Na, o tūkstančiai konclageriuose uždarytų žmonių tapo eksperimentų „medžiaga“. Atėjo kraupus daktaro Mengelė laikas, tačiau apie tai šio teksto tęsinyje.
Bus daugiau
