Antras laiškas
Pirmą laišką skaitykite ČIA
Brangus Adomai,
pirmiausiai norėčiau išsamiai atsakyti į klausimą, kurį labai dažnai girdžiu: „Ar atsivertimas į Kristaus tikėjimą yra silpnumo ženklas?“
Atsivertimas
Kartais, matydami neseniai atsivertusį žmogų, bandome jo atsivertimo priežasčių ieškoti situacijoje, į kurią jis yra patekęs. Pvz., aš labai dažnai girdžiu sakant: „Jis atsivertė, nes atsidūrė kalėjime. Kadangi prarado bet kokią viltį, dabar jam belieka pasikliauti vien tik Dievu. Pamatysi, laisvėje jis vėl nebetikės.“ Ir tikrai – kai kurie žmonės, atsivertę ir su įkarščiu tikėję kalėjime, iš jo išėję vėl gyvena, kaip ir anksčiau. Bet taip būna ne visada.
Kai kalbama apie senatvę, dažniausiai sakoma, kad silpnumas yra priežastis įtikėti. Seni žmonės iš tiesų labiau lanko bažnyčią nei jaunimas. Jie jau nusilpę ir žino, kad artėja gyvenimo pabaiga bei mirtis. Seniems tai kelia baimę, ir dėl to jie negali tikėti visiškai laisvai. Tai pat sakoma ir apie moteris. Jos silpnos, ne tokios laisvos ir savarankiškos, kaip vyrai, todėl priimti tikėjimą joms lengviau. Kadangi moterys iš prigimties savo laisvę suvokia mažiau negu vyrai, jų pasirinkimas irgi nėra pakankamai sąmoningas ir protingas. Panašiai kalbama ir apie ligonius. Sergantys žmonės mato, kaip menkėja, silpsta jų kūnai, jie nebėra laisvi ir savarankiški, todėl ieško paskutinės paguodos – išgelbėti bent savo sielas.
Turime pripažinti, kad šie argumentai nėra visiškai neteisingi. Tačiau jeigu sutiksime su tuo, kad tikėjimas parodo mūsų silpnumą, o kartu – ir baimę, išeitų, jog niekaip negalime įtikėti laisvai. Tačiau bent truputį panagrinėję istoriją labai greitai įrodytume, kad tikrovė prieštarauja šiai paviršutiniškai išvadai, nes daugybė tiek ankstesnių, tiek šiandienos atsivertimų visiškai negali būti paaiškinti silpnumu, baime ar savarankiškumo stoka. Kur kas dažniau jie įvykdavo tada, kai silpnumas būdavo sumišęs su tvirtumu, o laisvė – su priespauda. Ir be išimties visi tie atsivertimai įvyko žvelgiant į Kristų – nukryžiuotą žmogų, kuris išliko drąsus, ramus, sąmoningas, teisus, net siaubingai kentėdamas ir toje kančioje praradęs bet kokią konkretaus veikimo laisvę.
Pirmaisiais Bažnyčios gyvavimo metais atsivertėlių būta visuose visuomenės sluoksniuose – tiek tarp vergų, tiek tarp aristokratų. Ypatingai palanki vieta atsiversti į Kristų buvo Romos imperatoriaus legionai. Iš įvairių tautų ir genčių kilę kariai čia atitrūkdavo nuo savo pagoniškų tradicijų. Net jei ir pasitaikydavo legionų, kurių kariai priklausydavo vienai kuriai nors etninei grupei, tuomet jie tarnaudavo jau nebe savo vadui, o svetimšaliui imperatoriui. Griežta legionų disciplina nevaržė vidinės karių laisvės. Čia klestėjo daug naujų religinių sektų, nesusietų su kuria nors tauta, gentimi ar etnine grupe, o siūlančių išganymą visai žmonijai. Krikščionių tikėjimas pradžioje irgi buvo laikomas viena iš daugelio sektų.
Kristaus gimimo šventei – Kalėdoms – datą Bažnyčia parinko, žinodama, kad tuo metu buvo švenčiama viena iš svarbiausių kitos labai populiarios Romos legionuose – mitraizmo – sektos švenčių. Ši paslaptinga sekta garbino jauną dievą-didvyrį, aukojantį bulių, kad būtų įveiktas blogis. Slaptose šios religijos apeigose dalyvaudavo tiktai vyrai, moterys į jas nepatekdavo. Šią dieną švęsti Kalėdoms Bažnyčia pasirinko nebūtinai dėl strateginės priežasties, t. y. ji neketino pasisavinti konkurentų šventės. Galbūt Bažnyčia savo šventei šią datą pritaikė, norėdama parodyti, kad ji pripažįsta bei gerbia vyrui būdingą tikros ir vertos aukos troškimą, išreikštą mitraizme. Tačiau jos misija buvo vietoj jauno dievo-didvyrio, aukojančio jautį už žmonijos išganymą, pasiūlyti žmogumi tapusį vienatinį Dievo Sūnų, kuris pats pasiaukoja, kad sutaikytų žmones su jų Dangaus Tėvu.
Per visą Bažnyčios istoriją, nuo pat jos gimimo, daugybė žmonių buvo nužudyti vien todėl, kad buvo krikščionys. Milijonai patyrė žiaurias kančias ir buvo nukankinti vien dėl to, kad priklausė Kristui. Visur ir visada Bažnyčia gimdavo arba iš naujo atgimdavo būtent kankinių kraujo dėka. Ten, kur Bažnyčia daugiau nebebuvo persekiojama, žmonės panoro rasti nekruviną būdą pasiaukoti Dievui. Todėl, kai Romos imperatorius pagaliau leido Bažnyčiai egzistuoti, kai kurie vyrai iškeliavo į dykumą ieškoti tikrosios laisvės ir galimybės visiškai atsiduoti Dievui. Jie ir tapo pirmaisiais vienuoliais. Tai buvo tvirti, stiprios dvasios ir užsispyrę žmonės.
Maždaug tuo pat metu pakankamai dailios, ir anaiptol ne vargšės, jaunos moterys panoro liudyti, kad skaistumas irgi yra būdas pasiaukoti Dievui, ir atsisakė vedybų. Pirmosios tokį žingsnį žengusios merginos buvo kilusios iš turtingų šeimų ir turėjo kietą charakterį. Turtingam ir kilmingam žmogui iš tiesų reikėjo herojiškos drąsos, kad įstengtų palikti visuomenės elitą, kurio kasdienybei prasmę suteikdavo orgijos ir valdžios siekimas. Visiškai aišku, kad pirmieji krikščionys atsivertė tikrai ne dėl to, kad buvo silpni ar neturėjo galimybių linksmintis. Tad iš kur tas jų tvirtumas ir užsispyrimas?
Per visą krikščionybės istoriją iki pat mūsų dienų Kristus niekada nebūdavo pasirenkamas vien iš silpnumo arba Jį brukant per jėgą, o paslaptingai persipinant silpnumui ir tvirtumui. Jeigu žmogus priima, kad tuo pat metu jis gali būti ir stiprus, ir silpnas, t. y. jeigu jis priima, kad jame nuolat tvyro įtampa tarp tvirtumo ir silpnumo, jis pajėgs atsiverti Dievo malonei ir vykdyti Jo valią.
Pateiksiu tris stebinančių atsivertimų pavyzdžius. Pirmiausia – IV a. gyvenusio romėnų aristokrato šv. Augustino atsivertimas. Augustinas buvo protingas vyras, tad ne veltui jį viliojo galimybė dalyvauti politiniame imperijos gyvenime. Rengdamasis politiko karjerai Augustinas domėjosi mistika ir priklausė elitinei ezoterinei sektai, šiek tiek primenančiai šiandienos masonus. Jis nesusituokęs gyveno su viena prastos reputacijos mergina. Ir staiga įtikėjo į Kristų! Į Dievą jį atgręžė ne silpnumas ir ne pasisekimas, o paprasčiausias tiesos troškimas. Net ir pasipiktinimą kėlusi Augustino praeitis nesutrukdė jam tapti vyskupu bei vienu didžiausių Bažnyčios mokytojų. Aiškiai ir tiesiai, tačiau kartu giliai ir protingai, jis rašė apie Kristaus slėpinį bei savo taip pat gana slėpiningą atsivertimą. Daug mano „skrajojančios bibliotekos“ knygų perskaitęs vienas kalinys kartą pasakė, kad šv. Augustino „Išpažinimai“ buvo įdomiausia jo gyvenime perskaityta knyga! O ji parašyta net prieš septyniolika amžių!
Kitas mano mėgstamas atsivertėlis yra Šarlis de Fuko (Charles de Foucauld). Šis garbingos aristokratų šeimos sūnus gyveno praeitame amžiuje Prancūzijoje. Jam atiteko tai, apie ką kiti gali tik pasvajoti, – didžiulis tetos palikimas. Šarlis buvo gana vidutiniškas karo akademijos studentas, tačiau jo rengiamos didžiulės ir prabangios šventės, kurios taip piktino vyresnybę, darė jį labai populiarų tarp aplinkinių. Nors kareivinėse Šarlį pravardžiuodavo paršeliu, Paryžiaus miestelėnų ir aristokratų dukros viena kitai raudavo plaukus iš pavydo, besivaržydamos dėl kvietimų į Šarlio de Fuko rengiamas puotas. Prabangiame viešbutyje, netoli kareivinių, jis buvo apgyvendinęs merginą, kurią pristatydavo kaip savo sužadėtinę grafienę, nors iš tiesų ji nebuvo nei aristokratė, nei būsimoji žmona, o tik viename Paryžiaus barų sutikta tarnaitė. Pagaliau, Šarlis de Fuko buvo pašalintas iš armijos ir toliau su savo bičiule lėbavo prabangiuose Šveicarijos viešbučiuose. Tačiau kilus karui Afrikoje, net neatsisveikinęs, jis ją paliko ir prisijungė prie savo pulko. Po keleto metų Šarlis grįžo į Prancūziją ne tik pasižymėjęs kare, bet ir tapęs žinomu mokslininku, dykumos specialistu. Ir būtent tada jis visiškai ramiai atsivertė į katalikų tikėjimą. Galbūt atsivertimas ir buvo pirmasis ramus šio žmogaus gyvenimo momentas. Po to Šarlis de Fuko ėmė ieškoti vienuolyno, į kurį galėtų įstoti, tačiau kiekvieno aplankyto vienuolyno regula jam pasirodydavo esanti nepakankamai griežta. Keletą dešimtmečių Šarlis de Fuko kaip atsiskyrėlis gyveno Sacharos dykumoje Alžyre, paniręs į maldą ir visišką askezę. Galiausiai buvo nužudytas islamo ekstremistų.
Negalėčiau pasakyti, kad šv. Augustinas ar Šarlis de Fuko būtų buvę silpni žmonės. Politinės šv. Augustino ambicijos nebuvo apviltos, Šarlis de Fuko taip pat dar nebuvo iššvaistęs visų savo turtų. Jie tiesiog tuo bodėjosi. Visos šventės ir įsiteikti besistengiančių meilikautojų draugijos iš tiesų šiems vyrams kėlė mirtiną nuobodulį. Šio pasaulio troškimų jie neteko ne dėl ligos, neturto ar karo. Jie turėjo viską, tačiau suvokė, kad šiame pasaulyje iš tiesų niekas negali mūsų padaryti laimingais. Šis laikinas mirtingas pasaulis praeis. Bet kokia patirta rizika ir aukos, sudėtos stengiantis jį užkariauti ar išgelbėti, yra tuščios. Nebent tai darome ne vien gelbėdami pasaulį, bet veikiau ieškodami tiesos.
Jei labiau panagrinėtume, kokiomis aplinkybėmis įvykdavo atsivertimai, kaip jau minėjau, čia rastume tiek tvirtybės, tiek ir silpnumo. Bet kokio atsivertimo į Kristų – regimo ar paslėpto – aplinkybėse tvirtybė ir silpnumas yra stebėtinai sumišę. Ir niekada atsivertimo nenulemia vienas kuris iš jų. Kodėl? Todėl, kad atsivertimas kyla ne iš mūsų, jis duodamas iš aukštybių. Atsivertusio žmogaus gyvenime niekada nerasime tikslių priežasčių, kurios jį tam paskatino, nes lygiai tokioje pat situacijoje tuo metu buvę kiti žmonės neatsivertė. Tikėjimas yra Dievo dovana, tad mūsų gyvasties turgus nedaug apie ją tegali paaiškinti. Žmogus atsiverčia todėl, kad Dievo malonė paliečia ir apšviečia jo sielą. Kadangi Dievas mus gerbia, Jis paiso ir mūsų gyvenimo aplinkybių, kad ir kokie stiprūs ar silpni būtume. Jis ne tik į tai atsižvelgia, bet ir visu tuo pasinaudoja. Labai paslaptingai Dievas viską, kas vyksta mūsų gyvenime, panaudoja mūsų gėriui.
Atsiversti – tai priimti, kad tavyje yra du prieštaringi pradai – silpnumas ir tvirtumas, suvokiant, kad jie drasko tavo sielą. Atsiversti – tai pripažinti, kad tavoji širdis alksta dangiškojo Tėvo. Atsivertimo malonę Dievas suteikia atsiliepdamas į didžiausią sielos troškimą – pažinti mūsų amžinąjį Tėvą.
Tai labai gražiai atsiskleidžia per visai neseniai įvykusį Timo Genaro (Tim Guénard) atsivertimą, apie kurį irgi noriu tau papasakoti. Timas – prancūzas, indėno irokėzo ir prancūzės sūnus. Kai jis buvo vos trejų, motina jį paliko pririštą kaip šunį prie elektros stulpo. Tuomet policininkai Timą nugabeno pas jo tėvą – labai agresyvų alkoholiką. Per penktąjį gimtadienį tėvas nežmoniškai berniuką sužalojo. Net dvejus metus Timas praleido ligoninėse, kur jam net vaikščioti teko mokytis iš naujo. Po to prasidėjo beviltiška kelionių po našlaičių prieglaudas ir pataisos namus istorija. Iš vienų jį pašalindavo, iš kitų pabėgdavo pats. Timas tapo tikru anarchistu, kurio absoliučiai niekas negalėjo sutramdyti. Jis išgyveno dėl to, kad jautė labai stiprią neapykantą savo tėvui ir troško jį nužudyti.
Būdamas laisvėje Timas klimpo į kaskart vis sunkesnius nusikaltimus. Tarp kitko, jis apiplėšinėjo prostitutes. Skaitydama jo bylą viena teisėja apsiverkė ir paklausė, ko gi jis iš tiesų gyvenime nori. Timas atsakė, jog labiausiai norėtų nebesugrįžti į pataisos namus. Teisėja patikrino, kad jokie pataisos namai taip pat nebenori jo priimti. Ji pasiūlė Timui pasinaudoti paskutine galimybe, mat krikščioniškoje kultūroje žmonės tiki, jog savo likimą žmogus gali pakeisti. Jie tiki net stebuklais! Timas anaiptol nebuvo krikščionis, tačiau jis pasinaudojo jam suteikta paskutine galimybe ir garbingai išlaikė duotą žodį – pradėjo dirbti pas vienos katedros restauratorius ir įgijo akmenskaldžio profesiją. Vėliau ėmė boksuotis, tapo profesionaliu boksininku, netgi čempionu. Tuo pat metu Timas įgyvendino savo seną svajonę tapti gaujos vadu.
Kartą darbe tik tam, kad išprovokuotų, jis pasišaipė iš vieno tikinčio darbininko, kuris gyveno bendruomenėje kartu su protiškai neįgaliais žmonėmis. Nors visi Timo bijojo, šis darbininkas jo nepabūgo ir netgi metė iššūkį – pasiūlė apsilankyti toje bendruomenėje, jeigu tik Timas išdrįs! Kai ten atvyko, jis nepaprastai nustebo pamatęs, kad sveiki žmonės iš tiesų sėkmingai gyvena kartu su protiškai neįgaliais. Čia Timas sutiko ir vieną seną šventą kunigą, kuris taip pat jo visiškai neišsigando. Taip Timas pradėjo reguliariai lankytis pas tą kunigą. Pasikalbėti kartais atvykdavo net naktį, grįždamas iš baro. Galiausiai šis kunigas jį pakrikštijo, nes iš tiesų Timas Genaras, kaip kiekvienas žmogus, ieškojo Tėvo. Kai jis suvokė, kad dangiškąjį Tėvą mums duoda Kristus, pajėgė atleisti ir savo žemiškajam tėvui. Dabar Timas pats jau yra keturių vaikų tėvas, su šeima gyvena Pietų Prancūzijos kalnuose ir savo namuose priima problemų turinčius jaunus žmones.
Išgirdę apie šiuos tris atsivertimus galime daryti išvadą, jog niekam ir niekada nepavyks nuspręsti, ar mūsų silpnumas privertė mus įtikėti, ar priešingai – tvirtumas išlaisvino, kad pajėgtume atsiversti. Tikėjimas pirmiausia yra Viešpaties dovana tam, kuris trokšta pažinti Dievą, gailestingąjį Tėvą. Tarp mūsų silpnumo ir tvirtumo tvyranti nuolatinė įtampa atveria žmogų Dievo veikimui bei tikėjimui ir atskleidžia, kad iš tiesų jis trokšta Tėvo. Tiesa, žmogus yra labiau linkęs priimti Jėzaus Kristaus apreiškimą, kai jo gyvybė pakimba ant plauko, kai stovi ant gyvenimo ribos. Ten silpnumas ir tvirtumas labiausiai priešinasi vienas kitam – ten jis yra ant Tėvo Namų slenksčio. Kad geriau tai suprastum, išdėstysiu, jog žmoguje yra dvi gyvastys: viena iš jų visada stipri ir tvirta, o kita – kartais tvirta, kartais silpna.
Dvi gyvastys: turgus ir dvasia
Adomai, kartu pažvelkime į veidrodį. Jei būsime atviri, pripažinsime, kad iš tiesų esame sudėtingos būtybės. Žmonių padermė apskritai yra keista. Dažnai mūsų veiksmai nėra logiški, nes mumyse veikia daug prieštaringų jėgų, kurios trikdo vidinę ramybę. Dažnai jos mums trukdo ramiai sugyventi su draugais ir artimaisiais. Taip pat mūsų elgesiui daro įtaką įvairūs, kartais net labai skirtingi, jausmai. Gyvenimas gražus, bet jis neramus. Kartais džiūgaujame kaip bepročiai, kartais mus apima aklas įtūžis. Vieni dalykai mums sukelia juoką, kiti – pravirkdo. Esame labai prieštaringos būtybės.
Patys prieštaringumai ir kontrastai savaime nėra blogi. Jie kyla iš aistrų. Visai nesvarbu, kad aš mėgstu silkę, tačiau negaliu pakęsti agurkų, – tokia mano prigimtis. Vengti skurdo ir, priešingai, siekti turto taip pat yra žmogiška. (Viskas priklauso nuo to, kokiu būdu to turto siekiame. Jeigu žmogus praturtėja neteisėtai, vėliau toks turtas laimės neatneš. Bet kuriuo atveju – laimė ne turtuose. Tačiau dirbti, kad turėtum tai, ko reikia pragyvenimui, ir dar galėtum pasidalyti su draugais, nėra nuodėmė.) Bet jeigu į tą patį dalyką reaguoju skirtingai ir atsižvelgiu į aplinkybes, greičiausiai nesielgiu teisingai. Pvz., jeigu mano automobilį sudaužiusiam žmogui atleidžiu, o kitam to atleisti negaliu, nes man nepatinka jo veidas, – elgiuosi labai neteisingai. Šiuo atveju mano veiksmai prieštarauja vienas kitam ir aš kenkiu pats sau.
Blogiausias iš tokių vidinių prieštaravimų yra pavydas. Jis nepaprastai mums kenkia, nes kai pavydime, patys draskome save iš vidaus. Juk aš prieštarauju pats sau, nuliūsdamas dėl to, kad mano brolis gavo dovanų, kurios, man dovanotos, būtų taip mane pradžiuginusios! Pavydas gali tapti velniška jėga, suskaldančia mūsų būtį. Didžiausias priešnuodis pavydui yra gailestingumas. Jeigu man liūdna, nes man artimas žmogus kenčia, kadangi visko stokoja, o aš, užmiršdamas savo paties vargus, atiduodu jam tai, ką turiu brangiausia, – tada elgiuosi drąsiai ir išmintingai. Būtent taip su savo vaiku elgiasi gailestingas tėvas.
Kad ir kaip būtų, manau, sutiksi su manimi, jog gyvenimas yra pilnas kontrastų ir priešybių, galinčių virsti prieštaravimais. Pirmiausia pripažinkime, kad tai daro gyvenimą įdomų, nes mums nuolat reikia rinktis, bandyti nugalėti kliūtis bei save pačius. Kovojant su įvairiais prieštaringais dalykais grūdinasi mūsų charakteris. Kitaip sakant, priešingumai mums meta iššūkį rimtai ir nuosekliai gyventi. Bet rimtai gyvenant reikia ir rizikuoti. Didžiausia rizika yra ta, kad priešingumai ir kontrastai mumyse gali tapti priešpriešomis. Jeigu tikslo sieksime neapdairiai, pasiklysime savo aistrų labirinte. Jeigu dėl jo kovosime neteisingai, bet kokios mūsų aukos bus tuščios, rizika bevertė ir, anksčiau ar vėliau, tokia kova mus pačius pražudys.
Jeigu iš viso neturime gyvenimo tikslo, jeigu nesiekiame tikros laimės, mūsų gyvenimas neturės jokios prasmės ir paskęs prieštaringumų chaose. Jei leisime tam įvykti, mūsų asmenybė bus sudraskyta. Tas, kuris vadovaujasi vien tik aistromis, tampa panašus į gyvulį ir praranda savąjį orumą – tapatybę, individualumą, žodžiu, žlunga kaip asmenybė. Bet jeigu mes stengsimės savo gyvenimui prasmę ir kryptį suteikti išmintingai rinkdamiesi ir neleisdami prieštaringumams mūsų draskyti, valia stiprės ir taps veržlesnė, o mes patys – tikresni. Aistrų nereikia sunaikinti, jas reikia įvaldyti ir nukreipti. Jeigu neturėtume aistrų, neįgytume tvirto charakterio, net jei ir būtume geri žmonės, nes tvirtą charakterį turintis žmogus tuo pat metu yra geras ir pakankamai gyvybingas!
Iš tiesų mumyse verda tikras jausmų ir aistrų turgus, kuris mus daro panašius į gyvūnus, reaguojančius į viską, kas juda aplinkui. Tiek ką nors veikdami, tiek ramiai stebėdami aplinkinius, matome daug įvairiausių dalykų, į kuriuos reaguojame savo jausmais ir veiksmais. Bet labai svarbu suprasti, kad mūsų vidiniame turguje atsiranda šviesa, kurios neturi nė vienas gyvūnas, šviesa, kuri tą turgų ir visus jo priešingumus visiškai pranoksta. Ši šviesa – tai mūsų dvasia.
Kalbu ne apie Šventąją Dievo Dvasią, apie kurią taip dažnai girdime bažnyčioje. Kalbu apie žmogaus dvasią, tą gyvybės kvėpsmą mumyse, darantį mus dvasinėmis būtybėmis. Adomai, būtent savo dvasios dėka tu gali pažinti ir suprasti tai, ką pastebi pasaulyje. Jos dėka tu gali pažinti žmones, kurie tave traukia ir pažadina tavo meilę. Pamilęs kitus gali su jais susidraugauti. Dvasia tavyje yra lyg tavo tiesos talpykla. Kartu ji – tartum variklis, kurio esi raginamas atsiduoti tiems, kuriuos myli. Taip tavo meilė tampa tavo tiesa.
Dėl to, kad turi dvasią, nesi toks, kaip kitos gyvos būtybės. Dvasios kvėpsmas mumyse tiria tikrovę, joje įvardija daiktus ir ieško tiesos. Mylėti gali, kai pažįsti. Pati tavo dvasia yra mąstanti, norinti pažinti ir mylėti. Ji nori suprasti tavąją meilę ir tau ją atskleisti. Tavo dvasia nori pažinti save, o kartu ir tavo gyvenimo bei visos tikrovės kilmę ir paskirtį. Bet kokiu ilgu keliu ji turi žygiuoti! Nes tik pati dvasia gali suprasti, kas yra dvasia. Jos buvimą pajusti tuo pat metu ir lengva, ir sunku, nes ji paslėpta ir vis dėlto kartu tokia akivaizdi, kadangi tai – stipriausia mumyse esanti gyvastis. Jos kvėpsmas yra kaip dvelksmas, pašauktas tapti audra.
Mūsų žmogiškoji dvasia tuo pat metu yra ir vargšė, ir turtuolė. Vargšė, nes visko mokosi per gyvenimo patirtį. Pradžioje ji nieko nepažįsta. Kūdikis dar nieko nesuvokia. Vaikas irgi išmano labai nedaug, paauglys – šiek tiek daugiau, nors jam ir atrodo, kad išmano viską. Senas žmogus irgi galbūt dar ne viską yra perpratęs, bet jeigu jis žino, kokia yra gyvenimo prasmė ir ką žmogus gali ir privalo padaryti, kad taptų laimingas, kiti jį laiko išmintingu. Nes ilgame gyvenimo kelyje jis įgijo išminties, kurios pradžioje visiškai neturėjo. Antra vertus, galime sakyti, kad jau nuo pat pradžių dvasia yra turtinga, kadangi pirminė tiesa – kad tiesa egzistuoja – jai jau duota iš prigimties. Nes dvasia yra tam, kad pažintų tiesą. Nuo pirmosios mūsų gyvenimo šiame pasaulyje akimirkos dvasia egzistuoja dėl šio tikslo. Ir dvasia negalėtų ieškoti tiesos, jeigu paslaptingu būdu tiesos pradžia jau neslypėtų joje pačioje.
Suprantama, labiausiai išsivystę gyvūnai gali pažinti pasaulį per jusles, kaip ir mes. Pasaulį gyvūnai pažįsta tiek, kiek jį pasiekia jų juslės, ir instinktyviai į tai reaguoja. Be to, jie irgi turi atmintį ir vaizduotę. Tačiau kadangi mes esame dvasinės būtybės, galime kalbėti, suprasti žodžių reikšmę, suvokti gyvenimo prasmę ir pažinti tikrovę anapus jos išorės, kitaip sakant, galime pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų. Gyvūnai to nesugeba.
Žinoma, mes reaguojame ir veikiame, kaip tai būdinga žmonėms. Kadangi, kaip ir visos gyvos būtybės, turime savo prigimtį, gyvename ir elgiamės pagal ją. Tai ir vadinu mūsų gyvasties turgumi. Jis gali būti gana tvarkingas, gali būti ir visai chaotiškas. Jauno žmogaus prigimtį taisyti ir tinkama linkme nukreipti turi auklėjimas. Tačiau bet kuriuo atveju mūsų gyvastyje yra tai, ko neturi joks gyvūnas – tai mūsų dvasia.
„Tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“
Dar kartą stabtelėkime prie turto, slypinčio mūsų dvasioje. Nuo pat tamsios gyvenimo pradžios nieko dar nesuvokianti dvasia ieško santykio su tikrove: pirmiausiai per vaiko smalsumą, o vėliau – pasitelkdama protą. Dvasia negalėtų būti tokia realistiška, jeigu jau nuo pradžios paslaptingu būdu joje neslypėtų šviesa, ieškanti akistatos su nepažįstama tikrove. Ši šviesa gali būti tiktai iš Dievo, nes būtent Jis sukūrė dvasią, kad iš prigimties ji ieškotų visiškos ir galutinės Tiesos. Ir žmogaus dvasia nenurims, kol nesusijungs su amžina viską pranokstančia Dievo šviesa.
Kūdikiams skanus motinos pienas, nes iš prigimties jie turi jo skonio pojūtį. Jeigu šis pojūtis nebus patenkintas – tuojau sulauksim triukšmingos reakcijos. Panašiai dvasia alksta tiesos dėl to, kad Dievas ją sukūrė su slapta įgimta tiesos patirtimi. Dvasia trokšta šviesos dėl to, kad turi dalį Dievo prigimties – Dievas pats yra šviesa. Todėl pagal šv. evangelistą Joną mūsų dvasioje šviesa yra dieviška – „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9 a). Dėl šitos slėpiningos šviesos dvasia visada stengiasi pranokti išorę ir pažinti tikrovę tokią, kokia ji yra. Ji visada stengiasi įsiskverbti į tai, kas pasakyta, kad suvoktų, kokia tiesa už to slypi. Ji tiria žmonių veiksmus, kad teistų, ar jie yra dori, t. y. teisingi, ar priešingai – blogi, nes prieštaringi. Ir dvasia nenurims tol, kol neišvys vienatinio Dievo veido. Todėl, pagal šv. evangelistą Joną, ta dieviška tikroji šviesa, „ateinanti į šį pasaulį“ (plg. Jn 1, 9 b), kuri apšviečia kiekvieną žmogų, yra Jėzus Kristus.
Dvasia yra stipriausia mūsų gyvastis, ir jos slaptas buvimas labiausiai atsispindi mūsų veide. Dvasia tiesos trokšta besąlygiškai, ji nori atskleisti ir pažinti tai, kas slypi anapus išorės ir kalbėjimo mūsų gyvenimo turguje, bei tiesą, kurią esant liudija mūsų pačių veidai. Esminė ir prigimtinė tiesa yra ta, kad mes trokštame tiesos. Šis troškimas yra stipriausias mūsų gyvenimo variklis. Tas, kuris negerbia tiesos, negerbia žmogaus. Tas, kuris teigia, kad mumyse nėra tiesos troškimo, yra melagis ir žudikas, savo dvasioje nugalabijęs tai, kas joje esmingiausio. Tas, kuris skelbia, kad tiesos iš viso nėra, prieštarauja pats sau ir dvasiškai nusižudo. Tas, kuris pripažįsta, kad tiesa egzistuoja, bet mano, kad mūsų tiesos troškimas yra nieko vertas, gyvenimą žemėje laiko absurdišku kolektyvinės nevilties pragaru. Štai trys būdai nužudyti žmogų, nepaliečiant jo kūno. Kiekvienas iš jų neigia, kad Dievas egzistuoja.
Priešingai – tas, kuris gerbia tiesą, visiems skelbia, kad tiesa yra ir kad dvasia duota dėl jos ir jai. Dvasia trokšta būti tuo, kuo būti jai skirta iš prigimties – tiesos nešėja ir skelbėja. Ji turi teisę ir pareigą stengtis tuo tapti. Dėl to žmogaus dvasia nuolat kovoja, kad išlaikytų tiesioginį sąlytį su tikrove. Mumyse ji yra pati stipriausia tiesa, pati realiausia, natūraliausia ir geriausia tikrovė. Dvasia – tai, kas, visų pirma, mes patys esame. Ir ši mūsų dvasinė tapatybė atspindi Dievo gyvenimą.
Žygis per turgų
Stebina ir susidomėjimą kelia tai, kad gyvasties turgų turinčiame kūne dar yra ir dvasia. Iš tiesų turgus ne toks svarbus, kaip dvasia, kuri yra tauresnė, todėl turi valdyti turgų. Jeigu dvasia, nuodėmės suviliota, nebereikalauja teisėtos tiesos ar ją atstumia, turgus nebetenka vadovo, kuris jam būtinas. Tada turguje prasideda žvėriška, priešgamtinė ar net savižudiška anarchija. Dvasia turi būtinai iškilti virš turgaus kaip tvirtovė, kaip šventykla, suteikianti jam prasmę, laimę ir jį apšviečianti kaip žibintas, kurio šviesa reikalinga mums. Iš tikrųjų galutinė nuodėmių pasekmė yra dvasios kritimas žemyn.
Kaip jau sakiau, visi esame pastebėję savo panašumą į gyvūnus. Kiekvienam gyvenime pasitaiko tokių atvejų, kai jaučiamės labiau patenkinti gyvūnai, nei laimingi žmonės, pvz., kimšdami į save gabalą skanios mėsos ar tada, kai dėl ko nors įsiuntame. Bet truputį pamąstę suvoksime, kad vis dėlto mūsų panašumas į gyvūnus yra labai tolimas ir miglotas. Dėl to ir nereikia sakyti, kad esame panašūs į gyvūnus, priešingai – turėtume padaryti išvadą, kad gyvūnai šiek tiek panašūs į mus. Gyvūnas – netobulas, neproporcingas ir nepilnas atspindys to, kas esame mes. Gyvūnai mėgdžioja žmones, jie mus parodijuoja, kartais suvaidindami neblogą komediją! Gyvūnas – tai neapgyventa sala vandenyne, kurioje aistros šėlsta, tačiau šeimininko nėra. Britų dainininkas Deividas Bovis (David Bowie) dainuoja: „I looked into her eyes: they were blue, but nobody home“ – „Aš žvelgiau merginai į akis, jos buvo mėlynos, bet jose nieks negyveno“. Tai tikrai nekoks merginos apibūdinimas! Tačiau jeigu taip pasakytume apie gyvūną, konstatuotume tik paprastą mokslinę tiesą.
Mūsų vidaus turgus dažnai yra akivaizdesnis už dvasią ir tai yra viena iš nuodėmės pasekmių. Dažnai turgaus tragedijos ir komedijos užgožia dvasią. Tačiau, nepaisant to, dvasia yra tai, kas mumyse svarbiausia. Turgaus spektakliuose dvasia nedalyvauja, nes stengiasi išlaikyti ryšį su tikrove ir nenori būti suklaidinta išorinio įspūdžio. Kita vertus, aistros turguje turi savo vaidmenį. Dvasiai turint savo teisėtą vietą, turgaus aistros ir emocijos yra dvasios gyvenimo mumyse ženklai. Kai mes trokštame vandens, tai yra ženklas, jog turime absoliučios tiesos ieškančią ir visiškai savęs atsižadėti raginančią dvasią. Mūsų pyktis – tai ženklas, kad dvasia stengiasi pranokti ją klaidinantį išorės įspūdį ir nesuvokiamą kalbėjimą. Dvasia mumyse yra lyg laukinis gaivalas, kurį pajuntame susidūrę su paslapčių kupinu išoriniu pasauliu. Tačiau dar kartą primenu, kad niekada paslapties negalėsime įminti, jeigu slėpiningu būdu jos nebus mumyse.
Apmaudu, kad dažnai dvasia tėra tik kaip nedirbama žemė, nors visas mūsų gyvasties turgus savo teatre labai išraiškingai rodo ženklus to vaisingumo, kurį dvasia galėtų turėti. Kuo labiau ji pažįsta, tuo labiau trokšta žinoti. Kuo daugiau pamato, tuo labiau nori išvysti. Dvasia žygiuoja per gyvenimo turgų ir sustos tik ties akivaizdžiausia ir radikaliausia tiesa. Dvasia nurimsta tik pasiekusi tai, kas jai yra didžiausias ir galutinis tikslas. Kitaip sakant, dvasią gali patenkinti tik tai, ką mes vadiname „Absoliutu“, nes, palyginus ją su prieštaringumų kupinu gyvasties turgumi, kuriame viskas reliatyvu, pati dvasia yra absoliutas. Dvasia savo paskirtį ras tiktai pažinusi tą tikrovę, iš kurios yra kilę visa kita – geriausią, prakilniausią ir realiausią tikrovę, kuriai ji ir yra sutverta. Didžiausia mūsų dvasios laimė yra pažinti tikrovę, kurią žmonės paprastai vadina „Dievu“. Bet kelias dievop yra ilgas ir kupinas netikėtumų.
Dažnai klausimuose, kuriuos mes keliame, yra daugiau tiesos, nei atsakymuose į juos. Atsakymai gali būti baisiausiai kvaili, o klausimai – labai protingi, nes ieškoti – jau reiškia rasti. Jeigu mes sutinkame žygiuoti dievop, tampame varganais piligrimais. Geriau būti vargšu piligrimu, nei gyventi iliuzija, jog esi turtingas žemės gyventojas, ir savo viltis sudėti į šį praeinantį pasaulį. Didžiausias mūsų turtas – turėti nuolat alkstančią vargšo dvasią. Tiktai vargana piligrimo dvasia sulauks Dievo paguodos. Dievas lydi mus šiame žygyje ir tuo pat metu pats yra kelionės Kryptis ir jos Tikslas.
Tiek šį kartą. Iki kito laiško.
Vaidoto Kvašio piešinys
Žurnalas „Kelionė“
