Su kai kuriais žmonėmis bendrauti būna itin sudėtinga. Jie pasižymi nepastoviu elgesiu – tai galingas ginklas, nes jis neleidžia tiksliai prognozuoti. Dažnai toks elgesys nustebina net ir patį sudėtingo charakterio žmogų. Pastebime, kad šalia tokių žmonių ir patiems sunku susitvardyti, susilaikyti. Pirma šovusi mintis, tarsi refleksas – gintis.
Kita vertus, beveik kiekvienam žmogui būna sunkių dienų, sunkių akimirkų. Nepriklausomai nuo to, vyras tu ar moteris. Tiesiog, paprastai tai praeina. Po kelių valandų, akimirkų, po dienos… Tačiau esama žmonių, kuriems charakterio ir santykių krizės ištinka reguliariai. Priežastys dažniausiai būna net ne svarbios ir psichozes iššaukia net menkiausios smulkmenos: ar tai būtų ne taip iškepti pusryčiai, ar pavėlavimas į susitikimą… Kuo toliau, tuo blogiau: intonacija stiprėja, pasakoma daug skaudinančių žodžių… O paskui dažniausiai pasipila ašaros ir atgailavimas, jog taip daugiau nebus, kad pats nesuprantąs, kas atsitiko.
Tyrimai rodo, kad į psichozes linkę žmonės, deja, nesugeba kontroliuoti savo emocijų. Tarsi koks damoklo kardas virš jų pakyla, viskas viduje užverda – organizmas natūraliai reikalauja iškrovos. Tokios psichozės kažkuo primena epilepsijos priepuolius: jos tokios pat nelauktos ir lygiai taip pat stiprios. Labai dažnai tai būna nulemta genų (iš motinos ar tėvo…). Ir jei vaikystėje tokio vaiko niekas nepamokė, kaip kovoti su iškylančiais emocijų ir įniršio „priepuoliais“, charakterio korekcija taip ir neįvyksta.
Neurologai tokį elgesį aiškina smegenų disfunkcijos sutrikimu. Tyrimai parodė, kad žmonių smegenų žievėje esamų specialių veidrodinių neuronų. Šie neuronai padeda mums suvokti kitų žmonių jausmus, numatyti jų elgesį, sugebėti užjausti ir pan. Pagal vieną iš naujausių tyrimų, bandoma įrodyti, jog psichozes patiriantiems žmonėms šių neuronų paprastai smarkiai trūksta. Tokie žmonės paprastai mano, jog jiems viskas galima, todėl moraliniai principai jų nekankina.
Specialistai įspėja, kad kentėti psichozes patiriančių žmonių, artimųjų išpuolius negalima. Bent jau dėl to, kad prie išpuolių priprantama, todėl su kiekvienu atveju jie tampa vis „efektyvesni“. Suaugusį žmogų perauklėti jau vėlu. Tikėtis, kad su metais charakteris pagerės – gana naivu. Ne paslaptis, kad su amžiumi neigiami įpročiai tik stiprėja ir tampa labiau išreikšti. Tačiau pabandyti mokytis suvaldyti savo emocijas, visada verta.
Pradėti reikėtų nuo paprasčiausio dalyko – nuo patylėjimo. Tyla – teisingas sėkmės partneris. Pasistengti skaičiuoti atsidūsėjimus, kol nepraeis noras kažką pasakyti.
Kartu galima bandyti sugniaužti ir atgniaužti kumščius. Šis metodas padeda žmogui perkelti dalį savo emocinės įtampos į fiziologinių pojūčių lygmenį. Reguliarus šio būdo naudojimas padeda šį judesį paversti tuo „vožtuvu“, kuris sustabdo agresinę reakciją.
Be reguliarių fizinių pratimų taip pat neapsieisite. Sunkumų kilojimas, kruopštus darbas sode ar darže… Nervų raminimui naudinga užsiimti tapyba, kaligrafija, šokiais. T.y. tokiais užsiėmimais, kurie stiprina žmogaus valią, moko kantrybės, sugebėti išlaukti rezultato – tai teigiamai veikia dirglaus žmogaus psichiką.
Kas gi, jei ne jis pats, gali sustabdyti šį uždarą ratą?
