Rima Sadauskienė. Žinia. I pasakojimas

Pradedame publikuoti Rimos Sadauskienės tekstų ciklą išgirdus diagnozę „vėžys“. Tai dienoraštinis, todėl atviras ir jautrus pasakojimas apie gyvenimą, pasirinkimus, ligos kasdienybę ir valią gyventi. Šis ciklas ir 2020 metais yra tęsiamas žurnale „Kelionė“.

Tekstas iliustruotas autorės paveikslais.

***

Nieko šiaip sau nebūna. Jei Dievas įteikė dovaną – turi dalintis. Aš nežinau, ką rasiu dėžės dugne,
bet tai, ką šiandien paimu į rankas, duodu ir Jums. Gal kažkam tai pakels nuotaiką, gal sumažins baimę,
o gal ir suteiks vilties…

***

Jis atėjo ne šiandien. Ir ne vakar. Jis į mane šliaužė seniai. Ropojo, keberiojosi, krebždenosi tai laikraščių puslapiuose gąsdinančiom antraštėm, tai televizijos rėkiančiom reklamom, tai baisiais žmonių pasakojimais, tai garsių, žinomų ir mylimų žmonių mirtimis. Bijokit, bijokit, bijokit… Ir aš bijojau, nors sakiau, kad tai manęs neveikia, kad man tas pats, kad apie tai negalvoju… Galvojau. Į pasąmonę jau buvo įgrūsta sėkla. Ir ji pradėjo augti keista, laikas nuo laiko sušnarančia mintimi: „O jeigu ir aš? O jeigu ir man?“

Su nerimu apžiūrinėdavau nežinia iš kur ant mano kūno atsiradusį apgamėlį. Ne, ne, nieko čia nėra, man tik taip keistai atrodo… Ir nieko nebuvo. Tačiau vis tiek atrodė, kad turi atsitikti kažkas baisaus ir nepataisomo. Kažkas tokio. Kažkas, ką įvardindavau kaip pabaigą. Ko pabaigą? Nežinojau… bet laukiau.

…Tą naktį, kai nežinia kodėl ant dešinės krūties uždėjau ranką ir užčiuopiau guzą, supratau, kaip ta pabaiga turėjo atrodyti.

VĖŽYS.

Jis atėjo. Ir kas dabar galėtų pasakyti, ar aš jį prisikviečiau savo mintimis, ar jis tūnojo manyje, o aš tik nujaučiau jį esant. Dar bandžiau save raminti: gal tik riebalinis guzelis, gal man tik taip atrodo, – bet žinojau, kad tai tik tuščias guodimasis. Viskas yra taip, kaip įtariu esant. Ir ne kitaip.

MIRSIU

„Vėžys“ ir „mirsiu“ bildėjo galvoje, kol tą naktį kaip paklaikusi skaičiau internete straipsnį po straipsnio apie vėžio požymius, jo gydymą, apie tai, ką reikia valgyti ir ko nevalgyti, apie stebuklinius pagijimus nuo musmirių ir kitokio marmalo, nes atrodė, kad gydytojai neišgydo nieko. O kur dar keturženklės, penkiaženklės gydymui reikalingos sumos, kurias surinkus vis tiek būna galas. Mano skaitymą nutraukdavo tylus paraudojimas. O po to vėl… skaičiau, skaičiau, skaičiau, kol akys išvarvėjo ir, dar kartą gerai nusižliumbusi, užmigau.

Dabar galvoju: ko aš raudojau? Ar man buvo gaila, kad manęs neliks, ar gaila artimųjų, liksiančių be manęs? Ar baisu, kad laukia ilgas ir skausmingas gydymas, ar baisu, kad mirtis mane ištiks merdėjančią, kad mažiau skaudėtų prileistą morfijaus?

Dabar manau, kad tai buvo šokas, kuris ištinka kiekvieną, susiduriantį su tokia žinia. Ką tik dar buvęs sveikas, staiga tampi vėžininku. Pasmerktuoju. Pažymėtu. Ir nebėra jokios galimybės grįžti atgal už tos ribos – iki tol, kol nieko nežinojai.

Galvoju, kad tą naktį ne aš viena blaškiausi tarp raudų ir interneto. Ne aš viena… Nes ryte, kai dar kupina išgąsčio pasakiau bendradarbei, ką šią naktį radau, išgirdau istorijas, kad vienai moteriai nupjovė krūtį prieš ketverius metus, ir ji iki šiol gyva ir sveika, kitai – prieš keturiolika metų, trečia taip pat gydėsi, dar viena taip pat serga ir taip toliau… Svarbiausia, o Dieve, aš jas pažįstu, aš su jomis bendrauju, geriu kavą, juokiuosi, kalbuosi, ir jos niekuo nesiskiria nuo kitų, iš kitos barikadų pusės, iš sveikųjų.

Nuo informacijos gausos mano akys plėtėsi, plėtėsi, kol pasidarė visai apvalios. Tačiau netrukus iš mano minčių žodis „mirtis“ pranyko, liko tik „vėžys“. Šiuo atveju mažiau yra daugiau. Liko daugiau vilties.

***

Nusprendusi, kad „vėžys“ nėra tolygu „mirtis“, ėmiausi veiksmų. Registruojuosi echoskopijos tyrimui – gydytoja atostogauja. Po dviejų savaičių. Gerai. Einu pas šeimos gydytoją siuntimo. Gydytoja atostogauja. Bus po savaitės. Gerai, kad ne priešingai. Siuntimas palengvins mokėjimų dalią, nes, bendradarbių pakonsultuota, suvokiu, kad dirbsiu vėžio išlaikymui…

Kol nenuteistas, tol nekaltas. Kol diagnozė nepatvirtinta, tol sveikas. Bent šiokia tokia paguoda.

Kol gydytojai atostogauja, aš bandau susidėlioti savo darbus, kiek galima daugiau padaryti, įvykdyti visus pažadus, įsipareigojimus ir užsakymus. Kol dar jaučiuosi sveika, kol dar galiu planuotis savo laiką, kurio turėdama begales labai puikiai jį švaisčiau sėdėdama feisbuke ir buku žvilgsniu skaitydama tas pačias antraštes.

Gera žinia, tiesiog atradimas – kai tau nubrėžiama laiko riba (mano atveju – iki prasidėsiančių begalinių tyrimų, nors tada dar net neįtariau, tik nujaučiau, kiek daug jų bus), per mėnesį gali padaryti viską, ko neįstengei padaryti per visus metus.

Ir dariau. Gyvenimas tapo intensyvus ir skanus. Nebeliko jokio nuobodulio. Tik atsirado daug barnių. Artimiausias žmogus negalėjo suvokti mano ėjimo stačia galva, negalėjo priimti manęs tokios, nebesistengiančios užgludinti kampų, kažko išlaukti, kažką užglostyti. Žinojau, kad laiko turiu mažai.

Netgi tas, kuris tau sako, jog tave supranta, – nesupranta nieko. Nes dažnai net savęs paties nesupranta, nesuvokia, kodėl nei iš šio, nei iš to jo pasaulis virsta aukštyn kojomis. Jo pasaulį verčia šalia esantis. Nes šalia esantis tampa kitu žmogum, visai kitu, nei jis buvo įpratęs matyti. Tuo keistu laukimo laikotarpiu, kai dar nevyko nieko, aiškiai supratau žmonių, kuriems diagnozuotas vėžys, pasakymus, kad jie dėkingi vėžiui, nes jis pakeitė jų gyvenimus. Apie tai kalbėjo visi be išimties. Ir tai ne apie sudarkytus, supjaustytus kūnus – tai apie žmogaus vidų ir jo pasaulėžiūrą. Kai supranti, kad nebeturi ko prarasti, atrandi save tikrąjį ir net nustembi, koks jis tau artimas ir priimtinas, mielas, kaip tau pačiam gera su juo būti. Kažkada prarastu ir vėl atrastu. Su tuo tikruoju.

Taip prasidėjo meilės šokis su savim, kurios, pasirodo, niekad nemylėjau. Kurios gėdijaus. Kurios nevertinau. Nes aš nežinojau, kas yra meilė. Meilė sau. Niekas to nemokė. Niekas nemokėjo to papasakoti ir paaiškinti. Nes niekam tai nerūpėjo. Nes mano mama taip pat mylėjo ne save, o savo vaikus. Nes draugės taip pat mylėjo vyrus, vaikus, meilužius ir anūkus, bet ne save pačias. Troško būti mylimos, bet juk nešulinių arklių nemyli niekas. Jais tik naudojasi. Ir krauna tiek, kiek paneša. Ir dar truputį daugiau. Ir tada, bac, insultas, infarktas, vėžys. Tada pradedi rūpintis, kaip jie, mano mylimieji, be manęs išgyvens. Išgyvens. Jei netiki – kad patikėtum, bac, ir mirtis. Ir išgyvena: tampa savarankiškesni, stipresni, gražesni. Tuomet kas tu buvai jų gyvenime? Vagis, atimantis iš visų savo mylimųjų galimybę pilnai pajausti savo gyvenimą ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus? Vogdamas jų gyvenimo žavesį, pilnatvę ir visus galimus atradimus per klaidas ir skausmą. Todėl tave ir šalina iš žaidimo, nes esi trukdis.

Aš nebebūsiu niekam trukdis. Visų aplinkinių pasauliai galės suktis be mano įsikišimo. Žinau, kad pradžioj daug kam tai nepatiks, nes reiks prisiimti atsakomybę patiems, bet paskui atras viso to žavesį ir gal net bus dėkingi mano vėžiui, taip keistai atsiųstam į jų gyvenimus. Ir taip išmokiusiam gyventi. Jie žinos, kad išgyvens ir be manęs. Tą žinosiu ir aš. Jau žinau.

Taip praėjo dvi savaitės laukimo – ne laukiant, o gyvenant.

***

Jei nori sužinoti tikrąją savo ligos diagnozę, reikia žiūrėti ne į popieriaus lapus, primargintus nesuprantamų terminų, o į gydytojų akis. Į jų judesius. Į nevalingas reakcijas. Kad ir kokie profesionalai jie bebūtų, visi pirmiausia yra žmonės.

Iš echoskopu mano krūtį apžiūrinčios gydytojos nevalingo atodūsio supratau – aš neklydau. Vėžys. Piktybiškas. Ar labai – gali pasakyti onkologai. Gydytoja tylomis paduoda išvadų primargintą popieriaus lapą. Visu vidumi jaučiu, kaip jai nelengva pasakyti diagnozę. Ir ji nieko nesako.

Antras šokas. Pasirodo, pasąmonėje vis dėlto ruseno ne viltis, bet viltelė, kad dar gali būti kitaip. Juk kažkam tikrai būna. Tačiau ne šį kartą. Išėjusi iš gydytojos pasukau ne automobilio link ir ne pas šalimais gyvenančią draugę, kur ketinau išgerti puodelį kavos, o kur akys veda. Priėjusi suoliuką prie neveikiančio fontano atsisėdau ir ašaros upeliais pasipylė. Nevalingai. Kaip kokiam filme. Taip gražiai elegantiškai…

Skaitydama visokią rašliavą apie vėžį, dažnai pagalvodavau: o kaip aš reaguočiau sužinojusi diagnozę. Skambinčiau draugams, pažįstamiems, giminaičiams? Guosčiausi, raudočiau, prašyčiau patarimų?

Dabar jau žinau. Noriu būti viena. Tik aš ir jis. Aš ir vėžys. Mums reikia apsiprasti, įsižiūrėti vienam į kitą, pažinti vienam kitą, pamilti ir išmokti gyventi. O po to… O po to apsikabinus, iškelta galva išeiti į žmones. Prisistatyti. Štai kokie mes. Norite – priimkite mus, norite – atstumkite. Kitokie jau nebūsim.

Taip ir sėdžiu, plieskiant saulei, ant suoliuko, apsupta begalinės tuštumos. Jau ašaros nebebėga, viduje ramu ramu, kaip būna ramu praūžus audrai. Manyje neliko nieko: nei minčių, nei troškimų, nei planų. Lyg kosminis vėjo šuoras būtų iššlavęs viską. Ir keistas jausmas, kaip regėjimas, lyg kažkieno akys žvelgtų į mane, tokios geros, mylinčios. Gal taip Dievas žiūri į žmones? Į tuos, kurie lieka visai vieni?

Telefono skambutis. Vyras. Iš balso supranta. Klausia, kur esu.

Atvažiuoja. Sėda šalia. Apkabina. Ir aš suvokiu, kad nebenoriu daugiau pamatyti taip į mane žvelgiančių akių. Tokiomis akimis tegu mane apžiūrinėja gulinčią karste, o ne dabar, kol dar esu gyva, kol kvėpuoju.

Staiga suprantu, kad gyvenime su vėžiu sunkiausia bus matyti tuos atsisveikinimo kupinus pažįstamų žvilgsnius. Sunkiausia bus žinoti, kaip jie tyliai, nevalingai braukia tave iš gyvųjų tarpo, kaip apie daug ką kalbasi pašnibždomis, kažko nepasako iki galo, nusuka žvilgsnį arba, sutikę gatvėj, apsimeta, jog nemato, kad nereiktų kalbėti, nes jie nežino, ką sakyti, kaip elgtis su gyvu, bet jau išeinančiu, nevalingai jų pačių išstumiamu iš jų tarpo.

Tu dar nejauti skausmo, nes vėžys jo nekelia, tu dar nepatyrei gydymo keliamo diskomforto, tu dar jautiesi sveikas, o artimųjų gailestis tave jau žudo. Ir dabar supranti, kodėl daugelis sergančiųjų nekalba apie savo ligą. Nes neturi jėgų matyti gailesčio žmonių akyse, to amžino nurašymo. Nes jėgų reikia kitiems dalykams. Jėgų reikia gyvenimui.

***

Draugei, bendramintei, pašėlusiai menininkei pasakau savo diagnozę, nes negaliu nesakyti, nes matomės dažnai, per daug dažnai, kad nepastebėtų mano pokyčių. Šiaip mes esame santūrios moterys, nesiglaustome, nesimėtom bučinukais susitikusios, bet šį kartą po pokalbio ji apkabina mane. Laikykis. Viskas bus gerai. Suvokiu, kad mintyse ji mane ima pamažu praradinėti. Nepraras. Aš gyvensiu ilgai. Gyvensiu savo tekstuose ir savo paveiksluose, kabančiuose ant jos kambario sienos.

Kita draugė, kuriai taip pat negaliu nesakyti, nes telefonu keliais žodžiais, o kartais ne tik keliais, persimetam kasdien, išgirdusi mano diagnozę, pareiškia, kad nori išgerti. Ji beveik niekados negeria. Sakau, gerk, jei turi ką. Sako, turiu. Po kurio laiko ji perskambina, jaučiu, jau paveikta gėrimo, nes rauda pasikūkčiodama į ragelį, kad jei aš mirsiu, ir ji negyvens, nes nežinos, kaip. Klausau tylėdama, nes nežinau, ką tokiu atveju sakyti. Gyvens, kur dėsis. Bet ačiū jai už tas ašaras, nes tikiu: kas blaiviam galvoj, tas girtam ant liežuvio.

Dar viena laikas nuo laiko, kad ir labai skubėdama, visada užsukanti pasilabinti yra ne tik raudotoja, bet palaikanti informatorė, nes prieš pusmetį tokią diagnozę išgirdo jos sesuo. Tai ji man pasakoja apie gydymo etapus ir eigą, apie sesers savijautą, apie gerus ir blogus gydytojus. Tai ji man atveria realybės vartus į tą nežinomą žemę. Elgiasi kur kas santūriau, bet, deja, ir jos akyse kartais sužvilga ašaros.

Todėl kuo toliau, tuo labiau nežinau, kaip pasakyti mamai ir vaikams, nes jau nelengva kas dieną matyti keistą vyro žvilgsnį ir vaikščiojimą apie mane, kaip apie stiklinį rutulį: neduok Dieve, užklius ir sudaužys. Bet aš dūžtu ne nuo užkliuvimo. Aš dūžtu nuo to begalinio atsargumo, nes mano gyvenime dar niekas nepasikeitė, tik ta žinia tvyro ore, nors su mano tikrove, rodos, ji prasilenkia.

Į visų, kurie žino mano diagnozę, klausimus, kaip jaučiuosi, atsakau trumpai: kai jau mirsiu – pranešiu. Žiauru, bet sveika, nes po keleto kartų klausinėjimai baigiasi.

Aš turiu save saugoti nuo nemokėjimo suprasti, nuo nemokėjimo mylėti, nes niekas kitas to nepadarys, nes tie brangiausieji, kurie ir labai stengiasi, yra kitoj barikadų pusėj, o ten esantys nežino, ką ir kaip daryti.

Dabar lengviausia su tais, kurie dar nieko nežino ir varinėja atnešti stiklinę pieno ar pameta nešvarų dubenėlį į kriauklę. Kurie reiškia pretenzijas, kad kažko nepadariau laiku, ir kad jiems tai nepatinka. Su tais, kurie šnekasi su manim kaip su gyva.

***

Pas chirurgą-onkologą Klaipėdos universitetinėje ligoninėje galėčiau patekti po dviejų mėnesių, respublikinėje – panašiai, bet jau nebesigilinu į datas, skambinu į privačią kliniką… ir kitą savaitę, prašom, esu laukiama.

Iš kelionės į Klaipėdą bandau išspausti visą žavesį, kokį tik galiu, nes šiaip nevažinėju į uostamiestį pirmyn atgal, reikalų ten jokių neturiu, bet dabar įtariu, kad turėsiu užtektinai. Kad ir kiek čirškauju, kad diena graži ir miestas gražus, bet mano vyrui taip neatrodo. Keletą metų nerūkęs nusiperka paką cigarečių ir užsirūko.

Gydytojas, pasisodinęs mane kabinete ant kėdės, šiek tiek juokaujančiu, lyg raminančiu tonu klausia:

– Tai kas jus išgąsdino? Pasakokit.

– Neturiu, ką pasakoti. Parodysiu, – ir ištraukusi iš rankinės echoskopu darytą nuotrauką padedu ant stalo.

Iš gydytojo žvilgsnio pamatau, kad tikrai nebėra čia ko šnekėti. Surimtėjęs paprašo mano telefono numerio, pasakęs, kad vėliau paaiškins, kam to reikia. Gali ir neaiškinti. Žinau, kad kvies ne į pasimatymą. Kažkodėl atrodo, kad jau žinau viską. Laikas sustoja. Dabar nuo manęs niekas nebepriklauso. Man belieka sėdėti ir stebėti, kas vyksta. Sėdint ant tos kėdės gydytojo kabinete man pasidaro taip lengva, lyg kažkas būtų atėjęs ir aiškiai nupaišęs visą mano ateitį, o kelio gale – mirtis. Žinoma, visų mūsų kelio gale – mirtis. Tik kai nesergi vėžiu, kažkaip to nesupranti. Gyveni taip, lyg būtum nemirtingas. Netgi kartais taip, lyg turėtum kelias gyvybes. O aš dabar stipriai jaučiu, kad turiu tik vieną ir tą labai ribotą. Riba dar nenustatyta, bet jau tikrai visatoj nubrėžta. Kaip tuo laiku pasinaudosiu, taip ir bus. Galiu visą man skirtą laiką raudoti. Galiu krykštauti. Rinktis man.

Pasiguldęs ant kušetės gydytojas maigo mano krūtis taip, kaip niekas gyvenime nėra jų maigęs. Po centimetrą, po milimetrą, judėdamas ratu jautriais, lyg pianisto, pirštais. Guliu užsimerkusi ir laikas nuo laiko raukausi, norėdama cyptelti iš skausmo.

– Pakentėkit, kitaip negaliu…

Aišku, pakentėsiu, kurgi dėsiuosi. Atmerkusi akis pažvelgiu į gydytojo veidą. Pakėlęs žvilgsnį į lubas jis tikrai atrodo kaip muzikantas, grojantis keistu instrumentu ir vis nerandantis tos vienintelės, pačios pagrindinės natos.

Nerado. Nieko daugiau nerado, nei rodė mano atvežtos nuotraukos, nei rodė jo echoskopo ekranas. Pasirodo, gali būti ir neradimo džiaugsmas.

Išeinu iš kabineto su pluoštu siuntimų tyrimams ir gydytojo pažadu paskambinti ir pasakyti dieną ir valandą, kurias jis pats suderins. Man nebereikia net galvoti. Jaučiuosi lyg įmesta į upę ir nešama srovės. Ir net nebandau jai priešintis. Tiesiog plaukiu. Taip tvarkosi mano žemiški reikalai.

Dangiškus dar turiu sutvarkyti pati.

Grįždami namo sustojam Kretingoj, ir, palikusi vyrą tvarkytis savo reikalų, išeinu į Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią.

– Noriu užsakyti Mišias, – sakau raštinėj sėdinčiai moteriai.

– Už mirusius?

Tai tikriausiai labai įprastas klausimas, bet man jis nuskamba keistai. Aitriai. Nerealiai. Nes tai apie mane. O aš dar gyva ir stoviu štai čia.

– Ne, – sakau, – už gyvus. Už Rimos sveikatą.

Tas keistas dvilypumas. Lyg ta Rima – ne aš. Lyg tai ji serga, o aš, ta sveikoji, rūpinuosi Mišiomis.

Bažnyčioje būrelis žmonių, eidami nuo stacijos prie stacijos, išklerusiais, nederančiais balsais gieda kalnus, bet jie man netrukdo. Suklumpu prie Marijos altoriaus ir išraudu jai viską, ko šiaip niekam nepasakyčiau. Raudu tol, kol manyje pradeda skambėti vienas vienintelis sakinys: „Atsiduodu į tavo rankas, Viešpatie.“ Tada duodu įžadą, pakylu ir išeinu.

Padariau viską, ką dėl savęs padaryti galėjau. Išeinu šokti savo gyvenimo.

Pagalvojusi, kad man gali nupjauti vėžio apkramtytą krūtį, kol ji dar yra, nuperku jai naują liemenėlę. Staipomės abi prieš veidrodį ir esam laimingos. Dar kartu.

***

Į Klaipėdą važiuoju ir važiuoju. Tyrimai, tyrimai, tyrimai.

Po biopsijos, kai mane atsargiai kaip kukulį vartė ant kušetės ir vis klausinėjo, ar neskauda, gydytojas sako:

– Neišsigąskite. Jūsų krūtis pamėlynuos, bet kaip pamėlynuos, taip ir praeis.

Aš nieko nebijau. Neišsigąstu, net kai kepenyse pamato vėl kažkokias neaiškias dėmes. Vežu į Klaipėdą dabar jau ne krūtį, o kepenis, ir kišu į dar vieną aparatą. Tegu tyrinėja.

Tarp tų tyrinėjimų vis ieškau gražių skrybėlaičių, nes kai nupliksiu po chemoterapijos, reiks kažkuo elegantišku pridengti savo plikę, kad nešaltų, nes bus žiema. Raišioju šalikus ant galvos, suku turbanus ir vaipausi prieš veidrodį. Noriu būti graži. Pati sau. O sau įtikti sunkiausia.

Plika galva – man ne problema. Storus ilgus plaukus pavasarį buvau nusirėžusi iki vieno centimetro ilgio. Jaučiausi tokia švari, švari ir tyra kaip kokia budistų vienuolė. Žinau, jei būtų vasara, savo plikės nedengčiau niekuo, nebent tik nuo saulės, o darbe sėdėčiau plika galva ir leisčiau žmonių žvilgsniams kliuvinėti už jos, slidinėti ir jaustis nepatogiai. Nes niekam nepatinka akį rėžianti negalia. Niekas nenori jos priimti. Bet tektų.

Dabar kartais pagalvoju, kad vėžys duodamas ne tiems, kurie serga, o šalia esantiems, kad pasitikrintų save, kas jie ir kokie.

Taigi – skrybėlaitės. Pasirodo, rasti skrybėlaitę, kuri ne tik dengtų galvą, o patiktų ir pritiktų, nėra taip lengva. Išnaršiau Klaipėdą, išnaršiau gimtąjį miestą ir ką? Nieko. Nėra to, ko noriu… Ir tai mane nervina labiau nei dėmės kepenyse. Bet…

Vieną dieną su drauge menininke, lobių ieškotoja sekondhenduose, visai netikėtai, kaip vėjo nublokštos, atsiduriam „Humanoje“. Štai kur slypi tikrieji lobiai. Mano rankose penkios skrybėlaitės. Maukšlinuosi vieną po kitos ant nuo pavasario ataugusių savo kudlų ir žvengiu. Ne viena. Su drauge. Paskui užkrečiam ir pardavėjas. Iš penkių skrybėlaičių dvi – fantastiškos. Tik reikia tą nukirpti, aną prisegti, ten užriesti ir taip toliau. Jokių stebuklų, tik rankų miklumas ir vaizduotės galia. Tiek prisižvengiam, tiek vitamino C prigaminam ir taip pavargstam, kad sukritusios į mašiną jaučiamės lyg būtume įkopusios į Everestą.

Draugė man sako, kad jai kartais atrodo, jog aš su tuo vėžiu blefuoju. Juk negali žmogus sirgdamas vėžiu tiek žvygauti.

Negali. Bet aš žvygauju, nes žinau paslaptį.

Negalvoti, kas bus rytoj. Kas bus po metų. Po penkerių. Nekurti blogųjų scenarijų ir nebandyti jų įgyvendinti. Ryte prabudus suplanuoti dieną ir planą įvykdyti nuo–iki. Ir kai sugalvoju siūti suknią ir niekaip negaliu gražiai įstatyti rankovės, negaliu galvoti apie vėžį, nes aš galvoju apie rankovę. Kai einu pirkti produktų, galvoju ne apie vėžį, o apie tai, ką dėti į krepšį. Vyniodama šalikus ant galvos, galvoju ne apie vėžį, o apie tai, kaip geriau atrodyti. Tvarkydama namus, galvoju ne apie vėžį, o apie tai, kaip geriau išvalyti visas pakampes. Negalvoti apie vėžį, o galvoti apie gyvenimą.

Prie mano darbo stalo kabo lapelis su trimis žodžiais: „pagarba, nepagarba, abejingumas“, užrašytais klausant kažkieno paskaitos. Norint gražių tvarių santykių, reikia pagarbos. Nepagarba kuria šlyjančius, niekinius santykius. Bet baisiausias, viską žudantis yra abejingumas. Kur abejingumas, ten negali būti nieko. Abejingumas yra meilės, santykių, gerovės žudikas.

Ar abejingumas nužudytų vėžį?

Nežinau.

Tik žinau, kad abejingumas jam neleis iškeroti, apimti visų mano gyvenimo sričių, minčių, jausmų ir emocijų, o tiesiog nustums jį į kamputį, ir tik tada, kai reikės, tyliai ir greitai susilašinsiu nuodų į veną, bet ir sėdėdama po lašine, galvosiu ne apie jį, o skaitysiu knygą ar šnekinsiu kažką, sėdintį šalia. Kai reiks, nuvešiu jį ant operacinio stalo, ir kai jį išpjaus, galvosiu apie namus ir klestintį savo sodą, kalbinsiu palatos drauges, prašydama papasakoti pačias linksmiausias jų gyvenimo istorijas. Ir žinau, kad jos pasakos, nes visos mes turim tų linksmų istorijų, tik esam užmiršusios. Ir jeigu jos pasakos, mes tikrai juoksimės.

Jeigu jau jis įropojo į mano gyvenimą, lai žino savo vietą – ten, kamputyje. Tegul nesvajoja užgožti viso mano gyvenimo, nes ir be jo yra ką veikti.

***

Reikia pasakyti vaikams ir mamai apie savo ligą. Vis mąstau: kodėl reikia? Toks keistas dvilypumo jausmas. Kai susergu sloga, juk neskambinu visiems atraportuoti, kokios spalvos išskyros varva iš mano nosies. Kai kraujospūdis šoka iki 200, geriu vaistus ir gyvenu. Juk taip pat galiu numirti… Bet jau vėžys… Na, gal kad bjauresnė mirtis? Bet ir be jo yra bjaurių mirčių. Tačiau niekas nėra taip sureikšminta, kaip šitas keistas padaras. Gal čia tokia bauginimo priemonė? Taip, kaip vaikystėj kad nepaklusnius vaikus gąsdindavo policininkais? Stebiu – nė vieno Lietryčio numerio be straipsnio apie vėžį. Nė vieno. Žurnalistų arkliukas, ant kurio taip patogu joti. Kodėl kiekvienam numeryje nerašo apie trydą? Juk taip pat galima nusividuriuoti ir numirti. Ir visa Lietuva bijotų pratrysti, kaip dabar bijo vėžio.

Na, tiek to – susikaupiu ir pasakau. Sunkiausia pasakyti dukrai. Ji – mažiausia. Dar gyvena kartu. Pasilieku ją paskutinę. O šventas mano naivume – jau vasarą ji kažką įtarė, nes, pasirodo, namo sienos plonos, o jos ausys padidėja, kai nori ką nors išgirsti. Bandau kažką atsargiai pasakoti apie nedidelį auglį, apie vaistų suleidimą, po kurių man gali būti bloga, apie mažą operaciją… Dukra nutraukia mane, tiesiai šviesiai paklausdama:

– Tau vėžys?

– Taip. Vėžys, – nustoju vynioti į blizgančius popierėlius.

Tas vėžys – kaip visuotinė lietuvių religija. Nėra nė vieno, kas nebūtų apie jį girdėjęs. Aš jam nesimelsiu. Einu plauti grindų.

***

Nieko nėra kvailiau, kai apie vėžį rašo neišmanėliai, vienaip ar kitaip bandydami patraukti skaitančiųjų dėmesį. Kitaip, kai apie tai kalba patys jau nuėję šitą kelią. Neįkainuojama patirtim tampa V. Jasiukaitytės „Kaip mes mokėmės mirti“, E. Umbrasaitės „Vienos krūties istorija“, J. Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“. Praryju. Išgyvenu. Skaitydama dėkoju joms už kiekvieną parašytą sakinį. Žinią man. Už tvirtybę. Už viltį. Be verkšlenimų. Tai tartum kopimas į kalną. Arba leidimasis žemyn. Kaip pažiūrėsi.

Ne aš viena raudojau suklupusi prie Marijos kojų. Meldėsi ir jos. Daugiau, mažiau, bet be Dievo pagalbos nenorėjo eiti tuo keliu. Negalėjo. Nepaėjo. Todėl nė kiek nenustembu, kai vėlyvą vakarą, atsisveikindama su bičiuliu kunigu, galvodama, kad daugiau niekad nebesusitiksim, ištariu, kiek galima aiškiau, kad mane gerai suprastų:

– Kunige, palaiminkite mane.

Mes stovim gatvėj, virš mūsų tamsėjantis vakaro dangus. Virš mano galvos pakyla kunigo rankos ir išgirstu tvirtus palaiminimo žodžius. Su manim ir Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Žodžiams kilti į dangų netrukdo nei bažnyčios skliautai, nei sienos, nei durys. Tik aš ir dangus. Yra būsenų, per kurias į tave ateina tvirtybė. Ši buvo būtent tokia. Kai visai nebeturėsiu į ką atsiremti, atsiremsiu į tos akimirkos šviesą.

Ką gi – visos maldos sukalbėtos, skrybėlaitės surikiuotos spintoj, tyrimai atlikti.

***

Pirma chemoterapija. Važiuoju per auksinį spindintį rudenį į naują patirtį. Nežinau, kas bus. Nežinau kaip. Esu prigąsdinta, bet nebijau. Kiekvieno siaubas, kiekvieno blogis yra vis kitos spalvos. Koks bus mano?

Šiandien.

Joks.

Delsiau devynias dienas sumokėti Ligonių kasoms. Sistema neleidžia parduoti kompensuojamų vaistų. Sistemos neveikia mano pažadas pinigus pervesti tuoj pat. Nes sistema Sodroje juos matys tik rytoj. Sistema Ligonių kasose matys tik po trijų dienų. Vaistus sulašinti reikia šiandien. Tada prašau vaistus parduoti pilna kaina. Sistema pilna kaina parduoti neleidžia. Ant prekystalio vaistų dėžutės. Piniginėj – pinigai. Tarp jų – SISTEMA. Vaistininkės skambina šen, skambina ten, šneka viena, šneka kita, bet SISTEMOS neįveikia niekas. SISTEMA nė krust.

Vyrui, įtariu, kyla kraujospūdis. Man – myžjuokis. Na, o ką daugiau gali, kai nieko negali? Su SISTEMA nepasiginčysi. Taip ir esame išmokomi tylėti.

Sėdame į mašiną, šimtas kilometrų šen, šimtas ten, ir išdardame į auksinį rudenį…

Ne be reikalo išeidama iš gydytojos kabineto klausiau, ar galėsiu gerti. Paklausė – ką? Alkoholį. Paklausė, kiek noriu išgerti. Atsakiau, kad nenoriu, bet gal po chemoterapijos norėsiu. Ką aš žinau, kaip mane paveiks…

Įtariu, kad norėsiu išgerti prieš chemoterapiją.

SISTEMA paveikė.

O rytoj – vėl į Klaipėdą, nes žinau, kaip tą SISTEMĄ išdurti, kad gautus pinigus rodytų tuoj, o ne po trijų dienų.

Nes nebenoriu laukti.

Nebelauksiu.

Bus daugiau