Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Iki šiol buvome susitelkę ties tuo, kaip dera traktuoti priklausomybę, kokiais pavidalais ji dažniausiai pasireiškia, kokie veiksniai paveikia sveikos meilės trūkumą, skatinantį griebtis destruktyvaus elgesio, paslėpto po „savęs tobulinimo“ skraiste. Toliau analizuosime įprastinę sveikimo kelionės eigą, taip pat ir tai, kodėl priklausomam žmogui taip sunku „išsiskirti“ su savo liga.

Priklausomybės ligos nuo kitų skiriasi paradoksalumu. Jei įprastai gydytojai prašo paciento būti stipriu, sukaupti jėgas, tai šis receptas visai netinka, kai kalbame apie bet kurį priklausomybės pavidalą. Priklausomo žmogaus sveikimo kelionė prasideda nuo savojo bejėgiškumo pripažinimo, kai ligos pradedama bijoti labiau nei sveikimo.

Paprastai „dugną“ pasiekęs priklausomas žmogus neturi supratimo, koks sveikimo kelias jo laukia. Labai dažnai net ir gilioje krizėje esantis priklausomas žmogus puoselėja iliuziją, kad jam reikalingos ne radikalios permainos, bet atokvėpis, kurio metu jis sukauptų jėgas ir tada jau galėtų kontroliuoti situaciją. Kai pagaliau priklausomas žmogus kreipiasi pagalbos, prasideda ilgas ir sudėtingas sveikimo procesas.

Panašiai kaip priklausomos asmenybės formavimasis, taip pat priklausomo žmogaus grįžimo į visavertį gyvenimą kelionė turi savitą trajektoriją ir etapus. Vienas iš sudėtingų iššūkių šioje kelionėje yra tai, kad, kaip rašo Allenas Bergas, „priklausomybė atėmė kūrybingą, intuityvų rūpestį savimi, kuris būdingas sveikam žmogui.“ Priklausomam žmogui nėra galimybių mokytis iš savo patirties, jo kapituliacija prieš ligą pirmiausia reiškia atsidavimą „globai“. Paradoksalu tai, kad, regis, visiškas laisvės atsižadėjimas iš tiesų tampa durimis į laisvės ir tikrosios savasties susigrąžinimą.

Galima net teigti, kad sveikimo, grįžimo į visavertį gyvenimą kelionė – tai kūrimo akto pakartojimas, kai iš žmogiškumo dulkių vėl atkuriamas visavertis žmogus. Pirmasis šio atkūrimo žingsnis – apsivalymas ir abstinencija.

Abstinencija

Paprastai priklausomas žmogus ne kartą žada artimiesiems keistis, tačiau iš tiesų tai tėra priklausomos asmenybės manipuliacijos. Tikra sveikimo pradžia yra ne tik žodžiai, bet ir sutikimas atsiduoti į pagelbėti norinčių ir galinčių žmonių rankas. Būtina sveikimo sąlyga – visiška abstinencija nuo kvaišalų ar nuo kompulsyvaus elgesio. Tik tokiu būdu įmanoma sugriauti neigimo mechanizmą, kuris laikė prikaustęs prie aktyvios priklausomybės.

Detoksikaciją, išsivalymą gali palengvinti medikai: yra vaistų, kurie padeda iškęsti, kai organizmas reikalauja kvaišalo. Bet kuriuo atveju, labai svarbu, kad detoksikacijos metu būtų ligonį lydinčių žmonių, nes patiriamas didelis vidinis spaudimas bėgti atgal į ligą.

Kad ir kiek abstinencija būtų svarbi ir būtina, svarbu jos nesutapatinti su sveikimu. Vienas iš labiausiai paplitusių mitų apie priklausomybę ir sveikimo kelią yra tai, jog kvaišalo vartojimas ar kompulsyvus elgesys yra vienintelė priklausomo žmogaus problema. Tikrasis sveikimas nėra abstinencija, bet problemų, kurios pastūmėjo į priklausomybę, įsisąmoninimas. Taip pat pavojinga iliuzija yra įsitikinimas, kad blaivumas išsprendžia visas žmogaus problemas. Sveikstantis priklausomas žmogus atgauna vis daugiau laisvės, tačiau tai nereiškia, kad laisvas žmogus neturi problemų, paprasčiausiai jis kūrybiškiau jas sprendžia ir nebėga nuo jų į savidestruktyvius elgesio modelius.

Net ir ilgalaikė abstinencija nebūtinai reiškia sveikimą. Priklausomo žmogaus vartojime ar kompulsyviame elgesyje gali būti gana ilgų pertraukų, kurios primena sveikimą, bet iš tiesų tai nėra tikrieji pokyčiai, jei nesikeičia mąstymas, emocinė branda. Priklausomas žmogus gali „perjungti“ priklausomybės objektą, gali daryti pertrauką, nes atsirado naujų aplinkybių. Pavojinga tai, kad pertrauka vartojime paprastai sustiprina priklausomo žmogaus iliuziją, kad jis kontroliuoja ligą, o ne liga jį.

Sveikimas ir atkryčiai

Sveikimas prasideda nuo kapituliacijos, pripažinimo, jog liga laimėjo mūšį. Toliau seka išsivalymas ir abstinencija. Iš esmės tik po šio etapo prasideda tikroji sveikimo kelionė. Kadangi priklausomybės liga pažeidžia visus keturis žmogiškumo aspektus, tai sveikimas taip pat turi visus juos apimti.

Priklausomas žmogus ignoravo kūno poreikius ir savąjį kūniškumą traktavo tik kaip priemonę pasiekti euforinę būseną. Tai reiškia, jog sveikimas turi apimti ne tik šio aplaidumo padarinių gydymu, bet ir gebėjimo įsiklausyti į kūno poreikius ugdymą. Knygose, kuriose aprašomas priklausomo žmogaus sveikimo procesas, paprastai pateikiama daug patarimų, kaip dera rūpintis savuoju kūniškumu. Paprastai rekomenduojamas reguliarus fizinis aktyvumas, visavertė mityba, mokymasis derinti darbą ir poilsį, pakankamas laikas miegui. Tai gali atrodyti antraeilės svarbos dalykai, bet, kaip tvirtina specialistai, nepakankamas rūpestis savuoju kūniškumu yra itin dažna atkryčio į aktyvų vartojimą priežastis. Sveikstančiam žmogui tenka už save kovoti keliais frontais ir visuose nevalia prarasti budrumą.

Deimantas Žemaitis, rašydamas apie sveikimą, teigia: „be kita ko, tai susipažinimo su savimi, nuo kurio per įvairias priklausomybes žmogus bėgo, pradžia, pastangos atpažinti savo jausmus, emocijas, norus. Tai sudėtingas procesas – „mokymasis gyventi be nuskausminamųjų.“ Jei problemos ir savęs nuvertinimas atvijo į priklausomybę, o aktyvaus vartojimo periodu priklausomas žmogus darė viską, kad išvengtų sunkumų, tai sveikimas yra ėjimas priešinga kryptimi. „Esame įpratę bėgti nuo emocijų, o sveikdami turime jas priimti ir išgyventi. Užuot bėgę nuo skausmo, sveikdami privalome įsiklausyti į jo balsą. Sveikimas – tai „aš” atgavimas. Šiame procese skausmas yra ne priešas, bet sąjungininkas. Jis pateikia svarbios informacijos, jei tik pakanka drąsos į ją įsiklausyti. Jis atskleidžia mūsų žaizdas ir trūkumus, kad galėtume jais pasirūpinti.“

Paprastai priklausomame žmoguje knibždėte knibžda problemos, baimės, nerimas, įvairių psichologinių trauma padariniai. Bandyti save priimti su tokiu „bagažu“ labai sunku, tuo labiau, kad dar tenka ugdyti emocinį raštingumą, kaip prevenciją naujoms problemoms. Tuo labiau, kad pradžioje į priekį stumia vien tik priklausomybės baimė, o naujo gyvenimo skonis atsiranda gerokai vėliau.

Kaip rašo Allenas Bergas: „Sveikstantys priklausomi žmonės susiduria su iškreiptu santykiu su pačiais savimi. Todėl ypatingai svarbu, kad nuo pat sveikimo pradžios daug dėmesio būtų skirta savivertės atstatymui. Iškreiptas santykis su savimi paprastai reiškiasi arba kaip savęs ignoravimas, arba kaip neapykanta sau.“

Savęs ignoravimas – tai bandymas represuoti savo norus, siekius, atsisakymas įsiklausyti į save. Pats žmogus tai gali interpretuoti kaip altruizmą, nuolankumą, tačiau tai veikiau konformizmas ir sąžiningo buvimo čia ir dabar vengimas. Labai dažnai jis susijęs su neapykanta realiam sau. „Žmogus turi įvaizdį, koks jis turėtų būti ir nekenčia savęs už tai, kad realusis „aš“ skiriasi nuo įvaizdžio. Tada visa energija yra nukreipiama į savęs „auklėjimą“, „perdarinėjimą“, siekiant susigalvoto tikslo ir nepriimant savęs čia ir dabar.“

Nieko keisto, kad tokia būsena vargina, o gyvenimas be kvaišalų atrodo pilkas ir nykus. Todėl, kaip pabrėžia Christopher’is Ringwald’as, itin svarbu, kad sveikimas ištirpdytų deformacijas dvasiniame lygmenyje. Sveikimo tikslas yra tai, kad priklausomas žmogus ne tik atgautų savo unikalumą, bet ir jį priimtų kaip dovaną, su sveika meile. Tam reikia atkurti pasitikėjimą Kūrėju, atgaivinti versmes, kurios maitina dvasinį gyvenimą.

Justina Kymantienė teigia, kad, nors priklausomas žmogus niekada neatgaus sveiko santykio su ta medžiaga ar veiksmu, kuris tapo katapultu į priklausomybę, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad sveikstantis priklausomas žmogus negali būti laimingas ar visavertiškai gyventi.

Visgi priklausomo žmogaus sveikimo kelionės paveikslas bus nerealistiškas, jei jame nebus atkryčio, kaip itin svarbaus pakeleivio. „Atkrytis – tai priklausomo žmogaus savijautos pablogėjimas, kuris dažnai veda į kvaišalų vartojimą, net ir po gana ilgo abstinencijos laikotarpio. Alleno Bergo tvirtinimu, priklausomo žmogaus sveikimas – tai ne kas kita, kaip skausmingas mokymasis reaguoti į atkryčio iššūkį. „Galima net sakyti, kad neretai atkryčiai, kai kalbama apie priklausomo žmogaus sveikimą, yra svarbi šio proceso dalis, skausmingos puikybės tirpdymo pamokos.“ Kai sveikimo procesas pernelyg sklandus ir spartus, sveikstančiam žmogui itin sunku atsispirti gundymui, kad jis vėl gali kontroliuoti savo gyvenimą, kad priklausomybės „tigras“ nuo jo pasitraukė. Atkrytis atskleidžia skaudžią tiesą, kokia chroniška, daugiasluoksnė ir pavojinga liga yra priklausomybė.

Pasak Bergo, itin svarbu atkrytį priimti kaip pamoką, o ne kaip nuosprendį, „Aš darau klaidų, bet aš nesu klaida. Atkrytis nereiškia, kad nenoriu sveikti, kad esu beviltiškas, tai tik ženklas, kad aš vis dar mokausi žengti sveikimo keliu ir šiame kelyje yra įvairių spąstų, kuriuos turiu išmokti atpažinti.“

Atkrytis pirmiausia pasireiškia kaip trikdanti, erzinanti, nemaloni būsena, nuo kurios norisi pabėgti pasinaudojant geriausiai žinomu pabėgimo modeliu – priklausomybe. Ši būsena itin dažna sveikimo kelio pradžioje, tačiau ji gali užklupti net ir po kelių ar keliolikos blaivaus gyvenimo metų. Beje, tokia būsena nebūtinai yra priklausomybių ligos recidyvas, tai gali būti mūsų kūno, sielos ar dvasios protestas, jog žmogus nustojo sveikai save mylėti, atrado „svarbesnių“ dalykų. Brandaus sveikimo tikslas – išmokti įsiklausyti į savo poreikius ir taip pat atrasti būdus ištverti slegiančią savijautą, priimti ją, o ne nuo jos bėgti.

Dar 1970 metais gydytojas Alanas Marlattas įvedė „atkryčio prevencijos“ (prevention of relapse), kaip vienos iš svarbiausių pagalbos priemonių sveikstantiems priklausomiems asmenims, sąvoką. Pasak Marlatto, moksliniai tyrimai rodo, kad atkrytį sukelia trijų tipų stresoriai: negatyvios emocijos; socialinis spaudimas; tarpasmeniniai konfliktai. Kodėl juos svarbu išskirti? Nes, pasak gydytojo, priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenėje ypatingas dėmesys turi būti skiriamas mokymui, kaip reaguoti į užplūdusias emocijas, kaip dorotis su stresu, kaip neleisti tarpasmeniniams konfliktams sugriauti santykių ir, pagaliau, kaip atsispirti socialiniam spaudimui. Tokio pobūdžio ugdymas turi būti tęstinis ir palaipsniui lydėti sveikstantį priklausomą asmenį link socialinės reintegracijos fazės.

Bus daugiau

Comments are closed.