Klysti žmogiška – teigia senas posakis, ir turbūt visiems pažįstamas „tas“ jausmas, kai jautiesi „pasielgęs ne taip“. Kaip kyla kaltės jausmas ir kada verta juo pasitikėti? Kokias klaidas darome dažniausiai ir kuo nesėkmės patirtis gali būti naudinga?
Taip jau nutinka, kad kartais priimame niekam tikusius sprendimus ir esame priversti patirti nesėkmę. Kas kaltas – mes patys ar aplinkybės? Ir ar tikrai tai, ką laikome klaida, ir yra klaida?
Gyvenime vis iškyla situacijų, kai pagalvojame: „jei tik būčiau žinojęs (-usi), kur tai nuves…“, „aš nujaučiau, kad tai gerai nesibaigs…“, „kodėl aš pasitikėjau šia beprotiška idėja ir atidaviau tam visas jėgas, laiką ir pinigus…“
„Pradėkime nuo to, jog esame nepaprastai sudėtingi sutvėrimai. Dauguma gyvūnų jau gimsta tarsi „užprogramuoti“ – jie žino, kaip ieškoti maisto, kas priešai, kaip daugintis ir pan. O žmogus tokios „programos“ neturi, – pastebi psichoterapeutė J. Karamijan, – didžioji nervinių jungčių dalis mums formuojasi jau po gimimo. Mūsų elgesys apibrėžiamas ne per instinktus, o per patirtį, kurią įgyjame ir kaupiame visą savo gyvenimą.“
Visuomenė, kultūra, tėvų šeimos tradicijos, mūsų pačių mintys, norai ir vertybės – visa tai sudėtingai persipina žmogaus psichikoje. Ir kiekviena iš šių sričių turi savo požiūrį į tai, kas gerai ir kas blogai, bei – savo poreikius.
„Dažnai visos šios dedamosios iškyla kaip priešpriešos, – tęsia psichiatrė. – Prisiminkime paauglystę: fiziologija verčia mus aštriai išgyventi savo kūniškumą bei kūno pokyčius, domėtis seksualumo klausimais. Žvelgiant biologiškai, mes tampame suaugusiaisiais, kurie jau gali susilaukti palikuonių, tačiau, žvelgiant iš socialinės perspektyvos, paauglys – vis dar yra vaikas, kuris privalo klausyti vyresnių ir mokytis.“
Vertinimo kriterijus
Skirtingoms kartoms, kultūroms ir subkultūroms būdingi skirtingi elgesio modeliai. Net politikai, kurie privalo laikytis bendro diplomatinio protokolo, elgiasi skirtingai. Mus gali vertinti ne tik mums svetimų vertybių puoselėtojai, bet ir mes patys: juk savo poelgius apmąstome ir galime palyginti tik įvertinę juos skirtingose sąlygose. Matematikoje ir kitose mokslo sistemose egzistuoja aiškios ir griežtos taisyklės, todėl pakankamai lengva nustatyti, kad padaroma klaida. O žmogiškųjų santykių srityje „klaida“ yra subjektyvus reiškinys ir apibrėžti klaidą yra gana sudėtinga – juk sprendimus vertiname atsižvelgdami į daugybę faktorių. Mes žinome, kad važiuoti autobusu be bilieto – taisyklių pažeidimas, už kurį numatyta konkreti bauda. Tačiau ar buvo klaida išeiti dirbti į kompaniją, iš kurios po pusės metų teko išlėkti su skandalais? Ir kokios pasekmės už tai laukia?
Jei tik iš anksto žinotume! Tačiau esmė ir slypi būtent tame, kad mes nežinome. „Praėjus tam tikram laikui, mes klaidomis pradedame laikyti veiksmus, nedavusius rezultatų, kurių tikėjomės, – patikslina psichoterapeutė. – Sprendimas atrodė teisingas konkrečioje situacijoje, kurioje buvo priimtas, o vertiname jį jau įgiję naujos patirties.“
Atsakomybės dydis
Kai kurių veiksmų pasekmės išties būna nepaprastai sunkios. Neištikimybė, skyrybos, liga… Tokias klaidas išgyvename itin skaudžiai ir giliai, patiriame sąžinės graužatį. Tokios klaidos moko mus susitaikymo ir padeda išvalyti sielą nuo puikybės ir arogancijos. Kaip gyventi toliau? Ar galima ką nors pakeisti? Ar geriausia praeičiai palikti tai, kas buvo, suprasti savo poelgį ir sau atleisti? Perfrazuojant žinomą posakį, kiekvienas suaugęs, kuris nesislapsto nuo gyvenimo, turi mažas kapines. Ten – visi nenusisekę santykiai, įžeisti draugai, pamiršti svarbūs reikalai, neištesėti pažadai, nedėkingumas, neatsakingumas ir kt.
Atleisti sau nėra lengva. Daugelis save kankina net dėl to, ką kiti laiko smulkmenomis, jau nekalbant apie rimtus poelgius. Ir jei oficialiojoje teisėje bausmė egzistuoja kaip priemonė išpirkti kaltę, tai vidinėje realybėje mes galime būti nepaprastai žiaurūs ir nuteisti save kančioms „iki gyvos galvos“.
„Kaltė gali tapti labai stipriu ir destruktyviu jausmu, – sako K. Karamijan, – bet tai susiję ne su objektyvia realybe, o su mūsų patirtimi, kurią išgyvenome vaikystėje padarę vienas ar kitas klaidas.“ Pavyzdžiui, keturiolikos metų paauglys sudaužė mėgstamiausią mamos vazą. „Ką tu padarei?!“ – šaukia mama, pamiršdama, kad jaunuolis dar negeba taip gerai kontroliuoti savo kūno, jo judesiai nepakankamai koordinuoti, ir atsitrenkti į vieną ar kitą daiktą jam yra įprasta, o mamos užduotis – pastatyti vazą taip, kad ši nenukentėtų.
„Kaip tau ne gėda taip daryti“, „Kaip tu galėjai taip pasielgti“ – vaikų darželyje ar mokykloje, o neretai ir šeimoje, vyresnieji gėdina mažuosius, žemina ir baudžia už nesėkmes. „Visa švietimo sistema remiasi testais ir vertinimu, atsižvelgiant į klaidų kiekį. Būtent todėl susiformuoja nuostata, jog klysti – tai elgtis neteisingai ir negerai.“
Išmokę, jog už klaidas būsime įvertinti žemesniu pažymiu, užaugę mes dėl klaidų ar nepasisekimų (jau ne mokslo srityje) pradedame save gėdyti, į savo veiksmus žvelgti kaip į netinkamus.
Tačiau galimas ir kitoks santykis.
Nereikalauti tobulumo
Kas būtų, jei į nesėkmes ir klaidas pradėtume žvelgti ne kaip į savo asmenybės bruožą, o kaip į ženklą, kuris gali mums padėti pasirinkti?
„Tas, kuris pripažįsta, kad turi teisę suklysti, mokosi ir keičiasi dėl šios patirties. O kartu ir ieško būdų klaidą ištaisyti arba išvengti situacijos, kurioje klaida galėtų pasikartoti“, – sako K. Karamijan.
Pripažindami savo trūkumus, tampame gerokai laisvesni. Būti superkritiškam – tuštybės forma. Baimė padaryti klaidą trukdo save realizuoti. Kūrybai reikalingas spontaniškumas. O tai neįmanoma, jei nesuteiksime sau teisės klysti. Patirti kūrybos laimę labai sunku tiems žmonėms, kurių viduje tūno griežtas kritikas.
Mes bandome ir klystame – toks yra mūsų, žmonių, būdas eiti pažinimo keliu. Mums ne visuomet pakanka patirties, kad iš pirmo karto galėtume viską atlikti „teisingai“. Kartais aplinkiniai pasako, jog mūsų veiksmų nelaiko tinkamais. Tačiau bus labai sunku gyventi, jei visuomet stengsimės atitikti kitų lūkesčius.
Vis dėlto, jei turime aiškias vertybes, galime jomis kliautis, kad suprastume, kas mums patiems yra teisinga ir kas ne. Kita vertus, gal jau metas į savo klaidas ir nesėkmes žvelgti pagarbiau. Juk jei klystame, vadinasi, turime būti dėkingi už padovanotą galimybę pažinti kažką naujo, išmokti dar vieną pamoką.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
