„Kaip žanras peizažas išskirtinis tuo, kad jame nėra nei istorijos, nei pasakojimo, todėl čia svarbiausia yra įspūdis, emocija, kurią žiūrovui sužadina pats vaizdas. Tai daugiau intuityvus jausmas, kuris priverčia stabtelėti ir grožėtis prieš akis atsiveriančiu kraštovaizdžiu.“ – teigia vienas žymiausių mūsų dienų fotografų peizažistų, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografijos istorikas bei vertėjas Stanislovas Žvirgždas.
Šis pokalbis sukasi apie pasirinkimą fotografuoti išimtinai kraštovaizdį, gamtos fotografijos specifiką, išskirtinį matymą bei gamtos pajautą.
Stanislovą Žvirgždą kalbina Gediminas Kajėnas.
Kaip nutiko, kad ėmėtės būtent peizažo, o ne kokio kitokio žanro fotografijos?
Į profesionaliąją fotografiją atėjau 1972 m. ir, kaip daugelis tuometinių Lietuvos fotografų, dirbau reportažiniu metodu, tik retsykiais nufotografuodavau kokį peizažą. Tų metų rudenį Antanas Sutkus iš Maskvos parsivežė garsaus JAV fotografo-peizažisto Anselio Adamso fotografijų parodą, kuri turėjo būti eksponuota Vilniaus fotografijos galerijoje. Be to, norėta atspausdinti ir katalogą, tad parodą atvežė man į Kūrybines dirbtuves, kad padaryčiau reprodukcijas. Kažkam įskundus, paroda buvo skubiai grąžinta į Maskvą. Peizažinės Adamso fotografijos man paliko neišdildomą įspūdį, nuo tada ir pasukau į peizažisto kelią, kuriuo einu iki šiol.
Ar buvo iš ko mokėtės būtent peizažo fotografijos, meistrų, kuriais sekėte? Jei taip, kas jų darbuose įkvėpė, skatino suklusti ir pamėginti padaryti panašiai arba eiti dar toliau?
Suprantama, buvau gerai susipažinęs su peizažistų Jono Kalvelio, Audriaus Zavadskio, Romualdo Rakausko bei kitų darbais, tačiau jais niekada nesekiau ir nesistengiau pakartoti. Kartodamas kitus, visada būsi antras, o man norėjosi būti pirmeiviu. Ieškojau savojo kelio, kurį radau panoraminėje fotografijoje.
Ką reiškia būti peizažistu? Ar tai kažin koks išskirtinis gamtos matymas, pajautimas, o gal tiesiog – pomėgis būti pačioje gamtoje?
Profesionali meninė fotografija, nesvarbu kokio žanro – rimta viso gyvenimo kūryba, reiklumas, žinojimas, ko nori, ką gali kitiems pasakyti. Peizažo fotografija taip pat ne išimtis. Taip, saulės nepaprašysi, debesų nepatrauksi, oro neužsakysi… Peizažo fotografavimas tik iš dalies planuojamas procesas: kur nuvykti, kokį orą pasirinkti, kokį objektą užfiksuoti. Visa kita labai priklauso nuo atsitiktinumo, sėkmės, fotografo patirties. Fotografijoje receptų nėra ir negali būti, priešingu atveju, pasinaudojęs receptais, bet kas galėtų sukurti meninį vaizdą. Be to, fotografijoje nėra blogo oro, yra tik blogi fotografai.
Ar galima atskirti fotografo peizažisto matymą nuo žmogaus, mėgstančio būti gamtoje matymo?
Dažnai girdžiu sakant – peizažas lengviausias fotografijos žanras. Manau, kad peizažas yra toks pat nelengvas, kaip ir portretas, reportažas ar kuris kitas. Mano giliu įsitikinimu, peizažas – Sutvėrėjo palaimintas sielos būvis. Jeigu bet kuriame fotografijos žanre tik fiksuosime matomą vaizdą, o ne kursime atvaizdą, vargu ar turėsime gerą fotografiją. Mūsų dienų „fotomenininkų“ dauguma tenkinasi vaizdu, o aš siekiu atvaizdo.
Peizažinėje fotografijoje vaizdas nepaprastai glaudžiasi susijęs su laiku. Turiu galvoje metų laiką, paros laiką, akimirkos laiką. Fotografija – sustabdytų akimirkų menas, tad fotografo uždavinys – pajausti tikrąją akimirką ir ją sustabdyti, užfiksuoti. Ištęstas vaizdas – matymo būdas.
Menotyrininkai apie mano panoraminius peizažus rašė, kad aš su analitiko pastabumu ir kantrybe jau kelias dešimtis metų tyrinėja lietuvišką peizažą. Mano fotografijose civilizacijos mažai paliestas kraštovaizdis realus, drauge – kiek vaiduokliškas. Aiškus ir nostalgiškas ankstų rytą ar vidudienį, jis lyg miražas šmėkščioja migloje ir juodose sutemose. Siaura, koncentruota fotografijų erdvė kartu yra universali. Tai ir filosofiniai apmąstymai, ir vaikystės prisiminimai, nostalgija, ir miesto kaimynystėje keistai tarpstantis gamtos pasaulis.
Fotografuojant peizažą mane užburia gamtos didybė, rimtis ir tyla, viskas suvokiama be žodžių. Tik tą akimirką gimsta meno kūrinys – pradžioje tavo galvoje ir širdyje, o po to tie pojūčiai užfiksuojami fotojuostoje ar skaitmeninėje laikmenoje.
Kas yra gera, meninė peizažo fotografija? Kuo tai skiriasi, tarkime, nuo tiesiog gražios atvirutės?
Neprisimenu, kuris rašytojas yra pasakęs: „Tyla yra amžina, norint ją išgirsti, reikia įsiklausyti į gamtos tylą“. Suprantama, nelengva tai padaryti, bet dvasingi kūrėjai būdami gamtoje tą tylą suvokia, girdi ir gali ją atkurti savo darbuose. Tik meilė gamtai pagimdo tikėjimą, nes tai meilė Sutvėrėjui. O peizažo fotografavimas – malda Viešpaties šventovėje.
Peizažas, kaip ir bet kuris meno kūrinys turi būti paprastas, nes tame ir slypi genialumas, bet ne prastas. Niekada nepaleiskite vaiko, kuriuo jūs buvote, rankos. Tik tada suvoksite tylos prasmę, jos iškalbą.
Kaip Jums nutinka gera peizažo fotografija?
Janas Bulhakas knygoje „Šviesos estetika“ konstatuoja, kad fotografas menininkas privalo fotografuoti širdimi. Pritariu iškiliajam Vilniaus įvaizdintojui. Išties, reikia žinoti, ko nori, surasti išraiškingą formą ir sugebėti ją užfiksuoti fotografijoje. Peizažo fotografas tą akimirką turi susilieti su vaizdu, ištirpti jame.
Kalbant apie peizažo fotografijas, dažniausiai konstatuojama, kad būtinas kažkoks išraiškingas apšvietimas, kitaip nieko nesigaus. Neprieštarauju, gal retsykiais pasitaiko ir išraiškingas apšvietimas, ir fotografuojamas objektas būna daugiaplanis. Manau, kad gerą meninę fotografiją galima sukurti esant bet kokiam apšvietimui, tik reikia pasikliauti Bulhako išsakyta teze.
Ar turite mėgstamus savo kraštovaizdžius, kuriuos nuolatos fotografuojate?
Ilgus metus gyvenau Naujoje Vilnioje ir savaigaliais fotografuodavau apylinkes. Regis, daugiausia peizažų būsiu sukūręs prie Vilnios, kurios pakrantes išvaikščiojau nuo ištakų iki žiočių. Suprantama, turėjau ir mėgiamą vietą ties Darželių bei Viktariškių kaimais, kur Vilnia nedideliame plote suka vingį po vingio ir skirtingais metų laikais yra nepakartojama. Toje vietoje sukūriau daugiausia peizažinių fotografijų.
Kiek peizažo fotografijoje yra atsitiktinumo ir kiek meistrystės, išlaukimo, žinojimo?
Fotografinėje kūryboje atsitiktinumų nebūna. Mūsų dienomis banalybės fotografijoje yra nepaprastai daug. Bėda, kad peizažo, o ir kituose fotografijos žanruose, paprasčiausiai tik fiksuojama, o ne kuriama. Kūrybai pirmiausia reikia pajautos, gebėjimo užčiuopti tiek paties fotografo, tiek ir vaizdo nuotaiką. Jei to nėra, lieka tik banalus atvirukas be jokio noro ir pastangos pamatyti kažką daugiau.
Man ne kartą ir fotomenininkai, ir žiūrovai yra sakę, kad nufotografuoti peizažą yra paprasta. Atremdavau, kad tokia nuomonė yra klaidinga, nes meninėje fotografijoje nėra lengvų žanrų. Neužtenka vien būti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku, reikia sulaukti „lemiamo momento“ ir spėti laiku jį „pagauti“, visada reikia kažko daugiau – įgimto talento.
Prancūzų fotografijos pirmeivis Nadaras yra sakęs: „Fotografijos technika įsisavinama per savaitę, technologija – per kelias, o fotografinio matymo, jeigu jis mums nėra duotas Aukščiausiojo, neišmokstama per visą gyvenimą“.
Ką reiškia sukurti peizažo fotografiją – ne užfiksuoti, ne pamatyti, bet būtent sukurti?
Jau kūrybinio kelio pradžioje supratau, kad viskas taip paprasta – man nėra nieko gražesnio ir mielesnio už mūsų krašto vaizdus. Kažkada vertindamas mano fotografijas, Skirmantas Valiulis yra pasakęs, kad mano peizažas – tai poledynmečio Lietuva, kurioje nėra jokių civilizacijos ženklų. Tik retkarčiais kokia trobelė pasimato. Ir tai – kažkokia etnografinė, kaip buities muziejuje Rumšiškėse. Arba vienas kitas stulpas, kurio jau neįmanoma išvengti. Suprantama, aš specialiai darau, kad tų ženklų nebūtų. Man neįdomūs civilizacijos ženklai. Man įdomu parodyti, kaip galėtų atrodyti mūsų kraštovaizdis, jeigu nebūtų civilizacijos – laukinis, pirmapradis…
Todėl ir ieškau, kaip išvengti visų civilizacijos požymių – stulpų, automobilių, šiuolaikinių kotedžų Vilniaus kalvose ir kitko. Nors turiu ir tokių fotografijų, kur Vilnius tik iš labai toli šmėžuoja. Miestas yra, jis egzistuoja, kartais jį išryškinu, o kartais stengiuosi rūkais pridengti. Vilnius man yra pasakų ir legendų miestas, būtent toks, kokį kažkada dailininkai įsivaizdavo, ypač Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Lietuvoje peizažas man tampa sielos būviu.
Didžioji dalis Jūsų peizažų yra juodai balti. Tačiau dabar rodote ir spalvotus. Kodėl? Kas pasikeitė?
Kūrybinio kelio pradžioje padaryti spalvotą fotografiją buvo nemenkas iššūkis: nebuvo medžiagų, nebuvo technikos ir dar daugelio kitų dalykų. Tada tik vienas kitas fotografas imdavosi spalvotos fotografijos. Be to, visa meninės Lietuvos fotografijos mokykla, kurios atstovu ir aš esu, propagavo juodabaltę fotografiją. Dabar, atsiradus skaitmeninei technikai, situacija pasikeitė: vaizdą užfiksuoju spalvotą, o vėliau jį paverčiu juodai baltu. Tad kodėl nepabandžius palikti spalvą, kuri geroje peizažinėje fotografijoje suteikia natūralumo?
Kokią vietą mūsų XX a. antrosios pusės fotografijos istorijoje bei tradicijoje užima gamtos fotografija?
Prieškario Lietuvoje fotografai Vytautas Augustinas, Kazys Daugėla, Balys Buračas, Steponas Kolupaila, Petras Babickas ir daugelis kitų kūrė dvasingus, gražią Lietuvą vaizduojančius peizažus. Pokaryje peizažinę fotografiją nustelbė reportažinė. Tuo laikotarpiu peizažus kūrė tik vienas kitas. Be to, peizažinė fotografija buvo laikoma lengviausiu, neprestižiniu žanru. Mūsų dienomis padėtis nepasikeitė.
