1951 metų vasario 20 d. Norilske, Rusijoje, gimė vienas žymiausių Lietuvos roko muzikos pradininkų, legendinės grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas ir lyderis, gitaros pedagogas Stasys Daugirdas.
Būsimasis muzikantas gimė Lietuvos kariuomenės gydytojo, 1941 metais ištremto į Sibirą, bei norilskietės aktorės šeimoje. Tik 1958 metais jiems buvo leista sugrįžti į Lietuvą. S. Daugirdas mokėsi Salomėjos Neries mokykloje, vėliau – neakivaizdinėje Černiachovskio mokykloje.
Pirmąja jo muzikos mokytoja tapo močiutė Janina Rytvinskaitė-Daugirdienė – profesionali pianistė, vėliau dėsčiusi Vilniaus konservatorijoje. Ji suteikė akademinio muzikinio išsilavinimo pagrindus, kurie vėliau S. Daugirdui leido žymiai lanksčiau žvelgti ir į grojimą gitara. „Kai maždaug keturiolikos pirmą kartą išgirdau svingą, užsidegiau tuo ritmu sugroti Mocartą. Tai išgirdusi močiutė buvo šokiruota, tačiau nedraudė. O aš jau buvau pagautas naujos muzikos, tad man prireikė instrumento, kurio niekas nevaržytų – net močiutė negalėtų nurodyti, kaip ir ką groti. Taip mano rankose atsirado pirma akustinė septyniastygė gitara.“ – taip savo kaip gitaristo pradžią prisimena S. Daugirdas.
O tuomet viskas ėmė sparčiau judėti rokenrolo link. Nuo maždaug 1965-ųjų Vakaruose ėmė kilti naujos estetikos ir skambesio muzika, tai, kas plačiąja prasme vėliau buvo pavadinta roku. Be abejo, čia svarbų vaidmenį suvaidino ketvertas iš Liverpulio – „The Beatles“, savo kūryboje derinę rokenrolą ir populiariąją muziką, o savo tekstais emociškai užkabinę jaunas karštas širdis. Tai buvo labai galinga banga, užliejusi visą Vakarų civilizaciją ir, nors atslūgusi, tačiau iki šiol daranti įtaką, keičianti mąstymą ir gyvenimus.
S. Daugirdas įsijungė į hipišką gyvenimą, o gitara jam tapo pagrindiniu instrumentu ir saviraiškai, ir kūrybai, ir pragyvenimui. Iš pradžių grojęs kaip pakaitinis muzikantas šokiams, 1968 metais prisijungė prie kolektyvo, repetavusio Lietuvos radijo ir televizijos centre. Kitais metais grupė debiutavo scenoje jau kaip „Gėlių vaikai“. Pasak paties S. Daugirdo, „šis pavadinimas šimtu procentų įkūnijo mūsų pasaulėžiūrą. Mums visiškai nerūpėjo lytis, tautybė, rasė, socialinis statusas, religija – tikėjome meile ir taika. Būtent apie tai ir daina „Gėlių vaikai“, kuri tapo mūsų grupės, o gal net ir visos mūsų kartos, himnu. Pats pavadinimas buvo ir drąsus, ir sykiu įžūlus, atnešęs mums ne tik šlovę, bet ir šiokių tokių keblumų“.
Ilgainiui grupė tapo žinoma tarp neformalaus Vilniaus bei kitų miestų jaunimo. Žinoma, sovietmečiu jie negalėjo laisvai groti tai, kas šaudavo į galvą – autoriniai koncertai vykdavo 3–4 kartus per metus. Tačiau grupės repertuaras buvo labai platus – nuo savos kūrybos baladžių iki žinomų Vakarų roko grupių pergrojimų, nuo šlagerių iki džiazo. Būtent tai leido „Gėlių vaikams“ gyventi iš muzikos, vos ne kiekvieną savaitgalį grojant užsakomuosius koncertus šokiams, išleistuvėms ir pan.
1969 m. Vilniaus plokštelių studijoje grupė įrašė devynias dainas, bet atėjus pasiimti įrašų, buvo pasakyta, jog jie sunaikinti. Tai buvo ištaisyta tik Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – 1998 metais naujai įrašytos 15 dainų, kurios pasirodė kasetės pavidalu.
1970-ųjų balandį „Gėlių vaikai“ dalyvavo garsiajame Vilniaus Žirmūnų restorano seišene – bene pirmajame alternatyvios muzikos festivalyje, kuriame taip grojo Vytauto Kernagio „Rupūs miltai“, Olego Sartakovo „Sartakov Yesterday and Today“, Aleksandro Jegorovo-Džyzos ir Valerijaus Viksmano-Fikuso duetas bei latviai „Natural Product“.
1975 metais grupė oficialiai išsiskirstė, nors reguliariai dar susitikdavo pagroti šokiams. Nuo to laiko S. Daugirdas nėrė daugiau į improvizacinę džiazo muziką bei pedagoginę veiklą. Tarp garsiausių jo mokinių tokie gitaristai kaip Pam Igoris Berinas iš grupės „Hiperbolė“, Virgilijus Jutas iš grupės „Blues Makers“, džiazininkas Juozas Milašius, Giedrius Klimka iš grupės „Blues Cats“, Algis Ramanauskas–Greitai iš grupės „SSG“, solistė Rūta Dirsytė, vokalistė ir gitaristė Anna Polukord, kompozitorius Jonas Jurkūnas, gitaristas ir dėstytojas Gena Radiul ir kt.
S. Daugirdas yra ir kelių gitaros vadovėlių autorius: „Šiuolaikinės gitaros pradžiamokslis“ (2008) bei dviejų dalių „Šiuolaikinės gitaros pažinimas: teorija, pratimai, pastabos ir patarimai“ (2016).
Gedimino Kajėno nuotrauka
