Pedagogai ir psichologai sutaria: agresyvus ir grubus vaiko elgesys – jo vidinės negerovės simptomas, į kurį reikia reaguoti kaip galima greičiau. Taigi, kada tėvams jau verta suklusti ir, svarbiausia, kaip veikti, norint vaikui padėti?
Agresija – išreikšta kančia
Fizinė ir žodinė prievarta – nerimo signalas, į kurį būtina reaguoti, jei tai tampa pagrindiniu vaiko bendravimo būdu. Tėvų užduotis – padėti vaikui savo agresiją išreikšti jausmais, visų pirma, juos atpažįstant ir įvardijant.
Reikšdamas agresiją, vaikas visada „kalba“ apie tam tikrą savo vidinę kančią, negeroves, su kuriomis nesusitvarko. Štai situacija iš mokyklos kasdienybės: mokytoją minutei pakvietė pas direktorę į kabinetą, o tuo metu suolo kaimynai spėjo susikivirčyti. Berniukas pažvelgė į mergaitės sąsiuvinį, ši uždengė puslapį ranka, jis ją išvadino gailike, ši trinktelėjo jam per galvą sąsiuviniu. Atsakydamas į tai, berniukas su tokia jėga stumtelėjo mergaitę, kad ši nukrito nuo kėdės ir susilaužė ranką…
Šią situaciją būtų galima laikyti tiesiog nelaimingu atsitikimu, jei tik šiuolaikiniai mokytojai ir tėvai vis dažniau – su nusivylimu ir pasimetimu – nebūtų pastebėję, jog dabar vaikai vis dažniau savo problemas yra linkę spręsti jėga.
„Šiandien, jei vaikai pešasi, šitai daro labai skaudžiai, – sako psichologė O. Kardašina. – Konfliktai vis dažniau baigiasi traumomis, ir tai vyksta ne tik su vaikais iš socialinės rizikos šeimų ar tais, kurie daug laiko praleidžia žiūrėdami smurtines televizijos laidas bei žaisdami tokius žaidimus internete, – o juk būtent taip esame įpratę mąstyti apie agresyviai besielgiančius vaikus.“
Ką daryti tokiose situacijose – bausti? Kaip užkirsti kelią agresijos apraiškoms apskritai?
Kada tėvams verta sunerimti?
Tėvams sudėtinga suvokti problemos, su kuria susiduria, mastą. Kokį vaiką iš tiesų galime vadinti „probleminiu“? Ikimokyklinuką, kuris klykimu reaguoja į tėvų „ne“? Antroką, kuris grumiasi ir mušasi per pertraukas? Ar paauglį, kuris bet kuria proga griebiasi kumščių?
„Aš niekaip negalėjau suprasti, kur baigiasi taip vadinamosios normalios berniukų šėlionės ir prasideda nenormalios, – prisipažįsta dvynių pirmokų mama. – Jie abu yra linkę greit reaguoti ir įsiaudrinti, tačiau išties blogai pasijutau, kai jų klasės draugo mama papasakojo, kad mano sūnūs įvijo kitą berniuką į kampą ir jį talžė. Mes nuėjome pas vaikų psichologą, šis mane nuramino ir patarė berniukus nuvesti… į sportinius užsiėmimus.“
„Labai svarbu, kad sporto treneriai vaikus orientuotų ne į rekordus bet kokia kaina, o į žmogiškųjų dorybių ugdymą per sportą, – patikslina vaikų psichologė E. Antjė. – Tik tokiu atveju sporto užsiėmimai ir įgyjama patirtis bus naudinga vaikui, ir jis neims demonstruoti savo jėgos prieš jaunesnius ar silpnesnius, taip rodydamas savo pranašumą.“
„Tėvams vertėtų sunerimti, kai vaikas jaučia malonumą ar jam smagu daryti blogą kitam ir matyti jo kančią, – pabrėžia psichologė. – Iš tiesų probleminiais galima vadinti tik tuos vaikus, kurie yra agresyvūs nuolatos ir žiauriai. Jiems toks elgesys – esminė taktika.“
Jei vaikas karts nuo karto su kažkuo susipeša, tačiau vis tiek atsižvelgia į vyresniųjų autoritetą, yra pasiruošęs priimti jų paaiškinimus ir draudimus – jo elgesys visiškai normalus.
Vaikų psichologė S. Feniks, atlikusi didelės apimties tyrimą apie probleminį moksleivių elgesį, priduria: „Yra daugybė detalių ir niuansų, kurie apibrėžia vaikų išgyvenamų problemų lygį. Kartais agresyvus vaiko elgesys – dar ne liga, o tik simptomas, slepiantis realias jo elgesio priežastis.“ Jas būtina surasti – kitaip iš tiesų padėti vaikui bus labai sunku.
Agresyvumas kaip raidos etapas
Akivaizdu, kad vien baudimu agresyvaus elgesio problemos neišspręsime dėl vienos labai paprastos, tačiau dažnai mūsų pamirštamos priežasties: vaiko asmenybė dar tik formuojasi. Ir todėl, kaip tvirtina psichoanalizės teorija, vyksta visi būtini raidos etapai, tarp jų – ir agresyvumo, kai save supriešiname su mus supančiu pasauliu.
„Pusantrų–dvejų metų vaikams agresyvus elgesys yra visiškai natūrali reakcija: mane pastūmė, ir aš pastūmiau, – teigia psichologė O. Kardašina. – Kaip ir besistumdantiems paaugliams, kuriuos veda noras įsitvirtinti.“
Šią vaikiško agresyvumo energiją būtina nukreipti kitu – ne destruktyviu, o konstruktyviu – keliu. Šeima, mokykla ir visuomenė dėl to turi veikti kartu – taip, kad suaugusieji suvoktų ir tinkamai išnaudotų savo autoritetą, nustatydami protingas ribas, o vaikai – priimtų autoritetą kaip būtiną ir teisėtą galią, padedančią savo agresyvumą paversti labiau priimtinais jausmais.
Šeimos, kuriose gimsta žiaurumas
Jei suaugusiųjų autoritetas silpnas arba jo tiesiog nėra, vaikas pradeda „taškytis“ savo agresyvumo pliūpsniais, ir toks elgesys jam gali tapti norma. Grėsmingoje situacijoje atsiduria vaikai, kurie iš savo tėvų negauna supratimo, neatsižvelgiama į jų jausmus. Tokie vaikai paprastai nesugeba žodžiais išreikšti savo dvasinių išgyvenimų, negerumų. Iš savo tėvų jie nesulaukia užuojautos ar supratimo, todėl ir negali užjausti bei suprasti kitų.
„Neretai net iš 3–4 metų vaikų galima išgirsti: „Aš labai ant tavęs pykstu ir nežinau, kaip su tuo susitvarkyti“, – sako psichologė M. Serebriakova. – O tėvai nesigilindami tik piktinasi: „Tuojau pabaik!“ Bet net jei vaikas užtyla, jo agresija niekur nedingsta. Ji būtinai išlįs vėliau, prieš kitus, arba pavirs autoagresija – kaltės, nepilnavertiškumo jausmu, nereikalingumu.“
Kaip bebūtų, už vaikų pykčio, grubumo ir žiaurumo visada slypi tam tikros šeimos, kurioje auga vaikas, problemos. Greičiausiai šeimoje stinga stabilumo, tarpusavio supratimo, šilumos, saugumo – būtent tai dažniausiai sukelia psichologines vaikų problemas.
„Pačios sudėtingiausios situacijos paprastai susiklosto ten, kur tėvams nekyla nė menkiausių abejonių dėl savo veiksmų teisingumo ir nesvarstoma apie auklėjimo tikslingumą. Taip visa atsakomybė perkeliama kitiems – visuomenei, mokyklai, gydytojams, – sako psichiatras Morisas Beržė. – Kad galėtume padėti savo vaikui, turime patys į jo elgesį reaguoti adekvačiai ir kaip galima anksčiau. Neturėtume siekio aprėkti ar aptalžyti skriaudiką laikyti natūraliu, tačiau ir nenurašyti vaiko asmenybės kaip „agresyvios“, suvokiant, kad už vaiko elgesio visada slepiasi tam tikra kančia.“
Tėvams, mokytojams, visuomenei būtina suprasti vieną paprastą dalyką: agresyvus, tūžmingas, destruktyvus vaiko elgesys yra SOS signalas – tai jo pagalbos ir palaikymo iš stipresnių, mylinčių ir pasitikėjimą keliančių asmenų „prašymas“. Būtent tai vaiko agresyvume ir turime atpažinti.
P.S.
Vaikų psichologė E. Antjė knygoje „Agresyvumas“ (Edwig Antier, „L’Agressivité“, 2002) aiškina agresyvaus vaikų elgesio problemas ir pataria tėvams, kaip geriau elgtis, susiduriant su tokiomis reakcijomis. Štai keletas trumpų apibendrinimų:
Iki 1 metų
Agresijos priežastys: alkis, žarnyno skausmai, baimė, nesaugumo jausmas, nuolatinis mamos meilės poreikio reiškimas.
Kaip išreiškiama: verkimas, riksmas.
Ką daryti: maitinti, imti ant rankų, glostyti, šypsotis, kalbinti. Dažniau būti su kūdikiu; net būnant namuose, nešioti jį nešioklėje arčiau savęs ar ant nugaros, arba, pavyzdžiui, su gultuku laikyti kūdikį ten, kur esate ir jūs.
Ko nedaryti: nepalikti verkiančio vaiko be dėmesio; nerėkti ant jo; nesiimti raminti čiulptuku; negąsdinti dideliu garsu ir staigiais judesiais.
1–1,5 metų
Agresijos priežastys: nepasitenkinimas dėl apribojimų ir draudimų.
Kaip išreiškiama: užsispyrimas, tam tikro maisto ar miego atsisakymas, naktiniai budinėjimai, verkimas.
Ką daryti: suprantamai ir kantriai aiškinti kiekvieną savo „ne“; būti autoritetu, bet ne autoritariniu lyderiu; skatinti, bet kontroliuoti vaikišką smalsumą ir tyrinėjimo azartą; kaip galima skubiau verkiančiam vaikui padėti.
Ko nedaryti: niekada jėga nepurtykite vaiko už pečių; nesiekite vaiko nuraminti pakeltu balso tonu ar gąsdinimais.
1,5–3 metai
Agresijos priežastys: prasidėjusi vaiko saviidentifikacija; konfliktas tarp nepatenkintų vaikiškų norų ir poreikių bei tėvų požiūrio ir valios.
Kaip išreiškiama: riksmas, daužymas kojomis, žnaibymasis, kandžiojimasis, draskymas, žaisliukų mėtimas.
Ką daryti: ne slopinti įtūžį, pyktį, o leisti jam „išsivadėti“; ramiai, geranoriškai, bet tvirtai, mokyti vaiką tvarkos; daugiau žaisti su vaiku.
Ko nedaryti: nesijuokti ir nesišaipyti iš vaiko įtūžio; nereaguoti agresyviai.
3–6 metai
Agresijos priežastys: nesuvaldoma energija; nuolatinis „alkis“ pažinti pasaulį ir bendrauti; mamos pavydėjimas.
Kaip išreiškiama: keiksmai, verkimas, kaprizai.
Ką daryti: daugiau kalbėti su vaiku, tačiau vengti moralizuoti ir nurodinėti; ugdyti humoro jausmą.
Ko nedaryti: nepasiduoti provokacijoms ir ignoruoti keiksmažodžius, nesikeikti prie vaiko; nepalikti vaiko vieno ilgam, geriau prižiūrėti, pasitelkiant į pagalbą kitus artimuosius.
7–12 metų
Agresijos priežastys: natūrali (amžiaus) agresija.
Kaip išreiškiama: ginčai su bendraamžiais, išdykavimas, pešimasis.
Ką daryti: vaiko energiją nukreipti į judrius žaidimus, surasti įdomų būrelį; mokyti reikšti emocijas žodžiais, o ne veiksmais; socialiai orientuoti; dozuoti laiką prie televizoriaus ar išmaniųjų technologijų.
Ko nedaryti: negėdinti vaiko, jei jis pralaimėjo; neleisti žiūrėti laidų ar vaizdų su smurto ir žiaurumo scenomis.
Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė
