Suomijos mokyklų pamokos visiems

Amerikietė matematikos mokytoja aplankė Suomiją ir buvo nustebinta tokių didelių švietimo sistemos skirtumų tarp Suomijos ir JAV. Šiame straipsnyje norime Jus supažindinti su labai unikalia suomių edukacine sistema ir paskatinti mąstyti apie mūsiškės sistemos spragas. 

Žinoma, čia daugiau matomas yra skirtumas tarp JAV ir Suomijos, bet labai daug kas tinka ir mūsų Lietuvos švietimui, kuriame  bandome paimti kuo daugiau, patiriame labai daug spaudimo, perdegimo ir gyvename nuolatinėje įtampoje, kuri ne visada vėliau mus apdovanoja saldžių vaisių ragavimu. Kviečiame dialogui.

Kai palikau savo septintokų pripildytą matematikos kabinetą, kad išvykčiau į Suomiją atlikti tyrimo ir pasisemti naujų žinių apie švietimą, tikėjausi kažko, kas man padės vaikus išmokyti greičiau, veiksmingiau, kas padės jiems įsiminti daugiau informacijos ir pasiekti geresnių rezultatų.

Maniau, jog įgautos žinios pagelbės perduoti dar daugiau žinių per kiekvieną pamoką, skatins mokinius daugiau mąstyti, daugiau dirbti, daugiau gilintis, daugiau jėgų ir laiko skirti matematikai…daugiau, daugiau, daugiau. Tokią mantrą kartoja dauguma švietimo sistemų.

Mes, mokytojai, nuolat jaučiame spaudimą, atrodo, jog privalome vaikams padėti pasiekti aukštesnį lygį, išspausti iš jų viską, ką jie turi, tarsi jie būtų gerai prinokę apelsinai. Stengiamės pamokas pripildyti daugiau naujos informacijos, jas daryti smagesnes, įdomesnes, labiau ugdančias bei išnaudoti kiekvieną pamokos minutę turiningai. Šį fenomeną suformavo daugybė veiksnių, pradedant mokinių tėvais, įvairiomis diagramomis ar statistika, administracija, valdžia, baigiant mūsų vakarietiška visuomene, kuriai didžiausia vertybė yra karjeros aukštumos ir užimtumas, veiksmingumas. Jei po darbo dienos nesijaučiame pervargę, vadinasi, dirbame per mažai. Mes matuojame savo vertę užsidėtais pliusais, ką reikia atlikti pagal sąrašus, smerkiame save, kai veikiame kažką nenaudingo (tai gali būti ilgas miegas, filmas ar pokalbis su draugu), nes mums atrodo, jog švaistome laiką. Mes mokome šios filosofijos ir kitus: dirbk, kol nebeatlaikys kojos. Ir stebime, kaip mūsų mokiniai tampa šios sistemos pervargę įkaitai, kokie esame ir patys.

Kai atvykau į Suomiją, neaptikau ten naujų, modernių, puikių metodų mokant matematikos. Čia nebuvo sudarytos net pažangesnių ir prastesnių matematikų klasės – visi mokėsi kartu. O dauguma kylančių sunkumų (kaip kad mokiniai neprisimena matematinių taisyklių) buvo tokie pat.

Suomijoje matematikos pamokos vyksta pagal nustatytą formuluotę jau ne vieną amžių: mokytojas patikrina namų darbus, išaiškina naują dalyką ir užduoda naujas užduotis namuose atlikti.

Kai kurios pamokos buvo tikrai įdomios, ir aš turėjau galimybę stebėti nuostabiai dirbančių mokytojų, bet iš tiesų JAV man teko regėti antrarūšių mokytojų, kurie vedė pamokas įdomiau ir geriau. Retai aptinku tokių, kurie dėtų tiek pastangų ir energijos į mokymą kaip mano mieste. Bet kur tikrasis skirtumas? Kodėl, nepaisant viso šito, Suomių atžalos pasiekia puikių rezultatų, o mūsiškiai – ne?

Manau, kad skiriasi ne mokymo kokybė ar specialistų kompetencija. Tiek JAV, tiek Suomijoje galima rasti tokių pat gerų mokytojų (tą patį galime sakyti ir apie prastus). Skirtumas yra mažiau juntamas ir daugiau liečiantis pačią esmę. Suomiai vadovaujasi tuo, kad mažiau yra daugiau. Ši nacionalinė mantra yra įsišaknijusi į suomių mentalitetą ir švietimo sistemą.

Mažiau YRA daugiau.

Jie tuo tiki, jie tuo gyvena ir vadovaujasi. Jų namai yra optimalaus dydžio, ne didesni, nei jiems reikėtų patogiai gyventi. Jie perka mažiau nereikalingo šlamšto ir rečiau pasiduoda masiškam vartotojiškumui. Jie gyvena gana paprastai ir kukliai. Jiems nereikia parduotuvėse rinktis iš poros šimtų skirtingų dribsnių rūšių, jiems pakanka dešimties. Moterys naudoja mažiau makiažo. Rečiau pamatysi vyrus, važinėjančius milžiniškais, prabangiais automobiliais. Suomiai labiau linkę nusipirkti kokybiškų ir brangesnių daiktų, kurie ilgai tarnaus, negu išleisti krūvą šlamančiųjų daugybei pigių prastos kokybės prekių. Mažiau yra daugiau. Jie tikrai tuo gyvena.

JAV situacija yra visiškai kitokia. Čia tikima, jog kuo daugiau – tuo geriau. Nuolat norime turėti dar daugiau, nepaisydami racionalių poreikių. Amerikiečius nuolat vilioja nauji, blizgantys dalykai, kuriems jie tiesiog negali atsispirti. Viską, kas sena, mes keičiame į nauja. Toks mąstymas apima visas valstybės sritis, neaplenkiant ir švietimo. Mes net nepajėgiame ilgai vadovautis viena metodika, kad sužinotume, ar ji veiksminga. Mums patinka nuolat viską kaitalioti, tobulinti, šlifuoti. Vis daugiau krauname į lėkštę, iš jos neišėmę senų likučių. Pradedame tikėti, kad daugiau yra atsakymas į visas kilusias problemas ar spragas mokyklose ir kitur. Viskas gali būti išsprendžiama, pailginant pamokų trukmę, jų skaičių padidinant, užduodant daugiau namų darbų, labiau spaudžiant, griežčiau vertinant, dažniau tikrinant žinias. Dėl viso to pervargsta mokytojai, išsenka mokiniai, nuolat lydi frustracijos jausmas.

Tuo tarpu suomiai mano, kad mažiau yra daugiau. Tai pademonstruoja puikų pavyzdį tiek mokytojams, tiek jų mokiniams.

1. Mažiau formalaus mokymo = daugiau galimybių

Suomijoje (kaip ir Lietuvoje) į mokyklą pradedama eiti sulaukus vidutiniškai septynerių. Vaikams leidžiama subręsti, kol jie pajėgs mokytis mokyklinių disciplinų ir sutelkti dėmesį. Iki tol jie nėra uždaromi tarp keturių sienų, jiems leidžiama patiems tyrinėti pasaulį (ne taip kaip JAV). Ar jie neatsilieka? Ne!

Suomijoje privalomasis mokslas trunka tik devynerius metus. Sulaukęs maždaug šešiolikos, paauglys pats sprendžia, ką nori daryti toliau. Ir jis gali pasirinkti iš galimų kelių.

Aukštesnės pakopos mokykla:

papildomi treji metai padeda pasiruošti stojamiesiems egzaminams, gauti visą akademinį išsilavinimą ir suteikia galimybę toliau mokytis universitete. Dažniausiai mokiniai patys išsirenka, į kurią aukštesnės pakopos mokyklą nori eiti, spręsdami pagal jos pobūdį, į kokius dalykus, specialybes jos orientuojasi. Jie ten patenka, pateikdami prašymą, tam tikra prasme – įstodami. Pagal statistiką, šią galimybę pasirenka maždaug 40% jaunuolių.

Profesinė mokykla:

joje taip pat mokomasi trejus metus. Ir mokiniai gauna galimybę pabaigus ją stoti į pasirinktą specialybę universitete, laikyti stojamuosius. Profesinėje mokykloje jie ruošiami konkrečiam amatui, specialybei. Čia labiau orientuojamasi į paktines, o ne teorines žinias. Daugiau nei 60% procentų jaunuolių, pabaigę profesinę mokyklą, renkasi ne universitetą, bet politechninį koledžą arba iškart įsidarbina pagal įgytą kvalifikaciją.

Jums keista? Manote, kad kiekvienas turi išmanyti aukštąją matematiką, organinę chemiją ar makroekonomiką? Ne, ne kiekvienas privalo mokytis universitete. Suomijoje suteikiamos puikios galimybės tiems, kuriuos traukia profesinės sritys. Tai idealus variantas norint tapti puikiu (bei neblogai uždirbančiu) elektriku ar santechniku. Kas jei mes neverstume kiekvieno užgniaužti norų ar talentų ir atkentėti visa laiką, kol pagaliau jie pabaigs mokyklą? Jei vaiką labai traukia mašinos, jų varikliai, tepalai ir sukinėjimasis garaže, kodėl jam būtina sėdėti ir mokytis jam nebereikalingų dalykų (nes pagrindinį, reikalingą, bendrąjį išsilavinimą jis jau įgijo per devynerius metus mokykloje), o ne puoselėti savo gebėjimus ir daryti tai, kas iš tiesų patinka? Taip dar būdamas labai jaunas, jis galėtų tapti puikiu mechaniku! O puikūs elektrikai, mechanikai, statybininkai ir pan. mums visiems yra labai reikalingi! Kodėl reikia sprausti juos į rėmus, smerkti jų išsilavinimą ar kreivai žiūrėti į profesinį išsilavinimą?

Darbo jėga:

Vos 5% pasirenka iškart po devynių klasių eiti dirbti.

2. Mažiau laiko mokykloje = Daugiau poilsio

Suomijoje pamokos negali prasidėti anksčiau nei 9 valandą ryto. Dažniausiai prasideda tarp 9:00 val. ir 9:45 val.

Jie yra įsitikinę, jog jaunam organizmui būtina gerai išsimiegoti, o keltis ryte itin anksti yra žalinga tiek sveikatai, tiek pajėgumui vėliau susikaupti ar išmokti naujų dalykų.

Pamokos dažniausiai baigiasi tarp 14:00 val. ir 14:45 val.

Priklausomai nuo to, ar prasidėjo tą dieną ankstėliau ar vėliau. Suomių mokinių tvarkaraščiai nuolat kinta, bet paprastai jie turi tris skirtingas pamokas per dieną, kurios trunka po 75 minutes ir, žinoma, tarp kiekvienos pamokos yra pertraukos, per kurias galima pailsinti smegenis, pavalgyti.

Tokia sistema leidžia tiek mokytojams, tiek mokiniams atsipūsti ir būti geriau pasiruošusiems mokytis ar mokyti.

3. Mažiau laiko mokymui = Daugiau laiko planavimui

Mokytojų darbo diena taip pat trunka trumpiau. Vidutiniškai mokytojas Suomijoje per metus dėsto apie 600 valandų, o per dieną veda maždaug keturias ar tris pamokas.

Vidutinis JAV mokytojas per metus moko maždaug 1 080 valandų, o per dieną veda daugiau kaip 7 pamokas.

Taip pat, jei tą dieną nėra pamokų ar pasitaiko langas, tiek mokytojai, tiek mokiniai neprivalo būti mokykloje.

Tai suteikia galimybę mokytojams geriau pasiruošti kiekvienai pamokai, susiplanuoti laiką ir susikaupti.

4. Mažiau mokytojų = Daugiau darnos ir rūpesčio

Pirmuosius šešerius metus, praleistus mokykloje, dauguma turi tą patį tam tikro dalyko mokytoją. Per tuos metus jis gali įsigilinti į kiekvieną asmeniškai, suprasti, kaip padėti kiekvienam individualiai ir prisitaikyti prie klasės, charakterių pobūdžio. Beje, Suomijoje klasę sudaro maždaug 15–20 vaikų.

Tokia sistema yra palanki ne tik pačiam vaikui, kuris būna apsupamas tam tikro pastovumo, darnos ir rūpestingumo jam, kaip asmenybei, su savais poreikiais ar problemomis, bet ir mokytojui, kuris gali į mokymo planą pažvelgti holistiškiau ir nuodugniau, glaudžiau pritaikyti jį būtent savo auklėtiniams.

Mokytojai gali jaustis gana laisvai, nes jiems nebūtina laikytis tam tikrų planų, nurodančių, kiek reikia išmokti per metus. Jie neprivalo skubėti, jei atsilieka, ar sustabdyti procesą, jei išmoko per daug temų, nes kitais metais tuos pačius vaikus mokys tas pats mokytojas, tad jokių problemų dėl atsilikimo ar paskubėjimo nekils. Manau, kad būtent tai yra didelė dalis Suomių švietimo sistemos sėkmės.

5. Mažiau atrinktų kandidatų = Daugiau pasitikėjimo mokytojais

Taigi… vaikai mokosi šešerius metus pas tą patį mokytoją. Kas jei jie gauną prastą?

Suomiai labai atidžiai atlieka atrankas, tik tikrai geri specialistai, kurie moka dirbti su vaikais ir sugeba pateikti informaciją, gali dirbti mokytojais.

Būti atrinktam dirbti būtent pradinių klasių mokytoju yra sunkiausia, šioje srityje tvyro daugiausia konkurencijos, ir reikalavimai yra tikrai nemenki – reikia ne tik turėti puikų išsilavinimą, pasiekimų, bet ir turėti charizmą, iškalbą, būti kūrybingam ir atsidavusiam. Pretendentams reikia laikyti specialius testus, eiti į rimtus darbo pokalbius, psichologinius tyrimus. Tik 10% procentų norinčiųjų pasiseka gauti būtent šį darbą.

Suomiai puikiai supranta, kad gebėjimas mokyti yra įgimtas, o ne įgytas dalykas. Dažniausiai tai dovana ir aistra, o ne išmoktų žinių panaudojimas. Vieni tai turi, kiti – ne. Kai kurie Suomijos universitetai, kurie rengia mokytojus, turi specialias atrankas, per kurias atsižvelgiama ne tik į akademinius pasiekimus, bet įstoti gali tik tie, kurie turi šį gebėjimą. Taip pat mokytoju gali dirbti tik turintis magistro laipsnį.

Suomijoje mokytojais tikrai pasitikima. Mokinių tėvai yra užtikrinti, kad atiduoda savo vaikus į geras rankas, jie retai eina skųstis į mokyklą dėl prasto pažymio ar dar kokių nusiskundimų, tėvai mažai kišasi į mokyklinius reikalus tiesiogiai.  Aš, dirbdamas JAV, maždaug per dieną sulaukiu 5–6 laiškų iš mokinių tėvų. Suomių mokytojai atskleidė, kad jie gauna maždaug tiek per visą semestrą.

Koks jausmas būtų gyventi visuomenėje, grįstoje pasitikėjimu ir pagarba?

6. Mažiau pamokų = Daugiau pertraukų

Kaip jau minėjau, suomių mokiniai per dieną turi 3–4 pamokas, o tarp jų maždaug 15–20 minučių pertraukas, per kurias jie gali išeiti pasivaikščioti, įgauti energijos, pamankštinti raumenis, suvirškinti gautą informaciją ir atsipalaiduoti ar pasiruošti kitai pamokai.

Neurologai teigia, kad tai labai naudinga augančiam organizmui. Vaikams būtinos pertraukos tarp užsiėmimų, kai patiriamas didelis protinis krūvis. Taip pat fizinis aktyvumas labai svarbus. Išsėdėti šešias valandas ar daugiau be paliovos nėra sveika ne tik fiziškai, bet ir nusilpsta mūsų smegenys, nebegalime susikaupti, sutelkti dėmesio, įsiminti informacijos.

Mokytojai taip pat turi šias pertraukas. JAV toks dalykas kaip mokytojų kambarys neegzistuoja. O Suomijoje jis nuolat pilnas mokytojų, kurie arba ruošiasi kitai pamokai, arba geria kavą ir ilsisi, ar skaito knygą savo malonumui, šnekučiuojasi. Kiekvienos mokyklos mokytojų kambarys atrodo skirtingai, bet daugumą sudaro stalai, kėdės, foteliai, kavos aparatai, virtuvė, sofa, užkandžių krepšiai su vaisiais bei sausainiais. Kai kurios mokyklos turi net masažuojančias kėdes!

Kodėl tokio dalyko nėra JAV? Nes mes tam neturime laiko. Dėstome kokias 6–7 pamokas iš eilės, beveik be sustojimo. Gauname maždaug penkias minutes nukakti ligi kito kabineto (jei reikia) ar atsakyti į elektroninį tėvų laišką, nuvalyti lentą, atsakyti į mokinio klausimus, nukopijuoti medžiagą mokiniams, kol neprasideda kitas užsiėmimas. Kartais net nespėjame nueiti į tualetą, jei nenorime vėluoti!

O jei jau turime laisvą minutę, iš mūsų tikimasi, jog prižiūrėsime tvarką koridoriuose. Prabanga, kai galime atsisėsti pusvalandžiui su kavos puodeliu rankose ir pasišnekučiuoti su kolegomis, tėra rožinė svajonė.

7. Mažiau kontrolės = Daugiau mokymosi

Įsivaizduokite, kiek daug galėtumėte nuveikti su mokiniais, jei viskas nebūtų daroma dėl valstybinių egzaminų. Įsivaizduokite, jei jūsų alga visai nepriklausytų nuo mokinių surinktų dešimtukų, balų skaičiaus… Ar įsivaizduojate, kiek kūrybiškumo ir smagumo, spalvingumo galėtų įgauti užsiėmimai?

Žinoma, nereikia tirštinti spalvų – spaudimo yra absoliučiai visose švietimo sistemose, bet Suomijoje jo tikrai mažiau. Mokytojais pasitikima – jie jaučiasi laisviau, gali patys reguliuoti daugelį dalykų. Jie gali suteikti savo mokiniams pačių įvairiausių žinių, ne tik teorinių, bet ir dalintis patirtimi, paruošti juos realiam pasauliui, laukiančiam po mokyklos. Jie dirba sistemingai ir kantriai pamažu juda tikslo link tol, kol jį pasiekia.

Mokyklos suteikia ir tokių buitiškų, ir paprastų žinių, kaip kad siuvimas, valymas, maisto gaminimas, medžio apdirbimas ir dar daugiau. Ir mokydamiesi tokių dalykų, jie tuo pačiu į pagalbą pasitelkia ir matematinių žinių bei išmoksta viską daryti sistemingai, laiptelis po laiptelio, išmoksta naudotis duotomis instrukcijomis.

8. Mažiau temų = Daugiau gylio

Man teko stebėti Suomijoje nuo penktos iki devintos klasės mokinius. Išnagrinėjau jų matematikos užduotis, mokymo programas ir suvokiau, kad tai, ką aš išdėstau per vienus metus – jie išmoksta per penkerius.

Kiekvienais metais medžiaga kartojasi, tik ji sunkėja, ir taip geriau pavyksta vaikams įsisąmoninti informaciją.

Amerikietiškas kuo daugiau, tuo geriau yra paprasčiausiai neveiksmingas. Mes duodame kuo daugiau žinių, jaučiamės taip, tarsi nuolat padarome nepakankamai daug.

Suomiai ima mažesnį spektrą užduočių, temų, bet nagrinėja jas daug giliau ir atidžiau. Ir, tiesą sakant, tokiu būdu galiausiai įgauna daugiau žinių nei JAV mokiniai.

Taip pat Suomijoje matematikos pamokos yra tik porą kartų per savaitę. Ar to tikrai pakanka, kaip jie pasiruošia testams? Taigi, čia nėra jokių nuolatinių testų. Nėra reikalo lėkti, skubėti. Mokiniai atidžiai išstudijuoja kiekvieną temą, nejausdami spaudimo viską praryti kuo greičiau, kad galėtų atsiskaityti, ir tada savo smegenis užpildyti jau kita informacija vietoj šitos. Taip, dauguma mūsų serga informacine bulimija. Suomiai vykdo puikią prevencinę programą šiai opiai problemai. Testus jie rašo tik kas penkias savaites (vidutiniškai).

Vienas suomių mokytojas man sakė, kad vadovėlyje yra per daug medžiagos, kurią vaikai galėtų apdoroti per penkias savaites. O tai buvo medžiaga, kurią JAV mes išdėstytume per vieną savaitę! Kodėl mes spaudžiame vaikus išmokti tiek daug ir šitaip greitai? Nieko keisto, kad jie labai stresuoja ir dažnai pasiduoda.

9. Mažiau namų darbų = Daugiau dalyvavimo veikloje

Pasak tyrimų, suomių mokiniams užduodama mažiausiai namų darbų, palyginti su kitomis valstybėmis visame pasaulyje. Per dieną jiems užtenka namų darbams skirti apie pusvalandį. Taip pat jie labai retai lankosi pas korepetitorius ar lanko papildomas pamokas privačiai.

Tai šokiruoja. Ypač kai sužinome, jog suomiai savo pasiekimais neretai aplenkia net Azijos šalis, kuriose vaikai apkrauti galybe mokslo užduočių.

Suomijoje vaikai dažniausiai užduotis spėja pabaigti dar mokykloje, ir mokytojai jaučia, kad to pakanka. Jiems neprivaloma mokytis daugiau, nei pakankama, kad jie perprastų, kaip sistema veikia, ir išmoktų pagrindus.

Dažnai užduotys būna neterminuotos ir nevertinamos.

Nepaisant to, mokiniai mokykloje stengiasi ir labai kruopščiai atlikti užduotis.

Labai įdomu, kai pamatai, kaip elgiasi mokiniai, kai jiems paskiriama užduotis. Tie, kurie nesiklausė, iškart padeda šalin telefonus ir imasi darbo. Net jei tai neprivaloma užduotis, jie vis tiek ją stengiasi atlikti. Ten galioja nerašytos taisyklės, kad mokytojas neduos jokių namų darbų, bet turi skirti visą savo dėmesį, kol esi mokykloje. Tokia sistema mane privertė susimąstyti apie tą didžiulį kiekį namų darbų, kurį užduodu savo mokiniams.

10. Mažiau mokinių = Daugiau dėmesio kiekvienam

Tai akivaizdus faktas.

Jei savo priežiūroje turėsi mažesnį skaičių mokinukų, galėsi daug daugiau dėmesio ir rūpesčio skirti kiekvienam individualiai. Bus daug lengviau kiekvienam sudaryti palankiausias sąlygas mokytis.

Suomių mokytojas per dieną turi 3–4 pamokas, kiekvieną klasę sudaro iki 20 mokinių, tad per dieną mokytojas susiduria su 60–80 skirtingų asmenybių. Tuo tarpu aš susiduriu su dviem šimtais kas dieną, klasėje sėdi iki 35 vaikų, o per dieną tenka išdėstyti apie 6 pamokas.

11. Mažiau struktūros = Daugiau pasitikėjimo

Ne struktūra, o būtent pasitikėjimas yra svarbiausias šioje sistemoje. Užuot abejoję vieni kitais ir įtarinėję, kūrę krūvą apribojimų, taisyklių, patikrų – galėtume tiesiog pasitikėti, kaip būtent ir daro suomiai.

Visuomenė pasitiki mokyklomis, kurios samdo gerus mokytojus. Mokyklos pasitiki mokytojais, kurie gerai atlieka savo darbą. Mokinių tėvai pasitiki mokytojais ir tiki, jog šie dėl jų vaiko stengsis kaip išgalėdami. Mokytojai pasitiki mokiniais, kad šie mokysis ir įdės pastangų. Vaikai pasitiki mokytojais, kad šie suteikia jiems kažką tikrai vertingo ir reikalingo. Visuomenė pasitiki sistema ir gerbia edukaciją taip, kaip toji ir nusipelno.

Kas įdomiausia, Lietuvoje mokytojo atlyginimas yra truputį aukštesnis nei vidutinis, o Suomijoje truputį mažesnis – bet pagarba, prestižas ir pašaukimas tam Suomijoje tai daro vieną iš geidžiamiausių profesijų.

Tai veikia ir tai nėra jau taip labai sudėtinga. Suomiams tiesiog pavyko visa tai suvokti.

Mažiau = Daugiau.

Pagal http://fillingmymap.com/ parengė Dominyka Navickaitė.