Vilniaus žemėlapyje yra ir daugiau tų kuklių plotelių, skverų ar gatvių, gavusių naujus vardus, kitąsyk toli gražu ne kiekvienam ir žinomus ar, rodos, tolimus miesto istorijai, nežinia kodėl čia, o ne kur kitur įamžintus. Nutolusių asmenybių, nutolusių svetimų įvykių aidas. Bet vis darant prielaidą, kad tai kažin kaip svarbu ir turi būti su mumis. Net jei girdėt negirdėjai, kas buvo Džocharas Dudajevas, Frankas Zappa ar Jonas Paulius II. Ar štai Tibetas, švenčiantis Vilniuje savo dešimtmetį.
Aišku, prisimenu Tibeto skvero atidarymą birželio 15-osios popietę. Tą dieną ir Lietuvos okupacijos metinės. Specialiai priderinta. Iš iškilmingo posėdžio Seime tiesiai prie Vilnelės, į Malūnų gatvę. Tarp dalyvių vienas kitas ir tų, su kuriais ką tik minėjome savo tragiškus 1940-uosius. Susižvalgome. Viskas logiška, taip ir turi būti. Ką reikštų kalbėti apie savo pačių skriaudas ir kentėjimus, jeigu nenorėtum klausytis kitų nuskriaustų žmonių ir tautų balso? Kai pažįstamas priespaudos ir neteisybės skonis, dar labiau visi okupuotieji ir engiami darosi broliai ir seserys. Galima ir patyliukais, be skambių deklaracijų.
Tibeto atminimo vieta visai šalia Bernardinų. Dar viena giminystės linija. Išvaryti vienuoliai, paskui ir sandėliu paversta bažnyčia, išniekintos šventenybės. Malūnų gatvės vienuolės bernardinės, kurių langai žiūri tiesiai į Tibeto skverą, taip ir išnyko ant amžių amžinųjų. Buvo seniausias LDK teritorijoje moterų vienuolynas. Negaliu sakyti, kad jos dabar mielai prisėstų ant suoliuko šalia Rimanto Sakalausko „Mandalos“ sukalbėti rožinio maldos, mat bernardinių regula reikalavo iš seselių nekelti kojos iš vienuolyno. Bet Jurga Ivanauskaitė tikrai ten sėdėtų, vietoj jų ir už jas, ir už savo gimtąjį Tibetą, su savo rožančiumi, per viršvalandžius pamiltos maldos karoliukais.
Malūnų gatvė be malūnų, anot Jurgio Kunčino. Kad bus čia vieną dieną kas nors iš paties kosmoso, jis negalėjo įtarti. Parašytų kitą eilėraštį. Jei būčiau poetas, rašyčiau, kaip su draugu čia stabtelime pasitarti, kas toliau tą vakarą. Kartais pro skverą einu aplankyti parapijiečių šeimos Užupyje. Ten vaikų dūkimas pramaišiui su sielvartingais prisiminimais ir vis naujais vargais. Ir pirmyn, ir atgal einant yra vietelė, kad pamąstytum. Prieš kelis metus buvo keistas susitikimas su Dalai Lama XIV „Stikliuose“, ir jis nei iš šio, nei iš to ėmė kalbėti apie švietimą. Kad reikia ugdyti vaikų jausmus.
Vilnelė sau gražiai teka ir teka, toliau ugdo jausmus, vaikų ir suaugusių. O kad ji dabar nesibaigia ties Antakalniu ir pasiekia Tibeto kalnus, tai dar vienas punktas Vilniaus jausmų mokykloje.
