Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Vienas iš sudėtingiausių dalykų, kalbant apie priklausomybę – paaiškinti šios ligos „logiką“, nes tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems ne iškart pavyksta suprasti, kodėl sunkiau net ne eiti sveikimo keliu, o pats apsisprendimas sveikti. Priklausoma asmenybė yra ligos kaukė, o ne tikroji žmogaus tapatybė – niekada to nepamirškime, nes, priešingu atveju, susidūrę su nesibaigiančiomis priklausomo žmogaus manipuliacijomis, nuopuoliais, duoto žodžio nesilaikymu, labai lengvai padarysime klaidingą išvadą, kad prieš mus – „moralinis monstras“. Tai tikrai nereiškia, kad neturime ginti savo laisvės ribų, tačiau nevertėtų daryti griežtų apibendrinimų apie priklausomo asmens dorovines savybes. Tuo labiau, kad pagalba priklausomam žmogui yra visai kas kita, nei kasdienis koliojimasis, moralizavimas ir bergždžios pastangos įrodyti, kad jis ar ji privalo keistis.

1996 m. pirmą kartą pasirodė Kanados mokslininko Kreigo Nakeno knyga „Priklausoma asmenybė“. Vėliau ne kartą perleista iš naujo, ji išlieka viena autoritetingiausių knygų apie priklausomybių ligas iki šiol. Svarbus jos privalumas – mokslinio preciziškumo ir gebėjimo populiariai, įtaigiai dėstyti įžvalgas, lydinys.

Šioje knygoje Nakenas teigia, kad iš esmės nepriklausomai nuo to, kas tapo priklausomybės priežastimi, galima apibendrintai kalbėti apie priklausomos asmenybės susiformavimą. Tai procesas, kuris turi savo etapus, tačiau veda prie labai panašaus rezultato.

Žmonės labai skirtingi, kiekvienas esame unikalus, tačiau priklausomybė visiems, kurie tik patenka į jos spąstus, uždeda tą pačią uniformą. Būtent todėl priklausomų žmonių liudijimai stulbinančiai panašūs. Kita vertus, šis priklausomų žmonių tarpusavio supanašėjimas turi ir pozityvią pusę – priklausomi žmonės gali padėti vienas kitam sveikti. Būtent todėl toks svarbus šiuo atveju savipagalbos grupių fenomenas.

Pasak Nakeno, kiekvienas žmogus trokšta laimės ir nori atrasti sielos ramybę, jausti „gyvenimo skonį“. Kartais mums tai pasiseka, tačiau paskui ir vėl atplaukia rūpesčių, nerimo debesys – gyvenimas paprastai primena audringą jūrą, kur džiaugsmas keičia liūdesį ir atvirkščiai. „Tai natūralus gyvenimo ciklas, kurio negalime kontroliuoti. Tad mums tenka arba priimti šią tiesą, arba bandyti kontroliuoti tai, kas nekontroliuojama. Žmogus tampa priklausomas nuo kurios nors medžiagos ar elgesio, nes susigundo melagingu pažadu, kad dabar jau galės perimti kontrolę į savo rankas.“

Tai, kiek paveikus gundymas ieškoti būdų save „tobulinti“, tiesiogiai priklauso nuo to, kaip suvokiame save ir pasaulį, kuriame gyvename. Popiežius Benediktas XVI teigia, kad labai svarbu laikytis nuostatos, jog „pasaulis nėra tamsos ir beprasmybės vaisus, bet kyla iš išminties, laisvės ir grožio, kuri yra meilė. Suvokę tai, mes įgyjame drąsos, įgalinančios mus gyventi, suteikiančios mums jėgų su pasitikėjimu atsiverti gyvenimo nuotykiui.“ Tačiau neišpildyti lūkesčiai, kančia yra nuolatiniai žmogaus gyvenimo palydovai ir priimti juos kaip dovaną galima tik tada, jei visiškai pasitikima Dievo meile bei rūpesčiu.

Pasak psichoterapeuto Aleno Bergo, priklausoma asmenybė gimsta tą akimirką, kai žmogus, sąmoningai ar ne, apsisprendžia, jog yra pažeistas, su defektu, tarsi prakiurusi padanga, ir jam reikia kažko, kas tą defektą pašalintų ar paslėptų. Akivaizdu, kad tokio įsitikinimo šaknys glūdi tame, ką krikščionys įvardija kaip gimtąją nuodėmę, tačiau tai, kad jis tiek suvešėjo, reiškia, kad žmogaus gyvenime pritrūko „gynybinių pylimų“ (kokybiškų santykių, brandaus emocinio raštingumo, visaverčio dvasinio gyvenimo). Nė vienas žmogus nesirenka priklausomybės, bet renkasi „laimės pažadą“, kurį pasiūlo euforinė patirtis.

Pasak Nakeno, priklausomybės pradžios taškas yra vidinis pokytis. Jis visada susijęs su konkrečia intensyvia patirtimi. Pavyzdžiui, būsimam patologiniam lošėjui tai gali būti tas susijaudinimas, kai pavyksta laimėti. Būsimam alkoholikui tai gali būti džiaugsmas, kad, pavartojus alkoholio, tarsi ištirpo visos problemos, neliko kamavusių psichologinių kompleksų. Tokie potyriai savaime tikrai nėra priklausomybės ženklas. Jie tampa liguistais tik tada, kai žmogus nusprendžia, kad atrado būdą kontroliuoti savo gyvenimą ir būsenas.

Mokslininkai skyrė labai daug pastangų, norėdami išsiaiškinti, kodėl tam tikros cheminės medžiagos ar veiksmai tiek sužavi žmogų, kad jis, net to nepastebėdamas, ilgainiui, kaip teigia gydytoja Vilma Andrejauskienė, pradeda gyventi vedamas tik vienintelio tikslo – vengti diskomforto, nesvarbu, kas jį sukelia. Tyrimai rodo, kad priklausomybė susijusi su negrįžtamais pokyčiais smegenyse. Idant rūpintųsi pamatiniais savo kūno poreikiais, priklausomas žmogus pasiryžęs viskam, kad vėl ir vėl patirtų euforinę būseną.

Mes negalime rinktis emocijų, bet galime rinktis, kaip reaguojame į jas. Tačiau formuojantis priklausomai asmenybei, laisvė rinktis nyksta ir liga pradeda diktuoti reakcijas, suparalyžiuoja žmogaus valią. Pradiniame priklausomybės etape tai neatrodo blogai, priešingai, žmogus jaučiasi atradęs tobulą būdą pasiekti palaimingą būseną. Deja, labai greitai pradeda didėti tolerancija ir euforiją pasiekti vis sunkiau. Dar po kurio laiko jokios euforijos nelieka, telieka skausmo, kuris užvaldo, jei nevartojamas kvaišalas ar nepabėgama į įsitvirtinusį elgesio modelį, baimė.

Dvasiniame lygmenyje iš pradžių taip pat jaučiamas pasitenkinimas, nes, regis, pranyksta nepilnavertiškumo, kaltės jausmas. Tačiau po kurio laiko priklausomybė perauga į panieką ar net neapykantą sau pačiam. Tai kelia vis didesnį skausmą, nuo kurio ir bėgama į priklausomybę – ydingas ratas sukasi. Priklausomas žmogus jaučiasi bejėgis ir dėl to dar labiau ant savęs pyksta. Nakeno tvirtinimu, ši bejėgystė nėra išsigalvota, nes iš tiesų, kai susiformuoja priklausoma asmenybė, ji tampa absoliučia žmogaus šeimininke.

Socialiniame lygmenyje taip pat vyksta radikalūs pokyčiai. Tiesa, pirminiame etape juos sunku pastebėti. Kurį laiką, kol tęsiasi euforija, priklausomo žmogaus socialumas gali net padidėti.

Sveikstantys priklausomi žmonės dažnai pasakoja, kad ligos pradinėje stadijoje jie džiaugėsi, kad rado pagalbininką, kaip bendrauti su žmonėmis, nejausti nepilnavertiškumo ir pan. Tačiau šis etapas labai neilgas. Kaip rašo Geraldas Mėjus, „priklausomybė neišvengiamai pasiglemžia visą dėmesį ir jį nukreipia, visiškai pakirsdama mūsų gebėjimą mylėti.“ Priklausoma asmenybė verčia žmogų ne tik nepaisyti savo poreikių, bet ir į kitus žvelgti kaip į instrumentus vieninteliam geismui patenkinti. Nenuostabu, jog labai greitai priklausomo žmogaus santykiai su aplinkiniais pradeda blogėti. Priklausoma asmenybė tuoj pat pasiūlo patogius to paaiškinimus: esą kiti pavydi, yra nejautrūs, nesugeba suprasti. Ilgainiui priklausomas žmogus vis labiau izoliuojasi ir užsisklendžia savyje.

Galutinai įsitvirtinus priklausomai asmenybei, degradacija visuose lygmenyse tik spartėja. Nakenas atkreipia dėmesį, kad ilgainiui keičiasi net ir priklausomo žmogaus gebėjimas suvokti tikrovę, racionaliai samprotauti, vis stiprėja agresyvios reakcijos. Priklausomas žmogus pradeda ginčytis su aplinkiniais dėl kiekvienos smulkmenos, agresyviai reikšti nuomonę, kištis į dalykus, kuriuos menkai išmano. Kodėl? Nes nori būti svarbus ir teisus. Gyvena apimtas keistos ir labai stiprios baimės, kad jei kas nors pastebės klaidą, silpnumą, tai sunaikins ir išsityčios, priplos prie žemės.

Bergo tvirtinimu, „priklausomas asmuo primena žmogų, sergantį disleksija, Yra toks sutrikimas, kurio kamuojamas žmogus labai sunkiai ar iš viso nesugeba skaityti. Nepainiokime to su apsileidimu ar kvailumu. Sergantieji disleksija neretai pakankamai protingi ir gabūs kitose srityse. Tai sutrikimas, kai žmogus raides mato iškreiptai ir jos niekaip nesidėlioja į prasmingą visumą. Priklausomam žmogui būdinga emocinė disleksija. Vadovaudamasis jam labai aiškia emocine logika, jis niekaip nesupranta, kodėl kiti neįžvelgia jam akivaizdžių dalykų. Priklausomas žmogus atkakliai sukeičia vietomis priežastį ir padarinį. Jis yra įsitikinęs, kad vis daugiau problemų kyla ne dėl to, kad geria ar vartoja narkotikus – jis esą priverstas griebtis svaigalų, nes gyvenime gausu įvairių problemų.

Tai viena iš priežasčių, kodėl priklausomas žmogus, nors ir pirmas pajunta savo ligos destruktyvius padarinius, tačiau paskutinis juos pripažįsta. Tai susiję ne tik su atkakliomis pastangomis sumenkinti destruktyvius pokyčius, kurie vyksta gyvenime, bet ir su stebėtinu išradingumu, atrandant patogų pasiteisinimą.

Svarbu ir tai, kad nors kiekvienas žmogus yra unikalus, visos priklausomos asmenybės labai panašios ir degraduoja ta pačia kreive. Deformacijos įsismelkia į visus žmogiškumo aspektus. Kūnas nualinamas ir dažnai pokyčiai yra negrįžtami. Psichologiniame lygmenyje, kamuoja neatsitraukianti baimė, nerimas ir bejėgiškumo jausmas, jau nekalbant apie cheminių medžiagų sukeltas psichozes ir pažeistas smegenis. Dvasiniame lygmenyje įsitvirtina neviltis ir beprasmybės jausmas, taip pat gili panieka sau. Pagaliau, socialiniame lygmenyje, priklausomybė reiškia žlugusią karjerą, suirusius santykius, įskaudintus ir išduotus aplinkinius bei (dažnai) didžiules finansines problemas.

Priklausomybių liga itin sudėtinga, ji paliečia ne tik patį ligonį, bet ir aplinkinius. Tačiau, kaip bandysime parodyti kituose ciklo tekstuose, tai nėra mirties nuosprendis ir visada išlieka galimybė sugrįžti atgal į visavertį gyvenimą.

Bus daugiau

Comments are closed.