„Dieve, jeigu leisi man išgyventi ir likti gyvai, tai bandysiu Tau tarnauti“, – tokią priesaiką Regina Narušienė (g. 1936) davė paauglystėje, pamačiusi subombarduotą ir degantį Dresdeną. Vokietijoje Reginos šeima atsidūrė karo metais, vėliau su tėveliais ji išplaukė į Ameriką. Ten baigė teisės studijas ir tapo garsia advokate. Dar tebegyvendama Amerikoje, už nuopelnus Lietuvai ji buvo apdovanota II laipsnio Gedimino ordinu. O už nuopelnus Bažnyčiai pagerbta net du kartus. Tačiau kaip teigia pati Regina, šie apdovanojimai nėra tokie reikšmingi – svarbiau, kad dėl žmonių visuomet yra ką gero padaryti.
Kai būsimasis vyras Bernardas Narušis pasiūlė ranką ir širdį, Regina jo paklausė: ar grįš su ja gyventi į Lietuvą? Ištekėjo tik sulaukusi patikinimo, kad, Lietuvai atgavus laisvę, abu čia sugrįš… Amerikoje jie drauge daug nuveikė dirbdami dėl Lietuvos laisvės. O prieš dvejus metus Regina, deja, jau viena ištesėjo jaunystėje duotą pažadą…
Reginą Narušienę kalbino Ginta Gaivenytė.
Visa Jūsų vaikystė pažymėta karo ženklu…
Taip, nuo pat atsiminimų pradžios. Aš gimiau 1936-aisiais, o 1939-aisiais prasidėjo okupacija ir trėmimai… Rusai ištrėmė visą mamos šeimą iš kaimo. Seneliai buvo stambūs ūkininkai, be to, senelis visada kalbėdavo, ką galvoja, ir buvo pasisakęs prieš komunizmą… Mano tėvas buvo Lietuvos pašto viršininkas, turėjo įvairios svarbios informacijos, taigi, sovietams – aukso vertės žmogus. Tad jį irgi turėjo ištremti, bet nespėjo.
Vieną dieną gavome žinių, kad ir mūsų jau atvažiuos. Skubėjome pasislėpti pas draugus kitame Kauno rajone. Atsimenu tą namą – jis buvo gelsvos spalvos, o viduje kabojo tamsiai mėlynos užuolaidos. Tėvas liepė man stovėti už užuolaidų. Sakė: „Tikriausiai mus paims, o tu nieko nedaryk, tik taip stovėk.“ Norėjo, kad aš pasilikčiau, kad neištremtų manęs.
Po namo langais sustojo sunkvežimis su sovietų armijos kareiviais. Tada girdim – atvažiuoja vokiečiai. Jie irgi sustojo šalia namo, tuomet rusų kareiviai nuvažiavo.
Galima sakyti, kad vokiečiai Jus išgelbėjo?
Tuo momentu – taip. Tačiau ir tai buvo okupacija. Mano tėvelis gerai mokėjo vokiškai, todėl jo nepašalino iš pašto viršininko pareigų. Tačiau ką nors darydamas ir ką nors sakydamas jis turėjo būti labai atsargus.
Kai ištrėmė mano senelius, visa ūkio Kudirkos Naumiestyje priežiūra liko mamai. Ten buvo keturiasdešimt hektarų žemės. Mama samdydavo žmones ir praleisdavo nemažai laiko kaime. Ir aš vis keliavau su ja tarp Kauno ir Kudirkos Naumiesčio. O tėvelis liko Kaune.
Kokie prisiminimai išlikę iš Jūsų vaikystės Kauno?
Prisimenu, su mama eidavome pasivaikščioti iki tėvelio darbovietės – Lietuvos pašto. Mano, vaiko, akys matė Laisvės alėją daug didesnę, negu ji yra.
Gyvenom S. Daukanto gatvėje, paskui persikraustėme į Kęstučio gatvę. Kai buvau maža, mama veždavosi mane prie Karo muziejaus. Ten augo tokios gražios geltonos rožės, ir aš norėjau jų prisiskinti. Buvau užsispyręs vaikas. Bet niekada negalėjau nuskinti, nes mama prižiūrėdavo, kad to nepadaryčiau. Vėliau apie tai papasakojau savo vyrui, tai paskui per kiekvieną šventę iš jo gaudavau geltonų rožių. O dabar mano vyras miręs, bet per gimtadienį geltonų rožių man dovanoja vaikai.
Labai gerai prisimenu tėvų man duotą pamoką, kai buvau kokių ketverių metukų. Turėjau labai gražią didelę lėlę. Užsispyriau, kad noriu palikti lėlę sėdėti prie mūsų laiptinės įėjimo. Tėvai sako: „Nepalik, kas nors paims.“ Aš užsispyriau, ir jie paliko lėlę, galvodami: „Jeigu paims, išmoks gerą pamoką.“ Nuėjome į butą, o kai jau grįžome, lėlės nebebuvo.
Sekmadieniais eidavome į bažnyčią. Jeigu ten pradėdavau lakstyti, tėvelis pasižiūrėdavo į mamą, ji griežtai paimdavo už rankos ir vesdavosi lauk. Tėvelis buvo griežtas. Dar sekmadieniais vaikams būdavo programa teatre. Turėjau aksominę suknelę ir baltus batukus – taip gražiai apsirengti man buvo didelis įvykis. Tėvelis liepdavo gražiai elgtis, nes esame labai iškilmingoje aplinkoje.
Mokyklą teko lankyti Lietuvoje?
Pradėjau lankyti mokyklą Kaune. Iki šiol turiu porą senojo vadovėlio „Saulutė“ egzempliorių. Paskui susirgau – nebežinau dabar, kokia liga, bet teko gultis į ligoninę. Po to jau negrįžau į mokyklą, tėvai samdė mokytojus, kad mokytų mane vokiečių, prancūzų ir lotynų kalbų. O vėliau išvykome į kaimą, todėl mokytis nebuvo galimybių.
Prieš antrąją sovietų okupaciją buvo aišku, kad reikia kuo greičiau trauktis?
Taip, mes juk buvome jų sąrašuose. Buvo aišku – ateis rusai, ir būsime ištremti. 1944 m., kai tik prasidėjo įvykiai, tėvas mus išsiuntė iš miesto į kaimą. Kai rusai perėmė valdžią, per Kybartus pasitraukėme iš Lietuvos.
Buvo labai sunku. Viską palikome. Net visus gyvulius paleidome, kad būtų laisvi – juk jei paliksi pririštus, nugaiš iš bado, nes nebus kam jais pasirūpinti. Visi tada bijojo trėmimų, todėl slapstėsi. Taip paleidom gyvulius: ir antis, ir arklius, ir kiaules, ir karves… Net mano katinuką.
Tuomet Jums buvo devyneri… Turbūt gyvulėlius palikti buvo labai gaila?
Taip, labai. Žinojau, kad viską palieku.
Paskui išvažiavom į Vokietiją. Atsimenu, traukinio laukėm kelias dienas. Vieną traukinį, vežantį į Vokietiją, subombardavo, tai stotyje laukėm kelias dienas, kol atvažiavo kitas. Vykome į Berlyną, o iš Berlyno – į Dresdeną. Dresdene turėjome pažįstamų, pas juos ir apsigyvenome.
Tėveliui tada pasiūlė profesoriaus darbą, tačiau su sąlyga, kad priims vokiečių pilietybę. Jis atsisakė, nes manė, jog grįš į Lietuvą. Atsisakęs tapo persona non grata ir negalėjo Vokietijoje užimti jokių reikšmingų pareigų. Tuomet pradėjo ieškoti paprastų darbų, kad turėtume, iš ko gyventi.
Paskui iš Dresdeno išsikėlėme į Kemnicą – ten tėvas rado dviejų kambarių butuką.
Bet dar spėjote pamatyti Dresdeno bombardavimą.
Kaip tik tada kėlėmės iš Dresdeno. Mes jau buvome atsikraustę į Kemnicą, tačiau dalis mūsų daiktų dar buvo likę Dresdene, tad atvykome jų susirinkti. Jau buvome įlipę į traukinį, kai viskas prasidėjo… Kaip tyčia, tėvelis buvo išbėgęs nusipirkti laikraščio, nes jam visada rūpėjo, kas vyksta pasaulyje. Su mama likome traukinyje. Prasidėjo bombardavimas. Tėvo nėra, žmonės bėga. Mus stumia lauk iš stoties…
Visas miestas degė. Atsimenu labai aštrų degančių kūnų kvapą… Iki šiol negaliu pakelti karščio ir dūmų. Net bažnyčioje sunku ištverti smilkalų kvapą.
Kaip pavyko surasti tėvą?
Dresdene jo taip ir neradome, todėl nežinojome, kas jam nutiko. Su mama grįžome atgal į Kemnicą: dalį kelio važiavome autobusu, dalį – žmonės pavežė, dar kiek ėjome pėsčiomis. Tėvas parėjo tik po dviejų savaičių – ant jo veido ir rankų buvo nudegimų.
Iš Kemnico vėliau taip pat turėjome pasitraukti, nes amerikiečiai tą zoną perleido rusams… Vienas lietuvis mums padėjo patekti į pabėgėlių stovyklą jų zonoje. Pėsti ėjome gal šimtą kilometrų į Gerą, tada gyvuliniais traukiniais mus nuvežė iki Augsburgo. Čia mums labai padėjo lietuvis kunigas. Jis mus mokė neprarasti vilties. Padėjo geriau suprasti, kad čia dar ne pasaulio galas, o tik nauja pradžia. Juk kai Dievas uždaro vieną langą, atidaro kitą. Vadinasi, mūsų kančia lageryje yra laikina, su laiku prasidės naujas gyvenimas. Kunigas kartu su mumis meldėsi ir mus ramino. Mane mokė Katekizmo ir paruošė Pirmajai Komunijai.
Prisimenu, kaip kartą melsdamasi pasakiau: „Dieve, jeigu leisi man išgyventi ir likti gyvai, tai bandysiu Tau tarnauti.“
Kaip Jūsų šeimai pavyko patekti į Ameriką?
1949-aisiais turėjome apleisti stovyklą. Visi žmonės ieškojo, kur išvykti: vieni važiavo į Australiją, kiti – į Kanadą. Tie, kuriems pavyko rasti darbą, liko Vokietijoje.
Mums padėjo tėvelio pusbrolis, kuris jau gyveno Amerikoje. Jis mus pakvietė, parėmė pinigais ir garantavo, kad galėsime apsistoti jo namuose. Tėveliai iškart ėmė ieškoti darbo: tėtis įsidarbino skerdykloje – kaip ir daugelis lietuvių, Čikagos rajone dirbusių paprastą darbą. Vėliau rado darbą pagal savo – elektros inžinieriaus – profesiją. Jis net buvo pakviestas kurti elektros sistemos centriniame Čikagos oro uoste.
Mamytė naktimis dirbo batų gamykloje. Tai buvo labai sunkus metas, nes neturėjome jokių lėšų. Net rūbų ir daiktų kiekvienas turėjome tik po lagaminą. Tačiau mums padėjo Amerikoje gyvenę žmonės. Radome namą išsinuomoti. Aš pradėjau lankyti gimnaziją. Sunkiausia buvo dėl anglų kalbos. Gerai mokėjau vokiškai, šiek tiek – prancūziškai, o angliškai kalbėjau silpnai. Emigrantų lietuvių aplink nebuvo, todėl nebuvo ir kaip mokytis.
Kaip tuomet pavyko taip anksti – vos šešiolikos – įstoti į Ilinojaus universitetą?
Man leido mokyklos baigiamuosius egzaminus laikyti vokiečių kalba, taigi, baigiau gerais balais. Kai Vokietijoje gyvenome perkeltųjų asmenų stovykloje, ten buvo ir lietuvių pedagogų, kurie mus mokė. Knygų neturėjom, patys užrašus darėm ir savo knygas kūrėm. Mokslai man sekėsi. Todėl kai vasaros metu neturėdavau, ką veikti, bandžiau mokytis į priekį. Taip pasiekiau aukštesnį lygį negu bendraamžiai.
Kitas dalykas – tai, kad Amerikos švietimas tada buvo užleistas. Jie per daug žiūrėdavo į klasės vidurkį ir dažnai taikydavosi prie mažiau gabių mokinių. Taigi, lyginant su kitais mokiniais Amerikoje, aš buvau stipresnė. Aišku, trukdė tai, kad nemokėjau anglų kalbos.
Pirmaisiais metais universitete buvo labai sunku, nes visai negalėjau susikalbėti aukštesnio lygio anglų kalba. Tačiau paskui išmokau ir problemų jau nebebuvo.
Iš kur gavote lėšų studijoms?
Paskolino vienas draugas, kuris į Ameriką atvyko truputį anksčiau ir nebuvo sukūręs savo šeimos. Paskui ir tėvai pradėjo uždirbti. Padėjo ir amerikiečiai.
Po mokslų baigimo galvojau įsidarbinti Amerikos užsienio reikalų ministerijoje ir dirbti Lietuvos labui, todėl nusprendžiau studijuoti politikos mokslus.
O kaip tuomet tapote advokate?
Kai studijavau, vienas mano profesorių Užsienio reikalų ministerijoje buvo konsultantu. Darbo reikalais jis dažnai keliaudavo į Vašingtoną. Kelis kartus išvykdamas paprašė: „Regina, tu vesk paskaitą.“ Kartais jį pakeisdavau – taigi, manimi jis pasitikėjo.
Kai baigiau universitetą, tas profesorius manęs paklausė, kur norėčiau dirbti. Kai pasakiau apie svajonę, jis pasakė: „Nėra jokių problemų, darbą gausi.“ Paėmė mano užpildytą formą ir nuvežė į Vašingtoną. O grįžo su atsakymu, kad aš ministerijoje negaliu gauti jokio – net sekretorės – darbo. Jam pasakė, kad mano artimi giminės yra Sovietų Sąjungoje, ir mane įdarbinti čia būtų pernelyg pavojinga.
Jūsų šeima iš tikrųjų palaikė ryšius su Lietuva?
Mano mama susirašinėjo su savo sese, kuri buvo grįžusi iš Sibiro. Tačiau greitai teta pradėjo klausinėti apie kitus emigrantus. Atrodė, kad ją kažkas spaudžia tą informaciją išklausti. Todėl ji nustojo rašyti tiesiogiai. Laiškus perduodavo savo tetai – vienuolei sesei Teresėlei, kuri gyveno Kanadoje. Taip nebuvo įmanoma atsekti ryšio ir susirašinėti buvo lengviau. Tačiau mažai apie gimines žinojom, nes mama bijojo klausti, nenorėdama jiems pakenkti. O kai mama mirė, tai aš ir pati su sesele susirašinėjau. Buvo gal dešimt metų po Nepriklausomybės atkūrimo, kai ji mirė. Taigi, ryšius su Lietuva palaikiau.
Grįžkime prie studijų. Ką darėte, sužinojusi, kad politike Amerikoje būti negalėsite?
Aš nežinojau, ką daryti. Taip ir pasakiau savo dėstytojui. Būčiau žinojusi, kad situacija tokia, būčiau išvis nėjusi į tokias studijas. Tada dėstytojas pasakė: „Turiu idėją. Eikim į teisės universitetą.“ Sakau: „Nežinau, ar gebėsiu ir ar noriu. Be to, aš nebeturiu lėšų.“ O jis: „Palauk, pirma nueikim pas rektorių.“
Teisės universiteto rektorius į mane pasižiūrėjo ir sako: „Kodėl tu nori būti advokatė? Čia ne moterų profesija. Tu – jauna, graži, ištekėsi ir tavo karjera bus baigta.“ O aš tada pasižiūrėjau į jį ir pasakiau: „Gal taip darys daug moterų, tačiau aš planuoju dirbti pagal savo profesiją.“ Mane atvedęs profesorius įtikino rektorių priimti mane metams ir išbandyti, ko esu verta. Man net nereikėjo stojamųjų egzaminų laikyti.
Paskui profesorius pasakė: „Dabar tau reikia lėšų.“ Nuėjome kartu su juo į moterų priežiūros padalinį universitete. Ten man davė darbo. Galėjau gyventi bendrabutyje kartu su kitomis mergaitėmis, tačiau buvau atsakinga už jų priežiūrą. Kitaip sakant, dirbau kaip tų mergaičių mama.
Gal nieko nuostabaus – juk buvote vienas studijas baigusi, taigi, vyresnė.
Ne tiek jau ir daug. Aš juk pradėjau lankyti universitetą šešiolikos. Politikos mokslus pabaigiau per trejus metus. Taigi, tuomet man buvo tik devyniolika.
Prižiūrėdama kitas merginas, galėjau sumokėti už mokslą, įsigyti knygų ir dar likdavo pragyvenimui. Šiek tiek prisidėjo tėvai ir taip finansavo naujas studijas. Po metų rektorius nusprendė, kad galiu pasilikti. Tai man buvo didelė garbė, nes iš drauge su manimi pradėjusių studijuoti trijų šimtų studentų liko tik pusė. O universitetą baigė tik keturiasdešimt šeši.
Tuo metu Ilinojaus universitete dėstė patys geriausi pasaulio profesoriai, iš mūsų reikalavę ne tik atsiminti, ką jie sako, bet ir mąstyti kritiškai. Aukščiausio lygio Jeilio ir Harvardo universitetai atleisdavo savo profesorius, kai jiems sueidavo šešiasdešimt penkeri metai. Tai nebuvo išmintingas sprendimas, juk tokio amžiaus žmogus dar tikrai daug gali. Jie visi norėdavo dirbti. Tad mano universitetas juos ir samdė. Vėliau Harvardas ir Jeilis suprato, kad padarė klaidą, todėl dabar taip nebėra.
Studijų metais sutikote ir savo vyrą. Kaip susipažinote?
Kai jis sužinojo, kad esu lietuvė, šaukė man: „Ei, tu lietuvė“, – tuomet net mano vardo dar nežinojo. Susipažinom ir pradėjom draugauti. Buvo už mane vyresnis, prieš studijas ketverius metus tarnavo kariuomenėje, buvo išsiųstas į Korėją. Vėliau apskaičiavome, kad į Korėją jis vyko tais metais, kai aš atvykau į Ameriką.
Niekada nenustojau tikėti, kad Lietuva bus laisva. Daugelis mūsų manėme, kad vis tiek sugrįšim, kai Lietuva bus laisva. Kai mano vyras pasiūlė tuoktis, aš į jį pasižiūrėjau ir pasakiau: „Klausyk, ar tu grįši į Lietuvą kartu su manimi, kai jau galėsime?“ Jis susimąstė ir atsakė: „Taip, važiuosim abudu.“ Tai mums buvo svarbu.
Mūsų santykiai tikrai buvo Dievo dovana. Vyras buvo katalikas, kaip ir aš. Todėl supratom, kokią priesaiką Dievui duodam, sakydami, kad kartu gyvensim ir mylėsim vienas kitą iki mirties. Mes tikrai vienas kitą mylėjom, ir mūsų vaikai tą matė. Beje, ačiū Dievui, nei jo, nei mano šeimoje nėra buvę jokių skyrybų.
Kaip Jūsų vyro šeima atsidūrė Amerikoje?
Jo tėvai iš Lietuvos atvyko dar prieš 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimą. Ten jiems gimė sūnus Jonas – mano vyro brolis. Paskui, 1920-aisiais jie grįžo į Lietuvą. Mama tapo nėščia – laukėsi mano būsimo vyro sesers. Tačiau jie gyveno netoli Punsko, ir ten vyko karas su Lenkija. Mama sakė: „Negaliu čia vaikų auginti.“ Taigi, jie vėl grįžo į Ameriką. Mano vyras Bernardas gimė jau Amerikoje.
Tačiau jie buvo dideli Lietuvos patriotai. Vyro tėvas buvo įvairių lietuviškų organizacijų iždininkas. Net angliškai neišmoko, lietuviškai visąlaik kalbėjo. O savo mamą angliškai šiek tiek pramokė būsimasis mano vyras.
Įdomu, kad jų lietuvių kalba buvo labai senoviška. Juk keičiantis gyvenimui, keičiasi ir kalba. Mano vyras suprato, kad kalba senoviškai, todėl taip kalbėti šiek tiek gėdijosi.
Kaip Jums pavyko vaikus auginti lietuvybės dvasioje?
Auginom kaip lietuvius. Mano vyras labai daug jiems pasakodavo apie istoriją. Todėl mano vaikai istoriją geriau žino negu aš. Dalyvavom visose Amerikoje rengtose lietuvių šokių ir dainų šventėse. Tik gaila, kad buvome labai užimti ir neturėjome laiko su vaikais kalbėti lietuviškai.
Kitas dalykas – kai jie mokėsi gimnazijoje, aplink nebuvo lietuvių. Tik mano tėvai netoli gyveno, tad su jais lietuviškai pakalbėdavo. Tačiau vaikai juk nori su kitais vaikais draugauti… Lietuvių mokykla buvo Čikagoje, kelionė pirmyn ir atgal užtrukdavo keturias valandas. Mūsų vaikai daug bendravo su amerikiečiais. Todėl kalbėti lietuviškai geriau pramoko tik po Atgimimo nuvykę į Lietuvą.
Dirbote advokate, auginote tris vaikus ir dar spėjote užsiimti visuomenine veikla. Vienu metu netgi buvote Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė. Man tai atrodo sunkiai suvokiama. Kas suteikė jėgų?
Kiekvieną dieną pradėdavau ir baigdavau su malda. Būdavo, kad sakau: „Dieve, čia mano jėgų neužtenka. Tebūna čia tavo sprendimas. Aš tikrai niekaip negaliu padaryti visko, ką privalau.“ Ir reikalai patys susitvarkydavo. Pavyzdžiui, reikia vaiką paimti iš krepšinio treniruotės, o negaliu. Vyras taip pat išvažiavęs. Sakau: „Dieve, padėk.“ Staiga paskambina pažįstama ir sako: „Važiuoju savo sūnaus paimti, gal nori, kad ir taviškį parvežčiau?“ Ar būtų taip atsitikę be maldos, nežinau.
Buvau labai laiminga, kad vyras rėmė mano lietuvišką veiklą ir daug ką iš mūsų lėšų finansuodavo. Kartą vaikai papriekaištavo: „Mama, tu tiek daug laiko praleidi, važinėdama į Vašingtoną.“ Atsakiau: „Negi jūs norit, kad nustočiau tai daryti? Bet kas tuomet tai atliks?“
Už darbą vyskupijoje esate apdovanota net popiežiaus ordinu. Kaip įsitraukėt į bažnyčios veiklą?
Iš popiežiaus esu gavusi du medalius. Tačiau man medaliai nėra svarbūs. Svarbiausia, kad dėl žmonių visuomet yra ką gero padaryti. Na, o vyskupijoje apie trisdešimt metų dirbau su finansais.
Kartą mano parapijos kunigas pasakė: „Norėčiau, kad ateitum į mūsų vyskupijos finansų ir architektūros komisiją.“ Atsakiau, kad su šiais dalykais neturiu nieko bendro. Bet jam vis tiek atrodė, kad finansus tvarkyti mokėsiu. Taip mane ir įtraukė. Kadangi vyskupijai ėmė trūkti lėšų, mano užduotis buvo sukurti išlaikymui skirtą fondą. Reikia pažymėti, kad Amerikoje Bažnyčios nefinansuoja valstybė, ji išlaikoma pačių tikinčiųjų aukomis. Tačiau ten žymiai daugiau žmonių dalyvauja Bažnyčios veikloje nei Lietuvoje. Manau, kad dėl to kalti ne patys žmonės, bet bažnyčios ir kunigai, kurie nemoka pritraukti žmonių ir panaudoti jų talentų. Mano vyskupija teisiniais klausimais visada kreipdavosi į mus su vyru, ir mes mielai padėdavome be jokio atlygio.
Amerikoje žmonės labai įsitraukę į Bažnyčios gyvenimą. Amerikiečiai kunigai su žmonėmis taip pat kalba ne tik apie tai, kas Biblijoje parašyta. Jie viską susieja su kasdieniu gyvenimu. Pavyzdžiui, aiškina, kodėl išpažintis svarbu, klausdami, kaip dažnai žmonės maudosi. Sako, jei savo kūną prausiat ir drabužius keičiat, kodėl nenorite nuplauti ir savo sąžinės? Džiaugiuosi, kad ir Lietuvoje pamažu kunigų požiūris į tikinčiuosius keičiasi ir jų bendravimas tampa artimesnis.
Pamenu, kai mūsų vyskupijos Amerikoje kunigas Jeronimas su dviem kunigais aplankė mus Lietuvoje. Tada, prezidento V. Adamkaus buvau pakviesta į priėmimą prezidentūroje. Tie kunigai pasakė: „Mes irgi norim eiti.“ Mėginau jiems paaiškinti, kad Lietuvoje dvasininkai į tokius renginius neina. O jie sako: „Tai laikas jiems išmokti.“ Nuėjo kartu su manimi į prezidentūrą ir per tą vakarą su kiekvienu žmogumi spėjo pasisveikinti.
Vis dėlto didžiausias skirtumas tarp Bažnyčios Lietuvoje ir Amerikoje yra finansavimas. Amerikoje parapijos savo tikinčiųjų dažnai prašo, kad penkiolika procentų uždirbtų lėšų jie paaukotų bažnyčiai. Tai yra didelė suma – ypač jei žmogus daug uždirba.
Kai pradėjau kurti fondo struktūrą, turėjome apie pusketvirto tūkstančio dolerių. Po penkiolikos metų fonde buvo beveik septyniasdešimt milijonų dolerių. Vėliau daugelis vyskupijų mūsų fondą ėmė kaip pavyzdinį, kurdami panašius įstatus. Aš išties moku gerai sukurti struktūrą, kas ir yra būtina organizacijai. Jeigu nėra aišku, kaip valdomi finansai, kyla ginčų. O jei sutvarkai viską iš anksto, tuomet valdymas nėra sunkus. Aišku, ne visi pripratę prie tokio griežto organizavimo. Tačiau aš kitaip išvis nemoku dirbti.
Kaip tuo pačiu metu sugebėjote griežtai reikalauti laikytis taisyklių, tačiau daryti tai švelniai, be piktumo?
Tas ne visuomet lengva. Šeimoje vyras ir vaikai matė mane ramią. Jiems atrodė, kad su manim kovos nebus, nes man svarbiau palaikyti gerus santykius. Tačiau kai vaikai pamatė mane dirbančią teisme, sakė: „Čia – ne mūsų mama.“ Aš ten buvau kitoks asmuo. Namie būdavau palanki, o ten kovodavau.
Savo kovas privalai pasirinkti pats. Turi tvirtai žinoti, kokios yra tavo vertybės. Ir negaišti laiko, kovojant už tai, kas nėra svarbu. Mes dažnai kovojame dėl menkų buitinių smulkmenų – pavyzdžiui, dėl spalvų interjere. Kovojam, nes norime, kad viskas būtų pagal mūsų valią. Bet jeigu iš tikrųjų myli žmogų, turi suprasti, kas jam yra svarbu. Tada galima paaukoti savo principus dėl kito. Aišku, to galima išmokti tik su laiku.
Jei Jūsų vyras būtų nenorėjęs vykti į Lietuvą, būtumėte kovojusi ar paaukojusi šį norą dėl Jūsų meilės?
Niekad nežinai, kaip būtų buvę. Prieš klausdama jo, ar vyks su manimi į Lietuvą, galvojau: „Ką daryčiau, jei pasakys, kad nori susikurti gyvenimą Amerikoje ir čia pasilikti?“ Bet jam Lietuva buvo svarbi. Jis atsakė, kad mane myli ir grįš su manimi į Tėvynę. Ir tikrai – visą gyvenimą jis mane rėmė. Niekada nesakė: „Nevažiuok į Vašingtoną, neleisk mūsų lėšų.“ Jaučiau iš jo meilę ir supratimą.
Kada išsipildė Jūsų su vyru svajonė atvykti į Lietuvą?
1987-aisiais vyras į Lietuvą nuvyko vienas. Jį įleido, o aš negavau leidimo, nes buvau persona non grata – jau nuo studijų laikų vis protestavau, apie įvykius Lietuvoje rašiau įvairiems prezidentams.
Mano vyras turėjo vykti per Maskvą. Atskridęs į Vilnių, suprato, kad niekur kitur negali nuvažiuoti – jam buvo leidžiama tik per tam tikrą kilometrų atstumą nutolti nuo vietos, kur jis buvo apsistojęs. Grįždamas jis dar pasiliko keturias dienas Maskvoje. Jo tikslas buvo pasižiūrėti, kaip laikosi Sovietų Sąjunga. Universitete jis mokėsi rusiškai, nežinau, ar laisvai galėjo susikalbėti, bet suprato, ką kalba kiti.
Maskvoje jis ėjo į krautuves. Matė, kad languose visokie gražumai – batai, drabužiai. Tačiau visa tai nebuvo parduodama. Kad nusipirktų paprasčiausių maisto produktų, žmonės stovėjo eilėse. O kai produktai pasibaigdavo, eilės išsiskirstydavo. Restorane vyrui davė meniu, o kai jis panoro užsisakyti, paaiškėjo, kad labai mažai ko turi. Grįžęs jis prezidentui Džordžui H. Bušui parašė, kad Sovietų Sąjunga kris, nes taip ilgai neįmanoma išsilaikyti. Taip pat įspėjo, kad Amerika tam ruoštųsi.
Kartu su vyru į Lietuvą atskridom 1989-aisiais – per Baltijos kelią. Stovėjom kartu su visa tauta. Teta su dėde taip pat su mumis stovėjo. Visur buvo kareivių pilnos mašinos ir tankai visai šalia. Nežinia, kas galėjo nutikti. Tačiau žmonės stovėjo susikibę rankomis. Būti ir dalyvauti tame buvo stebuklinga. Tai tauta, kuri atgimsta… Nuo tos akimirkos aš pajutau, kad turiu prie to prisidėti ir padėti, kuo tik galiu.
Pagaliau man pravertė politikos mokslų bakalauras! (juokiasi) Tačiau daugiausiai man padėjo vyras, kuris buvo politikas ir priklausė respublikonų partijai. Jis padėjo prieiti prie prezidento ir aukštų užsienio ministerijos pareigūnų. Darėme viską, kad Amerika žinotų apie tai, kas tuomet vyko Lietuvoje.
Tai ir buvo ta kova, kurią Jūs pasirinkote… Juk teko paaukoti daug laiko.
Ne tik laiko, bet ir lėšų. Reikėjo dažnai skraidyti į Vašingtoną, į Lietuvą. Buvo metų, kai vien kelionėms išleidau trisdešimt tūkstančių dolerių.
Pirmoji svarbi kova buvo už Nepriklausomybės pripažinimą. Kartu su JAV lietuvių bendruomenės komitetu prašėme prezidento Džordžo H. Bušo padėti ir pripažinti Lietuvą. Tačiau gavome atsakymą, kad rusai turi atominę bombą ir dėl to visi veiksmai turi būti labai atsargūs. Amerika delsė… Tačiau už Baltijos kraštus atsakingas žmogus paprašė Islandijos, kad pripažintų Lietuvą. Reikėjo, kad kažkas iš tautų pripažintų mūsų laisvę, ir taip šis reikalas pajudėtų į priekį. Mažai kas iš lietuvių žino, kad Islandijos pripažinimo paprašė Amerika.
Kada pirmąsyk nuvykote į Lietuvą su vaikais? Koks dabar jų santykis su Lietuva?
1992-aisiais kartu su mumis į Lietuvą atvyko dukra Elenutė. Ji studijavo psichologiją ir pastebėjo, kad lietuviai nesišypso. Taip pat jai krito į akis, kad lietuviai tarsi nekreipia dėmesio į rusų kareivius – tuomet dar nebuvo išvesta sovietinė kariuomenė. Vėliau, jau sukūrusi šeimą, Elenutė atvyko į Lietuvą su trimis savo vaikais. Tada pusę metų mes kartu – aš, vyras, dukra ir trys anūkai – gyvenome Lietuvoje. Jos vaikai Lietuvoje lankė mokyklą ir išmoko kalbėti lietuviškai.
Sūnus Viktoras su žmona ir keturiais vaikais atvykdavo čia per kiekvieną Dainų ir šokių šventę. Jauniausioji dukra Suzana pirmąjį savo sūnų krikštijo Vilniaus arkikatedroje ir ten pat atnaujino savo vestuvių priesaiką. Ji taip pat baigė lituanistikos kursą Vilniaus universitete. Mano anūkas Juozas taip pat penkias vasaras Vilniaus universitete mokėsi lietuvių kalbos ir istorijos. Dabar jis svajoja gyventi Lietuvoje, tačiau Amerikoje dėsto universitete verslo psichologiją ir dar nori apsiginti savo disertaciją.
Nors grįžti į Lietuvą buvo Jūsų su vyru svajonė, tačiau po Atgimimo grįžti neskubėjote?
Su vyru visuomet tikėjome, kad grįšime gyventi į Lietuvą. Po Atgimimo dažnai grįždavau į Lietuvą konsultuoti Vyriausybės, todėl pradėjome ieškoti vietos, kur galėtume apsigyventi. 1997-aisiais Vilniuje įsigijome butą. Turėjome gauti daug leidimų pertvarkyti butą, kadangi jis buvo name, įtrauktame į kultūros paveldo saugomų pastatų sąrašą. Kai remontas buvo baigtas, ėmėme pamažu kraustytis.
Tačiau su vyru supratome, kad keltis į Lietuvą visam laikui dar yra per anksti. Dar buvo daug ką galima dėl Lietuvos nuveikti Amerikoje. Pavyzdžiui, dirbti tam, kad Amerikos valdžia ir žmonės paremtų Lietuvos norą stoti į NATO. Tokią paramą galėjo suorganizuoti tik Amerikos lietuviai. Tai vadinu savo antrąja labai svarbia kova dėl Lietuvos laisvės ir išlikimo.
Bet supraskit, ne aš viena tokia buvau. Per šimtą metų buvo daug Amerikos lietuvių, kurie pasiaukojo. Neseniai kartu su JAV lietuviais išleidome knygą „Lai gyvuoja laisva Lietuva!“ Iš šioje knygoje surinktų dokumentų aišku, kad jau šimtą metų Amerikos lietuviai dirbo Lietuvos naudai. O dar kiek yra žmonių, kurie buvo vyresnio amžiaus ir negalėjo prisidėti prie šios kovos aktyvia veikla, tačiau padėjo maldomis…
Man svarbu, kad į Amerikos lietuvius žiūrėtume kaip į lietuvius. Kai iš pradžių atvykdavau, jaučiau, kad žmonės mane laiko amerikiete. Tačiau aš pati visada jaučiausi esanti lietuvė, taip prisistatydavau ir amerikiečiams.
Kai su vyru pajutome, jog jau užtektinai atlikome, nusprendėme uždaryti savo advokatų kontorą Amerikoje. Tačiau vyras susirgo, ir jo liga vėl atidėjo persikėlimą. Mes norėjome grįžti kartu… Tačiau supratome, kad Lietuvoje jį bus sunkiau prižiūrėti, nes liga buvo sunki. Po vyro mirties 2016-aisiais žinojau, kad įvykdysiu mūsų sprendimą… 2017-aisiais sugrįžau į Lietuvą.
Kartu su manimi gyvena ir mano dėdienė. Dažnai ateina ir mano draugė, kuri padeda apsitvarkyti, nes man jau 82-eji ir turiu sveikatos bėdų. Visi trys vaikai buvo atskridę per Kalėdas. Be to, jie man beveik kasdien skambina per „Skype“. Dažnai bendraujame ir su anūkais – jų net devyni.
Kalbamės su jais ir apie asmeninius dalykus, ir apie tai, kas aktualu Lietuvoje.
Ko palinkėtumėte Lietuvai?
Laisvės. Nors fiziškai laisvi, morališkai lietuviai dar tebėra apriboti. Dar užtruks laiko, kol žmonės suvoks, kad visi esame lygūs. Lietuviai kol kas dar nesuvokia, kad gali reikalauti pagarbos, išsakyti savo pageidavimus ir siekti savo tikslų.
Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. I
Teksto publikaciją parėmė 
One Comment