Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.
Kalbant apie priklausomybių ligas, svarbu nepamiršti, kad kiekviena klasifikacija tėra santykinė, nes, kaip pastebi psichiatras Valius Sruoga, „paprastai priklausomas žmogus kenčia ne nuo vienos, bet nuo viso spektro priklausomybių. Kiekvienas alkoholikas turi bent 3–4 kitas priklausomybes. Dažniausiai narkomanas būna priklausomas dar ir nuo darbo santykių ar valgio. Tad galima kalbėti apie dinamiką, kai priklausomas asmuo eina nuo vienos priklausomybės prie kitos, save apgaudinėdamas, kad jis gali apsispręsti, jog jam tereikia sukaupti valią.“
Tačiau galima kalbėti ir apie kitą tendenciją – vartoti „priklausomybės“ sąvoką itin plačiai ir dažnai, o tai neišvengiamai veda į jos infliaciją. Kalbėdami apie priklausomybę kaip ligą, turime siekti objektyvių kriterijų, o ne vien kliautis aplinkinių žmonių turimais normalumo/ nenormalumo įvaizdžiais. Pavyzdžiui, tai, kiek valandų „normalu“ praleisti internete, priklauso nuo daugybės veiksnių. Natūralu, kad programuotojui tai – darbo įrankis ir tai, kad darbas prie kompiuterio pareikalauja daug valandų per dieną, dar nereiškia jokios priklausomybės. Taip pat vieni žmonės labiau mėgsta apsipirkinėti nei kiti ir t.t.
Galima išskirti bent tris kriterijus, kurie skiria priklausomybę nuo aplinkiniams neįprastos ar nepriimtinos veiklos. Pirmiausia, psichoaktyvios medžiagos vartojamos ar tam tikras elgesys kartojamas, nepaisant žalingų padarinių fizinei ar psichinei sveikatai, socialiniam gyvenimui. Taip pat priklausomybė visada susijusi su tolerancijos tam tikrai medžiagai ar elgesiui didėjimu ir abstinencijos sindromu.
Tradiciškai priklausomybės yra skirstomos į chemines ir elgesio. Pastarųjų žala istoriškai buvo įvertinta vėliau, tačiau šiandien tokia elgesio priklausomybė kaip patologinis lošimas yra įvardijama kaip viena sudėtingiausių ir ypač destruktyvius padarinius ne tik pačiam priklausomam asmeniui, bet ir jo aplinkai, turinti liga. Alkoholikas gali pragerti viską, kas yra namuose, narkomanas gali prisidaryti skolų, vogti, tačiau paprastai tik priklausomo nuo lošimo žmogaus skolos siekia šešiaženkles sumas.
Visgi tokia dvinarė priklausomybių klasifikacija iš akiračio išleidžia dar vieną labai svarbų reiškinį – netiesioginę priklausomybę (kopriklausomybę). Kiekvienas specialistas, teikiantis pagalbą priklausomiems asmenims ir jų artimiesiems, neabejotinai pripažins, kad priklausomybė – tai visos šeimos liga ir kopriklausomi asmenys dažnai kenčia ne mažiau nei priklausomi. Jiems reikia pagalbos ir ji labai sudėtinga.
Pradžiai norime pristatyti cheminių priklausomybių specifiką.
Cheminės priklausomybės
Skirtingos psichoaktyvios medžiagos įvairiai veikia smegenis ir kiekviena savaip keičia mąstymą bei elgesį. Patekusios į žmogaus organizmą, psichoaktyvios medžiagos daro poveikį įvairioms smegenų sritims, nes tuo pačiu metu sąveikauja su daugeliu neuronų, įvairių rūšių receptoriais skirtingose smegenų srityse. Kiekviena psichoaktyvi medžiaga, kuria piktnaudžiaujama, turi savo specifinį veikimo mechanizmą smulkiausiose organizmo dalyse. Kalbant apie medžiagas, kurios naudojamos svaiginimuisi, emociniams pokyčiams sukelti, patogu pasitelkti dar vieną trinarę klasifikaciją: alkoholis, nelegalios cheminės medžiagos (narkotikai) ir medikamentai. Nors toksikologas Robertas Badaras yra taikliai pastebėjęs, kad žmogaus smegenims jokio skirtumo, kokia buvo vartojamos medžiagos pakuotė, ar ši medžiaga legali, tačiau dažnai žmonės laikosi nuostatos, kad žalinga yra tik tai, kas nelegalu, o legalūs produktai esą negali pakenkti.
Alkoholis ir alkoholizmas
Alkoholis yra neabejotinai labiausiai paplitusi psichoaktyvi medžiaga. Nors XXI a. pradžioje sustiprėjo tendencija įvairiomis priemonėmis riboti alkoholio prieinamumą, tačiau alkoholiniai gėrimai išlieka legalūs ir gausiai gaminami. Kaip skelbiama Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) 2017 m. metiniame pranešime, daugiau nei 80 proc. Lietuvos žmonių (nuo 15 iki 64 m. amžiaus) per metus buvo vartoję alkoholio. Deja, bet ir Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys rodo, kad Lietuvoje alkoholio (skaičiuojant tai, kiek jo tenka vienam gyventojui) suvartojama daugiau nei kitose pasaulio valstybėse. Tiesa, pastaraisiais metais legalaus alkoholio suvartojimas Lietuvoje pradėjo mažėti, tačiau situacija ir toliau išlieka kritinė.
Nors nėra patikimos statistikos, kiek žmonių Lietuvoje yra priklausomi nuo alkoholio, tačiau didelis alkoholio sukeltų psichozių skaičius leidžia teigti, kad susiduriame su labai rimta problema. Tuo labiau, kad dera atsižvelgti taip pat į alkoholio vartojimo įtaką žmogaus sveikatai apskritai, padarinius santykiams tiek artimoje aplinkoje, tiek visoje visuomenėje. Teigiama, kad vienas euras, kurį mokesčių pavidalu gauname į biudžetą iš alkoholio pramonės, valstybei kainuoja mažiausiai penkis eurus, vertinant suvartoto alkoholio žalą bendrajam gėriui.
Siekiant išsiaiškinti, ar žmogus turi su alkoholio vartojimu susijusių problemų, medikai ir psichologai paprastai siūlo kreipti dėmesį į tai, kiek alkoholio paprastai jis suvartoja vienu kartu ar per savaitę. Alkoholio kiekis matuojamas standartinio alkoholio vienetais (SAV) – dešimt gramų gryno alkoholio. Tiek alkoholio yra pusėje bokalo vidutinio stiprumo alaus ar šimtame gramų sauso vyno. PSO vertinimu, sveikas žmogus neturėtų išgerti daugiau nei dviejų SAV per dieną, taip pat, kalbant apie savaitės suvartojimą – jis neturėtų viršyti 14 SAV moterims ir 21 SAV vyrams. Be abejo, tai tik apytikslės gairės, nes, kai kalbame apie priklausomybę nuo cheminių medžiagų, svarbus yra ne vien suvartojamas medžiagos kiekis, bet ir daug kitų (biologinių, psichologinių, socialinių, dvasinių) veiksnių.
Kalbant apie alkoholio vartojimą, svarbu pabrėžti ir tai, kad gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kur praktiškai kiekvienas suaugęs žmogus patiria socialinį spaudimą vartoti alkoholį. Tuo, pirmiausia, suinteresuota didžiulė alkoholio pramonė, kuriai pavyko susieti sporto varžybų žiūrėjimą su alkoholio vartojimu, taip pat, gausiai alkoholis vartojamas daugumoje giminės ar valstybinių švenčių. Alkoholio vartojimas suvokiamas kaip natūralus „sveiko žmogaus“ elgesys. XX a. viduryje sociologas E. M. Jelinekas suformulavo teoriją, kad viena iš svarbių alkoholio vartojimo funkcijų – streso numalšinimas. Pasak šio mokslininko, mes gyvename vis daugiau streso keliančioje aplinkoje ir alkoholis esą gali būti traktuojamas kaip viena iš adaptacijos aplinkoje priemonių. Toks paaiškinimas labai populiarus tarp žmonių, kurie vartoja alkoholį, nepaisant to, kad šiuolaikinis mokslas griežtai kritikuoja tokį požiūrį.
Alkoholizmas yra pirmasis priklausomybės pavidalas, kuris atkreipė medikų dėmesį. Deja, tai nereiškia, kad alkoholikai tvirčiausiai žengia sveikimo keliu, jei tik apsisprendžia gydytis. Viena iš šios priklausomybės pavidalo specifinių savybių – paprastai tie žmonės, kurie ryžtasi gydytis nuo alkoholizmo, jau turi labai ilgą priklausomybės stažą, t.y. liga ypač giliai įsismelkusi į jų gyvenimą.
Visi priklausomi žmonės patiria esminius praradimus ir būtent jie galiausiai tampa svarbiausiu motyvu radikalioms permainoms. Lyginant su kitų priklausomybių atstovais, alkoholikų praradimai „išsitempia“ laike. Žvelgiant iš finansinės pusės, narkomanui, jau nekalbant apie patologinį lošėją, priklausomybė „kainuoja“ kur kas brangiau nei alkoholikui. Tačiau tai turi ir „juodąją“ pusę – paprastai prireikia kur kas daugiau laiko, kol alkoholikas pripažįsta, kad nekontroliuoja savo gyvenimo. Kuo ilgesnis priklausomybės „stažas“, tuo didesnė socialinė, psichologinė, fizinė degradacija.
BUS DAUGIAU
