Kodėl paaugliai sunkiai priima tėvų netobulumą, kaip susitarti ir nuraminti, jeigu apkabinti arba pavaišinti kažkuo skaniu – jau nepadeda, kai dominuoja tatuiruotės ir mėlyni plaukai, kai tėvai jaudinasi dėl to, su kuo laiką leidžia jų vaikas – taigi, kaip išgyventi sudėtingą, dažnai maištavimo etapų kupiną paauglystės periodą, kad nei tėvai, nei vaikai nekuoktelėtų ir nesugadintų tarpusavio santykių?
Apkabinote ir nusivedėte į kiną – su paaugliu tai jau neveikia
Pradėkime nuo to, kad šiandien paauglystė stipriai „pajaunėjusi“ tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai – ji prasideda 9–10 ar vėliausiai 11-ais gyvenimo metais. Kodėl šis gyvenimo etapas kelia tiek rūpesčių? Visų pirma todėl, kad tada vaiko gyvenime vienu metu vyksta daugybė skirtingų procesų ir – skirtingais lygmenimis: fiziologinių, psichologinių, socialinių. Kūne vyksta daugybė pakitimų, kurie sukelia ne visada malonius pojūčius, gali pablogėti savijauta, kristi imunitetas, kisti hormonų pusiausvyra, vidiniai organai patiria įtampą dėl sparčiai augančio kūno. Šie ne visada malonūs pojūčiai paskatina ar paspartina ir psichologines problemas. O kur dar neurofiziologija – smegenyse taip pat vyksta pakankamai rimti pokyčiai, formuojasi naujos jungtys, aktyvuojasi arba nyksta – kitos. Paprastai tariant, įsivaizduokite, kad paauglystėje su smegenimis įvyksta savotiškas perkrovimas – tarsi koks lego statinys jos išardomos, bet dar nesurinktos iš naujo. Šiuo metu vaikui tampa sunku kritiškai vertinti ar numatyti savo elgesio pasekmes – būtent už prognozavimą, kryptingumą, tikslingumą atsakingos smegenų sritys vystosi lėčiausiai ir sudėtingiausiai.
Jei kalbėsime apie socialinį gyvenimą, tai šiuo metu paauglys nugara atsisuka į savo mikropasaulį (t.y. šeimą) ir veidu – į didįjį pasaulį, sociumą. Svarbiausi jo gyvenimo įvykiai pradeda suktis apie bendraamžius. Tai, kas dabar paauglį domina labiausiai – tai santykiai su bendraamžiais, aptarimai, kas su kuo draugauja, kas kam patinka, kas ką pakišo arba padėjo išsisukti. Šio amžiaus tarpsnio užduotis – įsisavinti sudėtingus socialinius ryšius, praktiškai pažinti tokius reiškinius kaip grupinė hierarchija, grupės spaudimas, mano vieta kolektyve.
Paaugliui pasaulis atrodo ir yra labai sudėtingas – nes jį reikia įsisavinti. Gerai, jei paauglys įsisavina. Kai kurie tėvai labai džiaugiasi, kad jų paauglys „nesitrainioja“ su bendraamžiais, sėdi namie ir skaito knygutes. Tačiau psichologai ir psichiatrai atkreipia dėmesį, jog tai gali būti vaiko socializacijos problemų ženklas.
Dar kitaip paauglystę galima vadinti identiteto krize, kada vyksta suvokimas, įsisavinimas, kas aš esu, kokie mano poreikiai, mano ribos, norai ir vertybės. Tam kad vaikas tai suprastų, jis turi atsiskirti nuo tėvų, nustoti būti vieniu su jais. Natūralu, jog šis atsiskyrimas yra skausmingas abiems pusėms. Paauglys pradeda atsiskirti nuo tėvų, nustoja juos idealizuoti, nors puikiai žinome, kad maži vaikai idealizuoja savo tėvus ir laiko juos pačiais geriausiais ir protingiausiais žmonėmis pasaulyje. O čia staiga ima ir nukrenta idealizmo akiniai ir vaikas pradeda į tėvus žvelgti tarsi kitomis akimis, ir žinoma, kad tai tam tikras šokas. Todėl, kad jis mato prieš save kažkokius nelabai jaunus, nelabai gražius, dažnai ir nelabai protingus žmones, kurie štai vaikšto tokie buitiški, intelektualiai riboti, pasitenkinantys buvimu siaurame rate.
Vaikas pradeda skeptiškai žvelgti į tai, kuo ir kaip gyvena jo tėvai, gali atsirasti net atmetimo, atstūmimo reakcijos. Juo labiau, kad tuo pačiu paauglys pradeda tarsi neprisileisti tėvų prie savęs, nustato ribas, nebesidalina tuo, kas vyksta jo gyvenime, ką galvoja, nieko nepasakoja. Tėvams tampa sunku savo paauglį paveikti emociškai, prie jo, kaip sakoma, „prisibelsti“. Jeigu vaikui 5 ar 9 metai, tėvai puikiai žino, kaip jį pralinksminti ar nuraminti – apkabinome, pabučiavome, pavaišinome saldainiais ar ledais, nusivedėme į vandens parką ir vaikas vėl laimingas.
Su paaugliu tai neveikia. Jeigu jo gyvenime vyksta asmeninė drama ar paaugliškas maištas, nuotaikų kaita, visi mums įprasti būdai pralinksminti, nukreipti mintis, pamaitinti ar pabučiuoti – nepadeda. Todėl paaugliui šiuo sunkiu metu tenka arba susikoncentruoti į save, arba į draugus.
Štai čia ir patenkame į sudėtingą ratą: jei vaikas neturi draugų, neturi su kuo pasikalbėti (nes tėvai čia jau netinka), gali kilti blogų minčių, pastūmėti į depresiją, anoreksiją ar net savižudybę. Tai ir yra didžiausias paauglystės išbandymas: kol vaikas mažas, labai daug kas priklauso nuo tėvų, o paauglystėje priklausomybė nuo tėvų stipriai mažėja, nuo tėvų jau labai mažai kas priklauso. Ir taip turi būti, tai teisinga, toks yra atsiskyrimo etapas. Jei jis neįvyksta ir tėvai lieka ir toliau valdyti savo vaiko, jis nustoja bręsti, lieka simbiozėje su savo tėvais. Taigi, tai ir teisinga, bet ir baisu, neramu, nes egzistuoja tam tikros rizikos.
Paauglio užduotis – atsiskirti ir nustatyti ribas
Tarp paauglių tėvų stipriai paplitę du kraštutinumai – visiška paauglio gyvenimo kontrolė arba visiškas nesikišimas. Kai tėvai tampa kontroliuojančia institucija, kuriai reikia arba paklusti, arba išmokti gudriai meluoti, prarandama bet kokia galimybė atviram kontaktui. Kita vertus, jei tėvai absoliučiai nereaguoja į vaiko elgesį, išeina, kad daryk ką nori, mes savais reikalais užsiėmę, tik mūsų neliesk, mums tas pats, kas su tavimi darosi. Ir jeigu vaikas jaučiasi blogai ar papuola į pavojų, niekas šeimoje to nepastebi. Kitas tokios laisvės minusas – kai vaikas neturi kontakto ir konfliktų su tėvais, jam nėra aišku, kaip brėžti savo ribas. Iš ko jam mokytis ginčytis, ginti savo nuomonę ar pykti?
Atsiskyrimas negali įvykti be konflikto. Paauglys turi išmokti laikytis savo, kai nori ne to paties, ko ir jo mylimi suaugusieji, ir dėl to nežlugti. Juk pasaulis nesugrius dėl to, kad aš noriu kažko kito, nei mano tėvai. Turime mokytis susitarti, elgtis savaip, pasipykti ir rasti sprendimą.
Kada verta sunerimti?
Nerimą tėvams turėtų kelti požymių kompleksas: kada vaikas prislėgtas, praradęs susidomėjimą, motyvaciją tam, kas jam anksčiau buvo labai įdomu. Reikia sunerimti, jei paauglį kažkas ilgą laiką labai domino ir staiga – nebe. Ar gal net išvis niekas nebeįdomu. Arba jei jis buvo kompanijos žmogus, o staiga nutraukė kontaktus su bendraamžiais. Jei pradėjo dažnai sirgti, jei susidaro įspūdis, kad jam nerūpi, ką valgo, ką rengiasi, kaip atrodo.
Kaip elgtis tėvams? Psichologai sako, kad būtų gerai, jog paauglys turėtų su kuo pabendrauti iš širdies ne šeimoje. Bet kalba eina čia jau ne apie bendraamžius, o apie vyresnį žmogų. Paaugliui kyla labai daug minčių apie žmones apskritai, apie jausmus, išgyvenimus. Paaugliai labai mėgsta kalbėti apie save. Būtų labai gerai, jei kiekvienas paauglys turėtų suaugusįjį ne šeimos narį, su kuriuo galėtų pasikalbėti apie save. Svetimas nesuinteresuotas žmogus gali paskatinti paauglį kalbėti atvirai, negalvojant apie tai, kad gali kažką nuvilti. Labai gerai, jei paauglys tokiam pokalbiui eina pas patyrusį suaugusįjį – tarkim, psichologą, kuris gali išklausyti ir užduodamas klausimus, motyvuoti, kreipti vaiką ieškoti atsakymų.
Tarp laisvės ir saugumo
Labai svarbu, kaip jūs, tėvai, elgiatės patys ir kalbate apie laisvę bei atsakomybę su savo vaiku. Juk, tarkim, iki kokių 10-ies metų dar galite riboti ir prižiūrėti, ką jūsų vaikas veikia internete, tuo tarpu 13-metis jau žino daugybę gudrybių ir yra daug labiau patyręs technologijose nei tėvai.
Kita vertus, jei paauglys mato, kad vos tik pradeda tėvams kalbėti apie kažkokias problemas ir šie tuo susinervina, pradeda jį tikrinti ar siunčia pas gydytojus, tai žinoma, jis dešimt kartų pagalvos prieš kažką su jumis aptardamas.
Jausdamasis saugiai, paauglys mokosi kontrolę ir atsakomybę prisiimti pats. Labai svarbu mokyti paauglį sakyti, kur eina, ką veikia bei tartis, kada grįš, kaip ir pan. Tėvams taip pat reikia būti pasiruošusiems tam, kad vaikas klys ir darys klaidų. Todėl kartu mokykitės išgyventi negatyvią patirtį, nusiraminti ir daryti išvadas. Be negatyvios patirties ir klaidų nė vienas nenugyvename savo gyvenimo. Kitas dalykas, kai vaikas susideda su „bloga“ kompanija ar pradeda rūkyti, vartoti alkoholį ir pan. Psichologai teigia, jog tai susiję su žema saviverte. Paaugliui ima atrodyti, kad jis nėra „kietas“, kad jis niekam neįdomus, o visi aplink tokie klasiški – ir rūko, ir geria, ir jo į kompaniją nepriima. Vardan to, kad kiti jį laikytų pilnavertišku, paauglys yra pasiryžęs prisitaikyti prie masės, susilieti su grupe. Skaudu tai pripažinti, bet šiuo atveju tai yra susiję ne su bloga kompanija, o su vaiko saviverte. Ir padėti čia geriausiai gali psichologas, savipagalbos grupės, grupinė terapija. Savivertei paauglystėje iškyla didelis pavojus ir tėvai čia ne visada geba padėti, nes jų komplimentai ir palaikymas nebeveikia paauglio taip, kaip veikdavo, kai jis buvo vaikas.
Sunku, kai tėvai nori absoliučiai kontroliuoti vaiko gyvenimą. Tada paauglys gali griebtis ekstremalių patirčių, kad išmoktų save pažinti. Paaugliškas maištas yra natūralus etapas ir kad ir kaip tėvai norėtų apsaugoti paauglį, tai neįmanoma šimtu procentų. Kad vaikas būtų absoliučiai saugus, turėtume su juo pasielgti kaip filme „Matrica“ – padėti jį į kapsulę, kurioje saugu ir per vamzdelį jį pasiekia tik teigiamos medžiagos bei reikalingos mintys. Kad jie ten gulėtų, o mums nereiktų nervintis. Kol kas, ačiū Dievui, taip elgtis negalime. Todėl tėvų užduotis – likti savimi, nepamesti galvos, rūpintis savimi, ir vaiko gyvenime palikti vietos rizikai. Egoistiškai norėdami absoliutaus saugumo savo vaikui, tėvai užkerta visas galimybes bet kokiai savarankiškai jo veiklai. Neįmanoma kiekviename žingsnyje „dėti pagalvių“, uždaryti visų langų ar stogų. Suaugusiojo užduotis visų pirma – išmokti tvarkytis su savo baimėmis dėl vaikų.
Pagrindinė tėvų užduotis
Pagrindinė tėvų užduotis, turint paauglį – nekuoktelėti patiems, nepamesti galvos ir netapti kontroliuojančiais ar abejingais. O taip pat – nesugadinti santykių su savo paaugliu. Todėl kad labai svarbu, jog kai vaikui bus sunku, jis pats galėtų apie tai pasakyti (o jūs nebūtumėt paskutinis žmogus, kuriam jis apie tai praneš). Labai svarbu suprasti, kas vyksta su paaugliu ir esant sudėtingoms situacijoms – gebėti kreiptis pagalbos į profesionalus.
Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
