Fotografo Tado Kazakevičiaus darbų ciklai – tai bandymas pagauti tai, ko nebelieka: tuštėjantis ir besikeičiantis Lietuvos kaimas, virsmą išgyvenantis Neringos kraštas, pasimirštančios tremtinių istorijos. Viena naujausių temų – šiuolaikinės modernizacijos nepaliestuose fabrikuose dirbančių žmonių portretai bei jų aplinkos ženklai. Fotografas tapo kinematografišką industrinės aplinkos paveikslą, kurio centre – iš nūdienos gyvenimo tartum išstumtas, pamirštas, nepastebimas, neretai sunkų fizinį darbą dirbantis žmogus ir jo istorija.
„Mano manymu, kiekvienas fotografas ieško praeities simbolių. Tai, kas pamažu išeina, nyksta, pradingsta, kelia sentimentalumą, o tuo pačiu ir tam tikrą įpareigojimą užfiksuoti, įamžinti paskutines dienas to, kas šiandien vis dar egzistuoja. Mane asmeniškai jaudina praeitis, jos reliktai šiandienoje ir tai gal jau galima pavadinti mano paties fotografiniu braižu, stiliumi, vyraujančia tematika. Taip, esu išeinančių dalykų metraštininkas. Fotografuoju taip, lyg mano kadras archyve būtų pragulėjęs dvidešimt ar trisdešimt metų. Fotoaparatas tarnauja man lyg laiko mašina į praeitį. Kartu jis tampa ir priemone užmegzti santykį su šiandien į akis krintančiais žmonėmis, objektais, lokacijomis.“ – sako T. Kazakevičius.
Fotografą Tadą Kazakevičių kalbino Gediminas Kajėnas.
Prie industrinėje aplinkoje dirbančio žmogaus temos priėjau gan atsitiktinai: turėjau užsakymą nufotografuoti Lietuvos kasdienybę ir vienas iš objektų buvo tekstilės fabrikas. Tik atėjęs čia ir pamatęs vieną darbuotoją, staiga suvokiau, kad štai turiu naują temą ir į šią gamyklą būtinai turėsiu sugrįžti artimiausiu metu… Taip pats sau atradau aukso gyslą. Iki šiol aplankiau devynis fabrikus, kurie iš vidaus yra tokie, kokie buvo ir prieš penkis ar net daugiau dešimtmečių. Ir tai toli gražu dar nėra visos vietos, kuriose norėčiau rasti savo serijos herojus. Metus dirbu su šia tema, bet tai dar toli gražu ne pabaiga.
Su šia tema nutiko tas pats, kas buvo ir su kaimo fotografijos ciklu „Tai, ko nebebus“. Aš tiek kartų pravažiuodavau pro vieną ar kitą gamyklą arba siaurą keliuką, vedantį į unikalų kaimą, tačiau niekada nebuvau juo pasukęs, nebandžiau pamatyti to iš vidaus. Ir kai čia atsidūriau, staiga suvokiau, kad patekau į laiko kapsulę, kurioje yra gausybė pamažu išeinančių veidų, vaizdų, detalių, siužetų, istorijų. Kol nepamatai to savo akimis, susidaro įspūdis, kad to net nėra, kaimo gyvenimą ar gamyklų darbininkus mes esame ištrynę iš šio laiko. Kiekvienas gyvename savo socialiniame burbule ir fabrikus pravažiuojame lygiai taip pat, kaip ir žvyrkelius į kaimus ir vienkiemius. Tačiau reikia labai nedaug – išsukti iš savo įprasto, didžiojo plento, į mažą keliuką, kad pamatytum tai, kas yra mirę tavo vaizduotėje, tačiau vis dar gyva tikrovėje.
Nors šiandien gyvename ketvirtajame pramonės revoliucijos etape, kur naujosios technologijos, virtualybė bei robotai keičia žmogaus darbą, tačiau šiame cikle atsigręžiu į tai, ką mes iš XX amžiaus patirties suprantame kaip pramonę, kai žmonės masiškai kėlėsi iš kaimų į miestus ir dirbo sunkius, gamybinius darbus fabrikuose. Ir nors ši tema jau seniai pasaulyje, o ir pas mus Lietuvoje yra išfotografuota, tačiau aš siekiu į ją ne naujai pažvelgti, o priminti tai, kas dar realiai egzistuoja. Lygiai kaip savu laiku Lietuvos kaimą amžininkams priminė Balys Buračas, Vaclovas Augustinas, Antanas Sutkus, Arūnas Baltėnas, lygiai taip pat ir aš, tęsdamas humanistinės fotografijos tradiciją, pasakoju istorijas iš savojo laiko Lietuvos kaimo, o dabar, štai, ir fabrikų. Tačiau paradoksas yra tame, kad iš esmės apie tą patį pasakojant panašiu būdu, tačiau skirtingais laikais, yra perduodama skirtinga žinia. O gal kiekvienas savo autentiška vizualine kalba atskleidžia ir kitas tiesas?
Žmogaus ir įrengimų dydžių proporcijos, industrijos daiktiškumas – ugnis, garai, metalas, betonas, gamybinių erdvių spalvingumas ir šviesa – visa tai tartum savaime šią temą vizualiai prisodrina ir padaro labai talpią. Daiktiškumas, visas vizualinis komplektas spinduliuoja tiesiog neįtikėtinai galingą energiją, nesuvokiamus garsus ir karštį. Tai regint mane kaskart ištinka euforija… Didysis mano kaip fotografo darbas – sujungti architektūrinį ir faktūrinį industrijos daiktiškumą su gyvo, čia dirbančio žmogaus patirtimi, išskirtiniu jo paties tipažu. Tačiau šalia išskirtinio kompiuterizacijos nepaleistų fabrikų vizualumo, dar svarbesnis yra socialinis aspektas. Būtent žmonės įgyveno šias vietas, dirbdami čia po kelis dešimtmečius ir suformavę specifines grupes, bendruomenes, gal net subkultūras. Šiose gamybinėse, iš pirmo žvilgsnio, rodos, šaltose, nejaukiose patalpose, galima atrasti labai kasdieniškų žmogaus gyvenimo ženklų.
Ne taip seniai mūsų istorijoje būta etapo, kai fizinį darbą dirbantis žmogus buvo heroizuojamas ir visaip kaip šlovinamas pagyrimais, pirmūnų vardais, aukštinimas garbės lentose ir pan. Anuomet tai daryta propagandiniais tikslais. Tačiau šiandien viskas yra kardinaliai pasikeitę. Todėl labai pasigendu elementaraus dėmesio sunkiai dirbančiam žmogui. Ši odė – tai mano pagarba ir dėkingumas darbo žmogui, kurio aš nebijau heroizuoti. Į šias fotografijas žvelgiu ne kaip į reportažą, bet labiau kaip į tapybos darbus. Toks principas tartum ištraukia žmogų iš konkretaus, kasdienio jo darbo suteikdamas jam belaikiškumo, simboliškumo, kinematografiškumo elementų.
Kokį grožį, kokią estetiką galima rasti gamybinėse patalpose, kur žmonės dirba sunkų fizinį darbą? Patį tikriausią. Šiandien grožiui mes esame suteikią labai konkrečią reikšmę: gražu yra tai, kas švaru, sterilu, tvarkinga, nauja, jauna… Tačiau tame nėra charakteringumo, o būtent tai grožį ir paverčia – gal kartais ir subjektyviu, bet – grožiu. Atsilupusios sienos, nutrupėję dažai, suadyti arba ištepti drabužiai – tai charakteringa, todėl beprotiškai gražu.
