Šv. Jono kongregacijos brolis t. Elijas Leyds, būdamas Lukiškių kalėjimo kapelionu, 2000–2001 m., įkalintiesiems rašė tekstus-mąstymus. 15-oje laiškų keliami dvasinio bei kasdienio gyvenimo klausimai, atsakymų ieškant Šventajame Rašte – ypač Apreiškime šv. Jonui (Apokalipsėje). Taip ir neišleisti atskira knyga, „Laiškai įpykusiam Adomui“ yra nepraradę aktualumo ir šiandien. Šie laiškai skelbti žurnale „Kelionė“. Šį kartą siūlome trečiąjį laišką.
Brangus Adomai,
Kas yra „siela“?
Tikiuosi, jog po truputį jau pradedi suprasti, kas yra toji dvejopa gyvastis mumyse. Tačiau tai liks gryna teorija, jeigu pats jos neatskleisi. Aš visa tai rašau ne tam, kad tau įpirščiau dar vieną naują ideologiją. Rašau, nes noriu būti realistas ir kartu su tavimi ieškoti tiesos. Kadangi tave gerbiu, stengiuosi, kad mes drauge pažintume tiesą tokią, kokia ji yra. Štai kodėl metu tau iššūkį atskirti tas dvi mumyse esančias gyvastis tam, kad dvasia vis labiau iškiltų ir virš tavojo turgaus, užimdama jai deramą vietą.
Kadangi kalbėjau apie dvasią, negaliu nepaminėti ir sielos, nes dažnai manęs klausia, koks tarp jų skirtumas. Matydami, koks prieštaringas yra mūsų vidaus turgus, galime įsivaizduoti, jog mumyse gyvena daug vienas kitam priešiškų gyvūnų. Žmonės kartais elgiasi kaip vilkai, tačiau gali būti romūs lyg ėriukai. Kartais jie panašūs į kates, kartais slepiasi kaip pelės. Kartais tai, kas vyksta mūsų vidaus turguje, prieštarauja dvasiai, nes kūnas ne visada jos klauso. Mūsų sąmonė taip pat varžosi su aistromis, kam atiteks pirmoji vieta arba kas turės paskutiniojo žodžio teisę. Įvairiais būdais nedarna kyla tarp mūsų turgaus ir dvasios. Tai nereiškia, kad mumyse yra du individai. Nepaisant skilimo tarp turgaus ir dvasios, kiekvienas mūsų esame vienas žmogus, vienas individas, vienas asmuo. Taip yra dėl to, kad kiekvienas turime tiktai vieną sielą, kuri yra slapta mūsų gyvybės priežastis. Būtent siela yra ištaka to, kas mes esame, ji vienintelė suteikia prasmę tam, ką veikiame. Mes gyvename dėl mumyse esančios sielos ir norime gyventi bei būti laimingi taip pat dėl to, kad turime sielą.
Taigi dvasia yra toji ypatinga šviesa turguje, kuriame klostosi mūsų gyvenimo istorija, per kurį mes suvokiame šį pasaulį ir į jį reaguojame, o siela yra vienintelė tiek turgaus, tiek dvasios buvimo mumyse priežastis. Galime sakyti, kad mūsų gyvenimas – tai sielos gyvenimas. Mes įgyjame maisto, įspūdžių, patirties, dorybių ir pažinimo, iš sielos kyla visi mūsų įgijimo veiksmai. Tai, ką pažįstame, suvokiame, valgome, geriame ar dar kaip nors kitaip įsisaviname, visų pirma priklauso mūsų sielai. Ji visa sutvarko, suvienija ir suteikia galutinę prasmę. Gyvybė mumyse yra dėl sielos ir sielai, kuri pasireiškia per daugybę gyvybinių operacijų: per virškinimą, pojūčius, augant kūnui, judant mūsų raumenims. Siela yra visa ko pradas ir tikslas. Ir tarp daugelio gyvybinių įgijimo „operacijų“ tauriausia yra dvasios operacija, nes dvasia yra atvira Dievui, ji sutverta, kad Dievą pažintų ir Jį mylėtų.
Siela ir meilė
Adomai, tu save myli dėl to, kad turi sielą. Mes abu turime teisę mylėti save, nes siela, yra ir mūsų dvasios siela. O dvasinis gyvenimas jau turi dieviško gyvenimo kibirkštį. Mūsų dvasia smalsiai ieško tiesos, pasišviesdama savuoju žibintu. Šio žibinto šviesa – tai amžinosios Dievo šviesos žiežirba, nors aiškiai paties Dievo dvasia dar neregi. Dėl to Jis ir nori, kad keliaudami pas Jį mes pamiltume patys save. Niekas, absoliučiai niekas, nebeįstengs tos kibirkšties užgesinti – nei neapykanta, nei mirtis neturi jai galios. Štai kas mane be galo džiugina! Įsidėk į galvą nenuginčijamą tiesą, kad turi mylėti save.
Adomai, nemanyk, kad meilė sau yra egoizmas! Ji gali juo tapti, bet nebūtinai. Suvokęs, kad turi sielą, suprasi, kad mylėdamas save priimi iššūkį mylėti ir kitus. O neišvengiamai myli save, nes iš prigimties turi sielą. Tad kitaip būti negali. Jeigu neturėtum sielos, būtum ne žmogus, o arklys, šuo ar galbūt bananas. Bet kadangi ją turi, nebesi aistrų sala be šeimininko. Savo aistrų turguje tu myli save, o kartu ir ieškai draugų, kurių trokšta tavo siela. Noras turėti draugų mums yra įgimtas. Tačiau tai nėra vien menkas instinktas turėti šiaip sau draugelių, tai yra noras įsigyti draugų, kuriems galėtume atiduoti viską. Mes ieškome draugų, dėl kurių būtų verta paaukoti savo gyvenimą. Kai imame gyventi dėl to žmogaus, kurį mylime, mūsų turgus ir dvasia susitelkia kaip niekada iki šiol. Kai mylime, tampame budrūs. Patikėk, Adomai, tavoji draugystė niekada neprieštaraus meilei sau, nes būtent mylėdama save siela tampa meilės draugams šaltiniu!
Žmogaus meilė yra vienintelė šiame pasaulyje galinti tapti tikra meile. O tikra meilė – tai dvasinė meilė, draugystė. Gyvūnų meilinimasis tik labai miglotai tegali panėšėti į tarp žmonių užsimezgančią meilę ir draugystę, nes mes turime dvasinę sielą. Kitą žmogų galime mylėti ne vien tik dėl to, kad jis padeda įveikti bendrą priešą, ne dėl naudos ir malonumo, kurį jis mums teikia. Mes sugebame draugą pasirinkti ir mylėti jį dėl jo paties. Tai ir yra tikroji draugystė. Priešingai nei gyvūnai, esame laisvi, tačiau iš tiesų laisvi būsime tik tada, kai pranoksime bet kokį savo egoizmą. Tai padaryti pajėgiame, kadangi turime dvasinę sielą.
Didžiausias iššūkis mūsų gyvenime – patirti tikrąją meilę ir mylėti ištikimai. Jeigu mes trokštame Dievo ir leidžiame Jam tapti mūsų meilės versme, tada pajėgsime visiškai ir iki galo atsiduoti tiems, kurie mus myli. Kai mūsų dvasia savo žemiškoje kelionėje patiria visą gyvasties turgų apimančią tikrąją draugystę, mes sugebame atsiduoti iki galo. Jeigu žmogaus dvasia pripažįsta, jog gyvybės ir meilės šaltinis yra Dievas, atiduoti save gali reikšti tik viena: paaukoti savo gyvenimą žemėje. Kalbėdamas apie visišką atsidavimą turiu galvoje ne kruviną auką, o mūsų pačių atsidavimą su visais mūsų instinktais, jausmais ir aistromis, sujungtomis į vieną meilės dovaną.
Žinau, kad tai skamba labai idealistiškai, nes kasdienis gyvenimas labai greitai mus priverčia manyti, kad tikros meilės ir ištikimos draugystės iš viso nėra arba bent jau mes negalime jos tikėtis. Kadangi laimė skirta kitiems, šis pasaulis apskritai tampa ašarų pakalne. Vis dėlto, Adomai, aš tau pažadu: jeigu sugebėsi suvokti, kad esi pašauktas siekti meilės ir savo vienintelei ir nepakartojamai meilei atsiduoti visiškai ir iki galo, niekada neliksi senberniu. Senberniai ir senmergės neišdrįsta atsiduoti, nes iš tiesų nemyli nei savęs, nei kitų. Aš jau minėjau, kad meilė sau nėra egoizmas, kad ji neprieštarauja tam, kad tu mylėtum kitus. Mylintis save žmogus jaučiasi esąs pakankamai geras ir vertas draugo meilės, dėl to įstengia jam atsiduoti. Jis laiko save puikia dovana ir linki, kad tas mylimas žmogus ją gautų kaip meilės ir draugystės ženklą. Iš tiesų mylintis žmogus nori aukotis tik dėl to, ko jis mano esąs vertas ir kas yra verta jo. Aukodamiesi bei rizikuodami mes parodome, ką laikome vertu savo aukos. Taip įrodome, kad mylime save ir kitus.
Ir priešingai, – jei kuris nors žmogus nekenčia aplinkinių, galime drąsiai tvirtinti, kad jis nekenčia ir pats savęs. Neapykanta ir agresija yra ženklai, rodantys neapykantą sau. Jeigu neapykanta sau yra sumišusi su baime, prie to prisidės ir žiaurumas – gėdingas bailumo įrodymas. Mylinčiam save žmogui žiaurumo nereikia. Kai myli, esi drąsus, nes drąsa remiasi savigarba.
Atsivertimas: du draugai tiesia ranką per prarają
Pakalbėję apie sielą, grįžkime prie klausimo, ar atsivertimas į Jėzaus Kristaus tikėjimą yra silpnumo ar pasyvumo ženklas. Pabandykime prisiminti, ką aiškinau apie sielą, mūsų gyvasties turgų bei dvasią. Rašiau, kad dvasia – tai pati stipriausia mūsų gyvastis, labai skirtinga nuo visko, kas yra mumyse. Tačiau pirmiausiai visada prisimink, kad atsivertimas yra asmeninė Dievo dovana tau. Vien tik per Dievo teikiamą malonę, kurią siela gauna dovanai, žmogus pamilsta jam apsireiškiantį Dievą. Tarp Dievo ir žmogaus yra neišmatuojama praraja. Dievas pats turi pirmas ateiti pas mus, ir per Jo malonę mes galime tą atėjimą atpažinti ir eiti Jo pasitikti. Malonė – tai tam tikras veiksmas, tai mus pasiekianti Dievo visagalybės tėviška šviesa. Žvelgdamas į mus Dievas mūsų sielas traukia prie savęs ir dėl didžio savo gailestingumo leidžia mums Jį traukti.
Dievo malonė mus gelbsti pirmiausia ne nuo kūno, o nuo dvasios mirties. Dvasinė mirtis mus ištinka tada, kai atmetame tiesą ir šviesą. Tada siela praranda ramybę, nes žmogus galutinai įkalina save mele ir neapykantoje. Dievo malonė mums suteikia naują laimę, nes tampame lyg nauji kūriniai. Per malonę pasiekiame išrinktųjų laimę matyti Dievą tokį, koks Jis yra, ir tapti panašūs į Jį. Mums tai yra pažadėta, ir šis pažadas tampa lyg pirmuoju mūsų prisikėlimu, kuris yra stipresnis ir už kūno mirtį, nes suteikia prasmę visam mūsų gyvenimui ir net kūno mirčiai, kad ir kokia absurdiška ji atrodytų. Per malonę kūno mirtis gali tapti auka Dievo šlovei, garbingu pasirengimu prisikelti. Kadangi malonė mus daro naujais kūriniais, tampame naująja kūrinija, perėjusia iš nebūties į naują, galutinę Dievo būtį.
Malonė mumyse pažadina naują meilę, iš kurios žmogus ir atpažįsta jam apsireiškiantį Dievą, nors Jis dar nepasirodo atvirai, nes gerbia mūsų dvasią ir nenori versti Juo tikėti. Savo apsireiškimui Dievas pasirenka ypatingus būdus ir vietas. Ir toliau slėpdamasis, per kai kuriuos Jo buvimą liudijančius ženklus Jis padeda suprasti, ką nori mums pasakyti. Tikėti Dievą – tai tikėti ne vien tuo, kad Jis yra, o tuo, kad Jis yra mums artimas, kad Jis yra su mumis. Dar daugiau: tikėti Dievą – tai tikėti, kad Jis nori mums kažką pasakyti apie save. Tikėti – tai įsisąmoninti, jog Jis kantriai laukia mūsų atsakymo, kad galėtų kažką pasakyti apie mus pačius. Viltis – tai pasitikėjimas, kad Jis prielankiai ir džiaugsmingai priima mūsų atsakymą ir mūsų atsidavimą, nepaisant akis badančio mūsų netobulumo. Kai Dievas rodo savo buvimo ženklus ar net kai laukdamas mūsų atsakymo tyli, net tuomet, kai atrodo, jog dėl nesuprantamų priežasčių Jo iš viso nebėra, iš tiesų Dievas ir toliau mus paslapčia myli, ir vien iš Jo meilės galime atpažinti Jį esant.
Per Kristų Dievas prabilo žmonių kalba, o Jo Šventoji Dvasia graikiškai ir hebrajiškai kalbėjusius žmones įkvėpė parašyti knygą, kuri vadinasi Biblija. Bet tik dėl malonės mes galime tikėti ir pamilti Dievo Žodį, pažinti mums kalbantį Dievą, o mūsų dvasia gali apmąstyti Jo apreikštuosius žodžius. Be to, kunigui tarpininkaujant gaudami sakramentus, irgi tik dėl malonės mes galime tikėti Jėzų, veikiantį per kunigą, ir Jį mylėti, nepaisant paties kunigo netobulumo. Per sakramentus galime atpažinti ir pamilti Jėzų labiau negu juos teikiantis kunigas Jį myli. Niekad to neužmiršk! Savo meilės ugnimi Šventoji Dvasia sielą traukia Dievop, ir mūsų dvasia atsigręžia į sakramentus bei kitas dovanas, kurias Dievas jai teikia. Ji stengsis geriau suvokti, ką Dievas per visas šias dovanas nori jai pasakyti.
Adomai, labai svarbu suvokti, kad nei matematika, nei logika, nei joks kitas mokslas, nei bažnyčiose susibūrusių grėsmingų bobučių pulkai negali žmogaus dvasiai įrodyti, kad Jėzus Kristus yra Dievas. Tikėjimo tavo dvasiai neįmanoma primesti nei pasiremiant kokiu nors mokslu, nei ją įbauginus. Niekas negali tau įrodyti, kad tai, kuo tiki krikščionis, yra tiesa. Ir pats Dievas to nenori įrodyti! Jis gali parodyti tave budinančių ir drąsinančių ženklų, tačiau niekada nepateiks įrodymų, verčiančių Juo patikėti, nes Dievas gerbia tavo laisvę. Jis be galo myli tave jau dėl to, kad pats tave sukūrė. Viena vertus, Jis gerbia tavo dvasią taip, lyg ji būtų nekalta mergelė, kurios meilę nori pažadinti ir vaisių sulaukti, jos neprievartaudamas ir net nepaliesdamas. Tad Dievo tiesą pažinusi žmogaus dvasia tampa tarytum nėščia mergelė. Antra vertus, iš tavo dvasios Dievas laukia ženklų, rodančių, kad ji besąlygiškai, pašėlusiai trokšta Jį regėti Veidas į veidą. Iš tavęs, Adomai, Dievas irgi laukia gestų, žodžių ir net šūksnių, liudijančių, jog tavo dvasia kaip pranašas skelbia svarbią žinią, kad netrukus ateis Viešpats. Kadangi žmogaus dvasiai kartą ir visiems laikams Dievas davė neužgesinamą vidinę šviesą, ji visada būdrauja, nepaisant ją supančio turgaus. Dvasia yra kaip uolus ir įkarščio kupinas pranašas dykumoje, kaip nesutramdomas ir teisingumo reikalaujantis maištininkas, kaip sulaukėjęs vienuolis, paaukojęs viską ir egzistuojąs vien tam, kad išsaugotų tiesą, kurią ir myli žmogaus dvasia.
Dievas gerbia tavo dvasią ir kaip pranašą, ir kaip mergelę. Jis nenori jos liesti, kad tikrąją tiesą kaip grynuolį dvasia suvoktų turinti pati savyje. Iš karto po sukūrimo, visos tiesos dvasia savyje neturi, kadangi Dievas nori pažadinti jos pranašišką uolumą. Jis nori, kad dvasia stengtųsi matyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tiesų, ir perprasti, kas slypi anapus jos išorės. Dievas tol šios paslapties neatskleis, kol tu netrokši gauti atsakymo. Jis tau neatsiduos tol, kol tu besąlygiškai nenorėsi sužinoti tiesos. Kai tavo dvasia nuolat ilgisi tiesos kaip nuotaka savojo sužadėtinio, kaip pranašas, skelbiąs ir laukiąs tikrojo karaliaus išvaduotojo, Dievas į tave žiūri labai rimtai ir nori, kad už savo dvasinį gyvenimą būtum atsakingas tu pats.
Dievas, kuris pats yra tiesa, trokšta tavo dvasiai atsiduoti kaip jaunikis, tačiau išsaugodamas jos tyrumą, kylantį iš tyrumo tiesos, kurią dvasia pati savyje turi. Antra vertus, Dievas nenori dvasiai siūlyti to, už ką ji pati nekovoja. Jis gerbia jos savarankiškumą, gyvybingumą, uolumą ir net tokį gražų jos pyktį. Dievas yra kiekvienos budrios ir besistengiančios neprarasti ryšio su tikrove dvasios draugas. Dvasia tampa Dievo drauge, ieškodama tiesos ir už ją kovodama, todėl savo pergalės džiaugsmu ji dalijasi su Dievu.
Savo tiesą tavo dvasiai Dievas atskleidžia palaipsniui, laikui bėgant, kad tavo gyvenimas taptų draugystės su Dievu istorija. Tavo sielai Dievas duoda malonę Jį mylėti ir atpažinti būtent tada, kai Jis tau apsireiškia, kad galėtum atidžiai Jo klausytis. Išklausiusi ir apmąsčiusi tai, ką Dievas norėjo jai pasakyti, tavo dvasia galės pagriebti amžinosios tiesos kibirkštėlę. Kiekviena dieviškosios tiesos kibirkštėlė uždega ir kursto tavyje Dievo meilę. Pats būdamas amžinoji dvasia Dievas nepaprastai myli tavo dvasią, todėl nenori iš karto jos apakinti savo galinga šviesa, o tau nuolat siunčia jos kibirkštis. Jos džiugina kiekvieną uolią ir ieškančią dvasią, nepažeisdamos atviros dvasios tyrumo. Šitaip meilė gali po truputį augti tol, kol mes gyvename šioje žemėje. Kiekvieno žmogaus dvasios gyvenimas, kad ir koks trumpas būtų, yra dieviškai nepakartojamas.
Adomai, galbūt dabar tu supranti, kad niekas niekada neturi teisės kaltinti savęs, jei negali tikėti, arba kito žmogaus, jei šis netiki. Jeigu žmogus nepajėgia tikėti – tai ne nuodėmė. Tai natūralu, normalu, žmogiška. Kaip tik geras ženklas, jeigu mes nepatikime pernelyg greitai, nes niekas negali įtikėti vien savo jėgomis, savo protu. Nuo Dievo mus atskiria praraja, Jis be galo mus pranoksta. Tik dėl Dievo iniciatyvos galime ją pereiti; tai Jis turi mums ištiesti ranką. Jeigu tikime, vadinasi, esame gavę Dievo dovaną, ir nereikia dėl to išpuikti. Tas, kuris puikuojasi savo tikėjimu, atrodo kaip apipešiotas gaidys, besipučiantis lyg būtų povas. Tai kvaila ir labai juokinga. Pirmiausia tikėjimas mus turi daryti nuolankius ir sužadinti mumyse troškimą būti viena su Dievu. Taip pat jis privalo mumyse pažadinti norą kovoti už tiesos pergalę. Kovodami būname šiek tiek įpykę, tačiau šį pyktį visada lydi didis nuolankumas.
Jei savo tikėjimą norime atskleisti kitiems arba drąsiai už jį kovoti, turime pasitarti su žmogumi, turinčiu iš Dievo gautą autoritetą. Tikėjimas mus daro nuolankius, taigi ir klusnius. Tačiau nepamiršk, kad tikėti tu pradėjai ne iš klusnumo. Pradžioje nebuvo nei kokios nors veiklos, nei visiško pasyvumo, nes tikėjimas prasideda iš slaptos dieviškos meilės. Šia meile mes mylime Dievą ir savo artimuosius, ir Dievas myli pats save mumyse. Ši meilė stiprina, šildo ir atveria mūsų širdis, kad mes pasitikėtume tuo, ką Dievas nori apreikšti mūsų dvasiai.
Mus mylintis ir gelbstintis Dievas pirmiausiai suteikia malonę sielai, tuo pat metu gerbdamas mūsų tiesos trokštančią dvasią, kuri su šventu uolumu stengiasi išsaugoti sąlytį su tikrove. Malonė mus daro naujais kūriniais, nes iš naujo atgimdo mus dieviškajam gyvenimui. Dievas ir toliau nepaliauja mums teikęs malonę po malonės, kad vis stipriau mylėtume, kad vis labiau Jam atsiduotume, trumpai tariant, kad taptume šventi.
Bet teikdamas malones palaipsniui Dievas labai rizikuoja, nes žmogus gali atsisakyti mylėti ir gali valingai atstumti naują malonės dovaną, kuri teikiama tam, kad praplėstų jo širdį. Žmogus gali patyliukais arba demonstratyviai atmesti Dievo kvietimą. Mūsų tikėjimas auga ir bręsta tiktai tada, kai bendradarbiaujame su Dievu. Dievas prabyla mūsų dvasiai, leisdamas mums laisvai atsiliepti ir pradėti bendradarbiauti arba šį Jo pasiūlymą atmesti. Jeigu jį atmetame, tai taps kliūtimi, trukdančia Dievui mums kalbėti. Tačiau, net ir bendradarbiaudami su Dievu, nieko negalime nuveikti be Jo malonės. Todėl, manau, supranti, kokia kvailystė atmesti tai, ką Dievas teikia mums dovanai!… Jeigu vis dėlto taip pasielgiame, tampame pasyvesni nei tada, kai Dievo malonę priimame. Jeigu savo laisvę panaudojame tam, kad atmestume Dievo meilę ir atsisakytume su Juo bendradarbiauti, atmetame ir galimybę nuveikti tai, ko be Dievo bet kuriuo atveju padaryti negalėtume. Mes atsisakome dieviškojo didvyriškumo, pasirinkdami moliusko dalią. Adomai, žinok, kad atmetę meilę ir tiesą, mes silpstame. Agresyvios neapykantos ir melo spektaklis neilgai trunka. Užkietėjęs nusidėjėlis paprastai yra vienišas ir bejėgis. Atmesti Dievo ir brolių pagalbą, kad liktum vienišas, kad neįstengtum nuveikti to, kas ne vienišiaus jėgoms, – juk tai visiškas absurdas! Kitaip sakant, kai žmogus atmeta Dievą, jis nežino, ko iš tiesų atsisako. Malonė atmetama lygiai taip pat laisvai ir be jokios aiškios priežasties, kaip ji ir gaunama.
Tikėjimas yra įstabus Dievo ir žmogaus bendradarbiavimas, dviejų stiprių asmenybių susitikimas. Tai ne Dievo-diktatoriaus ir žmogaus-vergo susitikimas. Tai ne labai stiprios ir visiškai silpnos būtybės susitikimas ar susitikimas to, kuris žino viską, ir to, kuris nežino nieko. Kai Dievas veikia mumyse, susiduria dvi galios: Dievo, kuris yra tiesa bei visagalybė, ir besaikio tiesos troškimo kupina, veikti norinti žmogaus dvasia. Bet kadangi žmogus – ne Dievas, o Jo kūrinys, iš Dievo jam reikia to, kas jį darytų nauju Jo kūriniu. Būtent – Dievo malonės. Dievas ją teikia sielai tėviškai – labai tvirtai, bet švelniai. Kai siela gauna malonę, visagalis Tėvas pažvelgia į mus taip, kaip Jis žvelgia į savo sūnų Jėzų Kristų, kurį be galo myli ir visiškai Jam atsiduoda. Taip mes irgi tampame Jo mylimais sūnumis, galinčiais perduoti gautą tiesą. Tik gavę malonę įstengiame atsiduoti ir patys tapti Dievo dovana kitiems.
Dievo visagalybės įrodymai
Reikia pabrėžti, kad vien mūsų sukurtoji dvasia yra stebinantis ir nuostabus Dievo visagalybės įrodymas, kur toji dvasia bebūtų – žemėje, danguje ar pragare. Dievas sugeba sukurti dvasią, kitą nei Jis pats, galinčią savarankiškai ir individualiai sugrįžti pas Dievą ir regėti Jį tokį, koks Jis yra. Kadangi mūsų siela yra dvasinė, ji visada išlaiko savąjį tiesos troškimą. Kitaip ir negali būti, nes tiesos troškimas yra įgimtas. Mūsų dvasia visada bus maištininkė ir maksimalistė, trokštanti tiktai absoliuto. Ji nepasiduos ir nenusileis, nepaisydama jokių išbandymų, ir įtūš kaskart, kai tik bus prarastas sąlytis su tikrove. Dvasia priima tikrovę tokią, kokia ji yra. Kiekvienas sveiką protą turintis žmogus nujaučia, jog dvasia skirta tam, kad žingsnis po žingsnio atskleistų absoliučią tiesą. Tad vien tai, kad dvasia yra, ir tai, kam ji skirta, nenuginčijamai įrodo, kad mūsų kūrėjas Dievas yra visagalis.
Be to, siela, kuri yra slaptas mūsų gyvybės bei dvasinio gyvenimo pradas ir ištakos, pati turi Dievo visagalybę. Tokioje paslaptingoje mūsų sieloje Dievo visagalybė pasireiškia dvejopai. Pirmiausia, kadangi Dievas yra jos kūrėjas, siela egzistuoja tik dėl Dievo kūrimo veiksmo. Be to, kaip jau kalbėjome, visagalis Dievas paslaptingai atsiduoda nusidėjėlio sielai, atverdamas jai naują, dar nežinomą kelią į laimę, kurios joks nusidėjėlis negali net įsivaizduoti, kurios joks nusidėjėlis net ir norėti negali. Ši didžiausia laimė – pats Dievas, mums atsiduodantis Dievas. Štai kas yra malonė, daranti mus naujais kūriniais ir patraukianti mūsų sielas į Dievą, kuris, teikdamas tą malonę, slėpiningu būdu pats jau yra mūsų sielose.
Dabar matome, kad mūsų grįžimas pas Dievą remiasi Jo visagalybe. Viena vertus, Dievas slėpiningai yra sieloje, kadangi pats ją sukūrė ir joje kaip galutinės laimės sėklą slepia savo malonę. Bet, antra vertus, visagalis Dievas sukūrė mūsų dvasią – nuolat tiesos ieškančią neužgesinamą šviesą. Mūsų tapatybę ir asmenybę formuoja būtent dvasios galia.
Iki šiol kalbėjome, kad atsivertimas negali įvykti iš baimės, silpnumo ar kvailumo, nes tai yra draugystės susitikimas, nepaisant prarajos, skiriančios Dievą ir Jo kūrinį. Jei atsiversdami kartais pastebime silpnumą, jis kyla ne iš sielos ar dvasios. Silpnumas gali kilti tiktai iš mūsų žmogiškosios gyvasties turgaus. O koks gi ryšys tarp šito turgaus, mūsų atsivertimo ir Dievo visagalybės?
„Turgus“ ir Apokalipsė
Kaip jau sakiau, mūsų jutimų, aistrų ir visos kitos gyvasties turguje gali susidaryti aplinkybės, palankios atsiversti. Gyvenime pasitaiko sąlygų, staiga pastūmėjančių dvasią tapti labiau tikroviška, nei įprastai, ir sukilti prieš melą bei mus supančią beprasmybę. Šios sąlygos gali būti ir silpnumas, ir liga, ir neturtas. Arba įkalinimas, nebeleidžiantis mums daugiau blaškytis gyvenimo turguje. Priešais kalinį – ne vien tik keturios sienos. Prieš jį – ir galutinė siena jo gyvenimo akligatvio, į kurį, patys to nesuvokdami, užklysta net ir laisvi žmonės. Šiame akligatvyje tyko įvairūs baimę keliantys pavojai, kurie staiga pažadina žmogų iš jo melo ir tuštybės sąstingio. Kai kurie žmonės gali atsiversti, matydami savo tikinčius draugus. Kristų galime atpažinti ir susitikti per žmones, kurie Jį myli. Draugystė – tai ne silpnybė ir ne tvirtumas, ji anapus šios priešpriešos. Dievas gali pasinaudoti draugystėmis, užsimezgančiomis mūsų turguje ar susiklostančiomis laikui bėgant. Mūsų labui Jis gali panaudoti bet kokias aplinkybes – viską, kas vyksta gyvasties turguje, iš jo iškeldamas dvasią ir išlaisvindamas sielą, kad ji galėtų atsigręžti į Dievą.
Tačiau kokį vaidmenį Dievas vaidina tame, kas vyksta mūsų gyvasties turguje? Kitaip sakant, ar čia Dievo visagalybė veikia taip pat, kaip kuriant sielą, taip pat, kaip per negęstančią dvasios šviesą ar dovanai teikiamą malonę, atgręžiančią sielą į Dievą? Kaip Dievo visagalybė dalyvauja gyvasties, kurią irgi Jis sukūrė, turguje, po kurį mes kasdien vaikštome? O gal yra kitas būdas, kitaip sakant, argi aplinkybės ir įvykiai, kuriais Dievas pasinaudoja mūsų gyvasties turguje, priklauso ne nuo Jo paties? Argi už išorinio chaoso neslypi Jis pats? O gal šis turgus yra pernelyg chaotiškas juo besirūpinančiam Dievui?
Kur yra Dievas, kai stovime ant prarajos krašto ir žiūrime į kitą pusę? Jei aš sutinku, jog Dievas Kūrėjas ir Gelbėtojas slypi mūsų tyliojoje sieloje ir Dievas, amžinoji Šviesa, slypi tiesos ieškančioje dvasioje, man kyla kitas klausimas: ar Dievas yra, ir kaip Jis yra, mūsų gyvasties turguje, mūsų aistrose, laikinuose malonumuose ar kančioje, ramybėje ir neramumuose, prieštaringumuose ir priešpriešoje, įvairiuose mūsų tykančiuose pavojuose? Kur Dievas yra, kai esame gundomi? Ką mūsų gyvenime Dievas daro todėl, kad to nori? O kam Jis leidžia įvykti, to nenorėdamas? Kam Jis niekada neleistų įvykti?
Iki kito laiško.
Vertė Jūratė Grabytė
