Krekenavoje, Panevėžio rajone gyvenantis ir dirbantis veterinarijos gydytojas Algimantas Lūža fotografiją atrado maždaug prieš penkerius metus, tačiau per tą laiką jau spėjo surengti keliolika personalinių parodų. Dabar net ir važiuodamas pas gyvulius nebesiskiria su fotoaparatu. „Jei tik randu laisvą valandėlę – iškart į mišką, prie vandens ar į žvėrių ūkį – fotografuoti“ – sako anksčiau „kaimo daktaru“, o dabar dažniau jau „fotografu“ šaukiamas A. Lūža. Šioje publikacijoje pateikiame fotografo ciklą „Vandens virpesiai“.
Turiu didžiulę laimę, nes mano amžius ir darbas suteikia galimybę daug laiko leisti gamtoje. Anksčiau tik vaikščiodavau po miškus, laukus, pelkes ir pats sau grožėdavausi. Tačiau fotografija atvėrė galimybę savo atradimais, pamatymais dalintis su kitais. Parodyti nenuspėjamą ir nuolatos besikeičiantį gamtos gyvenimą. Viena iš tokių temų, su kuria dirbu jau maždaug penkerius metus, tai vandens paviršiuje pačios gamtos tapomi paveikslai.
Kiekvienas metų sezonas čia turi savo specifiką, tačiau nėra sezono, kada negali fotografuoti. Vandens, šviesos, žiedadulkių, vandens augalų kuriami paveikslai kas akimirką kinta, tai – lyg nuolatos vykstantis performansas. Galima stovėti vienoje vietoje ir paveiksluoti – vaizdai tiesiog keičiasi savaime su laiko tėkme. Galima kaskart pasukti fotoaparatą kelis centimetrus tai į vieną, tai į kitą pusę – čia vėl viskas bus kitaip. Užtenka būti vienoje vietoje – paveikslai keičiasi patys prieš tavo akis. Tik spėk stebėti ir juos fiksuoti. Šie gamtos akimirkų paveikslai tiesiog užburia. Vandens ir šviesos žaismė yra begalinė…
Vandens telkiniai būna įvairūs – sraunus upelis, upė, bala, tvenkinys, ežeras, jūra. Maža to, vienas telkinys – atviroje vietoje, kitas – tarp medžių: vienas tarp lapuočių, o kitas – tarp pušų. Kiekvieno jų bus skirtingi apšvietimai bei paviršius. Be abejo, visa tai turi įtakos fotografavimui, nes kiekviename telkinyje, kiekvieną akimirką saulės spindulių lūžio efektas yra absoliučiai unikalus. Nuotraukose užfiksuojamą spalvų gamą nesunkiai galima paaiškinti pasitelkus fizikos dėsnius. Bet aš pirmenybę teikiu nuostabai…
Kiekvienas telkinys turi savo cheminę vandens sudėtį. Įdomu tai, kad pradėjus augalams žydėti, jų žiedadulkės keliauja daugybę kilometrų, todėl nutupia ir įvairius vandenis. Esu bandęs tą pačią dieną apvažiuoti skirtingus telkinius, kad pamatyčiau, kaip kiekviename jų atrodo, tarkime, rapsų žiedadulkės. Nuostabu yra tai, kad vaizdas visur labai skirtingas. Net tos pačios žiedadulkės kitaip yra nusėjusios paviršių. Tad net ir vandens skaidrumas bei cheminė jo sudėtis daro įtaką piešiniui. Aš jau daugybę metų gyvenu su gamta ir gamtoje, o vis tiek kiekvieną kartą išėjęs į mišką randu kuo stebėtis.
Daugelis pamatę šias fotografijas tik numoja ranka – čia viskas padaryta su fotošopu, viskas apdirbta, nes natūraliai gamtoje tokių spalvų nebūna. Tačiau aš rodau tik tai, ką pamatė mano akis ir ką užfiksavo mano fotoaparatas. Daugiau jokių triukų. Yra taip, kaip yra – štai ir visa paslaptis.
Saulės kaita horizonte – nuo patekėjimo rytuose, kilimo link zenito, atsidūrimo aukščiausiame taške, perkopimo į kitą pusę ir nusileidimo vakaruose – visa tai atsispindi vandens paviršiuje tartum gyvame paveiksle. Ne kartą esu bandęs toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, tuo pačiu kampu užfiksuoti kažką panašaus, ką buvau padaręs vakar ar užvakar, tačiau niekada to paties užfiksuoti nepavyksta. Gamta nesikartoja.
Žiedadulkių piešiniai ant vandens paviršiaus – tai atskiras, unikalus ir nepakartojamas gamtos meno žanras. Dažniausiai mes nepastebime ore skraidančių žiedadulkių, tačiau tai vyksta nuolatos – nuo ankstyvo pavasario iki pat rudens. Ir tik lietui nulijus ir žiedadulkėms „nutūpus“ ant paviršiaus, galime pastebėti jų egzistavimą. Ant vandens paviršiaus jos ima šokti savo spalvingus šokius. Užtenka vėjelio dvelktelėjimo, lapo nukritimo, menkučio raibulio – ir vieną akimirką besiformavęs mikrokosmosas ima keisti savo formą ir tapti kažkuo nauju. Čia ypatingai daug vietos vaizduotei, nes, žiūrėk, štai išryškėja žmogaus figūra, kalnas, angelas, medis ir taip be galo… Žiedadulkė – gyvybės pradžia. Gal todėl jų piešiniai taip primena visatą.
Žiemos fotografija – dar kitokia. Juk skystas vanduo, kuris virsta ledu, dabar jau visiškai kitaip atspindi šviesą. Ilgai žiūrint galima tiesiog pasiklysti mažame ledo gabalėlyje ir toje lūžtančios šviesos begalybėje… Visai dienai gali užtekti mažytės balos vaizdo, o vakare atrodys, kad nukeliavai keliolika kilometrų atstumą. Tokie štai ledo krištolo stebuklai…
Fotografuoju gan sėsliai – esu savo krašto mylėtojas, todėl man pakanka penkių-šešių vandens telkinių, esančių netoli mano namų. O čia randu viską, ko reikia: ir tekantį upės vandenį, ir mažytį upelį, ir tvenkinį miške, ir žvyro karjerą. Šitokios įvairovės man visiškai pakanka kaskart išvysti kažką naujo. Galų gale, ir pats turi tapti dalimi tos vietos, įsigyventi, tuomet gali ne tik pamatyti, bet ir pajusti savo krašto vandens virpesius.
Vieni sako, kad aš kaip mažas vaikas žaidžiu su gamta. O man atrodo, kad tai gamta žaidžia su manimi vis atverdama dar nematytas savo paslaptis ir gražumus. Tad kam važiuoti tūkstančius kilometrų ieškant egzotikos, kai miške šalia tavo namų tokie dalykai kuriami be jokio atokvėpio…
Parengė Gediminas Kajėnas
