Kalbinti dailės terapijos pradininkės Lietuvoje Aldonos Dapkutės (g. 1953) atvykau į jos namus, kuriuose – labai daug meno kūrinių. Kaip pasakoja pati Aldona, visi – jos gerų bičiulių: Algimanto Jono Kuro, Vytauto Dubausko, Vytauto Šerio, Kazės Zimlytės. Akį traukia ir Remigijaus Pačėsos bei kitų fotomenininkų nuotraukos.
Žvelgiant į paveikslus, aptariant juos, užsimezga mūsų pokalbis apie dailės terapiją. Dauguma žmonių nenumano, kad tai medicinos sritis, ir nežino, kiek daug kūryba gali atskleisti net ir manančiam, kad nemoka piešti. A. Dapkutė dalinasi ne tik savo patirtimi bei įžvalgomis apie dailės terapiją, bet ir padeda suprasti, kaip galima geriau pažinti save ir ką galime atrasti, jei tik pasiryžtame ieškoti.
Aldoną Dapkutę kalbino Dominyka Navickaitė.
Koks buvo Jūsų kelias iki dailės terapijos?
Įdomus kelias (juokiasi). Viskas susiklostė taip, kad po mokyklos įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Mane traukė dailė, bet sanatorijoje sutikau vieną dėstytoją, kuri pasakė, jog į tuometinį Dailės institutą aš neįstosiu, nes ten patenka tik tarybinės valdžios atžalos.
Pamenu, kaip mus, geriausiai įstojusius į filologiją, nufotografavo „Tarybiniam studentui“ ir toje nuotraukoje – aš, dar viena mergaitė bei žymusis Juozas Erlickas. Na, bet su juo šių studijų nebaigėme… (juokiasi) Mūsų kurse buvo daug talentingų žmonių, pavyzdžiui, Antanas Jonynas ir kiti poetai bei kalbininkai. Vis dėlto aš pati besimokydama supratau, kad filologija – ne mano kelias.
Man visada sekėsi piešti, bet mama į dailės mokyklą neleido, nes tai jai atrodė visiškai nenaudinga. Didžiausiu gyvenimo lūžiu, po kurio panirau į dailės pasaulį, tapo nuostabus straipsnis „Ar paukštis turi širdį?“, publikuotas tuometinėje kultūrinėje spaudoje. Tai buvo tekstas apie paukščiais besidominčius du berniukus. Man sunku nusakyti, kaip stipriai tas tekstas palietė: pasiėmiau akvarelę ir spontaniškai pradėjau lieti visokias abstrakcijas. Kažkas manyje ėmė skleistis. Tiesiog taip…
Tuometiniuose Pionierių rūmuose vesdavau dailės pamokėles vaikams. To klubo vadovei pasakiau, kad noriu pati piešti. Ji apsidžiaugė ir pažadėjo supažindinti su ką tik studijas baigusiu dailininku, kuris rūmuose buvo įsirengęs studiją. Taip susipažinau su vienu nuostabiausių menininkų ir žmonių – Algimantu Švėgžda.
Atėjau pas jį ir pasakiau:
– Aš noriu piešti.
– Nori būti dailininke?
– Ne.
– Stosi į Dailės akademiją?
– Ne.
– Tai ko tu nori
– Noriu piešti.
Galiausiai sutarėm, kad ateisiu pas jį į studiją, jis man duos užduotis ir mes tiesiog tapysim. Taip viskas ir prasidėjo.
Tai buvo 1971 metais. Studijuodama filologiją universitete dar įstojau ir į vakarinę dailės mokyklą. Kartą, kai sėdėjau ant suoliuko Černiachovskio aikštėje, dabartinėje Kudirkos, pasakiau sau: „aš nebūsiu aš, jei neįstosiu į Dailės institutą.“ Tuomet mečiau studijas Vilniaus universitete. Tai tikrai buvo vienas tamsiausių mano gyvenimo laikotarpių – tiek daug nežinomybės, jokios pagalbos ir pinigų, jokio palaikymo iš mamos… Kasdien daug skaičiau ir piešiau, tačiau neturėjau nei darbo, nei pajamų. Lankiau Rimo Bičiūno studiją, universitete – Kosto Dereškevičiaus studiją, nuolat ėjau piešti pas Algimantą Švėgždą ir dar į vakarinę dailės mokyklą.
Kartą A. Švėgždos paklausiau: „Mokytojau, ką man daryti?“
Jis pasakė: „Jei nežinai, ką daryti, nedaryk nieko.“
Ir aš nedariau nieko. Skaičiau, piešiau, domėjausi dailės istorija. Draugė mane pamaitindavo iš namų atneštais sumuštiniais… (juokiasi)
Vieną dieną sulaukiau skambučio iš menininko ir mokytojo R. Bičiūno, kuris liepė kuo greičiau ateiti pas Parodų rūmų (dabartinis ŠMC, tada priklausęs Nacionaliniam dailės muziejui) direktorių. Sakė, kad gausiu darbą. Nuėjusi sužinojau, kad turėsiu vesti ekskursijas. Išsigandau – juk aš tokia jauna ir nepasiruošusi! Bet mane padrąsino, ir jau kitą dieną pradėjau ten dirbti. Nuolat domėjausi, mokiausi ir man gerai sekėsi. Atsivėrė visi dailės pasaulio užkulisiai. Sovietiniais laikais meno kūriniai buvo griežtai cenzūruojami – mačiau, kiek daug menininkų buvo visiškai ignoruojami, jų darbų neleisdavo viešai demonstruoti.
Kitais metais įstojau į meno istorijos ir teorijos studijas Dailės institute. Supratau, kad labiausiai trokštu jungti vaizdą ir žodį – rašyti apie dailę. Kaip vėliau paaiškėjo, tikrai buvau vienintelė įstojusi ne per pažintis. Mano kursiokė buvo katedros vedėjo dukra, kuri prisipažino: „Tavęs buvo neįmanoma nepriimti.“ Buvau už visus vyresnė ir meno istorijoje jau gerokai pasikausčiusi.
„Literatūros ir meno“ redakcijoje atlikau praktiką, o po jos gavau pasiūlymą likti darbuotis. Visa tai vyko itin sudėtingu ir tamsiu – brežneviniu – laikotarpiu. Buvau maištininkė – straipsniuose minėjau pavardes, kurių minėti nebuvo galima. Atrodžiau antitarybinė ir įtartina. Tuo metu, kas tik galėjo, nuolat vykdė finansines machinacijas. Kai redaktorius pasiūlė už gerai atliktą darbą skirti man didelę sumą pinigų, iš kurių dalį būčiau turėjusi jam grąžinti, susipykau su juo. Mane ištiko šokas, bet, pasirodo, taip elgėsi daugelis. Tokį jo sumanymą atmečiau ir prasidėjo karas. Buvo aišku, kad vienas iš mūsų turės lėkti iš redakcijos.
Jam nesant parašiau straipsnį, kuriame aštriai sukritikavau dailės kritikus. Dabar toks straipsnis nesukeltų didelės reakcijos, bet tada tai buvo bomba.
Mane svarstė Dailės akademija, į redakciją plūdo pasipiktinimo laiškai, jie buvo ir viešai spausdinami. Žinoma, mane ginančių laiškų niekas neviešino.
Redaktoriaus žmona dirbo Vasaros gatvės ligoninėje ir buvo planuojama mane išerzinti taip, kad tektų išvežti į psichiatrinę – tai buvo vienas iš būdų susidoroti su kitaminčiais. Man pasisekė, nes turėjau draugą, kuris buvo kuopelės partijos pirmininkas, ir dėl tokių planų mane perspėjo. Todėl nuėjau pas redaktorių ir parašiau prašymą išeiti iš darbo. Jis sutiko, bet pagrasino, kad daugiau niekur darbo negausiu. Ir tikrai – manęs niekur nepriėmė. Visur, iš kur seniau gaudavau pasiūlymų, dabar atsakydavo, kad „bepročių nepriima“. Taip tęsėsi daugiau nei pusmetį. Pardavinėjau studijų metais iš Maskvos, Leningrado parsivežtas knygas apie dailę, antikvarinius daiktus, Švėgždienės dovanotus džinsus… O jau ant rankų turėjau ir sūnų, tad buvau atsakinga ne tik už save, bet ir už jį.
Kartą gatvėje sutikau Švėgždienę, kuri Vaikų dailės mokykloje (dabar J. Vienožinskio) mokė dailės istorijos. Dailininkas Švėgžda jau sunkiai sirgo, tad ji užėmė jo darbo vietą. Tačiau mokyti dailės istorijos jai nepatiko, todėl pasiūlė šį darbą perimti man. Dailės mokykla tuomet buvo išskirtinė vieta, nes ten rado vietą visi pogrindiniai menininkai, kurių niekur daugiau nepriėmė: Švėgžda, Antanavičius, Šaltenis, Vaitiekūnas – visi tie, kurie nebuvo viešai toleruojami. Šioje vietoje dirbau dvidešimt septynerius metus. Bedirbdama dailės mokytoja, ypač po Atgimimo, apie 1991 m., pajutau, kad negaliu vaikams dėstyti dailės istorijos, nes tai jiems neaktualu. Tuo metu gyvenimas buvo pilnas grėsmių: Sausio įvykiai, ekonominė Rusijos blokada – į pamokas vaikai ateidavo sudirgę, alkani. Tai buvo vienas iš stimulų pradėti derinti psichologiją su daile. Pamokose mes piešėme, kad atsipalaiduotume.
Tuo metu įsikūrė daug užsienio lietuvių finansuojamų labdaringų organizacijų. Pradėjau dirbti su asocialių ar vargingų šeimų vaikais. Bendradarbiauti su psichiatrais Dainiumi Pūru ir Juozu Blažiu. Jie ragino vaikams taikyti dailės terapiją, patys ja domėjosi. Įsikūrė judėjimas, kuriame įvairūs menininkai norėjo sieti savo žinias su psichologija ir užsiimti meno terapija. Aš tapau šios asociacijos pirmininke. Patys ėmėme dalintis patirtimi, važiuodavom vieni pas kitus, rinkom informaciją, suorganizavom programą, lankėme universiteto bakalauro laipsniui prilygstančius psichologijos studijų kursus – tai buvo oficialiai įforminta programa. Vesti šiuos kursus kvietėmės aukščiausio lygio specialistus – programą finansavo „Atviros Lietuvos fondas“ – radome partnerių Didžiojoje Britanijoje. Be to, dėsčiau dailės istoriją mokykloje, parengiau dailės istorijos programos metodiką mokykloms. Taip pat su suaugusiomis moterimis pradėjau dirbti saviraiškos studijoje.
Papasakokite, kas yra dailės terapija ir kas ji nėra. Ar knygos, kuriose spalvinamos mandalos, jau yra dailės terapijos pavyzdys?
Rankose turiu savo diplomą ne tam, kad pasididžiuočiau, bet veikiau, kad paaiškinčiau, jog tai yra tikra specialybė. Nuo 2015 m., tuometinės sveikatos apsaugos ministrės įsakymu, pagaliau buvo patvirtinti reikalavimai dailės terapeutams. Pagal šį reglamentą vos vienuolika žmonių Lietuvoje atitiko reikalavimus – buvo surinkę ir pritaikę pakankamai modulių, praktikos valandų, supervizijų. Šiuo metu turime apie dvidešimt žmonių, kurie gali vadintis dailės terapeutais. Tiesą sakant, Lietuvai tiek ir pakanka.
Mes, dailės terapijos pradininkai Lietuvoje, kreipėmės į mokytojus iš Didžiosios Britanijos, kur ir užgimė dailės terapija. Anksčiau jie patys organizavo sau mokymus ir pasiekė, kad jų šalyje dailės terapija būtų priskirta prie medicinos srities. Jie mums labai padėjo ir patiems to pasiekti savo šalyje. Ėjome pas valdininkus, kuriems irgi atrodė, kad dailės terapija tėra piešimas, kad nusiramintum: jų požiūris buvo labai siauras, tad teko daug pavargti plečiant tokį siaurą supratimą. Net ir su didele anglų specialistų pagalba tam mums prireikė dviejų dešimtmečių.
Dabar dailės terapeutai privalo nuolat mokytis, tobulintis. Siekiame, kad jiems, kaip ir gydytojams, reikėtų vis atnaujinti savo licencijas, o tai turėtų pridėti skaidrumo šioje srityje. Svarbu nenustoti mokytis, domėtis, lankytis užsienio seminaruose ir tobulėti. Tiesa, Lietuvoje net psichoterapeutai dar neturi tokio reglamento, tad šioje srityje dar daug chaoso, ir neįsigilinusiam žmogui gali būti sunku rasti tikrą specialistą. Netrūksta apsišaukėlių, kurie skelbiasi esą dailės terapeutai, nors tėra lankę kelis kursus ar išklausę vieną kitą paskaitą.
Dailės terapija painiojama su daile, kaip saviraiškos, sveikatinimo priemone, kuri taip pat padeda nusiraminti ar tiesiog maloniai praleisti laiką, bet tai nėra dailės terapija. Tokios studijos tik naudoja dailės terapijos metodus, bet jų tikslai kiek kitokie. Jūsų minėtos knygos, kur galima spalvinti mandalas, vadinamos meno terapijos knygomis, bet taip išties nėra. Nors jos ir gali padėti nusiraminti ir išreikšti save, tai – ne dailės terapija. Manipuliavimas šiuo terminu labai klaidina žmones.
Dailės terapija yra labai struktūruotas ir tikslingas dalykas, jau oficialiai priskiriamas medicinos sričiai. Tai stipri intervencija – nepasirengęs žmogus negali to daryti. Tam reikia ne tik meno istorijos, psichologijos, medicinos, kultūros, filosofijos žinių, bet ir įgūdžių bei daugybės praktikos. Šioje srityje yra daug painiavos, netikrų pranašų, todėl reikia žmones šviesti ir padėti jiems suprasti, kas yra kas.
Ar šioje terapijoje daug dėmesio skiriama žodžiams?
Aš daug dėmesio skiriu kalbai. Man svarbu išvengti sąvokų painiavos, tad kalbos tikslumas yra būtinas. Mes mėgstame žodžius įvilkti į skirtingas prasmes. Taip pat dažnai kalbame nesąmoningai, o juk tai, kaip mes kalbame, daug apie mus pasako. Man svarbu, kad tai, ką iš tiesų norime pasakyti, būtų išgryninta. Labai svarbu dalykus vadinti tikraisiais jų vardais. Verbalikos dailės terapijoje turi būti. Sakyčiau, kad maždaug pusę viso proceso užima žodžiai – kartais daugiau, kartais mažiau. Daug kas priklauso nuo konkrečios situacijos ir poreikių.
Svarbus ir rašymas. Aš skatinu turėti bloknotus, kur žmogus užrašytų kilusias mintis ir vėliau prie jų galėtų sugrįžti. Minties, žodžio užrašymas – tai ir jo įkūnijimo bei įsisąmoninimo dalis. Šis procesas man yra labai svarbus, todėl dailės terapijoje nevengiu dirbti ir su tekstais.
Tačiau lygiai taip pat svarbu ir neleisti užsiplepėti. Žmonės mėgsta nukrypti nuo esmės, užsikloti bereikalingais žodžiais – privalau tai stabdyti. Kalba turi būti išgryninta, ir jos negali būti per daug. Visi žodžiai turi išplaukti iš piešinio. Kalbėti turime apie tai, kas yra piešinyje. Negaliu pasakoti apie tai, ko dar nenupiešiau. Štai taip piešinys disciplinuoja kalbą.
Ar grupėje leidžiama kalbėti tuo metu, kai piešiama?
Reikėtų panirti į susikaupimą ir būti tyloje, bet niekada nežinai, kaip geriau, tad nežiūriu į tai taip griežtai. Viduje jaučiu, kada bendravimas daro teigiamą įtaką, padeda žmonėms atrasti vienas kitą ir numalšinti įtampą, o kada tai tėra plepėjimas, kuris trukdo.
Reikia gerbti ir kitus grupėje esančius žmones, jei kažkam reikalinga tyla. Svarbu susitarti dėl taisyklių ir ribų. Turime gerbti vieni kitų konfidencialumą, jų istorijas ir darbus. Labai daug apie mus pasako tai, kaip elgiamės su savuoju bei kito piešiniu. Terapijos užsiėmimuose piešinį laikome gyva esybe, kurią privalome gerbti. Labai mėgstu tokį dzeno posakį: „spontaniškumas disciplinoje, disciplina spontaniškume“. Jis atskleidžia mano pasaulėžiūrą.
Su kokiais žmonėmis daugiausiai dirbate?
Anksčiau labai daug dirbau su vaikais. Teko ir savanoriauti su gausių šeimų atžalomis. Dirbau su priklausomais sveikstančiais asmenimis. Vėliau, po labai ilgo laiko, nustojau dirbti su vaikais ir vedžiau užsiėmimus tik priklausomiems žmonėms bei moterų grupėms.
Dabar jau priimu privačiai moterų, vyrų ar mišrias grupes individualiai dailės terapijai. Neseniai pradėjau dirbti su sutuoktiniais, su poromis – tai labai nauja patirtis, kur turiu visą laiką mokytis ir atrasti daug naujų dalykų, bandyti suprasti. Galima eiti platyn arba gilyn – aš pasirinkau gylį.
Privačiai daugiausia dirbu su „sveikais“ žmonėmis, jei, žinoma, tokių esama. Juk visi mes „normalūs neurotikai“, ar ne tiesa? Visi turime emocinių blokų, psichologinių problemų. Žinoma, ateina ir žmonių su vėžio ar depresijos diagnozėmis. Ir aš juos priimu.
Galiausiai, mūsų visuomenėje plyti didžiulė dezorientacija, mes nebesuprantame, kas svarbu, ir gyvenimą statome ne ant tų pamatų, ant kurių reikėtų. Turime didžiules galvas, bet nei širdies, nei kojų… Mano tikslas – apjungti tas pasimetusias kūno dalis.
Terapijoje stengiuosi nevartoti žodžio „padėti“ – tam aš neturiu jokių galių. Lotyniško termino „therapia“ reikšmės yra ne tik gydymas ar pagalbos teikimas, bet ir buvimas kartu. Mano tikslas – būti kartu su žmogumi, kuris pas mane ateina. Stengiuosi būti jam švariu veidrodžiu, atspindinčiu tai, ką jis turi pamatyti savyje.
Galime prisiminti pasakojimą apie moterį, pro langą stebinčią skalbinius džiaustančią kaimynę ir besipiktinančią, kad tie skalbiniai nešvarūs. Vieną dieną ji nudžiunga, kad pagaliau kaimynė išmoko skalbti drabužius. Bet paaiškėja, kad jos vyras tiesiog išvalė langus…
Aš privalau būti švarus veidrodis. O kartu ir nušlifuotas bei gerai pagaląstas įnagis, kuris, jei tik reikia, gali ir pjauti.
Kam rekomenduotumėte lankyti dailės terapijos užsiėmimus?
Dailės terapijos laukas labai platus. Būtų gerai, jei ji būtų naudojama profilaktiškai, kaip prevencija mums visiems. Visi savyje turime kūrybinę gyslelę – net jei manome, kad nemokame piešti. Dailės terapija padeda tą gyslelę užčiuopti. Taip pat ji moko dorotis su savo emocijomis, priimti realybę ir nebijoti tiesos.
Nemėgstu tendencijos viską per daug psichologizuoti. Bet kai į pagalbą pasitelkiame kūrybą, atsiveria begalinės galimybės. Piešinys niekada nemeluoja. Žodžiais galima dangstytis ir po jais slėptis, o mūsų piešiniai meluoti negali. Net jei tepadėsime tašką ant lapo, jis jau bus iškalbingesnis už šimtą, kad ir labai protingų, sakinių. Kūrybinė galia yra neišsenkanti, todėl dailės terapija galima užsiimti ištisus dešimtmečius. Kuo toliau dirbu, tuo labiau suprantu, kad tai labai naudinga kiekvienam žmogui. Tai ne tik durys į kūrybos pasaulį, bet ir mokymasis būti čia ir dabar, siekis patirti buvimo slėpinį. Kai pieši, laikas išnyksta, nebelieka chronos, tik kairos.
Mano užsiėmimai trunka ilgiau nei įprasta – net dvi su puse valandos. Grupės nedidelės – penkių–septynių žmonių. Visi jie yra mano mokytojai, keliantys uždavinius ir nuolatos raginantys mokytis toliau. Nėra oficialios programos, nė viena užduotis nesikartoja, todėl tokia terapija nebūtinai turi turėti galutinį tašką. Ateina žmonės, norintys išspręsti konkrečią problemą ir, kai randa atsakymą, lankytis nustoja.
Tačiau yra žmonių, kurie lanko metų metus. Ir aš įžvelgiu ilgalaikės terapijos naudą, mat kartais žmogui prireikia keleto metų, kad kažkas esmiškai svarbaus išlįstų į paviršių ir padėtų išrauti psichologinių problemų šaknį. Vieni atsiveria greičiau, kiti lėčiau. Dailės terapeutas tampa asmenybės augimo liudytoju, mato, kaip po truputį asmuo nustoja sau meluoti. Pasitaiko, kad žmogus staiga keičia profesiją arba suvokia, jog gyvenime nori užsiimti kūryba. Būna, kad susiduria su sudėtingomis situacijomis, o dailės terapija padeda išbūti, geriau suvokti, kas tuo metu su juo vyksta. Žmogus išmoksta dorotis su sunkumais ir gauna palaikymą. Svarbu ir tai, kad jis skiria laiko sau – jau vien tai yra terapiška.
Beje, už terapiją reikia susimokėti, nes kitaip ji paprasčiausiai neveikia. Mes nevertiname to, ką gauname nemokamai. Tai gan keistas dalykas, bet taip yra. Net ir tą patį dalyką mes vertiname skirtingai, priklausomai nuo to, kokia yra jo kaina. Tiesa, pasitaiko žmonių, kurie sugeba sąmoningai priimti terapiją nemokėdami, tačiau didžioji dauguma – ne. O ir pats mokėjimo procesas irgi svarbus – jis susijęs su prisiimama atsakomybe.
Terapijoje viskas itin dinamiška: kartais daugiau piešiame, kartais – aptarinėjame. Visą laiką stebiu kiekvieną žmogų, užsirašinėju pastebėjimus. Čia viskas svarbu: kiek laiko žmogus renkasi priemonę, kokio dydžio lapą paima, kokios yra jo raiškos piešinyje. Aš stebiu, kaip žmogus kalba apie savo piešinį, kaip su juo elgiasi, kiek pagarbos rodo kito darbui. Man svarbu matyti ne tik piešinį, bet ir žmogaus elgesį su juo. Negaliu pasakyti terapijos dalyviui, kas slypi jo kūrinyje – jis pats turi tai atrasti. Jei reikia, galiu palydėti, bet ne daugiau.
Nebuvo žmogaus, kuriam dailės terapija netiko. Neretai žmonės mano, kad jie privalo mokėti piešti, bet šį barjerą reikia peržengti, ir kūrybos procese galima pamatyti, kaip skleidžiasi unikali kiekvieno dailės kalba. Taip atsiveria žmogaus vidinis pasaulis. Sėdint akis į akį su psichoterapeutu, žodžiai gali padėti ir gintis, ir maskuoti. O dailės terapijoje pasitelkiame kūrybą, kuri savaime daug atskleidžia, ir nuo jos pasislėpti neįmanoma.
Padedate ir žmonėms, kurie vaduojasi iš priklausomybių, grįžusiems iš kalėjimo. Ar nesunku dirbti su tais, kurie atsineša daug tamsos ir purvo?
Man nesunku. Aš mėgstu tamsą ir juodą spalvą. Nevertinu žmogaus pagal jo išorę, istoriją, patirtis ar nuopuolius. Kiekvieną žmogų matau tartum didelę galimybę, kaip dirvą, į kurią galiu įmesti grūdą. Kiekviename matau šviesą, ir tai joks mano nuopelnas – visi esame tokie sukurti. Esame Dievo paveikslas, Jo ikona. Kiekviename iš mūsų yra daug šviesos, tiesa, ji gali būti paslėpta ar užsiteršusi, tačiau ji vis tiek yra. Tegaliu padėti tą šviesą vėl išvysti, atspindėti ją per paties žmogaus piešinį.
Priklausomi asmenys būna itin kūrybiški. Juk jie nebūtų nupuolę, jei nebūtų jautrūs, trokštantys meilės bei maištaujantys prieš blogį. Gal jų troškimas nuvedė ne geriausiu keliu, tačiau šviesą Dievas davė kiekvienam, ir jau paties žmogaus atsakomybė – kaip su ja elgtis. Aš visada kreipiuosi į šviesųjį žmogaus pradą ir raginu jį daiginti. Tačiau tai irgi paties žmogaus, o ne mano valioje.
Galiu papasakoti įdomų atvejį. Grupėje su priklausomais asmenimis buvo vienas recidyvistas. Praeitį jis piešė lengvai, bet kai reikėjo vaizduoti ateitį, niekaip negalėjo to padaryti. Sykį, visiems išsiskirsčius, jis pasiliko pokalbiui. Bandžiau suprasti, kodėl jis negali matyti savo ateities. Jis nenorėjo grįžti į ankstesnį gyvenimą, tačiau neturėdamas nei pinigų, nei darbo, nei galimybių, nei vizijos, negalėjo įsivaizduoti ateities perspektyvos. Provokavau jį klausimais, o galiausiai pagalvojau – ką gi aš darau, niekuo negaliu jam padėti, tik būti kartu čia ir dabar. Ir tą akimirką jis man buvo svarbiausias žmogus pasaulyje. Po savaitės jis mirė – pasirodo, tikrai neturėjo ateities… Bet aš jam atidaviau tai, ką galėjau, – buvimą kartu.
Ar kitų žmonių rūpesčiai, jų dvasinės žaizdos, negalios netampa ir Jūsų pačios gyvenimo dalimi?
Paradoksaliu būdu terapeutas turi būti ir labai pilnas, ir labai tuščias. Kad pajėgtum įsileisti kitą, reikalinga tuštuma, o kartu, kad nesusirgtum kito liga, ir gebėjimas palaikyti atstumą. Turi turėti empatijos, bet ne gailesčio. Turi tvirtai stovėti savo rimties taške ir būti atviras kaip indas, į kurį bus pilama šviesa. Aišku, reikia kasdien dirbti su savimi. Man labai patinka išeiti į dykumą ir būti vienai. Vienuma Dievo akivaizdoje yra tai, kas padėjo, kai būdavo sunku.
Esate girdėjus apie Jungo dvasinį sinchroną? Vieną dieną nusprendžiau, kad ateinančią savaitę grupėje dirbsime su raudona spalva. Į tą susitikimą, nors iš anksto moterims nebuvau nieko sakiusi, visos atėjo apsirengusios raudonai – vienos nuo galvos iki kojų, kitos įsisegė didelius raudonus auskarus ar apsivyniojo kaklą ryškiai raudonu šaliu. Ir tai nebuvo joms įprasta. Viena moteris užsivilko raudoną suknelę, kurios nedėvėjo gal dešimtmetį ir po tos dienos dar ilgai neužsivilks. Kažkas magnetiškai ją traukė būtent šiandien ieškoti raudonos spalvos – taip visos ir atsakė, paklaustos, kodėl atėjo vilkėdamos raudonus drabužius ar bent aksesuarus. Kai kurių dalykų negali paaiškinti priežasties ir pasekmės ryšiais. Jungas buvo teisus – kai žmonės suartėja, tarp jų vyksta neverbalūs pokalbiai.
Klientės teigia, kad aš turėčiau jausti didžiulį pasitenkinimą savo darbu. Mane tai privertė susimąstyti, ar tikrai taip. Supratau, kad tai mano pašaukimas, bet aš galiu gyventi ir be to. Nesu prisirišusi prie šios veiklos, tačiau jaučiu jai meilę. Net pati nustebau, kai į klausimą, ką patiriu vesdama užsiėmimus, atsakiau, jog jaučiu skausmą dėl kitų žmonių. Ir tai tikra tiesa. Tačiau kartu patiriu ir labai daug šviesos.
Ar dailės terapija lavina ir meninius įgūdžius?
Dirbant įgūdžiai atsiranda savaime. Menas – tai idėja ir kompozicija. Akmuo gatvėje yra tiesiog akmuo, bet menininko padėtas tikslingai gali tapti meno kūriniu. Kodėl? Nes jis sukuria kompoziciją, kuri yra ne kas kita, o skirtingų elementų sujungimas į prasmingą visumą. Taip atsiranda ir estetika. Vizualinėje raiškoje žmogus tobulėja natūraliai, užtenka jį tik supažindinti su priemonėmis ir technikomis.
Dailė yra nuostabi. Žmonės pradeda kitaip matyti daiktus – ima pastebėti formas, skirtingus atspalvius. Jie pradeda kitaip reaguoti į aplinką, stebi ją ir ja domisi. Tyčia to nelaviname, bet tai vyksta savaime – toks yra pašalinis dailės terapijos poveikis. (juokiasi)
Jūs – dailės terapeutė. O ar dailininkė?
Oi, tikrai ne. Taip, aš piešiu, tyrinėju. Labai mėgstu lieti akvarelę. Bet tai nepaverčia manęs dailininke. Kad pažintų kūrybinį procesą, dailės terapeutui rekomenduojama kurti ir pačiam. Tai sveika ir reikalinga. Tačiau nebūtina būti menininku, kad galėtum kurti.
Minėjote, kad vasarą nedirbate: ilsitės ir ruošiatės naujam sezonui. O kokiomis mintimis pradėjote aktyvų sezoną?
Užsirašiau Vaižganto citatą: „Aš visomis pajėgomis protestuoju prieš nebūtį.“
Tad su šiais žodžiais ir pradėjome… (šypsosi)
Žurnalas „Kelionė“
