Nijolė Dirvianskytė (g. 1944) – viena ryškiausių šių dienų naiviojo meno kūrėjų. Tapyti pradėjo sulaukusi trisdešimt šešerių, tuomet jau gamtos mokslų daktarė, profesionali chemikė. Neatsitiktinai ir pirmuosiuose darbuose ji žaismingai vaizdavo aplinką, kurią gerai pažinojo – mokslininkus savo laboratorijose tarp įvairių prietaisų ir kolbų. Per keturis kūrybos dešimtmečius menininkė sukūrė savitą, ekspresyvų, be galo spalvingą ir poetišką pasaulį, kuriame skleidžiasi gyvenimas tarp miesto ir kaimo, šeimos kasdienybė ir lietuviškos tradicijos, kelionių įspūdžiai bei gamtos adoravimas. Neįtikėtina, tačiau už šių gyvenimo džiaugsmo sklidinų paveikslų slypi dramatiška ir skaudi istorija, panašiu būdu palietusi ne vieną tūkstantį Lietuvos šeimų.

Nijolę Dirvianskytę kalbino Gediminas Kajėnas. Pokalbis publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 nr. I

Evgenios Levin nuotrauka

Gimėte dramatiškomis aplinkybėmis karo metais. Papasakokite apie tą laiką, pažįstamą turbūt iš savo artimųjų pasakojimų.

Didžioji istorija yra persipynusi su kasdienėmis žmonių istorijomis ir jas stipriai veikia. Ypač tai matyti kritiniais laikotarpiais. Mano šeima taip pat pateko į tų įvykių sūkurį: 1941 metais pusseserė Aldona, advokato žmona iš Kauno, buvo ištremta prie Laptevų jūros, namo sugrįžo tik po penkiolikos metų, o įseserės uošvis, Lietuvos kariuomenės pulkininkas Konstantinas Dulksnys, suimtas 1940 m., į Lietuvą taip ir nesugrįžo – sušaudytas Maskvos Liubiankos kalėjime.

Tad 1944 m. sovietams vėl artėjant prie Žemaitijos, nemažai žmonių traukėsi į Vakarus. Mano tėvai, dirbę Klaipėdos „Pienocentro“ skyriuje, taip pat pasirinko tokį kelią: 1944 m. spalį dviem vežimais – viename mamos sesuo Monika su vyru advokatu ir dviem vaikais, o kitame – mano tėvelis Vytautas, nėščia mama Jadvyga ir sesuo Vida – iš Prielgavos, Mosėdžio apylinkių – mūsų šeimos lizdo – patraukė Klaipėdos link. Tuo metu Vilnių jau buvo išvadavusi Raudonoji armija, o Žemaitijoje bei Karaliaučiuje mūšiai dar vyko visu smarkumu iki 1945-ųjų pavasario.

Tėvai tikėjosi persikelti per Nemuną, tačiau atvažiavę į Sakučių kaimą rado susprogdintą tiltą. Dar svarstė palikus visus daiktus perplaukti upę, bet šios minties atsisakė dėl mano mamos sveikatos. Taip visi apsistojo vokiečių apleistame ūkyje, kuriame pačią pirmą naktį aš ir atėjau į šį pasaulį. Mano pribuvėjais buvo tėvelis – ekonomistas, dėdė Adomas – advokatas ir teta Monika – dailininkė.

Dirvianskių šeima Sibire, 1954

Tokiomis aplinkybėmis Jūsų tėveliams turbūt jau nebeliko minčių apie tolimesnę kelionę į Vakarus?

Taip, abi šeimos nusprendė apsisukti ir grįžti atgal į Prielgavą, kur tikėjosi pralaukti visus neramumus. Gražiame mediniame dvarelyje, kurį supo 500 vaismedžių sodas, bei 60 hektarų ūkis, tebegyveno tėvelio mama babunė Elena, tuomet buvusi 90-ies. Kadangi namai buvo tarp miškų, po karo ir dieną, ir naktį sulaukdavome netikėtų svečių. Gyvenome pasiturinčiai – špižarnėje visuomet kabėdavo lašinių ir kumpių – tad mama rasdavo kuo pavaišinti tiek stribus, tiek ir partizanus. Nors tėvai buvo visiškai apolitiški, tačiau partizanų rėmimas tapo viena iš mūsų šeimos tremties priežasčių. Tačiau dabar manau, kad tai įvyko dėl paprasčiausio pavydo. Pasirodo, saugumiečiai turėjo prieš mūsų šeimą parašytus tris skundus – du iš jų pasirašyti slapyvardžiais, vienas – mūsų kaimyno vardu. 1957 m. grįžę iš Sibiro ir apsilankę dvarelyje, mūsų kambariuose radome šeimininkaujantį tą patį kaimyną, kuris, tingėdamas iš čia pat esančio miško parsivežti malkų, pjaustė ir kūreno to paties dvarelio sienojus…

Ar Jūs pati atsimenate 1948 m. gegužės įvykius?

Mano lovelė stovėjo svetainėje prie lango. Naktį prieš trėmimą šuo Sargis smarkiai staugė ir dėl to man buvo labai baisu. Paryčiais dar labiau išgąsdino į langą pradėję baladotis stribai ir saugumiečiai. Tai yra vienas pirmųjų mano baisių atsiminimų. Man tuomet buvo treji su puse.

Atėjusieji liepė ruoštis kelionei. Net ir babunės, kuriai tuomet jau buvo 94 metai, nepasigailėjo. Mama ją aprengė pačios babunės iš anksto pasiruoštais pagrabo rūbais; senu papročiu ant aukšto stovėjo ir karstas, bet, žinoma, jo neėmė. Būtiniausius daiktus susikrovę į vežimą buvome nuvežti iki Mosėdžio, paskui Skuodo, o mūsų miestietiškus baldus rusų karininkas čia pat krovėsi į atskirą sunkvežimį.

Kadangi tėvelis gerai kalbėjo rusiškai, apsaugos išprašė babunę bei senutę Kontrimienę iš Grušlaukių palikti Lietuvoje. Iš Skuodo seseriai į Vilnių jis dar spėjo išsiųsti telegramą, kad mus išveža ir jai teks pasirūpinti senole. Na, o mes, sugrūsti į gyvulinius vagonus, pajudėjome į nežinią tolimojo Sibiro link.

Šeima Sibire. 1987. Kartonas, aliejus, 72 x 60 cm.

Ką galite papasakoti apie tą kelionę?

Pamenu, kad vaikams buvo labai linksma… Daug mūsų buvo vagone, tad siausdavome tarp maišų su daiktais, prikrautais vagone beveik iki lubų. Aišku, mes nelabai supratome, kas vyksta, viską priėmėme kaip netikėtą nuotykį. Tik tėvai ir seneliai nepaliaudami meldėsi ir giedojo, juk niekas nežinojo, kur mus veža – į Sibirą ar sušaudyti…

Kelionė truko dvi savaites. Traukinys pravažiuodavo miestus ir sustodavo pievose, matyt, bijant, kad žmonės neišsibėgiotų, o gal, kad niekas nematytų tokio sovietinio „humanizmo“. Atidarius duris visi išpuldavo įkvėpti gryno oro. Kelis kartus davė kažkokios buzos pasrėbti. Iš mamos pasakojimų atsimenu jos pasibaisėjimą, kaip žmogui teko paminti savo orumą, moralę ir išmokti lengvintis čia pat, po vagonu, visiems matant. Tai buvo siaubingai žeminanti patirtis.

Taip galiausiai atsidūrėme taigoje, 60 kilometrų už Irkutsko, netoli Baikalo ežero. Per tris Šamankos kaimus, kuriuos skyrė apie 5 kilometrai miško, lietuvių buvo maždaug 700. Trys iš jų – tarp jų ir mano tėvelis – turėjo aukštąjį išsilavinimą, o dauguma buvo Klaipėdos, Kretingos, Palangos ir Skuodo krašto ūkininkai.

Kokie buvo pirmieji metai Šamankoje?

Be galo sunkūs, juk buvome atvežti tiesiog į mišką, taip vadinamą miškų paruošimo punktą, kur reikėjo pradėti gyvenimą iš naujo, beveik tuščioje vietoje. Pradžioje mus sugrūdo į vietinį klubą, kuriame visiems sugulus, nebuvo vietos net kojai pastatyti. Žmonės dirbo pačius įvairiausius darbus: miške, statybose, remonto dirbtuvėse. Nors buvo mokamas atlyginimas, tačiau toks menkas, kad tremtiniai nuolatos kentė alkį, seko nuo nežmoniškų buities sąlygų bei žiemos speigų, orui atšalus iki -45 laipsnių. Tiesa, kaime buvo parduotuvė, bet joje galėjai įsigyti tik pašvinkusios žuvies, aliejaus, makaronų, šlapios, rūgščios forminės duonos ir degtinės – tos visuomet buvo sočiai. Daug žmonių, ypač vyresnio amžiaus, mirė pirmaisiais metais. Kad išmaitintų mane su seserimi mama savo gražiausius drabužius pas vietinius gyventojus keitė į pieną.

Bet lietuviai – darbštūs žmonės. Neilgai trukus jie miškovežių remonto dirbtuves padalijo į „gardus“, o mūsų šeimai atiteko kambarys su dviem langais. Neseniai jį iš atminties nutapiau: metalinės lovos, virtuvės kampas, krosnis, lentynėlė knygų, kurias iš Lietuvos atsiųsdavo tėvelio sesuo Aleksandra, ant palangės žydinčios mamos gėlės, katinas, kiaulytė bei keturios vištos po stalu. Mano sesuo sako, kad tas kambarys atrodo lyg kokia salė… (juokiasi) Aišku, toks didelis jis tikrai nebuvo. Bet vaiko atsiminimai skiriasi nuo suaugusiųjų. Neabejoju, kad daug ko tėvai mums tiesiog nepasakodavo, todėl ta Sibiro tikrovė neatrodė tokia baisi. Ir tas šaltis be pamatų pastatyto barako kambaryje, kai žiemą, po nakties, ledu pasidengdavo kibire vanduo, neatrodė toks nepakeliamai siaubingas.

Mano vaikystės kambarys. 2018. Drobė, aliejus, 50 x 70 cm.

Ar teisingai supratau, kad metams bėgant tremtinių buitis keitėsi, žmonės kiek prakuto ir net ėmė laikyti gyvulius?

Taip, jau pirmam pavasariui atėjus lietuvaičiai sukruto – juk dauguma buvo žemės žmonės – iškirto krūmus, išrovė kelmus, sukasė daržus ir toje derlingoje Sibiro žemėje ėmė auginti daržoves. Vasaros ten labai šiltos, žemė nenualinta, todėl viskas puikiai augo. Tremtiniai rado būdų ir kaip tas daržoves ilgiau išlaikyti: kažką raugino, kažką sūdė ar džiovino, kažką po lentomis asloje iki šalčių laikė.

Padedamas sesers iš Lietuvos, tėvelis barake pirmasis įsigijo ožką Cibutę, o po kelių metų, sukaupęs pinigų, ją iškeitė į karvutę Diną. Taip pat laikėme ir kiaulytę, ir vištų. Taip vertėsi dauguma lietuvių. Kiek lengviau buvo gausesnėms šeimoms, kurių vaikai jau buvo paaugę, mat jie padėdavo tėvams dirbti. Ilgainiui tokios šeimos net atskirus namukus pasistatė – mediena Sibire buvo pigi, o lietuviai vieni kitiems pagelbėdavo, visi gražiai sutarė. Paslapčiomis buvo švenčiamos visos katalikiškos šventės, giedamos gegužinės pamaldos, net Kalėdų senelis su dovanomis apsilankydavo. Tiesa, pradžioje komendantas tėvus šnekino „bendradarbiauti“, už tai žadėjo išleisti atostogų į Lietuvą. Tėvai, žinoma, atsisakė, tačiau buvo ir tokių, kurie atostogų važiavo…

Skaičiau gausybę tremtinių atsiminimų, juose – daug pykčio ir tulžies radau. Žinoma, yra dėl ko… Tačiau juk ir Sibire gyvenimas vyko. Žmonės troško būti laimingi ir mylėti, nes juk gyvenimas tik vienas duotas, antro nebus. Nepamenu, kad mūsų kaimuose būtų savižudžių ar prasigėrusių lietuvių. Visi tikėjo, kad tokia neteisybė negali trukti amžinai. Žmonės gyveno viltimi, tikėjimu ir savo rankų darbu. Po Stalino mirties vis daugiau vaikų ėmė gimti. Iki šiol nežinau, kaip tai paaiškinti, juk šeimos kūrėsi ir iki to, tačiau naujagimių nebuvo – mūsų barake iki 1953 m. negimė nė vienas vaikas. O paskui pasipylė…

Kaimas kalnuose III. 1992. Kartonas, aliejus, 44 x 33 cm.

Kokia buvo Jūsų pačios kasdienybė – lankėte mokyklą?

Pradinė mokykla, kurioje, aišku, visi dalykai dėstomi rusų kalba, buvo įkurta viename pastate su kaimo ambulatorija bei klubu. Ją lankė ne tik lietuvių tremtinių vaikai, bet ir kaime gyvenusių ukrainiečių, atvežtų čia dar 1918 m., bei vietinių rusų atžalos. Tačiau lietuviukai sudarė apie 80 proc. visų mokinių. Vietiniai mus fašistais, banditais pravardžiavo, tad, aišku, savo garbę gynėme ir kumščiais, ir kojomis…

Mūsų barake gyveno vienuolika vaikų, aš – mažiausia iš jų. Paruošę pamokas, visi susirinkdavome barako koridoriuje, o tada jau – į lauką. Žiemą pusnys būdavo po tris metrus: išsikasdavome urvus ir žaisdavome juose slėpynių.

Vasarą daugiausia dirbdavau prie namų, mat paūgėjusią seserį mama išsivesdavo kalnų aikštelėse pjauti žolės, ruošti šieną karvutei. Aš likdavau prižiūrėti ūkį: laistydavau daržus, melždavau karvutę, šerdavau kiaulytę, lesindavau vištas, su kitais vaikais uogaudavau ir grybaudavau miškuose. Sunkiausias darbas buvo su seserimi dvirankiu pjūklu priruošti malkų žiemai, iš kalnų privilkti žabų. Daug privargdavome, mat tėvelis šešias dienas per savaitę taigoje dirbo benzino kolonėlėje, ten ir nakvodavo, o namo sugrįždavo tik šeštadienio vakarą, tad jį turėjome tik sekmadieniais. Tėvelis mus išmokė dešimties Dievo įsakymų, užduodavo lietuvių kalbos namų darbų, kuriuos jam atsiskaitydavome savaitgaliais.

Piemenėlis. 2008. Kartonas, aliejus, 40 x 50 cm.

Žvelgiant į Jūsų piešinius į akis krenta žiemos paveikslai – tiek Lietuvą, tiek Sibirą piešiate labai šviesiai, skaidriai, žaismingai.

Kiti tremtiniai man prikaišioja, kad apie Sibirą vis gražių žodžių randu… (juokiasi) Bet kad kitaip aš negaliu. Čia praleidau visą savo vaikystę nuo trejų su puse iki trylikos metų – kaip galėčiau ne šviesiai tai prisiminti? Nors ta vaikystė ir suluošinta… Bet ar yra matas, kuriuo galėtum apibūdinti tremtyje žmonių patirtą neteisybę, skausmą ir kančias. Nei žodžiais, nei spalvomis to neišreikši. Ir nereikia tų senų žaizdų vėl draskyti, geriau ieškoti to, kas džiugina, kas šviesą skleidžia.

O, kokia Šamankoje buvo gamta – fantastiškas grožis. Įsivaizduokite, anksti pavasarį kalnuose tarp akmenų mėlynai pražysdavo krūmas, vietinių vadinamas bagulniku, miškuose gausiai žydėdavo orchidėjos, laukiniai česnakai. Vasaromis ten beveik nesutemdavo – ištisos šiltos baltosios naktys. Na, o žiemos speigas viską aplinkui paversdavo tartum paveikslu iš pasakos: gausybė sniego, tykiomis, ramiomis naktimis dangus sužibdavo milijonais ryškių žvaigždžių. Tai tikra romantika… Beje, pirmą kartą cirką ir dramos teatrą aš taip pat mačiau Sibire, Irkutske, kur tėvelis mus abi su sese Vida kelis kartus buvo nusivežęs.

Aplink mūsų kaimą buvo medžiais apaugę kalnai, tėvai sakydavo, kad saulė teka iš Amerikos, o leidžiasi ten, kur yra Lietuva… Šią mintį nuolatos kartojome, kad neužmirštume. Kai Nepriklausomybės pradžioje nupiešiau tuos savo „baltus“ darbus, dar bijojau užrašyti, kad tai mano kaimas Sibire, todėl juos pavadinau „Kaimas kalnuose“.

Vieną kartą tėvelis rogutėmis atsigabeno nupirktą radijo aparatą ZIS – „Zavod imeni Stalina“ (rus. Stalino vardo gamykla). Tai buvo dar viena Sibiro pramoga: šeštadieniais po pirties į mūsų kambarį barako koridoriuje ateidavo vyrai paklausyti puikiai girdimo „Amerikos balso“, mat iš rytų pusės niekas radijo bangų neblokavo. Taip 1953 m. išgirdome neaiškią žinią apie Stalino mirtį. Žmonės tokios naujienos labai laukė, mat visi suprato – kol Stalinas čia, ir mes visi čia!..

Kitą dieną atbėgęs komendantas visiems mokiniams liepė susirinkti klubo salėje. Mes jau žinojome dėl ko, todėl tėvai griežtai paliepė tvardytis ir neišduoti savo džiaugsmo, mat buvo atvejų, kai už nusižengimus tremtinius išsiųsdavo dar toliau į šiaurę… Su baisiu patosu mokytoja pranešė tą žinią, o aš sėdėjau sučiaupusi lūpas, užsidengusi burną rankomis, kad tik nesusijuokčiau…

Aukštaitijos vienkiemis II. 1993. Kartonas, aliejus, 35 x 50 cm.

Ar žmonių viltys, kad po Stalino mirties kažkas keisis, pasitvirtino greitai?

O taip. Netrukus į mūsų kaimą iš šiaurės lagerių atvyko kunigas Julius Budrikas, buvęs politinis kalinys. Tai buvo pirmas mūsų matytas kunigas Sibire. Kadangi paleistiems politiniams kaliniams neleido grįžti į Lietuvą, ne vienas kunigas prisiėmė misiją keliauti po tremtinių gyvenvietes ir patarnauti: tuokti, krikštyti, klausyti išpažinčių, aukoti šv. Mišias. Žmonės labai ilgėjosi tokių dalykų – tai jiems priminė gimtinę.

Po kelerių metų ėmė paleisti daugiavaikes šeimas, tačiau be teisės gyventi Lietuvoje. Todėl daugelis jų, kad būtų arčiau gimtinės, apsigyveno Kaliningrado bei Latvijos pakraščiuose.

1957 m. pavasarį pasisekė ir mūsų šeimai. Kadangi tėvelis gerai mokėjo rusiškai (buvo baigęs Petrapilio berniukų gimnaziją, vėliau stažavosi Leipcige), Maskvos bei sovietinės Lietuvos valdžiai rašydavo tremtinių prašymus. Vieną laišką jis išsiuntė ir Maskvoje gyvenusiam žurnalistui Iljai Erenburgui, dalyvavusiam ir aprašiusiam garsųjį Niurnbergo procesą. Ir jis gavo tą laišką… Rašytojų suvažiavime jį perdavė LTRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, kuris pažinojo mano tėtį, mat dar Nepriklausomybės laikais pas mano dėdę Steponą Kaune nuomojosi kambarį. Netrukus su paklausimu apie mūsų šeimą į Šamanką atėjo laiškas iš Lietuvos vidaus reikalų ministerijos. Vietinis viršininkas pateikė labai gerą tėvelio charakteristiką, ir vieną dieną mums pranešė, kad esame paleidžiami. Tėvelis skubiai nuvyko į Irkutską, kur sužinojo, kad mums leista grįžti į Lietuvą, mat mus paleido Lietuvos valdžia. Dieve, Dieve, koks džiaugsmas tada buvo namuose… Skubiai pradėjome ruoštis: išpardavėme gyvulius – kaip tik mūsų Dina buvo atsivedusi karvytes Rūtą ir Žemčiūgą, paršiuką ir vištas – ir rugpjūčio pabaigoje traukinio kupė, kaip ponai, sugrįžome į Vilnių.

Rumšiškės II. 1996. Kartonas, aliejus, 80 x 50 cm.

Ir Jums leido apsigyventi sostinėje?

Ne iš karto. O kai leido, su seserimi pradėjome lankyti jau tuomet prestižinę Salomėjos Nėries II-ąją vidurinę mokyklą.

Neįtikėtina… Kaip tai galėjo nutikti, juk buvote tremtiniai.

Mano tėvelio sesuo Aleksandra Dirvianskaitė buvo ne ką mažiau prestižinės J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklos fortepijono katedros vedėja, dar Smetonos laikais fortepijono studijas baigusi Leipcige ir buvusi tikra to meto scenos žvaigždė. Mus, sugrįžusius, ji priglaudė savo bute Totorių gatvėje. Pamenu, kad su seserimi miegojau po jos fortepijonu (juokiasi).

Visų pirma, mums reikėjo prisiregistruoti Vilniuje. Tėvelis tris mėnesius vaikščiojo nuo vienų valdininkų durų prie kitų ir visur sulaukdavo neigiamų atsakymų. Į kiemą ar butą atėjusiems milicininkams mes jau buvome prisaikdinti nesakyti, kieno vaikai esame, mat sklido kalbos, kad mūsų šeimą gali išsiųsti iš Vilniaus. Tuomet ciocia Aleksandra išsipuošė, išsikvėpino ir nieko mums, vaikams, nesakiusi kažkur išėjo. Pasirodo, ji nuėjo tiesiai pas Justą Paleckį, kurį irgi pažinojo per savo brolį, ir tokiu būdu gavo leidimą mums registruotis pas ją ir apsigyventi sostinėje. Taip Nėries mokykla mums priklausė pagal gyvenamą rajoną – užtekdavo pereiti du kiemus bei seną vienuolyną – ir mes jau mokykloje. Nors, matyt, be ciocios Aleksandros užtarimo čia irgi neapsieita…

Papasakokite apie savo mokslus – ar lengvai pavyko adaptuotis naujoje, lietuviškoje mokykloje?

Mano klasėje buvo keturios iš tremties grįžusios mergaitės, o paralelinėje „A“ klasėje mokėsi vien nomenklatūros vaikai. Aš atėjau į septintą, o sesuo – į devintą klasę. Buvau laukinė – taigos vaikas – su džiaugsmu karstydavausi medžiais, mokėjau pasirūpinti gyvuliais, bet pusę dienos sėdėti mokyklos suole buvo didžiulė kančia. Man gerai sekėsi techniniai dalykai, tačiau kalbos, ypač lietuvių, – tikras siaubas. Už gramatiką nuolatos gaudavau kuolus, nors slaptu Švietimo ministerijos įsakymu, dėl tremtinių vaikų – tuomet gausiai grįžtančių į Lietuvos mokyklas – mokytoja pusantrų metų negalėjo manęs testuoti. Lengviau tapo tik pradėjus mokytis tarmes, ypač žemaičių, mat ilgus metus su žemaičiukais Sibire ir kieme Vilniuje tik taip ir kalbėdavome.

Gailestingoji Dievo motina I. 1993. Kartonas, aliejus, 44 x 33 cm.

Vyresnėse klasėse chemiją mums dėstė labai gera mokytoja Paberžytė, kurios pavyzdys, jautrumas užkrėtė meile šiam mokslui. Taip po mokyklos aš pasirinkau apolitiškas chemijos studijas. Beje, iš mūsų laidos buvau ne viena tokia: dar dvi studijavo biochemiją, kitos dvi – biofiziką ir net keturios – grynąją chemiją. Štai ką reiškia įkvepiantis mokytojos pavyzdys. Kita vertus, pats mokslas apie medžiagas yra be galo įdomus, juk aplinkui, kur bepažvelgsi, visur chemija, viską galima užrašyti formulėmis. Vėliau ir į tapybą žiūrėjau šiek tiek chemikės žvilgsniu, mat visi dažai, pigmentai, taip pat yra cheminiai junginiai. Tad tarp kolbų ir dažų tūbelių man nebuvo didelio skirtumo.

Keturis dešimtmečius atidavėte chemijos mokslui: apsigynėte daktaro disertaciją, parašėte daugiau nei pusšimtį straipsnių, kurie iki šiol cituojami. O kokia buvo Jūsų specializacija?

Beveik visą gyvenimą dirbau Mokslų akademijos institutuose su naujomis biologiškai aktyviomis medžiagomis, kitaip tariant, vaistų paieškos. Remdamasi teorijomis, literatūra, sintetinau naujus junginius, kuriuos biologai išbandydavo su gyvais organizmais, o vėliau siųsdavo tolimesniems tyrimams – lyginimui su jau esamais, registruotais vaistais. Per mano praktiką užregistruota apie 15 autorinių liudijimų – priešvėžinių, priešvirusinių, priešuždegiminių ir kitokių junginių. Atvirai sakant, neįsivaizduoju kūrybingesnio darbo nei šis. Ne kartą atliekant eksperimentus, sprogus ar sudužus kolboms, susipjaustydavau ar nudegdavau pirštus bei rankas. Kiekviena diena laboratorijoje būdavo sklidina ir nuostabos, ir nusivylimo…

O iš kur Jūsų noras tapyti?

Mano mama turėjo ne tik auksines rankas, bet ir subtilų skonį, menišką sielą. Dar Sibire, rodos, iš nieko ji sugebėdavo mus su seserimi aprengti taip, kad žmonės sakydavo: „Žiūrėk, Dirvianskystės eina.“ Nors visą gyvenimą, išskyrus, žinoma, tremtį, dirbo buhaltere, tačiau namuose ji pražysdavo piešdama spalvotais pieštukais, megzdama, nerdama, kurdama išskirtines kompozicijas iš įvairiausių medžiagų. Aš visą laiką mačiau ją kuriančią, o 1975 m. padėjau surengti ir pirmąją parodą. 1986 m. Lietuvoje 50 tūkst. egzempliorių tiražu išleidome jos rankdarbių knygą „Dekoratyviniai nėriniai“. Po dešimtmečio ši knyga pasirodė net Maskvoje. Tad ilgus metus aš viriau tose sultyse ir tikiu, kad meninė raiška yra ir mano genuose. Pamenu, matydama, kaip mama vargsta trindama tuos kietus spalvotus mokyklinius pieštukus, galvodavau – jei kada imčiausi kūrybos, tai tik teptuku ir aliejiniais dažais (juokiasi).

1980 m. tuometiniame Leningrade užėjusi į dailės reikmenų parduotuvę nustebau – gruntuota drobė ten buvo laisvai parduodama metrais, dažų ir teptukų – milžiniškas pasirinkimas. O Lietuvoje – jei nebuvai Dailininkų sąjungos narys ir neturėjai blato pas profesionalą – nieko negalėjai įsigyti. Štai toje parduotuvėje aš ir nusipirkau savo pirmąją drobę bei tapybos dažų. Grįžusi į namus, knopkėmis prisisegiau prie virtuvės durų ir nutapiau pirmąjį savo darbelį – gėles vazoje.

Vyksta reakcija. 2015. Aliejus, drobė, 75 x 90 cm.

Mokslininkė staiga užsiima tokiais „niekais“ – pačiai nebuvo keista?

Man tuomet buvo trisdešimt šešeri, ir aš ėmiau tapyti tai, ką gerai pažinojau – kolbas, laboratoriją, kolegas mokslininkus, žodžiu, savo gyvenimą. Tame nebuvo nieko keista. Tapyti galėdavau tik sekmadieniais – penkias dienas aš buvau mokslinė darbuotoja, šeštadieniais – namų šeimininkė, o sekmadieniais – menininkė (juokiasi). Tuomet savo virtuvėje piešdavau nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Gaila tik, kad tų sekmadienių per metus ne tiek jau daug.

Pajutusi tapybos džiaugsmą, prisijungiau prie studijos „Paletė“, gyvavusios tuometinių Profsąjungų rūmų viršutiniame aukšte. Jai vadovavo tapytojas Rimas Zigmas Bičiūnas ir grafikas Vladimiras Nesterenko. Mokytojai leido ieškoti savojo kelio ir braižo. Dėkinga jiems esu už kantrius pamokymus bei laisvę daryti tai, ką nori. Ten radau ir bendraminčių, su kuriais iki šiol bičiuliaujuosi, kartu rengiame įvairias parodas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Prie mikroskopo. 2015. Drobė, aliejus, 80 x 70 cm.

Kaip Jūs pati sau įvardijate tai, ką darote?

Tai man malonumas, dvasinis komfortas. Kai mūza ateina, nieko kito daryti aš nebegaliu. Tuomet pamirštu ir valgyti, ir miegoti, ir kalbėti. Juk jei jau mūza atėjo, turi elgtis atsargiai, kad jos neišbaidytum, nes nežinia, kada kitą kartą ji vėl pasirodys. Dažniausiai man taip nutinka žiemą. Gal todėl ir žiemos mano paveiksluose labai dažnos – ne tik Sibiro, bet ir mano mylimo Vilniaus, Lietuvos kaimo, net Čikagos, kurioje daug kartų teko lankytis.

Naivusis menas – man tinka toks mano kūrybos apibūdinimas. Anksčiau sakydavo „primityvusis menas“, bet aš galvoju: ar gali mokslų daktarė būti primityve? Mokyklos nebaigęs, rašto nepažįstantis – gal ir taip, bet mano patirtis mane jau „sugadino“: nesu buka, tačiau nebandau kažkuo ir apsimetinėti.

Tėvelis Dirvonėje II. 1986. Kartonas, aliejus, 72 x 60 cm.

Nepriklausomybės pradžioje būdama Amerikoje, viename knygyne pamačiau albumą „Naivusis menas“, kuriame buvo dailininkų iš viso pasaulio darbų. Ši kūryba išsiskiria savo nuoširdumu, fantazija, polėkiu. Gal čia ir ne viskas atitinka dailės standartus bei normas, bet naivusis menas yra pilnas gyvybės. Savo paveiksluose esu nupiešusi visus dukros katinus ir savo šunis, o kiek čia vabalų, paukščių, žuvų, karvių bei kitų sutvėrimų – nė nesuskaičiuoju… Gamta yra gyva, štai todėl mieliau piešiu lietuvišką kaimą, o ne bedvasius miesto dangoraižius, blokinius daugiabučius. Bet ko ir bet kaip nedarau, renkuosi tai, kas sava ir artima. Visi mano paveikslai – apie Lietuvą, jos gamtą, žmones, šventes ir tradicijas. O kartu – ir mano pačios aplinką, kasdienybę ir net istoriją.

Kai savo darbų parodas rengiau Amerikos lietuvių bendruomenėse, šviesaus atminimo fotografas Algimantas Kezys rašė, jog mano paveiksluose jaučiamas „intymumas, džiaugsmas, vaikiškas prisirišimas prie pamėgto gimtinės ar vaikystės kampelio. Jokių problemų jie nesukelia. Čia nėra nei kažkokių alegorijų ar metaforinių užuominų. Tik imk mane ir džiaukis – lyg tartų kiekvienas jos paveikslas…“ Viskas čia ir pasakyta apie naivųjį ne tik mano pačios meną.

O ar vertinamas, ar pastebimas yra šitoks menas Lietuvoje?

Už savo kūrybą esu gavusi daug apdovanojimų ir įvertinimų, bet visa tai lieka gan siaurame tautodailininkų rate. Profesionalai dailininkai į tokią kūrybą net nežiūri, tartum ji būtų nepilnavertė. Nors, man atrodo, didžiausias skirtumas yra tas, kad jie turi dailininkų diplomą, o aš – chemikės. Pavyzdžiui, a. a. Augustinas Savickas – visiškas tautodailininkas, tačiau rimtai vertinamas ir profesionalų. Tad reikia pripažinti, kad kai kam, vis dėlto, išimtys daromos. Man tik keista, kad pasaulyje naivusis menas yra labai rimtai vertinamas, o pas mus jis dažniausiai nurašomas kaip nieko vertas.

Situacija liūdna ir todėl, kad pačių darbų tartum niekam nereikia. Nors, pavyzdžiui, naiviojo meno atstovės Monika Bičiūnienė, Petronėlė Gerlikienė ir žinomos. Tačiau gal daug kas čia priklauso nuo pažinčių, asmeniškumų. Nepriklausomybės pradžioje lankydamasi Čikagoje per kelis mėnesius pardaviau visą nusivežtą kolekciją: galerijose pažiūrėdavo į mano atneštų darbų fotografijas ir sakydavo „OK“. Kai savo darbus kažkam parodau Lietuvoje, dažniausiai sulaukiu atsakymo, kad čia tautodailė, ir tai jų nedomina. Arba prašo darbus padovanoti… Gal čia išlenda mūsų primityvumas, penktos kartos nuo žagrės kompleksai.

Aš niekur nepretenduoju, bet kai prieš porą metų dukra su anūke atsidūrė Švedijoje, ėmiau galvoti, kiek vargo ji turės su tais mano darbais, kai iškeliausiu anapilin…

Teksto parengimą parėmė 

Prie mikroskopo. 2015. Drobė, aliejus, 80 x 70 cm.
Mano mylimas miestas. 1992. Kartonas, aliejus, 50 x 35 cm.
Senelis, Kristina ir Virginija Plateliuose. 1991. Kartonas, aliejus, 40 x 50 cm.
Virgutė Palangoje. 1992. Kartonas, aliejus, 40 x 50 cm.

Comments are closed.