Kodėl mums svarbu, kur Kristus praleido dvi dienas prieš prisikeldamas?
Katalikams, ortodoksams ir nemažai daliai protestantų privalu tikėti, kad Jėzus po mirties pabuvojo pragaruose. Ši tiesa kartojama per kiekvienas Mišias jau šešiolika amžių (o jei kliausimės tradicija, priskiriančia Tikėjimo išpažinimo sukūrimą apaštalams, tai ir visus dvidešimt).
Nužengimo į pragarus scena Vakarų bažnyčiose išpopuliarėjo vėlyvaisiais viduramžiais (kaip ir pragaro tema apskritai), tačiau nuo Renesanso ji buvo praktiškai pamiršta. Tuo metu žmonės prarado susidomėjimą anapusybės paslaptimis ir atsigręžė į šį pasaulį, ėmė ieškoti artimesnio, šiltesnio ryšio su Dievu. Tiesiausias kelias vedė per Jėzaus žmogystę, įsijautimą į Jo, taip pat Jo draugų ir artimųjų (ypač motinos Mergelės Marijos), kančias. Taip altorių paveikslų eilėse po nuimto nukryžiuotojo apraudojimo (Pietos) scenos iškart imta vaizduoti šlovingo prisikėlimo akimirka. Kai kurios reformuotos Bažnyčios žengė dar toliau ir oficialiai atsisakė nužengimo į pragarus dogmos.
Rytų Bažnyčia, priešingai, išlaikė senąjį šios dogmos reikšmingumą. Ji buvo apjungta su Viešpaties prisikėlimo tema ir tapo vienu populiariausių ikonų siužetų: kitaip nei Vakarų ikonografijoje, kur Viešpats vaizduojamas vienas žengiantis iš savo kapo, bizantiškoji tradicija Jį regi kylantį iš pragarų, vediną ten kalintais iki Jo atėjimo mirusiais šventaisiais. Anastazis (graik. „pakėlimas“) – viena iš dvylikos svarbiausių Rytų krikščionių švenčių. Įdomu, kad pastaraisiais metais ši ikona – Kristus už rankų keliantis iš karstų Adomą ir Ievą – vis dažniau matoma ir katalikų namuose, nors beveik niekam nešauna į galvą įspūdingo siužeto susieti su mūsų kartojama Credo eilute.
Netgi ne vienas katechetas ar kunigas sutrinka paklaustas, kokiuose pragaruose lankėsi Jėzus ir kam apskritai prireikė leistis į tokią niūrią vietą. Tai gal geriausia būtų pamiršti tą, anot liuteronų teologo Adolfo von Harnacko, vertrocknete Reliquie („sudžiūvusią relikviją“)?
Egzotiškiausias Credo teiginys
Apie Jėzaus nužengimą į pragarus užsimenama vos poroje Naujojo Testamento citatų. Pirmajame Petro laiške mįslingai sakoma: „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, o Dvasia atgaivintas. Nužengęs žemyn, jis tąja Dvasia skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuoni asmenys, buvo išgelbėti vandeniu“ (1 Pt 3, 18–20). Rodos, nuo čia minimų dalykų mums nei šilta, nei šalta: Kristus nusileido į kažkokį požeminį kalėjimą paskelbti Gerąją naujieną žmonėms, atmetusiems Dievą (už tai jie buvę nubausti tvanu), kurie net nebuvo mūsų protėviai (juk išsigelbėjo ir mums genus perdavė ne jų, o teisuolio Nojaus vaikai). O mes juk Gerąją naujieną išgirstame gyvendami.
Šv. Paulius kalba dar keistesnius dalykus: „Sakoma: Kildamas aukštyn nusivedė sugautus belaisvius ir davė žmonėms dovanų. Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje. O tasai, kuris nužengė, yra tas pats, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų“ (Ef 4, 8–10; cituojama Ps 68, 19). Be to, čia „nusileidimas“ gali reikšti ne nužengimą į pragarus, o įsikūnijimą.
Daug „žmoniškiau“ visa tai „paaiškina“ apokrifiniai tekstai, pavyzdžiui, Nikodemo evangelija (seniausias rankraštis datuojamas apie 425 m., nors manoma, kad ji rašyta pagal Piloto protokolus, sukurtus III a.). Šį egzotišką tekstą mūsų laikų teologai pataria kuo greičiau pamiršti, tačiau jų paklaũsę netektume rakto į vieną iš spalvingiausių viduramžių ikonografijos, pastoracijos bei teologijos temų – pragarą. Pavyzdžiui, ką jo vidury „veikia“ kryžius? Anot Nikodemo evangelijos, jis ten „nusekė“ paskui mirusį Jėzų Kristų: „Šlovės karalius ištiesė savo dešiniąją ir su ja paėmė ir pakėlė pirmąjį tėvą Adomą“ (24 sk.). Pragaro durys išsilakstė į gabalus, kai Jis ten įžengė nešinas kryžiaus formos stiebu su Prisikėlimo vėliava, simbolizuojančia pergalę prieš mirtį. „Tuomet visi Dievo šventieji ėmė maldauti Viešpatį palikti pragare šventojo kryžiaus ženklą, Jo pergalės žymę, kad sukti tos [vietos] tarnai negalėtų ten sulaikyti nei vieno apkaltintojo, kuriam Viešpats būtų atleidęs. Taip ir nutiko: Viešpats įsmeigė kryžių pragaro viduryje kaip savo pergalės ženklą, ir ten jis stovės amžinai“ (26 sk.).
Nužengimo į pragarus tema pirmiausia išpopuliarėjo rytinėje Romos imperijos dalyje. Kaip tik ten ir nužengimo į pragarus teiginys buvo pirmą kartą įtrauktas į tikėjimo išpažinimą: tai įvyko 359 m. IV Sirmio susirinkime (dab. Serbija), ir jo autorystė priskiriama Sirijos vyskupui šv. Morkui Aretūziečiui. Jis šią dogmą laikė tokia svarbia, kad net pasiūlė išplėsti jos formulę: „<…> buvo nukryžiuotas, numirė, nužengė į pragarą, sutvarkė reikalus toje vietoje, kurios galybės jį matė ir drebėjo, trečiąją dieną prisikėlė iš numirusių…“ Klasikinė įvykio ikonografija Bizantijoje susiformavo apie X a. (seniausia jos iliustracija išliko Chludovo psalmyne, 850 m.).
Vakarų tradicijoje apie nužengimą į pragarus pirmą kartą užsiminta pusšimčiu metų vėliau, Rufino Akilėjiečio kronikoje (apie 401–409 m.). Visgi, apie jį dar nežinojo šv. Augustinas (mirė 430 m.): visuose šešiuose komentaruose Tikėjimo išpažinimui jis nuo Kristaus mirties pereina tiesiai prie Jo prisikėlimo.
Tad ši dogma yra vėlesnė už Nikėjos susirinkimą ir neminima jo metu priimtame Tikėjimo išpažinime („ilgasis“ Credo, vėl prisimintas mūsų dienomis), bet jau buvo įtraukta į IV a. pabaigoje susiformavusį „trumpąjį“ Credo. Pastarasis dar vadinamas Apaštalų tikėjimo išpažinimu, tačiau ne dėl to, kad, kaip tikėta viduramžiais, dvylika jo teiginių pasiūlę patys apaštalai (kiekvienas po vieną). Iš tiesų tuo norima pasakyti, kad šis tekstas geriausiai koncentruotai perteikia apaštalų perduoto tikėjimo esmę.
Vadinasi, Bažnyčios tradicijai Jėzaus nužengimas į pragarus yra svarbi tikėjimo tiesa, ir neturėtume sekti F. W. Schellingo patarimu: pavadinęs šią dogmą „tamsiu dalyku“, jis patarė tiesiog ją gerbti kaip senos tradicijos dalį ir kartoti Tikėjimo išpažinimo žodžius, nesigilinant į jų prasmę.
Nors teologai pagrįstai skyrė jai daug dėmesio (ypač viduramžiais), paprastų žmonių sąmonėje, populiariuose teologijos opusuose ir netgi katedrų altoriuose ji susipynė su didžiausiu vaizdinių bei prietarų margumynu apie pragarą, limbą, bedugnę…
Pragaro įsivaizdavimai
Sovietmečio ateizacijai reikia padėkoti už tai, kad drauge su ikivatikanine Katalikų Bažnyčios pastoracija iš mūsų sąmonių ištrynė ir populiariausią jos „priemonę“ – pragarą. Nepertrauktos tradicijos kraštuose vyresni katalikai iki šiol baisisi žala, kurią jiems padarė nuolatinis bauginimas pragaro liepsnomis.
Kad jos liepsnojusios kažkur po žeme, miglotai įsivaizduota nuo pagonybės laikų. Hebrajai požeminę mirusiųjų buveinę vadino Šeolu, bet Senajam Testamentui šykštint detalių ją vaizdavosi pasitelkę Antikos mitus. Jėzus taip pat mažai teužsimena, kaip atrodo pragarai, kur Jis turėjo nužengti, tad nenuostabu seniausiose šios dogmos iliustracijose matyti ten šeimininkaujantį žilagalvį senolį – senovės graikų ir romėnų mirusiųjų karalių Hadą (juodas ir gauruotas jis „tampa“ tik nuo XI–XII a.).
Ankstyvaisiais viduramžiais mirusiųjų karalystė ėmė įgyti formą: kaip okeane slypinti bedugnė, virš kurios „plūduriuoja“ plona žemės plokštuma – gyvųjų pasaulis. Šv. Izidorius Sevilietis, pirmosios enciklopedijos kūrėjas (dėl to paskelbtas interneto globėju), aiškina, kad „Abyssus (lot. „bedugnė“) yra neišmatuojama gelmė vandenų, slypinčių urvų dugne, iš kur gimsta versmės ir upės, slapčia srūvančios žemės gelmėse; iš to kyla pavadinimas abyssus: visi vandenys ir srautai per slaptas ertmes vėl sugrįžta į bedugnės įsčias“ (Etimologijos, XIII, 20, 1). Tačiau bedugnės gelmės – siaubo vieta, nes ten gyvena baisusis šio pasaulio kunigaikštis, apokaliptinis slibinas, senoji gyvatė, leviatanas, plaukiojantis juoduose jos vandenyse. Todėl bedugnė buvo ir amžinosios ugnies viešpatija (juk Apokalipsė kalba apie „ugnies ežerą“).
Tačiau to meto teologai jau žinojo, kad šį vaizdą pirmiausia reikia suprasti kaip žmogaus sielos metaforą: tai joje plaukioja baisusis demonas ir iš jos tamsių urvų gimsta siaubingiausios užmačios. Tad ir pragaro kančios iš tiesų yra moralinės: anot šv. Augustino (vėliau tą įtvirtino šv. Tomas Akvinietis), sielą skaudžiausiai degina jausmas, kad ji nutolusi nuo Dievo – visos gyvybės ir džiaugsmo šaltinio.
Toks paaiškinimas, žinoma, netenkino nei menininkų, nei pamokslininkų, nei paprastų tikinčiųjų. Trokštamų sukrečiančių scenų jie susirado dviejuose VIII a. iš Bizantijos į Vakarus atkeliavusiuose ir į lotynų kalbą išverstuose tekstuose. Tai buvo Apreiškimas Petrui, sukurtas II a., remiantis kiekvienam žmogui miela teisingumo samprata: šis tekstas vaizdavo, kad pragare nusidėjėliai baudžiami tiksliai laikantis „akis už akį“ principo, ir tuo rūpinasi itin kruopščiai sustyguota baudžiančiųjų angelų hierarchija. Kitą tekstą, Pauliaus regėjimą (IV a.), Theodoras Silversteinas, sužavėtas kūrinio detalumo, pavadino „tikru anapusybės baedeckeriu“ (pirmoji modernių kelionių gidų serija, XIX a.). Kaip tik lakiai jo kūrėjų vaizduotei turime padėkoti už visiems pažįstamus pragaro bausmių vaizdus: piktžodžiautojai pakabinti ant liežuvių virš verdančios sieros katilų, žmogžudžiai velnių kabliais ir nagais draskomi į gabalus siaubingose duobėse, svetimautojos skandinamos liepsnų ežeruose…
Šią panoramą papildė regėtojų pasakojimai, itin išpopuliarėję VII a. Kai kuriuos iš jų citavo net įtakingiausi to meto teologai. Pavyzdžiui, Beda Garbingasis (672–735) mini Fursey‘į: jam sunkiai susirgus siela perėjo į kitą pasaulį siauru koridoriumi tarp liepsnų, kuriose raitėsi velnių kankinami pasmerktieji. Nors, anot Bedos, anapusinė ugnis nesanti materiali, Fursey‘į perliejęs liepsnos liežuvis paliko ant jo kūno tikrą nudegimą. Tai buvusi bausmė už praeity priimtą vieno nusidėjėlio drabužį. Viduramžių mąstysena, nepajėgusi aiškiai atskirti dvasios ir materijos, nuodėmę ir atgailą suvokė (ir vaizdavo) itin „kūniškai“: nuodėmė ir jos pasekmės persiduodavo it koks užkratas. Dar XVI a. protestantų idėjos Ispanijoje vadintos (ir iš tiesų laikytos) raupsų atmaina.
Beda Garbingasis citavo ir Drycthelmą, apsilankiusį anapus ir papasakojusį apie nuostabų aromatą ir puikią muziką, sklidusius iš už aukštų rojaus mūrų, bei gilioje pragaro duobės tamsybėje blyksinčias liepsnas ir liuoksinčius siaubingus velnius. Vedlys angelas jo neleidęs nei į vieną, nei į kitą vietą, bet mielai aprodęs savotiškas tarpines vietoves – pragaro prieškambarį su lengvomis bausmėmis „ne tokiems blogiems, kad būtų pragare“, ir puikias gėlėtas pievas „ne tokiems geriems, kad būtų rojuje“. Galutinį nuosprendį šie „vidutiniokai“ turėjo išgirsti Paskutiniojo teismo dieną. Anot Aarono Gurevičiaus, tokiu būdu žmonės jau VII–VIII a. ėmė brandinti skaistyklos idėją, oficialia teologine tiesa tapusią tik XIII a.: buvo pernelyg siaubinga gyventi balansuojant ant amžinosios pražūties ribos ir drebant dėl menkiausios klaidelės.
Didžiuma tikinčiųjų pragarą įsivaizdavo labai apčiuopiamai – manė, kad ten galima patekti per Vezuvijaus ir Etnos kraterius, o apie nusidėjėlius sakydavo, esą, jie „įsėdę į laivą, plaukiantį Sicilijon“. Taigi, pragaras (ir rojus) įsivaizduotas kaip šio pasaulio dalis, kur galima nuvykti lyg į tolimą salą. Apie tai X a. sukurta nemažai nepaprastai išpopuliarėjusių pasakojimų apie šv. Brendaną – V–VI a. airių vienuolį jūrininką. Jis plaukęs pro siaubingas salas, kur velniai kūjais ant priekalų daužę nusidėjėlių sielas, o taip pat išsilaipinęs nuostabiose salose, kur palaimintieji valgę gardžiausią maistą, linksmi, amžinai jauni ir sveiki… Tad rojus ir pragaras vaizduoti kaip priklausantys mūsų materialiam pasauliui: gyvieji ten gali ne tik pabuvoti sielos regėjimu, bet ir nuplaukti laivu, ragauti palaimintųjų maistą – jo esama net ir pragaro salose, kur gailiaširdžiai šventieji kasdien šeštą valandą (tai yra vakaro maldos metu) iš dangaus numeta manos nusidėjėliams atsigaivinti. Tad ten ir laikas tebeteka kaip gyvųjų pasaulyje: rojaus salose paukščiai gieda, laikydamiesi dienos liturgijos valandų, o Judas Iskarijotas sekmadieniais gauna atsikvėpti (šią malonę jam suteikęs pats Jėzus) – šv. Brendanas pats jį matęs sekmadienio pavakarę sėdintį ant plikos uolos tarp jūros bangų, bet vos nusileidus saulei gauja velnių čiupusi išdaviką ir nuvilkusi jį atgal į liepsnas.
Be to, pragaras ir rojus „veikė“ arti vienas kito, kaip teigė Honorijus Augustodunietis (1080–1153), kurio Aiškinimas (Elucidarium) keturis šimtus metų buvo populiariausia parankinė knyga dvasininkams, klausantis išpažinčių. Nemažai jo teologijos įžvalgų kelia rimtų abejonių, bet žmonių psichologiją jis išmanė puikiai: pasak jo, didžiausia kankynė nusidėjėliams yra regėti gretimai rojuje malonumuose besimaudančius teisiuosius, savo buvusius kaimynus… Beje, čia jis rėmėsi viena iš nedaugelio Jėzaus užuominų apie anapusybę – pasakojimu apie turtuolį, kenčiantį ne tiek dėl jį patį ištikusios pomirtinės bausmės, kiek dėl to, kad pakėlęs „akis iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių“ – visą gyvenimą jo ignoruotą elgetą (Lk 16, 23–26).
Pragaras ir pragarai
Spalvinga anapusybės vaizdinių evoliucija atskleidžia, kad žmonės gana gerai nujautė, jog pragarų gali būti įvairių. Bet egzistuoja vienas, į kurį Jėzus nebuvo įkėlęs kojos, – tai apsisprendimas atmesti Dievą, „ta galutinio paties žmogaus atsiskyrimo nuo Dievo ir palaimintųjų draugijos būsena vadinama „pragaru“ (Katalikų Bažnyčios Katekizmas, toliau – KBK, 1033). Tai – „ugnies ežeras“, į kurį bus įmestas laikų pabaigos mūšį pralaimėjęs „suvedžiotojas velnias, kur dega žvėris ir netikrasis pranašas; jie bus kankinami dieną ir naktį per amžių amžius“, o pasauliui pasibaigus, ten atsidurs ir paskutinis priešas – „pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis“ (Apr 20, 10. 14).
Jėzus „dažnai kalba apie negęstančios ugnies „pragarą“ (Mt 5, 22. 29; 13, 42. 50; Mk 9, 43–48 ), skirtą tiems, kurie ligi pat savo gyvenimo pabaigos atsisako tikėti ir atsiversti; tai būsianti pražūtis ir sielai, ir kūnui (Mt 10, 28). Jėzus rūsčiais žodžiais skelbia, kad Jis „išsiųs savo angelus, tie išrankios <…> visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį“ (Mt 13, 41–42), o Jis pasmerks: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį!“ (Mt 25, 41) – KBK, 1034. Tačiau priešingai nei daug kas tikėjo (ir tebetiki), „nė vienam žmogui nėra Dievo iš anksto paskirta eiti į pragarą; tam reikia valingai nusigręžti nuo Dievo sunkia nuodėme ir su ja likti iki mirties“ (KBK, 1037).
Ši guodžianti žinia, deja, turi ir antrąją pusę: kiekvienas žmogus iš tiesų gali atsidurti šiame pragare, jei nuspręs nusigręžti nuo Dievo, štai kodėl mūsų laisvė yra tokia pavojinga dovana. Todėl „Šventojo Rašto teiginiai ir Bažnyčios mokymas apie pragarą įspėja žmogų atsakingai elgtis su savo laisve, atmenant savo amžinąjį paskyrimą“ (KBK, 1036). Tačiau ir apie sunkiausiose nuodėmėse gyvenančius ir mirštančius negalime tvirtinti, kad jie jau „plaukia laivu į Siciliją“. Šioje vietoje Katekizmas kalba apie „tamsybes“, tai yra „pragarus“ (daugiskaita): „Sielos tų, kurie miršta, turėdami sunkią nuodėmę, tuoj po mirties patenka į tamsybes, kur kenčia pragaro kančias, „amžinąją ugnį“ (KBK, 1035). Mums pranešama, kad jie ten kenčia „pragaro kančias“, bet pašykštima dailininkų pamėgtų siaubingų detalių. Atrodo, kad baisiausi dalykai (kaip, beje, ir gražiausieji) yra nepasiekiami mūsų žmogiškoms juslėms: „Skaudžiausia pragaro kančia yra amžinas atskyrimas nuo Dievo, nes tik Jame viename žmogus gali rasti gyvenimą ir laimę, kuriems buvo sukurtas ir kurių trokšta“ (KBK 1035).
Jėzaus nužengimo į pragarus dogmos Bažnyčia niekuomet nesiejo su šiuo „ugnies ežeru“ – nuo pat pradžių manyta Jį nusileidus į vadinamąjį Abraomo prieglobstį (plg. Lk 16, 19–26), niūrią hebrajų mirusiųjų karalystę. Įžengus Viešpačiui, ten pirmąsyk įsiveržia šviesa, perplyšta tamsybės, nutrūksta nuo vyrių geležiniai pragaro vartai (anot išmoningosios Nikodemo Evangelijos, velniai juos buvo šviežiai apkaustę, kai pagrįstai sunerimo Jėzui prikėlus teisuolį Lozorių…). Iš to matome, kad pragarais, Šeolu ar Hadu Šventasis Raštas vadina „mirusiųjų buveinę, į kurią buvo nužengęs miręs Kristus“ (KBK, 633).
Kaip tik ši dogmos dalis yra tiesiogiai aktuali visiems visų laikų žmonėms: Jėzus iš tiesų „patyrė mirtį kaip visi žmonės ir savo siela aplankė juos mirusiųjų buveinėje“ (KBK, 632). Štai kodėl neužteko vien „parodyti“, kad Jis mirė, kaip siūlė daugybė erezijų, troškusių apsaugoti Dievo dievystę (nuo pirmųjų krikščionybės amžių doketizmo iki vieno skandalingiausių XX a. kūrinių – Niko Kazantzakio romano „Paskutinis Jėzaus gundymas“). Kaip trumpai ir aiškiai pasakė šv. Paulius, „jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių“ (1 Kor 15, 19). Kitaip tariant, jei Kristus nemirė iš tiesų, tai Jis ir neprisikėlė, o tokiu atveju negali būti tas pirmasis, pirmeivis, nutiesiantis kelią mums visiems, kurie viliamės eiti paskui Jį.
Kita svarbi teologinė įžvalga ėmė formuotis jau nuo Grigaliaus Nazianziečio ir šv. Augustino: į pragarus Jėzus nusileido ne jų „uždaryti“, išsivesdamas visus iki Jo mirusius. Jis nužengė pas Senosios sandoros teisiuosius, nes to reikalavo teisingumas: kaipgi Jis galėjo neprisiminti dorų ištikimai Jo laukusių žmonių, mirusių iki Jam ateinant ir dėl to neturėjusių galimybės pasirinkti Jo kelio? Griežtai žiūrint (o taip ir žiūrėjo apokrifinio teksto autorius), tokios galimybės neturėjo net Jonas Krikštytojas, nors ir girdėjo Gerąją naujieną: jam teko leistis į pragarus ir ten sulaukti, kol Jėzus ateis nutiesti teisiesiems kelio pas Tėvą (apokrifinis Euzebijaus pasakojimas apie Jono Krikštytojo nužengimą į pragarą, ypač populiarus Rytų bažnyčiose, teigia, kaip šis po mirties, laukdamas Jėzaus Šeole, pamokslavęs apie Jį mirusiųjų sieloms).
Šiame pasaulyje galiojusias „žaidimo taisykles“ pakeitė kaip tik Jėzaus mirtis, nes joje jau slypi prisikėlimas. Tą paliudijo iškalbingas ją lydėjęs ženklas: „Atsivėrė kapų rūsiai, ir daug užmigusių šventųjų kūnų prisikėlė iš numirusių. Išėję iš kapų po Jėzaus prisikėlimo, jie atėjo į šventąjį miestą ir daug kam pasirodė“ (Mt 27, 52). Taigi, iš kapo kėlėsi toli gražu ne visi: „Jėzus į pragarus nužengė ne tam, kad iš ten išvaduotų pasmerktuosius ar panaikintų pragarą – pasmerkimo vietą, bet kad išlaisvintų anksčiau už Jį mirusius teisiuosius. „Todėl ir buvo paskelbta Evangelija net mirusiems“ (1 Pt 4, 6). Nužengimu į pragarus užbaigtas evangelinis išganymo skelbimas. Tai paskutinis Jėzaus, kaip Mesijo, pasiuntinybės tarpsnis, labai glaustas laiko požiūriu, tačiau be galo talpus savo realiu poveikiu, nes Jėzaus Atpirkimas apėmė visus visų laikų ir vietų žmones“ (KBK, 633–634).
Trejopas pažadas mums
Mįslingame Credo teiginyje „nužengė į pragarus“ pirmiausiai paguodžia Jėzaus pergalė prieš mirtį: juk „dabar jau prisikėlęs Kristus turi „mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 18), (KBK, 635). Šis pažadas yra universaliausias, nes jis aktualus visiems žmonėms. Pasak Biblijos, mirties išvengė tik vienas žmogus: pranašas Elijas (2 Kar 2, 11), ir dar galbūt Enochas (apie jį mįslingai sakoma, kad „Dievas jį pasiėmė“, Pr 5, 24). Švč. Mergelė Marija irgi buvo paimta į dangų su kūnu, kaip 1950 m. paskelbė Pijus XII (kol kas vienintelė dogma, popiežių paskelbta ex catedra), nors šv. Jonas Paulius II 1997 m. katekezėje paaiškino, kad tai neneigia jos mirties. Greičiausiai ji, kaip ir jos Sūnus, iki galo išgėrė taurę, kurią turėjome, turime ir turėsime išgerti visi žmonės – nužengti į mirties karaliją, kad paskui galbūt sektume ten, kur Jėzus išėjo paruošti mums buveinių. Reikalo svarbumas padeda įveikti net konfesinius skirtumus: pavyzdžiui, Vokietijoje Katalikų ir Evangelikų bažnyčių tikintieji sutarė dėl bendros šio tikėjimo išpažinimo punkto formuluotės: „ir nužengė į mirusiųjų karalystę“. Toks vertimas prasmiškai yra pagrįstas, nes atitinka tai, ką Naujojo Testamento autoriai savo laiku vadino „pragarais“. Taip drauge su apaštalu Luku galime pakartoti dar iki Kristaus atėjimo gyvenusio Dovydo žodžius (plg. Apd 2, 24–28): „Užtat linksma mano širdis, džiūgauja visa mano gyvastis ir ramiai ilsisi mano kūnas. Juk nepaliksi manęs Šeolui, neleisi savo teisiajam matyti Duobės“ (Ps 16, 8–10) – tai yra trūnyti kape.
Antrasis pažadas, kaip matėme, skirtas gyvenime negirdėjusiems Kristaus žinios (kaip jos negirdėjo Adomas ir Ieva bei Mozė, parašęs tokias svarbias Jėzui Įstatymo knygas, ar Dovydas, kurio psalmių tekstai tapo populiariausiomis krikščionių maldomis…). Katalikų Bažnyčios Katekizmas primena senovinę Didžiojo šeštadienio homiliją (greičiausiai sukurtą IV a., bet priskirtą šv. Epifanijui): „Didi tyla šiandien viešpatauja žemėje, didi tyla ir rimtis. Didi tyla, nes Karalius miega. Žemė sudrebėjo ir nurimo, nes Dievas kūnu užmigo ir pažadino tuos,
kurie miega nuo neatmenamų laikų <…>. Jis nuėjo ieškoti pirmojo mūsų tėvo Adomo – pražuvusios avies. Jis panoro aplankyti visus, tūnančius tamsybėse ir mirties ūksmėje; išvaduoti iš skausmų belaisvio Adomo ir tokios pat belaisvės Ievos eina jų Dievas ir jų sūnus <…>. „Aš, tavo Dievas, dėl tavęs tapau tavo sūnumi <…>. Pabusk tu, kuris miegi, nes aš sutvėriau tave ne tam, kad tūnotum supančiotas pragaruose. Kelkis iš numirusių, aš esu mirusiųjų Gyvybė“ (KBK, 635). Tik ar Dievo teisingumas juda laiko ašimi vien atgal, pas gyvenusius iki Jo atėjimo? O kaipgi mūsų amžininkai, irgi „tūnantys tamsybėse ir mirties ūksmėje“, pavyzdžiui, kraštuose, kurių nepasiekė Geroji naujiena? Ir koks amžinasis likimas laukia tų, kas „girdėjo skelbiant Gerąją naujieną, bet ją atmetė galbūt dėl sutiktų krikščionių „antiliudijimo“, taigi, atmetė ne dėl savo kaltės?“ – klausia Luisas Gonzálezas-Carvajalis.
Šis ispanų teologas primena, kad pažadas turi ir trečią dalį: „Kristus atveria ne vien akmens kapus“. Net ir netikintys nujaučia egzistuojant šį pažadą: tai išduoda jų (mūsų) kalbėjimas. Kalbame apie priklausomybių pragarus, pragaru virtusius besivaidijančių šeimų namus, įvairių gulagų pragaro ratus ir pabėgėlių stovyklų pragarus…
Sunku patikėti, kad tai – tik poetiškos metaforos. Pernelyg daug žmonių mūsų laikais jaučiasi lyg būtų mirę, kaip Charleso Baudelaire‘o apdainuojamos blogio gėlės, kurios dar nepražydusios jau skleidžia puvimo kvapą, nes „kasdien nužengiame vieną laiptelį į pragarą“. Kitas poetas, Arthuras Rimbaud, pastebėjo, kad jeigu jaučiasi esąs pragare, vadinasi, jis ten ir yra. O kur dar garsusis Paulio Sartre‘o posakis, kad pragaras – tai kiti: negalėdamas gyventi be jų žmogus pasijunta lyg įkalintas už uždarytų durų.
Ar ne šios durys guli pamintos po pragaruosna nužengusio – įsiveržusio – Jėzaus kojomis? Kaip IV a. paaiškino šv. Makarijus Egiptietis, „kai girdėsi sakant, kad Kristus nužengė į pragarus ir išlaisvino sielas, įkalintas kapuose, nemanyk, kad tai yra mūsų laikams labai tolimas dalykas. Patikėk, tas kapas yra tavo širdis“ (Penkiasdešimt dvasios pamokslų, XI, 11).
Tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“, 2019 Nr. 3
