„Kaip gali išmokyti empatijos, pats jos neturėdamas? – klausia mokytoja Julija Ladygienė. – Aš tuo netikiu“. Ji įsitikinusi, kad vienintelis būdas išmokyti vaikus empatijos atsiranda tik tada, kai mokomės to kartu su jais.
„Atsimenate, kaip aš raginau neteisti kito? O štai dabar ėmiau ir pati tą padariau. Atsimenate, kaip sakiau išklausyti kitą? Aš štai ką tik jūsų neišklausiau“, – pedagogė tvirtina, kad suaugusieji savo klaidų neturėtų gėdytis, bet paversti jas puikia pamoka.
Labai svarbu empatiją skirti nuo gailesčio. Pasak J. Ladygienės, gailestis visąlaik ateina iš galios pozicijos: „Man geriau ir dėl to aš tavęs gailiuosi“. Tai nėra įsigilinimas į kitą žmogų. Tada keista, jei vaikas verkia, gavęs devynetą, norisi paaiškinti, kad devyni yra geras pažymys, nebūtina gauti aukščiausią įvertinimą. Tačiau toks požiūris nuneigia kito žmogaus realybę: „Man tai neatrodo svarbu, tai ir tau tai neturėtų būti liūdna“. Kai kito žmogaus gailime, tai netikime, kad jis turi vidinės stiprybės sunkumus išgyventi.
Apie tai, kad vaikas turi teisę į emocijas ir savo tiesą, ėmėme kalbėti visai neseniai. Anksčiau tėvams atrodydavo savaime suprantama auklėti vaiką taip, kad jis neigtų savo jausmus. Pasakęs, kad skauda, mažylis sulaukdavo raginimo nusišluostyti ašaras, nes „berniukai neverkia“. J. Ladygienė aiškina, kad neigiantis savo jausmus žmogus negali ir atjausti kito.
Ar empatiškas vaikas bus jautresnis ir dėl to labiau pažeidžiamas? J. Ladygienė tvirtina, kad empatiškas vaikas tikrai jautresnis ir ši savybė leidžia pajusti, kuo gyvena kitas žmogus. Tačiau ugdytojai atrodo, kad nuo to jis tikrai netaps labiau sužeidžiamas. Juk įsijausti į kito žmogaus pasaulį nereikia taip, kad perimtum jo skausmą. Empatiškas žmogus gerai suvokia, kur yra jo, o kur kito žmogaus tikrovė.
Viena iš didžiausių kliūčių empatijai rastis – mūsų įsivaizdavimas, kad privalome kitiems žmonėms jausti tik pozityvius jausmus. „Žmonės tampa minkšti ir pūkuoti, jokių spyglių nebėra. Jei anksčiau buvo sakoma, kad reikia kovoti už save, tai dabar madinga kalbėti, kad kovoti nereikia, svarbiausia santykiai. Bet ką daryti, jei ne visada taip gali?“ – klausia J. Ladygienė.
Žmogus gali išmokti empatiško bendravimo technikų, tačiau jo žodžiuose nebus tiesos. Pasak pedagogės, daug geriau yra ne vynioti į vatą, o atvirai pasakyti: „Aš girdžiu tave, bet šiuo metu negaliu priimti to, ką sakai ir negaliu patenkinti tavo poreikio“.
