Kai Valdo Klemanskio žmonės klausia, ką jis veikia gyvenime, jis atsako: „Klijuoju ikonas“. Tada kai kurie jo pasiteirauja, kaip jis užsidirba pragyvenimui. Suvirintoju daug metų dirbęs vyras šypsodamasis patvirtina, kad išgyventi klijuojant ikonas yra įmanoma. Tuo jis užsiima jau daugiau kaip vienuolika metų ir džiaugiasi, kad pavyko darbą sujungti su pomėgiu.
„Jei turėsi daug, dar nereiškia, kad būsi laimingas, – svarsto Valdas Klemanskis, – Man svarbiau daugiau laiko turėti sau, tada galiu keliauti ar siekti svajonių“.
Viena iš jo svajonių nuo pat vaikystės buvo keliauti motociklu. O kai su šeima gyveno Austrijoje, maždaug kartą per mėnesį sėsdavo ant motociklo ir grįždavo į Lietuvą. „Mano rekordas buvo, kai 80 ikonų vežiau motociklu. Vežiau jau sutemus, tai buvo beprotiška. Dar ir miegas pradėjo imti, o dar rūkas tirštas“, – prisimindamas šypsosi vyriškis. Dabar jam vis dažniau tenka keliauti po Lietuvos miestelius ir ten rengti ikonų dirbtuves.
Valdą Klemanskį kalbina Ginta Gaivenytė.
Norėčiau sužinoti tavo istoriją. Kaip tave pasiekė žinia apie krikščionišką gyvenimą? Ar augai tikinčioje šeimoje, ar pats vėliau ieškojai Dievo?
Ieškojau pats. Tuo metu buvau eilinis darbininkas, suvirintojas. Išvykdavau į komandiruotę, o ten – „chebra“, alkoholis, panos… Tai buvo įprastas gyvenimas, bet man norėjosi kažko daugiau. Ėmė kilti klausimas: „O kas toliau? Kur visa tai veda?“ Ir kaip tik tada sutikau žmogų, kuris pakvietė mane į viešą evangelizaciją. Jis buvo iš „Tikėjimo Žodžio“ bendruomenės.
Tai iš tiesų buvo labai staigus lūžis. Važiavau kartą troleibusu ir jame sutikau merginą, kurią pašnekinau. Ji užsiminė, kad vaikšto į bažnyčią. Pakvietė į ją ir mane. Taip aš atsidūriau Kaune, Dainų slėnyje. 1995 metai, liepos 18 diena – atsimenu iki šiol. Ta „chebra“ kalbėjo, kad yra gyvenimas su Dievu – su Kristumi, ir kaip galima tą gyvybę patirti.
Daugeliui po to atsivertimo pradeda vykti labai ryškūs stebuklai. Pačiam teko patirti, kaip gyvenimas nusidažo visai naujom spalvom?
Tai yra jausmas, kad tarsi nukrinta kažkokia našta, kurią iki šiol teko nešti. Staiga pajunti palengvėjimą. Rodos, kad kažkas pasikeitė, nors išorėje lyg ir viskas tas pats. Tačiau medžiai atrodo žalesni. Taigi, sutinku, kad yra tas vidinis virsmas. Kaip ir gyvenime būna, kad tu priimi kažkokį sprendimą, ir matai, kad staiga įvyksta lūžis.
„Tikėjimo žodis“ yra radikali bendruomenė. Ar pats irgi buvai radikalus?
Anksčiau ši bendruomenė tikrai buvo radikali, dabar taip jau nebėra. Tuo metu radikalus požiūris į tikėjimą man tiko. Jų brėžiamos ribos man padėjo „nenugrybauti“. Pastebėjau, kad ir kitiems žmonėms, kurie turėjo įvairių problemų ir priklausomybių, ta bendruomenė labai padėjo. Tačiau vėliau, kadangi esu meniškos prigimties, supratau, kad vis dėlto ten ne mano vieta. Pavyzdžiui, tais laikais jie neklausydavo pasaulietinės muzikos. O mano mėgstamiausi atlikėjai buvo „Fojė“, „depešai“, V. Cojus ir įvairi „metalova“ muzika
Vėliau atradau ne tokią konservatyvią katalikišką jaunimo bendruomenę, kuri man labai tiko. Beje, ten sutikau Beną Ulevičių, kuris dabar yra VDU teologijos fakulteto dekanas ir dar groja krikščionišką roką.
Kada paties gyvenime atsirado noras dirbti su ikonomis?
Tada dirbau techniniu darbuotoju J. Matulaičio socialiniame centre. Kasdien susidurdavau su protinę negalią turinčiais žmonėmis. Man tai labai patiko. Jeigu turėčiau rinktis įprastą darbą, mielu noru dirbčiau su neįgaliaisiais. Jie yra labai nuoširdūs ir kažkuo primena angelus. Ypač tie, kurie Dauno sindromą turi, yra labai „faini“. Vežiodavau juos, bendraudavau ir stebėdavau, kaip kitaip jie mato visą pasaulį. Kažkaip jautriau ir paprasčiau. Tai man buvo labai gera mokykla. Išlaisvinanti.
Su jais besidarbuodamas aš pirmąsyk prisiliečiau ir prie ikonų gamybos. Būtent jie man ir įkvėpė ikonų klijavimui. Juk ikona – tai vilties ženklas. Ikona gali daug daugiau pasakyti negu aš.
Paprašiau, kad draugė iš Romos parvežtų ikonų reprodukcijų, nes tuo metu dar buvo sunku jų rasti. Ten yra daug specializuotų parduotuvių, ši sritis labai išplėtota.
Prisimenu, kaip prieš vienuolika metų draugui paskambinau ir pasakiau: „Žinai, aš noriu daryti ikonas“. O jis: „Ką tokias?“ Jam buvo labai netikėta, dėl to labai keistai pažiūrėjo į mano norą. Galvojo, kad tai eilinis nuotykis, pažaisiu ir praeis… Nepraėjo…
Vėliau žmonės dažnai klausdavo, ką veikiu gyvenime. Atsakydavau – ikonas klijuoju. Tada perklausdavo: „O ką dirbi?“ Pakartodavau, kad klijuoju ikonas ir neretai žmonės likdavo suglumę. Prireikė septynerių-aštuonerių metų, kad pažįstami priprastų. Tačiau iki šiol atsiranda tokių, kurie tik pečiais gūžčioja.
Nebuvo noro išmokti piešti ikonas pagal visas tradicijas?
Daviau sau pažadą, kad kol neišpildysiu misijos klijuoti ikonas, tai nesimėtysiu. Gal kada nors, kai būsiu pensininkas, atsisėsiu ir piešiu ikonas. Aišku, kad norėčiau to mokytis. Bet kol kas noriu susikaupti ties vienu dalyku.
Juk yra sakančių, kad ikonų klijavimas yra netikras reikalas, nes ikoną pats turi tapyti , tai yra „rašyti“, besimelsdamas. Ką tu apie tai galvoji?
Rašyta ikona tikrai yra aukščiausias lygis. Bet kiek paprastų mirtingųjų gali ją įpirkti? Būna, kad žmonės sako, jog kur nors Graikijoje galima ikoną įsigyti gerokai pigiau. Tačiau jei įsigysi už keliasdešimt eurų, kur bus garantija, kad ji buvo „rašyta“ maldoje? Būna, kad ten meistreliai ne meldžiasi, bet vienoj rankoj cigaretę laiko ir dar fone visai ne bažnytinė, o triukšminga muzika groja. Jiems visai nesvarbu tikėjimas, jiems svarbu, kad žmonės pirktų. Manau, jog tada geriau turėti klijuotą atvaizdą, kuris darytas maldoje.
Mūsų močiutės, kur kaimuose gyveno, turėdavo šventų paveikslų, ir jie tikrai nebuvo aukštos vertės meno kūriniai. Tačiau žmonės prie jų melsdavosi ir daug stebuklų taip yra įvykę. Juk sakome, kad tų močiučių maldų dėka ir išsilaikė Lietuvoje tikėjimas.
Aš daug galvojau, kas yra ikona? Kokia yra jos misija, tikslas? Ar tikslas yra, kad žmogus ją nupieštų pagal visus kanonus? Kanonai reikalingi, tuomet išvengiama iškraipymų. Tačiau ne visi juk sugebėtų ikoną „rašyti“. Ar tai reiškia, kad šių laikų visuomenėje, kai visi bėga, lekia ir jiems reikia greito rezultato, negali būti būdo, kuriuo žmonės gali prisiliesti prie sakralumo? Ikonų klijavimas per edukacijas yra kaip tik tas metas, kai žmogus galima ir apmąstyti savo gyvenimą, ir parsinešti į amžinybę vedantį ženklą namo.
Kartais žmogui tiesiog reikia pastūmėjimo iš vidaus. Užtenka pasakyto gero žodžio ir žmogus iš duobės pakyla. Labai lengvai žodžiais jį galima sugniuždyti arba pakelti. Tas pats ir su paveikslais. Pats paveikslas nėra šventas, bet kas jį padaro šventą? Tai, kiek žmonių prie jo meldžiasi.
Koks yra ikonų klijavimo procesas?
Naudojamas natūralus medis. Žmogus jį pats pašlifuoja, pasiruošia. Paskui ant labai gero, kokybiško popieriaus yra atspausdinama reprodukcija, tokiam popieriui yra duodama 50 metų garantija (toks popierius gaminamas iš 100 procentų medvilnės). Jį užsiklijuoja, tą medį nudažo, nuvaškuoja, nulakuojam ir išeina labai „fainas“ darbelis. O visas procesas trunka apie vieną ar dvi valandas – priklausomai nuo to, kiek žmogus mato prasmę dalyvauti pačiame procese. Čia lygiai tas pats, kaip ir su maldomis – vieniems užtenka „Tėve mūsų“, o kiti meldžiasi ilgai.
Kartais ateina žmonės ir prašo tokiu pat būdu pagaminti ne šventą paveikslą, bet uždėti artimo žmogaus nuotrauką. Klausia, ar tai nebus šventvagystė. Aš dažniausiai sutinku tą padaryti. Juk tai tik technologija.
Nori pasakyti, kad tau svarbiau yra ne sukurti meno kūrinį, bet kad ikonos pasiektų žmones?
Taip. Esu žmogus paprastas ir žiūriu labai paprastai: jau vienuolika metų tai darau ir matau, kad žmonėms to reikia. Svarbiausia man yra, kokią žinią tai neša ir kad kuo daugiau žmonių tai pasiektų. Kai kas gali sakyti, kad darau čia „padielkas“. Bet aš kaip tik matau gerumą tame, kad kiekvienas gali tokią ikonėlę pasidaryti.
Man daug svarbiau, kad žmogus turėtų gyvenime viltį ir jaustų, kad yra ne vienas. Jei išleidžiame knygą Lietuvoje, tai net Latvijoje niekas jos neskaitys. O štai ikonos neturi ribų, nėra priklausomos nuo šalių sienų.
Kai gyvenai Austrijoje, vienas važiuodavai į Lietuvą motociklu ir veždavote ikonas. Kaip motociklas atsirado tavo gyvenime?
Mano dėdė važinėdavo „mociku“ ir man tai „žiauriai“ patiko. Gal esu toks žmogus, kad jei kažką pamatau, tai ir „įsėda“ į „dūšią“. Važinėjau nuo keturiolikos metų. Tačiau tos kelionės su ikonomis į Lietuvą iš Austrijos buvo pačios rimčiausios. Tai buvo mano piligrimystė. Per porą metų 7 kartus važinėjau pirmyn atgal į Austriją. Paskui vienas draugas pakvietė į Angliją, į miestelį, kuriame gyvena daug lietuvių. Ten vyko kultūros paveldo dienos. Jis siūlė man atskristi ir būtų skrydį apmokėjęs. O aš pagalvojau: „Neskrisiu, važiuosiu motociklu“. Susidėjau žalvario, visokių gintarinių karolių, Lietuvos vėliavą ir ikonas. 2200 km aš nuvažiavau maždaug per parą, apsikrovęs visais tais daiktais. Toks šiuolaikinis piligrimas… Važiavimas motociklu man yra buvimas su savimi. Tuomet esu tik aš ir kelias.
Jauti, kad rengti edukacijas yra pašaukimas?
Jausmas toks, lyg būčiau atradęs savo asmenines vėžes, į kurias atsistoju ir važiuoju. Ikonos, edukacijos, darbas su medžiu – visą iki šiol sukauptą patirtį ir visus savo talentus sudėjau į šią veiklą. Dabar, praėjus vienuolikai metų, vis atrandu kažką nauja. O kai žmogus atranda save, užsibrėžia tikslą ir jo kryptingai siekia, jaučiasi laimingas. Tada ir kiti žmonės šalia jaučiasi gerai.
Netgi įvardinčiau, kad ikonų gamyba bei edukacijos man yra labiau misija nei darbas. Kai žmogus įsigyja ikoną, parsiveža namo ar kažkam padovanoja, ikona jau neša žinutę. Tarkim, pagaminu šimtą ikonų ir jos keliauja po pasaulį – į Portugaliją, Angliją, Afriką, Ameriką, dar kur nors. Esmė ta, kad aš pats tiek žmonių niekada nepasieksiu, kiek gali pasiekti šie darbai.
Dar mano paties svajonė, neslepiu, yra užsidirbti pinigų. Pinigai, kaip ir kiekvienam žmogui, man yra reikalingi. Ikonas gaminant reikia pinigų, kelionėms motociklu irgi reikia pinigų. Tačiau ne bet kaip noriu užsidirbti, bet darydamas tai, kas man yra svarbu.
Gal tai, kad pats gali išgyventi jau tiek metų tik iš edukacijų, ir yra Dievo ženklas, kad eini teisingu keliu? Juk būna, kad žmonės kalba ir kalba, kaip jie norėtų melstis ar bažnyčioje kokia nors veikla užsiima, bet laiko tam niekad neturi, nes dirba kitus darbus…
Taip. Ir dažniausiai būna taip, kad tai, kas neturi išliekamosios vertės, vieną dieną „užsilenkia“. O man nutinka atvirkščiai – po kelių metų susiranda. Sako: „Žiūrėkit, aš čia pirkau pas jus ikoną ir norėčiau dar užsakyti“. Čia man ir yra aukščiausias įvertinimas.
Ir aš pats matau prasmę tame, ką darau. Dabar jaučiuosi taip, kad savo pėdsaką žemėje jau palikau. Gera žinoti, kad esi dėl kitų nuveikęs kažką gero. Ne tik pavalgiau, pagėriau, pastačiau namą, medį pasodinau, sūnų užauginau – visai tai irgi gerai, bet norisi kažko daugiau. Pamenu vienos mergaitės žodžius. Ji sakė: „Aš esu maištaujantis žmogus, bet su labai plačia širdimi“. Aš irgi toks. Protestuoju, dėl to pats dažnai „užsiraunu“. Bet esu plačios ir atviros širdies.
2 Comments