1845 m. Teksasas tapo 28-a JAV valstija. Šiuo metu Teksasas – tai didžiulė valstija JAV pietuose. Antra pagal teritorijos dydį po Aliaskos ir antra pagal gyventojų skaičių – po Kalifornijos. Sostinė – Ostinas. Iki tol, kol čia apsigyveno kolonistai iš Europos, dabartinėje Teksaso teritorijoje gyveno įvairios indėnų gentys. Pirmą kartą europiečiai šią teritoriją pasiekė 1519 m.
1821 metais Teksasas išsikovojo nepriklausomybę nuo Ispanijos ir įsijungė į Meksikos imperiją. 1836 metais pasiskelbė nepriklausomybę nuo Meksikos. Pastarosios kariuomenė bandė tramdyti teksasiečius. Istorijoje išliko garsus Alamo mūšis, kur daug menkesnės teksasiečių pajėgos herojiškai gynėsi nuo Meksikos kariuomenės. Nors teksasiečiai galiausiai pralaimėjo, tačiau šios kautynės sutelkė Teksasą ir šiam pavyko suburti solidžią kariuomenę, kuri toliau sėkmingai kovėsi su Meksika. Jau metų pabaigoje Teksasas priėmė Konstituciją ir pasiskelbė respublika, kurios pirmuoju prezidentu tapo Samuelis Houstonas. Meksikos valdžia nenorėjo susitaikyti su Teksaso praradimu ir vis kildavo nauji mūšiai. Tačiau tai tik paskubino Teksaso prisijungimą prie JAV, nes pastaroji nusprendė ginti Teksasą ir paskelbė karą Meksikai, kurį pakankamai greitai laimėjo. Netrukus Teksasas tapo viena iš JAV valstijų.
1862 m. pirmą kartą pradėti naudoti boulingo rutuliai. Beje, pirmiausia jie buvo gaminami iš medžio, nuo XX amžiaus pradžios pradėta naudoti guma. Šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje pradėtas naudoti plastikas , o devintame dešimtmetyje – poliuretanas. Nuo to laiko šie rutuliai mažai keitėsi. Iki aštuntojo dešimtmečio visi boulingo rutuliai buvo standartiniai, vėliau pradėta eksperimentuoti su rutulio svoriu ir dydžiu.
Primename, kad boulingas – tai populiarus žaidimas, kuriame rutulys ridenamas lygiu taku ir juo siekiama numušti kuo daugiau kėglių. Teigiama, kad šio žaidimo ištakas galima atrasti net Senovės Egipte. Beje, kėglių vartymas kamuoliu buvo itin populiarus Viduramžiais Europoje, ir žaidžiama buvo praktiškai kiekviename didesniame dvare. Tiesa, britų karalius Edvardas II net buvo uždraudęs šį žaidimą, nes jam britai pradėjo skirti, pasak karaliaus, gerokai per daug laiko.
1848 metais Škotijoje įvestos pagrindinės kėglių žaidimo taisyklės. Labai nedaug pakeistos jos galioja ir dabar. Devynių kėglių žaidimą į Ameriką atsivežė naujakuriai iš Danijos ir Vokietijos. Tačiau neilgai trukus kėgliai buvo pripažinti azartiniu žaidimu ir uždrausti. Bet šio žaidimo mėgėjai rado išeitį: prie devynių kėglių pridėjo dešimtą ir atsirado kitas žaidimas – boulingas. Iš pradžių jį žaidė tik visuomenės elitas, bet greitai labai pamėgo visi visuomenės sluoksniai. Tuomet prasidėjo pats boulingo bumas. Lietuvoje, beje, sovietmečiu boulingas buvo uždraustas, kaip kapitalistinės tuštybių mugės dalis. Oficialiai boulingą Lietuvoje pradėta žaisti tik 1994 m. Pirmoji boulingo salė buvo įrengta Kaune.
1989 m. Čekoslovakijos prezidentu tapo Vaclavas Havelas. Tai buvo šios valstybės išsivadavimo iš komunistinės praeities pabaiga – Aksominė revoliucija baigėsi pergale. Intelektualas, buvęs disidentas, literatas Vaclavas Havelas šiuo laikotarpiu pasiekė populiarumo piką, jis buvo svarbus autoritetas taip pat anapus savosios valstybės sienų. Tačiau, kaip jis pats pripažino, jam nepavyko įgyvendinti svajonių, išvengti klaidų. Havelas labai skaudžiai išgyveno Čekijos ir Slovakijos išsiskyrimą. Taip pat, kaip ir kitose pokomunistinėse valstybėse, sunkiausia užduotimi tapo transformacija į kapitalistinę santvarką, kuri turėjo tamsiąją pusę – pablogėjo didžiosios dalies žmonių materialinė padėtis, labai išaugo socialinė nelygybė.
1926 m. mirė poetas Raineris Maria Rilke. Rilke gimė 1875 m. Prahoje valdininko šeimoje. Tėvai išsiskyrė, kai Raineris buvo dar vaikas ir jis liko gyventi su tėvu. Mokėsi Prahoje, anksti pradėjo kurti eiles ir rašyti prozos kūrinius. Prahos universitete studijavo filosofiją ir teisę. Vėliau persikraustė į Berlyną, kur tęsė studijas. Daug kūrė, buvo skelbiami įvairūs jo kūriniai. Vėliau Rilke persikraustė į Auguste Rodino dirbtuves prie Paryžiaus, kur dirbo žymiojo skulptoriaus sekretoriumi. Paskui intensyviai keliavo po Europą, aplankė ir Šiaurės Afriką. Kritikų tvirtinimu, brandžiausia yra Rilkės vėlyvoji kūryba. Poetas ir rašytojas mirė nuo leukemijos vienoje iš Šveicarijos klinikų.
Vienintelis Rilkės romanas Maltės Lauridso Brigės užrašai (1910). Jis išverstas ir į lietuvių kalbą. Šio poeto eilėraščiai labai paveikė XX amžiaus Europos poeziją. Įtaka stipri taip pat ir Lietuvos poetams.
Kad taip tikra tyla nors kartą stotų.
Kad visa, kas netvirta ir miglota,
nurimtų, kad neliktų triukšmo šito,
kurį jutimai kelia išblaškyti,
kad man kaimynų juokas nekliudytų, –
tada tūkstanteriopai išmąstyti
lig pabaigos galėčiau tavo mintį,
tave pastverti (mirksnį, kol šypsais),
kaip padėką tave pasidalinti
ir su visais.
(Vertė A. Gailius)
1986 m. Paryžiuje mirė režisierius ir scenaristas Andrejus Tarkovskis. Gimė 1932 m. nedideliame Rusijos kaimelyje prie Volgos. Tėvas – Arsenijus Tarkovskis, iš Ukrainos kilęs poetas ir vertėjas, kurio eilėraščiai neretai skamba režisieriaus Andrejaus filmuose. Kelias link režisūros buvo ilgas ir nelengvas. Jis mokėsi arabų kalbos, keliavo po taigą ir tik grįžęs iš ekspedicijos įstojo į režisūros fakultetą Maskvoje.
Pagrindiniu A. Tarkovskio pedagogu ir mokytoju tapo Michailas Romas. Pirmąjį režisūros kursinį darbą – trumpametražį filmą „Žudikai“ pagal Ernesto Hemingvėjaus apsakymą tuo pačiu pavadinimu – A. Tarkovskis sukūrė 1956 m. rudenį kartu su Aleksandru Gordonu ir Marika Beiku. Šis darbas sulaukė aukšto M. Romo įvertinimo. Po šio buvo pastatytas vidutinės trukmės filmas „Šiandien išeiginės nebus“ (1957 m.) ir filmas „Koncentratas“ (1958 m.), kuriame vaizduojama A. Tarkovskio darbo geologinėje ekspedicijoje patirtis.
1962 m. A. Tarkovskis sukūrė pirmąjį pilnametražį filmą „Ivano vaikystė“ , kuris buvo įvertintas Venecijos kino festivalio „Auksinio liūto“ apdovanojimu. Nuo to laiko kiekvieno jo filmo buvo laukiama su nekantrumu. Tenka tik apgailestauti, kad toli gražu ne visi Tarkovskio režisūriniai sumanymai buvo įgyvendinti. Tenka pripažinti, kad neretai ir dėl paties režisieriaus, kuris garsėjo sudėtingu charakteriu. Tačiau visi režisieriaus filmai, kurie buvo užbaigti, gali būti vadinami tikrais šedevrais. Beje, paskutinius du kino filmus Andrejus Tarkovskis sukūrė užsienyje. Į Italiją jis buvo išvažiavęs, kaip į kūrybinę komandiruotę. Tačiau po kurio laiko surengė spaudos konferenciją ir paskelbė, jog į Sovietų Sąjunga neketina grįžti. Jo paskutinis kino filmas „Aukojimas“ yra sukurtas Švedijoje, švedų kalba.
Galiu tvirtai atsakyti, kad man asmeniškai A. Tarkovskis yra geriausias visų laikų režisierius. Kiek sudėtingiau – įvardinti, kurie jo filmai geriausi. Mano trejetukas: „Stalkeris“; „Aukojimas“ ir „Veidrodis“.
Iš „8diena.lt“ archyvo
Parengė Andrius Navickas
