Pradedame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.
Šiandien plačiai paplitusi „priklausomybių ligos“ sąvoka atsirado tik XX amžiuje, vystantis psichiatrijos mokslui ir keičiantis požiūriui į psichinius sutrikimus.
Šiuolaikinės psichiatrijos ištakomis paprastai vadinama XVIII a. pabaiga, kai pradėta moksliškiau žvelgti į psichinius sutrikimus. Prancūzas Filypas Pinelis buvo pirmasis, kuris, remdamasis darbo su nuo įvairių sutrikimų kenčiančiais žmonėmis patirtimi, pasiūlė šiuos sutrikimus skirstyti į keturias kategorijas: melancholija, manija, silpnaprotystė ir idiotizmas. Svarbu tai, kad ši klasifikacija nesirėmė kokia nors spekuliatyvia schema, bet susiformavo daug metų stebint pacientus Paryžiaus psichiatrinėje ligoninėje ir bandant jiems padėti. Beje, būtent Pinelis pirmasis atkreipė dėmesį, kad alkoholio vartojimas gali labai apsunkinti nuo melancholijos kenčiančio paciento būklę. Tai buvo visiškai naujas alkoholio vertinimas, nes iki tol jis buvo traktuojamas tik kaip vienas iš maisto produktų, o kai kuriose medicinos sistemose net buvo naudojamas kaip vaistas.
Netrukus pasirodė ir pirmoji knyga, skirta nagrinėti alkoholio poveikį žmogaus sveikatai. Jos autoriumi tapo amerikiečių gydytojas, JAV Nepriklausomybės deklaracijos signataras Benjaminas Rašas, kuris alkoholizmą įvardijo kaip „valios ligą“.
1784 m. jis parašė darbą „Stiprių spirituotų gėrimų įtakos žmogaus kūnui ir visuomenės laimei tyrimas“. Čia jis teigė, kad pripratimas prie sunkių alkoholinių gėrimų (bet ne prie vyno ar alaus) neretai tampa tolesnio girtavimo, kuriam nesugeba pasipriešinti pats žmogus, priežastimi. Verta atkreipti dėmesį, kad pats Rašas buvo įsitikinęs, jog alkoholizmas pirmiausia gresia juodaodžiams bei žemesniųjų socialinių klasių atstovams, ir manė, kad čia daugiausia dėmesio dera kreipti į paveldimumą ir rasės potencialą. Tačiau svarbu tai, kad būtent Rašas pirmasis prakalbo apie pagalbos būtinybę žmogui, nesugebančiam saikingai vartoti alkoholį.
Labai svarbus postūmis psichiatrijoje siejamas su vokiečių specialistu Emiliu Krepelinu, kuris dar vadinamas psichofarmakologijos ir modernaus diagnozavimo kūrėju. Jis daug dėmesio kreipė į genetiką ir biologinius veiksnius, todėl teisėtai yra vadinamas tikruoju „biologinio psichiatrijos modelio“ pradininku. Būtent Krepelino pasekėjai XX a. sudarė garsųjį DSM (Diagnostic and Statistic Manual of Mental Diorders – Diagnostinis ir statistinis psichinių sutrikimų vadovas), kuris, reguliariai atnaujinamas, yra visuotinai naudojamas iki šiol. Svarbu ir tai, kad Krepelinas pirmasis tvirtai paskelbė, kad chroniškas alkoholizmas yra psichinis sutrikimas.
Dera paminėti ir psichoterapijos kūrėjo Zigmundo Froido indėlį. Šis mokslininkas teigė, kad daugeliui žmonių, kurie nesaikingai vartoja alkoholį, pasąmonėje išsivysto priklausomybė. Nesaikingą alkoholio vartojimą Froidas aiškino kaip ryšio su tėvais vaikystėje trūkumo padarinį. Tiesa, tiek Froidui, tiek nemažai daliai jo pasekėjų teko pripažinti, kad psichoanalizė ne visada sugeba padėti nuo alkoholio priklausomam pacientui.
Dar vienas vertas dėmesio dalykas – medicinos praktikos pradžioje Froidas narkotines priemones, tokias kaip kokainas, vertino net palankiai ir manė, kad jos sėkmingai gali būti naudojamos gydymo procese. Jis pats eksperimentavo su kokainu ir galiausiai susirgo priklausomybe nuo šio cheminio preparato. Patyręs sunkius priklausomybės padarinius, jis radikaliai pakeitė požiūrį į narkotikus. (Apie Froido požiūrį į kokainą ir kitus narkotikus plačiai pasakoja Howard Markel knygoje „An Anatomy of Addiction: Sigmund Freud, William Halsted adn the Miracle Drug Cocaine“, 2011, New York: Pantheon.)
1935 m. Akrone, JAV Ohajo valstijoje, Bilas Vilsonas ir Bobas Smitas, du sveikstantys alkoholikai, įkūrė Anoniminių Alkoholikų (AA) draugiją. Nors AA labiausiai pagarsėjo savipagalbos grupėmis ir savo bendruomeniška sveikimo filosofija, tačiau svarbu pabrėžti, kad abu šios bendruomenės steigėjai buvo tvirtai įsitikinę, jog alkoholizmas – tai ne valios trūkumas, ne apsileidimas, bet rimta lėtinė liga, su kuria beprasmiška galynėtis po vieną. AA tapo tikrais naujo požiūrio į alkoholizmą ir sveikimą „apaštalais“ įvairiose pasaulio valstybėse.
Po ilgo paruošiamojo darbo, 1952 m. buvo paskelbtas jau minėtas DSM. Šio vadovo turiniui didžiausią įtaką turėjo amerikietis psichiatras Adolfas Mejeris. Nors tuo metu psichiatrijoje akivaizdžiai dominavo biologinis modelis, tačiau būtent Mejeris buvo tas psichiatras, kuris atkreipė dėmesį, jog psichiniai sutrikimai susiję ne tik su biologiniais dalykais, bet ir su socialiniais bei psichologiniais įvykiais žmogaus gyvenime.
DSM santykinai trumpas – čia buvo įvardinti ir labai lakoniškai aprašyti 106 sutrikimai. Visi sutrikimai buvo suskirstyti į 11 kategorijų. Sutrikimai, susiję su alkoholio ar kitų cheminių medžiagų intoksikacija, buvo išsibarstę po visą vadovą. Alkoholizmas ir narkomanija įvardinti kaip vienas iš sociopatinės asmenybės bruožų.
1968 m. buvo paskelbtas naujas psichinių sutrikimų vadovas – DSM-II. Alkoholizmas ir priklausomybė nuo narkotikų čia atsirado greta seksualinių nukrypimų ir asmenybės sutrikimų. Akivaizdu, kad naujam alkoholizmo supratimui įtakos turėjo svarbus amerikiečių sociologo Elvino Mortono Jelineko darbas, paskelbtas 1960 m. – „Alkoholizmas kaip liga“. E. Jelinekas šioje knygoje rašė apie pasikeitusį požiūrį į alkoholio vartojimą ir tai, jog alkoholizmas vis plačiau pripažįstamas kaip liga. Sociologas išskyrė penkis alkoholizmo tipus, iš kurių tik vienas atitiko ligos kriterijus. Beje, Jelinekas vienas pirmųjų įvardino, kad spartėjantys socialiniai pokyčiai ir didėjantis kasdienis stresas tampa sunkiai pakeliami šiuolaikiniam žmogui ir saikingas alkoholio vartojimas šiuo atveju gali pasitarnauti kaip svarbus antistresorius.
Jelineko knyga buvo svarbi ne tik dėl to, kad alkoholizmas kaip liga joje buvo susietas su socialiniais alkoholiko elgesio padariniais, bet ir tuo, kad siekė atsakyti į klausimą – kodėl ne visi žmonės, vartojantys alkoholį, gali būti vadinami ligoniais?
Tačiau tik 1980 m., paskelbus DSM-III, priklausomybės ligoms buvo suteiktas tvirtas medicininis pamatas. Dera atkreipti dėmesį ir į tai, kad DSM-III turėjo beveik 500 puslapių, o DSM-I ir DSM-II vos viršydavo šimtą. Naujajame vadove buvo įvardinti 265 psichiniai sutrikimai. Buvo įvesti nauji skyriai, skirti specifiškiems vaikystės ir paauglystės sutrikimams. DSM-III nurodyti penki cheminės priklausomybės atvejai: alkoholis, barbituratai, opioidai, amfetaminas ir kanapės. Nepaisant visų naujojo Vadovo privalumų, būta ir nemažai kritikos, kad čia vėl grįžtama prie biologinio modelio, daugiausia dėmesio skiriama precizikai, tačiau ignoruojami socialiniai ir kiti nebiologiniai veiksniai.
1994 m. buvo paskelbtas DSM-IV. Buvusio vadovo revizija nebuvo radikali. Veikiau galima kalbėti apie papildymus, kurie susiję su naujais moksliniai duomenimis. Kalbant apie priklausomybę nuo cheminių medžiagų, čia jau buvo išvardinta 11 medžiagų: alkoholis, amfetaminas, kofeinas, kanapės, kokainas, haliuciogenai, inhaliantai, feniklidinas, raminamieji, hipnotikai ir nerimą malšinantys vaistai.
2013 m. pasirodė DSM-V, kuris galioja iki šiol. Psichiatras ir kovotojas už žmogaus teises psichiatrijoje Alenas Fransas, tik pasirodžius naujam vadovui, labai griežtai jį sukritikavo, teigdamas, kad tai ne kas kita, kaip pataikavimas didžiosioms farmacinėms kampanijoms ir medikamentinės psichiatrijos paradigmos primetimas. Tiesa, kalbant apie priklausomybių ligas, galima atrasti veikiau sveikintinų nei kritikuotinų pokyčių. Pavyzdžiui, pirmą kartą oficialiai įvardinta „priklausomybė nuo lošimo“. Labai tikėtina, kad atnaujintuose ateities sąvaduose atsiras ir kiti priklausomybių ligų pavidalai.
BUS DAUGIAU
