Kantrybė – tai ne pasiryžimas kentėti ir susitaikyti su problemomis, o gebėjimas priimti susiklosčiusią situaciją ir veikti toliaregiškai. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje ši vertybė praktiškai užmiršta ir dūla tolimiausiame mūsų asmenybės kamputyje. Siūlome psichiatro ir filosofo Nilo Bertono tekstą, primenantį, kuo naudinga kantrybė.
Angliškas žodis patience yra kilęs iš lotyniškojo patientia – „kantrybė, ištvermingumas, paklusimas“, bet susijęs ir su bendrašakniu patere, reiškiančiu „kentėti“. Kančia mums paprastai susijusi su gebėjimu ištverti ir susitaikymu su iškilusiomis nesėkmėmis, ar tai būtų neišsipildę lūkesčiai, provokacija, ar tikra nelaimė ir nepakeliamas skausmas.
Kantrybė tradiciškai laikoma teigiamu bruožu. Jame galima įžvelgti visą rinkinį teigiamų sudedamųjų – savikontrolę, susitaikymą, ištvermingumą, dosnumą, gailestingumą. Neturint kantrybės, kažin ar išvis įmanoma viltis, tikėjimas ir meilė.
Juk ir įvairiose pasaulio religijose kantrybė paprastai siejama su principu „į blogį neatsakyk blogiu“.
Nekantrumas gimdo problemas
Kantrybės priešybė – žinoma, nekantrumas, negebėjimas ar nenoras ištverti to, ką suvokiame kaip negatyvą, netobulumą. Nekantrumą demonstruojame, kai neigiame realybę dėl to, kad ji „sugadinta“ ir mums norisi ją pakeisti į daug idealesnę įsivaizduojamą ateitį.
Kantrybė mums padeda pripažinti, kad gyvenimas – tai kova už kiekvieną iš mūsų, o nekantrumas verčia mus demonstruoti panieką ar netgi neigti žmogiškąją prigimtį.
Kartu su nekantrumu ateina bejėgystė, verčianti nusivilti. Bet juk tai nėra teisingas kelias! Nekantrumas ir nusivylimas apgailėtini, nevaisingi ir destruktyvūs, jie verčia elgtis neapgalvotai ir žalingai. O kartais, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – veda prie prokrastinacijos arba neveiklumo, nes atidėlioti sudėtingą ar nuobodžią užduotį reiškia taipogi atidėlioti nusivylimą, prie kurio užduoties atlikimas neišvengiamas atves.
Užmiršta dorybė
Mūsų visuomenė pasirinko individualizmą ir materializmą, todėl aukščiausiai iškeliamos ambicijos ir veikimas. O kantrybė pasisako už nepriteklius ir tam tikrą savęs atsisakymą.
Techniniai pasiekimai tik apsunkina situaciją. Mokslininkai išsiaiškino, kad apie 50 proc. interneto vartotojų nežiūri videoįrašo, jei per 10 sekundžių jis neprasideda. Lygiai tas pats ir su interneto puslapiais – jei jie neatsidaro arba kraunasi ilgiau nei 10 s., taip pat yra paliekami. Tai tik įrodo, kad technikos progresas dar labiau žudo mūsų kantrybę.
Nilas Bertonas tvirtina, kad toks nerimastingas nekantrumas – maniakiškos apsaugos išraiška. Šio saugojimosi tikslas – neleisti kilti bejėgiškumo ir nevilties jausmams, todėl siekiama atitraukti mus nuo šių jausmų, pasitelkiant malonumą, kryptingą veiklą ir totalią kontrolę.
Egocentrizmas kantrybę darė sudėtingą ir ankstesniais laikais. N. Bertonas aiškina: „Ką tai reiškia? Juk kiekvienas iš mūsų esame privilegijuotas girdėti savo mintis, vadinasi, laikome jas reikšmingomis ir svarbiomis. Pavyzdžiui, nekantraudamas stovėdamas eilėje, aš manau, kad mano laikas ir tikslai daug reikšmingesni, nei stovinčių prieš mane žmonių. Manydamas, kad aš galiu sėkmingiau susitvarkyti su kasininko darbu, aš „deginu“ jį savo žvilgsniu.
Tuo pačiu aš visiškai neįvertinu, kad kasininkas į susiklosčiusią situaciją žvelgia visiškai kitaip, jis turi kitus įgūdžius ir gebėjimus. Ir kol aš negaliu apsispręsti, ar toliau laukti toje pačioje eilėje, ar stoti į kitą, ar išvis mesti pirkinius, mano nusivylimas tampa… naujo nusivylimo šaltiniu“.
Netoliaregiškas sprendimas
Kai kas kantrybę gali vertinti kaip problematišką priimant sprendimus: tarkim, štai pasirinkimas – suvalgyti visus grūdus šiandien ar viską pasėti ir laukti, kol jų taps daugiau? „Deja, vykstant evoliucijai, žmonija vystėsi ne kaip ūkininkai, o kaip medžiotojai-rinkėjai ir todėl mums sudėtinga priimti toliaregiškus sprendimus“, – aiškina Bertonas.
Mūsų protėvių trumparegiškumo vaisius patvirtina žymusis Stenfordo eksperimentas su zefyrais. 1960-ųjų pabaigoje ir 1970-aisiais W. Mišelis atlikto seriją atidėto malonumo tyrimų. Eksperimentai buvo atlikti su šimtais 4–5 m. vaikų, kuriems buvo pasiūlytas paprastas pasirinkimas: suvalgai šį zefyrą dabar arba palauki 15 min. ir gausi antrą. Paaiškinę taisykles, mokslininkai vaiką palikdavo vieną su saldumynu penkiolikai minučių. Susilaikyti ir sulaukti antro zefyro galėjo absoliuti mažuma vaikų.
Toliau, per kitus 40 metų, buvo atliekami nauji tyrimai, kurie parodė, kad būtent toji mažuma vaikų ateityje pasiekė geriausių mokymosi rezultatų ir gyvenime tapo sėkmingi, jie turėjo žymiai geriau išvystytus socialinius įgūdžius ir nebuvo linkę į priklausomybes.
Kantrybė savyje talpina gerokai daugiau nei paprastas gebėjimas susilaikyti dėl būsimos gerovės. Šio įgūdžio treniravimą galima palyginti su dieta ar daržovių auginimu. Taip, raktinis faktorius – laukimas, tačiau ne mažiau svarbu sukurti planą ir dirbti, kad jis būtų įgyvendintas.
Kodėl kantrybė tokia būtina
Jei kalbėsime apie santykius su kitais žmonėmis, negalime visko suvesti į paprastą susilaikymą ar ištvermę – kalba eina apie aktyvų ir reiklų dalyvavimą. Tuo pačiu kantrybė – viena iš atjautos formų, kurios dėka kituose žmonėse imame matyti draugus ir bendraminčius, vietoj to, kad ignoruotume juos ir atstumtume.
Jeigu nekantrumą siejame su bejėgiškumu, tai kantrybę – su jėga, kurią gimdo supratimas. Vietoj to, kad taptume sėkmės ir aklo veikimo įkaitais, kantrybė mus išlaisvina nuo nusivylimo ir jo sukeliamų pasekmių. Kantrybė dovanoja ramybę ir parodo perspektyvą, apie kurią galima galvoti, kalbėti ir daryti teisingus veiksmus reikiamu laiku, neprarandant pasitenkinimo gyvenimu jausmo.
Ir paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas: kantrybė mums padeda pasiekti tai, ko be jo niekaip nepasiektume. Kelias niekada netaps per ilgas tam, kuris juda sąmoningai ir be perdėtos skubos. Laukimas netaps per ilgas tam, kas ruošiasi kantriai laukti.
Parodyti kantrybę – visai ne tas pats, kas pasiduoti ir nesipriešinti. Tai labiau reiškia veikti apgalvotai, o ne impulsyviai. Tai taip pat nereiškia nuolatinio susilaikymo – lygiai kaip ir gero vyno laikymas kelis ar keliolika metų nereiškia, kad turime vyno atsisakyti visą tą laiką, kol laukiame. „Gyvenimas pernelyg trumpas, kad lauktum, bet jis nepertrumpas būti kantriai, – mano N. Bertonas. – Kantrybė daug paprastesnė ir net malonesnė, jei iš tiesų suvokiate jos naudą bei kokių vaisių tai atneš jums ir kitiems.“
2012 m. eksperimentas su zefyrais buvo pakartotas Ročesterio universitete. Šįkart dalyviai buvo padalinti į dvi grupes. Vaikus iš pirmosios grupės mokslininkai tiesiog apgavo. Antrojoje grupėje vaikams buvo pateikti įrodymai, kad organizatoriai laikysis žodžio. Eksperimento metu antrosios grupės vaikai parodė didesnę kantrybę ir laukė vidutiniškai keturis kartus ilgiau nei pirmosios grupės vaikai.
Taigi, užbaigiant, kaip pabrėžia N. Bertonas, kantrybė – didele dalimi yra pasitikėjimo ir net tikėjimo klausimas.
Pagal psychologies medžiagą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
