Vienas didžiausių mitų apie lyderystę – tai, kad lyderis prilyginamas herojui.
„Neva lyderis yra didis žmogus – dažniausiai vyras, kuris turi svarbią misiją ir viziją, yra ekstravertas, moka įtaigiai kalbėti, todėl įkvepia žmones paskui jį sekti“, – Eglė Daunienė siekia sugriauti šį mitą. Ji įsitikinusi, kad toks herojaus mitas yra pavojingas. Lyderis ekstravertas, kuris stoja ant bačkos ir skelia įkvepiančias kalbas, gali žmones įkvėpti. Tačiau pasak lyderystės ekspertės, tokia lyderystė yra pavojingas reiškinys. Įtaigos paveikti žmonės tampa minia, kuri nustoja galvoti. Ir tokią minią galima nuvesti bet kur.
Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentams adaptyviosios lyderystės kursą dėstanti E. Daunienė tvirtina, kad nuo tokio mito labiausiai kenčia tie žmonės, kurie yra tylesni, ramesni ir prieš pasakydami žodį, įsiklauso ir gerai pagalvoja. Juos mes vadiname intravertais. Dauguma tokių žmonių patys tvirtina, kad negalėtų imtis lyderystės.
„Tokio darbo tikrai nedarysiu, geriau liksiu savo vietoj, prisidėsiu, bet tegu vadovauja kas nors kitas“, – mąsto žmonės, kurių įžvalgos gilios, bet jie ne visada moka jas sklandžiai išreikšti žodžiais. Pati Eglė irgi priskiria save prie norinčių pabūti tyliai, ramiai, kamputyje. Tačiau ji suprato, kad norėdama padaryti dalykus, kurie jai svarbūs, ji turi stoti prieš auditoriją. Dėl to teko pasimokyti ekstravertiško elgesio.
Pasak E. Daunienės, intravertai dažnai mano, kad jiems trūksta charizmos, o išties jie tiesiog nemoka ekspresyviai ir garsiai kalbėti. Ekstravertai – tai tie žmonės, kurie mėgsta reikštis ir bendraudami su kitais jaučiasi kupini energijos. Tačiau jiems iš intravertų derėtų pasimokyti klausymosi meno. „Lyderystėje beprotiškai svarbi savybė yra girdėti, ką kitas žmogus sako“, – E. Daunienė įsitikinusi, kad būtent tada galima atrasti sprendimus, kuriuose derėtų skirtingi požiūriai.
Parengė Ginta Gaivenytė
Pagrindinė nuotrauka www.pexels.com
