Žodis „Stasi“ (tariama – štazi) iki šiol verčia sudrebėti didelę dalį Vokietijos gyventojų. Bent jau tų, kurie gimė dar prieš Berlyno sienos griūtį ir gyveno Rytinėje jos pusėje. Vokietijos Demokratinės Respublikos saugumo tarnyba buvo įsteigta 1950 m. Ji sumanyta išskirtinai kaip Vokietijos vieningos socialistinės partijos ginklas. Tiesą pasakius, skirtingai nei „motininė organizacija“ sovietinis MGB (vėliau perorganizuotas į KGB), „Stasi“ net nebandė imituoti, kad jai rūpi visų vokiečių gerovė. Įstaiga buvo įkurta rūpintis valdžios interesais, būti jos skydu ir kardu.

„Stasi“ buvo sovietų kūrinys ir sovietiniai saugumiečiai per visą šios įstaigos gyvavimą buvo svarbus autoritetas. Tačiau tenka pripažinti, kad būta aspektų, kur „mokiniai“ gerokai pralenkė „mokytoją“. Beje, net kalbant apie gyventojų kontrolės intensyvumą, „Stasi“ gerokai pranoko KGB. 160 vokiečių gyventojų teko bent vienas „Stasi“ agentas, taip pat jokia kita žvalgyba negalėjo pasigirti tokiu išsikerojusiu informatorių tinklu. Jis apraizgė ne tik Rytų Vokietiją, bet ir kitas valstybes. Ypač daug dėmesio „Stasi“ skyrė Vakarų Vokietijai ir čia sukūrė veiksmingą informatorių tinklą. Teigiama, kad jį sudarė net 40 tūkstančių žmonių. Saugumiečiams savo informatorius pavyko prakišti net į Vokietijos Federacinės Respublikos vadovų artimiausią aplinką.

Pirmaisiais „Stasi“ veiklos metais Rytų Vokietijoje darbavosi daugiau nei 2200 sovietinių saugumiečių, o pirmasis vadovas buvo žmogus, daug metų praleidęs Sovietų Sąjungoje, kur dirbo sovietinėje žvalgyboje. Kai tik vokiečių saugumiečiai sustiprėjo, Didžiojo brolio konsultantų teliko kelios dešimtys.

„Stasi“ sukūrimo metu čia dirbo 2700 darbuotojų. Prieš pat šios institucijos likvidavimą, griaunant Berlyno sieną, čia dirbo daugiau nei 90 tūkstančių darbuotojų.

Nors „Stasi“ buvo sovietų kūrinys, tačiau turėjo savo specifiką ir ypatingus metodus. Ypač po to, kai Vokietijos Demokratinė Respublika nusprendė pagerinti savo įvaizdį Vakarų pasaulio akyse ir atsisakė atviro kitaminčių terorizavimo bei perėjo prie subtilesnių, bet ne mažiau destruktyvių metodų.

Totalinis sekimas

Net ir Sovietų Sąjungoje gyventojai nebuvo taip intensyviai sekami, kaip VDR piliečiai. „Stasi“ daug dėmesio skyrė sekimo technikos tobulinimui. Agentams buvo parūpinami modernūs miniatiūriniai mikrofonai, mažučiai fotoaparatai. Kai „Stasi“ buvo likviduota ir perimti šios institucijos archyvai – jie atrodė įspūdingai ir užėmė lentynas, kurių bendras ilgis buvo net šimtas penkiasdešimt kilometrų. Nepamirškime, kad tai ne visi „Stasi“ dokumentai, nes dalį archyvų darbuotojams pavyko sunaikinti bei paslėpti.

Pasirinkę „taikinius“ vokiečių saugumiečiai neretai nuspręsdavo juos specialiai pažymėti radiacija. Jiems visiškai nerūpėjo, kokį poveikį tai turės žmonių sveikatai. Jie vadovavosi nuostata, kad svarbiausia, jog pasitelkus Geigerio skaitiklį, galima susekti, kur yra taikinys, net jei jis įsimaišo į didelę minią.

Dar viena „Stasi“ ypatybė –„kvapų kolekcijos“. Saugumiečiai pavogdavo ar trumpam paimdavo kurį nors žmogaus, kurį nori kontroliuoti, daiktą ir užkonservuodavo jo kvapą. Saugumiečiai tvirtino, kad turi tiek gerai ištreniruotus šunis, kurie sugeba, pasitelkus „taikinio“ kvapą, susekti konkretų žmogų.

Masinis verbavimas

Informatorių paieška buvo nuolatinis „Stasi“ darbas. Egzistavo specialūs padaliniai, kurių darbuotojai verbavimui skirdavo praktiškai visa savo darbo laiką. Kaip buvo bandoma užverbuoti informatorius? Dalis „Stasi“ talkininkų padėjo saugumiečiams išskirtinai iš patriotinių paskatų. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad socialistinė Vokietija yra apsupta priešiškų kapitalistinių valstybių, kurios bando ją sunaikinti. „Stasi“ jiems iš tiesų atrodė itin svarbiu valstybės skydu.

Kaip rodo dokumentai, dalis informatorių sutiko jais tapti dėl materialaus atlygio. Tačiau nemažai informatorių buvo šantažuojami arba sutiko tapti informatoriais už pažadą „užmerkti akis“ dėl kokio nors padaryto nusikaltimo. Tiesa, buvo ir tokių informatorių, kuriems ši veikla atrodė įdomus nuotykis, teikiantis adrenalino. „Stasi“ informatoriai buvo itin skirtingo amžiaus. Yra duomenų apie informatorius moksleivius, tačiau taip pat nemaža dalis jų buvo pensininkai, kurie šią veiklą priimdavo kaip naują darbą.

Psichologinis teroras

„Stasi“ garsėjo metodu, kuris pačioje organizacijoje buvo vadinamas zersetzung (išvertus iš vok. k., suirimas, susidėvėjimas). Tai buvo itin gerai apgalvota taktika, kaip „nukenksminti“, palaužti aktyvius ir potencialius disidentus, taip pat dezorganizuoti potencialias protesto grupes.

Vokiečių saugumiečiai ypač daug dėmesio skyrė psichologijai ir manipuliavimui. Kai panaikinus „Stasi“ atsirado galimybė susipažinti su šios organizacijos archyvu, daug ką pribloškė, kad praktiškai kiekvienoje byloje buvo sudarytas išsamus ir gerai apgalvotas psichologinis „taikinio“ projektas, kuriame daug dėmesio skiriama žmogaus silpnybėms, baimėms, pomėgiams. Beje, ir iš informatorių buvo reikalaujama kuo detalesnės informacijos apie mažiausią smulkmeną.

„Stasi“ infiltruodavo savo agentus į besiburiančias protesto grupes ir bandydavo perimti jų kontrolę. Agentai buvo specialiai apmokomi, kaip provokuoti konfliktus grupės viduje, kaip kiršinti grupės narius su artimaisiais. Neretai agentai bandydavo sugundyti kitus grupės narius ar įvelti juos į neteisėtą veiklą, idant surinktų kompromituojančią medžiagą, kuri leistų valdyti grupės narius.

Infiltruoti agentai stengdavosi sabotuoti grupės veiklą, tyčia sugadindavo vertingą turtą ar „netyčia“ padarydavo lemtingą klaidą per ilgai planuotą grupės akciją. Taip pat „Stasi“ aktyviai taikydavo manipuliacijų ir gandų skleidimo metodą. Tai dažnai padėdavo sukiršinti protesto grupę su kitomis grupėmis ar, bent jau, suduoti stiprų smūgį jos reputacijai. Asmenų psichologinis „sudėvėjimas“ dažniausiai buvo susijęs su gyvenimo kokybės sumenkinimu, siekiant sugriauti žmogaus savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Labai dažnai buvo griebiamasi gandų, į darbovietę rašomi anoniminiai pranešimai, kuriuose dalis tiesos plūduriavo dideliame kiekyje išgalvotų faktų. „Stasi“ išsamiai išanalizuodavo savojo „taikinio“ ligos istoriją, charakteristikas iš mokyklos bei darbovietės, ištirdavo gyvenamąją vietą. Buvo ieškoma silpnųjų vietų. Pavyzdžiui, gal yra nesantuokinių ryšių, koks nors piktnaudžiavimas, keisti pomėgiai.

„Stasi“ slaptą sekimą dažnai derindavo su demonstratyviu, norėdama įbauginti žmogų, sukelti jam paranoją. Keisti garsai telefone, žmonės, kurie lankosi pas viršininką ir mįslingai klausinėja apie konkretų darbuotoją, surežisuotos keistos situacijos, trikdančios žmogų. Buvo naudojamas psichologinis teroras. Pavyzdžiui, įsibraunama į namus ir persukamas žadintuvas, per naktį iš kavos indo dingsta visa kava, perstatomi baldai kambaryje ir pan. Kažkieno palikti skelbimai, dėl kurių žmogus sulaukia daug skambučių, nors pats įsitikinęs, kad jokio skelbimo neužsakė. Gaunami siuntiniai, kurių taip pat neprisimena užsakęs. Keisti skambučiai naktį su nesuprantamais pranešimais. Tikslas vienas – griauti asmens savivertę, priversti pasijusti paranojiku. Jei auka bandydavo aplinkiniams papasakoti, kas vyksta jo gyvenime, šie paprastai tik įtariai linguodavo galva ir siūlydavo pailsėti. Tuo labiau, kad „Štazi“ stengdavosi „dirbti“ ir su terorizuojamo asmens aplinka, nuteikdavo žmones norimu būdu.

Neretai psichologinis teroras tiesiog privesdavo žmogų prie savižudybės, tačiau tai menkai jaudino saugumiečius. „Stasi“ tvirtai laikėsi taisyklės, kad užsibrėžto tikslo galima siekti bet kokiomis priemonėmis.

Stasi“ pabaiga

Griuvus Berlyno sienai paskutines dienas skaičiavo ir komunistinės represinės struktūros. Įtūžę piliečiai įsiveržė į „Stasi“ būstinę. Tuo metu darbuotojai karštligiškai bandė sunaikinti archyvą. Tačiau jis buvo per didelis ir jiems tepavyko sunaikinti tik jo dalį.

Pradžioje buvo paprasčiausiai pakeisti „Stasi“ vadovai ir pavadinimas, tačiau netrukus buvo panaikinta ir visa institucija.

1992 m. buvo priimtas svarbus įstatymas atverti „Stasi“ archyvus, leisti su savo bylomis susipažinti Vokietijos piliečiams. Nuo to laiko tokį pageidavimą pareiškė daugiau nei trys milijonai žmonių. Archyvų atvėrimas, kaip buvo teigiama, leido išsilaisvinti nuo praeities vaiduoklių. Kita vertus, tai buvo labai stiprus sukrėtimas, nes, kaip paaiškėjo, dažnai informaciją „Stasi“ teikdavo net artimiausi žmonės, žmonos šnipinėjo savo vyrus, vyrai savo žmonas, vaikai – tėvus ir t. t.

Iki šiol „Stasi“ vadinama pačia destruktyviausia žmonių kontrolės institucija, kuri labai daug ką perėmė iš Sovietų Sąjungos saugumiečių, bet praktikoje net „pranoko“ Didįjį brolį.