Casey‘is Cole‘as OFM – jaunas pranciškonas, kuris aktyviai ir drąsiai dalijasi ne tik pranciškoniško gyvenimo užkulisiais, bet pasakoja, ką reiškia būti krikščionimi šiuolaikiniame pasaulyje. Jo mintis galime aptikti „YouTube“ kanale, tinklaraštyje www.breakinginthehabit.org, instagrame, tviteryje, feisbuke. O taip pat ir neseniai lietuviškai pasirodžiusioje jo knygoje „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui „Taip“. Ją bendromis jėgomis išleido Mažesniųjų brolių ordinas ir „Magnificat leidiniai“. Šis jaunas pranciškonas – tikra šių laikų medijų žvaigždė! Casey‘io pasakojimai autentiški, atviri ir labai paprasti. Jis skelbia visiems girdėtą žinią – krikščioniško gyvenimo kelias pasakius Dievui „taip“ tik prasideda, o likusią dalį vis tiek teks nueiti patiems.

Pasakyti „taip“ – tik pradžia

Pirmasis iššūkis, su kuriuo susiduria daugelis iš mūsų, – tai visuomenės spaudimas tvirtai žinoti savo ateities planus. Dažnai išgirstame klausimą – ką ketini daryti su savo gyvenimu? Kada pradėsi apie tai galvoti? Ar jau apsisprendei? Anksčiau atsakymas reikšdavo tik tai, kaip uždirbsime pragyvenimui, bet dabar jis gali nulemti viską: socialinį statusą, savivertę, santuoką ir šeimą, palikimą. Tiek daug reikšmės teikiama vos keliems paprastiems apsisprendimams. Br. Casey‘is šio klausimo svarbą suprato labai jaunas. Vos dvylikos metų pradėjo galvoti, kokį koledžą turėtų lankyti, penkiolikos ėmė jaudintis, kokia karjera jam tiktų, septyniolikos – apie vedybinį gyvenimą. Nors žinojo, kad turi laiko subrandinti sprendimą, taip pat suvokė, kad svarbiausias dalykas gyvenime – rasti galutinius ir nekintančius atsakymus į šiuos klausimus. Kai tik apsispręs, ką nori daryti su savo gyvenimu, – viskas pasidarys lengviau. Būdamas 21-erių jis nutarė stoti į Mažesniųjų brolių (pranciškonų) ordiną. Pasirinkęs vienuoliško gyvenimo kelią manė, kad viskas – dabar jau apsisprendė, atsakė į svarbiausią gyvenime klausimą, ištyrė pašaukimą. Tačiau iš tiesų pasakyti Dievui „taip“ buvo tik pašaukimo kelio pradžia.

Pirmaisiais gyvenimo vienuolijoje metais Casey‘is suprato, kad, net ir pasirinkęs gyventi kaip brolis pranciškonas, tikrai nebaigė aiškintis su Dievu, kaip tą reikia daryti kiekvieną dieną. Jo krikščioniško gyvenimo receptas gana paprastas – nereikia susitelkti į vieno tikslo, vieno sielos draugo, vieno profesinio pašaukimo ar gyvenimo būdo, malonaus Dievui, paieškas. Šitaip tik nualinsime save bandydami apsispręsti, bijodami neteisingai pasirinkti ir gyventi nevisavertiškai. Neretai manydami, kad ieškome Dievo mums paruošto kelio, išties stengiamės surasti tobulą kelią sau. Br. Casey‘is kviečia suvokti, kad klausimas „ką ketini daryti su savo gyvenimu?“ iš tiesų veda į svarbesnį klausimą: „Viešpatie, ką turiu šiandien padaryti, kad būčiau geresnis tavo mokinys?“

Dievo kvietimas ir pašaukimo tyrimas

Br. Casey‘is, kalbėdamas apie savo pašaukimo būti Kristaus mokiniu svarbą, sako, kad turime ištirti savo pasirinkimą. O tai, be abejonės, yra bauginanti užduotis, ir ja nedera užsiimti paviršutiniškai, tačiau būdami krikščionys ją galime ir privalome atlikti. Visame Šventajame Rašte Dievas kalba žmonėms gana suprantamai. Tad kodėl suvokti Dievo valią mums taip sunku? Br. Casey‘is yra rašęs, kad problemos šaknys nėra nei tai, kad maldoje neprašome Dievo pagalbos, nei kad Dievas nusprendžia mums neatsakyti. Ne. Pasak jo, mes tiesiog nežinome, kur ieškoti atsakymo. Br. Casey‘is dažnai savo mokymuose dalijasi įžvalgomis apie tai, kaip žmonės vis guodžiasi nemokantys melstis, vis laukia Dievo atsakymo, bet jo vis nėra… Kai brolis jų paklausia, kaip atsakymas turėtų skambėti, kitaip tariant, kaip žmonės žinotų, kad tai Dievas su jais kalba, jie prisipažįsta neturį apie tai jokio supratimo.

Br. Casey‘is dažnai pataria, kad tirdami savo pašaukimą turime pradėti nuo labai paprasto ir gal net kiek banalaus dalyko – jausmų analizės. Turime savęs klausti – ar tai man teikia džiaugsmo? Nors troškimų analizė gali atskleisti paprastus asmeninius polinkius ir atspindėti tik egoistiškas ambicijas, o ne nušviesti nesavanaudišką Dievo valią, toks klausimas gali atskleisti daugiau, nei galėtume galvoti. Jeigu jaučiamės džiugiai (arba, dar svarbiau, jeigu taip nesijaučiame), tirdami savo pašaukimą, negalime to ignoruoti. Dievas nešaukia mūsų gyventi nelaimingai ir beviltiškai. Kaipgi Jis galėtų? „Jei siekiame gyventi kaip Jėzaus Kristaus mokiniai ir trokštame tobulos sąjungos su pačiu džiaugsmo šaltiniu, – sako br. Casey‘is, – džiaugsmo jautimas ar nejautimas yra svarbus požymis, parodantis, kaip arti esame savo tikrojo pašaukimo.“

Tačiau čia svarbu nesustoti. „Tiriant Dievo valią, – teigia br. Casey‘is, – mūsų jausmai gali būti geras rodiklis, bet į juos visada turi būti atsižvelgiama keliant klausimą: ko pasauliui – konkrečiai Dievo Bažnyčiai – reikia, ką aš galiu suteikti? Ką aš gerai sugebu? Kam Dievas galėtų panaudoti mane?“ Visada gali atsirasti geresnis už mane, tuomet imsimės slėptis kaip pranašas Jona. Tad tikroji klausimo esmė yra ne išsiaiškinti, ką sugebame ir ką vertina visuomenė, o suprasti, ką Dievas gali nuveikti per mus, kas suteiks Jam šlovės. Tik svarbu besąlygiškai pasiruošti viskam, ką Dievas duos. Juk sakydami Dievui: „darysiu viską, ko prašai, bet su mano sąlygomis“ – iš tiesų Jam nesakome „taip“. „Tikra mokinystė, – pasak Casey‘io, – tai galėjimas pasakyti „Taip“ be jokių išlygų. Kai Jėzus pašaukė pirmuosius sekėjus, evangelijose kartojama, kad jie „viską paliko ir sekė paskui Jį“. Kai šv. Pranciškus išgirdo Nukryžiuotąjį kalbant ir liepiant „atstatyti mano Bažnyčią“, jis tuoj pat išėjo ir šitaip padarė. Jų atsakymuose nebuvo jokių „jei, o ar bet“ ar asmeninių motyvų, kurie sulaikytų nuo konkretaus žingsnio. Paprasčiausiai buvo noras eiti, kai Jėzus kvietė. Taip ir mes esame pašaukti ištirti ir to siekti – gyvenimo be kliūčių, trukdančių pasakyti Jėzui „Taip“.

Kas nutiks, jei pasišventęs Dievui beviltiškai įsimylėsiu?

Vienas dažniausių klausimų, kurio br. Casey‘is sulaukdavo įstojęs į vienuolyną: „Kas bus, jei duosi amžinuosius įžadus ir po to sutiksi merginą, dėl kurios tau sulinks kojos, ir jūs įsimylėsite? Ką darysi tada? Ar galėsi išeiti?“ Viename tinklaraščio įrašų jis pasakojo, kad tai labiausiai nepakenčiamas ir įžeidžiantis klausimas. Jis labai gerai atspindi šiuolaikinę kultūrą: joje bijome įsipareigoti, vyrauja skepticizmas celibato ir skaistybės atžvilgiu. Pagrindinė, pasak br. Casey‘io, problema yra ta, kad vienuoliškas gyvenimas suvokiamas kaip „planas B“. „Argi neįmanoma, kad kas nors matytų gyvenimą, visiškai pašvęstą Dievui, kaip geriausią pasirinkimą, geresnį net už svajonių vyrą ar moterį? Juk šitaip visiškai negerbiamas sandoros su Dievu rimtumas ir šventumas. Ar amžinieji įžadai nieko nereiškia, kad žmonėms kyla klausimas, ar pašvęstasis norėtų juos sulaužyti? Juk jeigu ką tik susižadėjusio vyro paklaustume: „Kas atsitiks, jei po santuokos sutiksi moterį, dėl kurios tau sulinks kojos, ir jūs labai įsimylėsite? Ką darysi? Ar galėsi išeiti?“ – klausė savo skaitytojų br. Casey‘is.

Vis dėlto praėjus penkeriems vienuoliško gyvenimo metams br. Casey‘io gyvenime nutiko tai, ko jau manė niekada nepatirsiąs – jis įsimylėjo. Šis įvykis buvo sukrečianti patirtis jo gyvenime. Jis tapo išsiblaškęs, labai neproduktyvus, patyrė milžinišką sumaištį ir sielvartą, nuo kurio jį tiesiog pykino, bet vis dėlto susiėmė ir gyveno toliau kaip brolis pranciškonas. Jam tai buvo geriausia pamoka ir pavyzdys, ką darytų, jei vis dėlto įsimylėtų. Nors ta moteris buvo nuostabi ir jis būtų galėjęs jaustis labai laimingas, kurdamas su ja gyvenimą, bet tai nebuvo jo kelias. Tikruoju pasirinkimu jis laikė atgailos ir evangelizacijos misiją. Savo tinklaraščio įraše jis atvirai dalijosi, kad ir vienuoliškas gyvenimas turi savo trūkumų, bet su kiekvienu apsisprendimu suprantame, kad pasakėme „ne“ visiems kitiems dalykams ir negalime turėti visko, bet turime būti dėkingi už tą kelią, kuriuo buvome pašaukti eiti.

Aš tam „nepasirašiau“

Žinoma, stodamas į bendruomenę br. Casey‘is turėjo didžiulių lūkesčių ir dar daugiau įsivaizdavimų. Jis manė būsiąs apsuptas vyrų, kurie gyvena, dirba ir meldžiasi kartu, kad įgyvendintų Dievo Karalystę; taps grupės, kuri tapatinasi su vargšais bei visuomenės atstumtaisiais ir dėl jų dirba, dalimi; grupės, kuri pripažįsta Kūrinijos stebuklą, Dievo Sūnaus įsikūnijimo galią ir viso to patyrimo džiaugsmą. Tačiau buvo kone priešingai. Nors brolijoje vis kildavo įvairių nesutarimų dėl tvarkos ar darbų pasiskirstymo, bet labiausiai jį ėmė erzinti keisčiausias brolių elgesys, vadovų neadekvatumas, įvairiausios smulkmenos. „Aš tam nepasirašiau“, – rašė brolis Casey‘is.

Po kiek laiko pasirodė, kad šie priekaištai tėra į bendruomenę atsineštų dalykų padariniai. Br. Casey‘is jautė, kad kelia nesąžiningus reikalavimus ir manėsi žinantis, kaip žmonės turėtų elgtis, kuo jie turėtų tikėti, ko jiems turėtų ir neturėtų reikėti. Juk neretai tas nutinka ir mums? Išeitį jis rado Žano Vanjė (Jean Vanier) knygoje: „Bendruomenė yra siaubinga vieta. Tai vieta, kurioje mums atsiskleidžia mūsų ribotumas ir savanaudiškumas. Kai pradedame nuolatos gyventi su kitais, atrandame savo skurdumą ir silpnybes, negalėjimą sutarti su kitais žmonėmis, protinius ir emocinius blokus, emocines ir seksualines problemas, iš pažiūros nepasotinamus troškimus, savo susierzinimą ir pavydą, neapykantą ir norą naikinti. Kol buvome vieni, galėjome tikėti, kad visus mylime. Dabar, kai esame su kitais, suvokiame, kaip labai nesugebame mylėti, kaip griežtai draudžiame kitiems gyventi. O jei nebesugebame mylėti, kas tuomet lieka? Nieko, tik tamsa, neviltis ir kančia. Meilė atrodo iliuzija. Mums atrodo, kad esame pasmerkti vienatvei ir mirčiai.“ Br. Casey‘į ši mintis privertė suprasti, kad tai, ką gauna iš bendruomeninio gyvenimo, yra kaip tik tai, kam jis „pasirašė“. Jis „pasirašė“ būti atgailautoju su vyrais, kurie pripažįsta savo ribotumą ir nuodėmingumą, atsineša su savimi trūkumus ir netobulumą, supranta, kad meilė yra kebli, žino, kad retkarčiais verta tampyti nervus kitiems ir nuvilti vieniems kitus, jei tai reiškia, kad per gyvenimą einame drauge.

Kodėl vis dar reikia dėvėti abitą?

Daugelis vienuolynų išlaikę tradiciją dėvėti regimą savo pasišventimo Dievui ir ordinui ženklą – abitą. Br. Casey‘is pasakojo, kad įstojęs į noviciatą abito turėjo palaukti dar keturis mėnesius ir šis laikas buvo ypač sunkus: „Nors gyvenau brolio gyvenimą, nesijaučiau tikru broliu, kol negavau abito.“ Šia patirtimi pasidalijęs su vyresniu broliu, sulaukė tik griežto atkirčio: „Būti broliu reiškia daugiau nei dėvėti abitą.“ Šiam abitas buvo ne daugiau nei pasenęs kostiumas, kuris simbolizuoja kitokį pasaulį ir nukreipia dėmesį nuo tikrosios buvimo broliu prasmės. Visgi br. Casey‘is nenumojo ranka į tokį pasakymą ir abitą iki šiol laiko radikalaus prieinamumo ir evangelizacijos ženklu. „Kai jį apsivelku ir išeinu į pasaulį, šitaip aš atkreipiu į save daugiau dėmesio negu atkreipčiau be abito, bet iš tikrųjų dėmesys krypsta ne į mane, jis krypsta į tai, kam aš atstovauju; mane susitikę žmonės prisimena ne mano veidą ar asmenį, bet Bažnyčią, „šventą vyrą“, brolį, žmogų, kuris gali jiems padėti. Kai apsivelku abitą ir išeinu į pasaulį, aš nebesu aš, Casey‘is Cole‘as, su savo asmeniniais poreikiais ir troškimais, aš esu Karalystės šauklys ir pasaulio tarnas, pasiruošęs ir norintis priimti viską, kas atsitiks.“

Abitas br. Casey‘iui tapo puikiu pretekstu susitikti su žmonėmis ir jiems patarnauti – atsakyti į jų klausimus, užduotus gatvėje ar parduotuvėje, išgirsti jų slapčiausius troškimus ar pajusti neapykantos kupiną žvilgsnį. „Kiekvienoje situacijoje, – dalijasi br. Casey‘is, – net tose, kurios atrodo priešiškos ir nemalonios, turiu galimybę dirbti dėl Dievo Karalystės. Mes nesame pašaukti būti saugūs ir slėptis savo namuose, negalime eiti tik pas tuos, kurie priims mūsų žinią be išbandymų, negalime išeiti tik pusiau įsitikinę tuo, ką skelbiame, atrodydami kaip „surūgėliai“. Ne! Evangelijos džiaugsmo negalima suvaržyti ar užgniaužti, jis nebijo būti užgautas ar išpurvintas ir žino, kad visi nusipelno išgirsti tą žinią.“

Neturtas šiuolaikiniame pasaulyje

Pranciškonai ir neturtas yra dvi neatsiejamos medalio pusės. Kai jaunasis šv. Pranciškus atsivertė protu ir širdimi, nusprendė palikti senąjį tuštybės pasaulį ir pradėti tikėjimo gyvenimą, iš pradžių nežinojo, ką daryti. Jis atsisakė visko, kad neturėdamas nieko galėtų gyventi kaip Jėzaus sekėjas. Br. Casey‘io gyvenimo pasikeitimas nebuvo toks dramatiškas, bet troškimas panašus. Jis norėjo neapsikrauti niekuo, kad laisvai galėtų sekti Jėzų. Prieš įstodamas į broliją nusprendė atsikratyti visko, kas nereikalinga: atidavė knygas, pasiliko tik keletą drabužių, atsisakė pomėgių ir su tuo susijusių daiktų. Per divestitūros ceremoniją noviciate jam buvo paduotas vokas, pasakyta į jį sudėti viską, kas trukdytų aktyviai įžengti į maldos, brolybės ir atsivertimo metus. Į jį nukeliavo daug daiktų, vieni svarbesnių – laiškas iš banko, nurodantis, kad jo banko sąskaita uždaryta, ir tinklaraščio gerbėjo laiškas, kuris br. Casey‘iui reiškė pripažinimą ir populiarumą. Jų atsisakymas išreiškė troškimą atsisakyti visų privalumų.

Tačiau visko atsisakyti vis tiek neįmanoma. Br. Casey‘is yra pasakojęs, kad būdamas baltaodžiu vyru Amerikoje, turinčiu išsilavinimą, priklausančiu dominuojančiai pasaulio Bažnyčiai ir vienam didesnių vienuolinių ordinų pasaulyje niekada nebus toks neturtingas kaip bet kuris kitas, vargingesnėje padėtyje esantis žmogus, niekada nebus toks neturtingas kaip šv. Pranciškus ar pats Jėzus. Pranciškonai iki šiol mėgina apibrėžti, kas sudaro tą evangelinį neturtą, bet ši pastanga nesuteikia jokio rezultato. Tad br. Casey‘iui neturtas tapo ne tikslu savaime ar šlovinimo objektu, bet priemone pasiekti kažką didingesnio. Svarbiausia, jo manymu, nuolat kelti klausimus, ar kažko atsisakome, kad sektume Jėzų? Kada visa, ką turiu, yra Dievo dovanos, o kada tik mano arogancijos ir privilegijų šaltinis? „Jei pats neturtas būtų tikslas, tobula mokinystė visada pasibaigtų išsekimu ir badu. Taip būtų galima „pasiekti pergalę“ neturte. Žinoma, Jėzus ne tą turėjo omenyje, kai sakė, kad vargdieniai yra palaiminti. Iš tikrųjų neturtas padeda mums priartėti prie Jėzaus ir būti bendrystėje su tais, kuriuos Jis laikė svarbiais, todėl reikia į tai žiūrėti rimtai, tačiau iš tiesų ieškome Jėzaus ir turime būti su vargšais“, – rašė br. Casey‘is.

Mūsų stiprybė – silpnume

Pasaulyje vis dažniau pasigirsta „nesėkmių“ istorijų. Br. C. Cole‘as savo gyvenime tokią patyrė ne vieną. Per Didžiojo penktadienio Mišias jis turėjo sakyti „mokymą“. Uoliai tam ruošėsi, parašė tekstą, sudėliojo akcentus, bet tądien jam labai skaudėjo galvą. Nepadėjo nei poilsis, nei vaistai. Atsistojęs priešais bendruomenę, jis negalėjo ištarti nė vieno aiškaus žodžio, akyse raibuliavo, o visas pasiruošimas nuėjo perniek: „Dar kartą žvilgtelėjau į savo lapą, bet jame buvo tik bereikšmiai žodžiai. Man niekaip nepavyko. Po trijų bandymų ir maždaug dviejų minučių gėdos aš pažiūrėjau į kleboną, pasakiau „atsiprašau“ ir verkdamas išėjau. Nuėjau į zakristiją, kritau ant grindų ir verkiau taip, kaip dar nebuvau verkęs.“ Ši patirtis leido suvokti, kad Dievas ir žmonės jį myli net tada, kai laiko save visišku nevykėliu. Daugybė žmonių po šių Mišių domėjosi jo savijauta, o vienas brolis net sakė, kad įprastai br. Casey‘į matė pasitempusį, ryžtingą ir viską atliekantį tobulai, o ši silpnumo akimirka buvo pats geriausias ženklas, liudijantis Jėzaus kryžiaus slėpinį.

„Būtent nesėkmėje – ne džiaugsmingame pasisekime – supratau, – rašo br. Casey‘is, – Dievo malonės galią, kad net kai mums nepavyksta, Dievui vis tiek pasiseka. Iš Velykų slėpinio, Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, mes matome, kad Dievas ne tik leidžia mums būti silpniems ir patirti nesėkmes, bet ir perkeičia šiuos dalykus į Karalystės sėkmę.“

Pagal Casey Cole OFM knygą „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui ‚Taip‘“ parengė Karolina Bagdonė

Comments are closed.