Kodėl mus traukia tam tikro tipo žmonės? Kodėl jaučiamės veikiau „vyturiai“ nei „pelėdos“ arba priešingai? Kodėl balsuojame taip, o ne kitaip? Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų rasite amerikiečių mokslininko, mokslo populiarintojo Billo Sullivano knygoje „Susipažinkite – tai jūs“ (iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius, išleido „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“).
„National Geographic“ leidybos grupės parengtoje knygoje pateikiamas gyvenimą keičiantis požiūris į veiksnius, kurie nulemia tai, kuo esame. Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Kodėl atsiranda laime spinduliuojančių žmonių
Nors bendrai visi sutinka, kad depresijos šaknys slypi biologijoje, dauguma žmonių vis dar tiki, jog laimė priklauso nuo proto būsenos. Jie ginčija, kad tinkamas požiūris padeda bet kurią rūpesčio raukšlę paversti šypsena. Istoriškai nerūpestingos palaimos būsenos siekis buvo paliekamas filosofams, teologams ir Bobby’ui McFerrinui[1]. Bet mokslininkai taip pat nori prisidėti prie šios laimės valandos. Perfrazuojant Klarką Grisvoldą iš „Kvaišų atostogų“[2], gal mokslas gali rasti raktą į laimę ir priversti visus subine švilpiniuoti „zip a di du da“.
Be abejo, genų, susijusių su padidėjusiu laimės jausmu, medžioklė vyksta. Bet kurgi jų ieškoti? Bristolio universiteto ekonomikos profesorius Eugenio Proto dar dirbdamas Didžiosios Britanijos Voriko universitete atliko tyrimą, kuriuo nustatė, kad tinkama vieta pradėti analizuoti laimingų žmonių DNR yra Danija ir kitos Skandinavijos šalys, nes jų tautos nuolat atsiranda pasaulio laimingųjų sąrašų viršuje (gal tai paaiškina ir jų susižavėjimą ABBA). Iš 30 tirtų šalių Danijoje ir Nyderlanduose yra mažiausias procentas žmonių, turinčių serotonino receptoriaus geną, įpainiotą į depresiją. Atrodo, kad danų DNR išties ypatinga ir leidžia jiems jaustis laimingesniems nei kiti. Tačiau tikriausiai taip pat gelbsti nemokamas mokslas koledže ir sveikatos apsauga. Kaip įrodymas, kad pinigai dar ne viskas, Jungtinės Valstijos nuolat vertinamos antrame dešimtuke (2018 metais nukrito iš 14 vietos į 18), kur kas žemiau negu kitos panašaus turtingumo valstybės.
Kitos grupės nustatė genus, kurie galbūt leidžia kai kuriems žmonėms jausti lengvesnę bazinę nuotaiką. 2016 metais genetikai nustatė stiprią koreliaciją tarp tautos laimės jausmo ir geno modifikacijos, koduojančios fermentą riebalų rūgšties amido hidrolazę (FAAH, minėtą 4 skyriuje). Ši modifikacija trukdo suskaldyti neurotransmiterį anandamidą, „palaimos molekulę“, minėtą 4 skyriuje (atsiminkite, kad jis suriša tam tikrus receptorius, kuriuos taip pat suriša marihuanos tetrahidrokanabinolis). Taigi nuolat laimingi žmonės gali turėti daugiau natūralaus anandamido sistemoje, o tai ne tik padidina jutiminį malonumą, bet ir mažina skausmo pojūtį. Deja, kaip būna ir su kitomis genų modifikacijomis, aplinka sąveikauja su DNR, todėl rezultatas mažiau nuspėjamas. Pavyzdžiui, mokslininkai nustatė, kad tokiose šalyse kaip Rusija ir kitos Rytų Europos valstybės taip pat gyvena piliečiai, turintys FAAH „laimės“ geno variantą, bet jie toli gražu nelaiko savęs labai laimingais.
Amsterdamo laisvojo universiteto biologinė psichologė Meike Bartels atliko ligi šiol didžiausią 300 000 žmonių genetinį tyrimą ir atrado tris naujus genų variantus, dažnai aptinkamus laimingų žmonių DNR. Šie genų variantai randami nervų sistemoje, antinksčiuose ir kasoje. Tačiau dar reikia įdėti daug darbo, kad suprastume, kaip jie susiję su nuotaika.
Nors šie tyrimai dar nauji, bet jie rodo, kad genai gali veikti mūsų bazinį laimės lygį taip pat konceptualiai kaip ir cholesterolio kiekį. Papildomų įrodymų, kad turime kaip termostate nustatytą nuotaikos tašką, pateikia klasikinis psichologinis tyrimas, atliktas XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kuriuo tyrinėtas laimės lygis po svarbiausių gyvenimo įvykių.
Kaip manote, kas galėtų būti laimingesnis ar liūdnesnis – loterijos laimėtojas ar asmuo, paralyžiuotas po nelaimingo atsitikimo? Nepaisant intuicijos, paaiškėjo, kad, praėjus keliems mėnesiams, loterijos laimėtojai nėra daug laimingesni negu prieš laimėjimą, o paralyžiuoti žmonės – ne ką liūdnesni negu prieš nelaimę. Nors, aišku, visi verčiau norėtų laimėti loterijoje, bet, regis, mes neatsižvelgiame į savo užsispyrėlišką gebėjimą prisitaikyti prie esamos situacijos, ar tai būtų laimė, ar nelaimė. Kitaip tariant, po pradinio pakylėjimo ar nuosmukio mūsų protas grįžta į normalias vėžes ir mes paprastai grįžtame prie mūsų genų, vaisiaus programavimo ir ankstyvosios vaikystės aplinkos nustatytos bazinės nuotaikos.
Kodėl laimė nepateisina lūkesčių
Žiūrint į kai kuriuos žmones, atrodo, kad niekas niekada jų neliūdina. Jie atrodo be galo laimingi, nušluoja nuo kelio visas kliūtis kaip vaikas, entuziastingai daužantis kurmius žaidimo automate[3]. Nors liūdesio peraugimas į depresiją yra patologija, ar gali būti, kad kažkas negerai, jei esate laimingas 24 valandas 7 dienas per savaitę? Johnas Mellencampas[4] mano, kad taip. Cituojamas šis jo posakis: „Nemanau, kad mus įkurdino šioje žemėje gyventi laimingai. Manau, esame čia, kad išbandytume save fiziškai, emociškai ir intelektualiai.“ Kaip netrukus pamatysime, mokslas palaiko šią pono Mellencampo nuomonę.
Filmas „Rokis 3“[5] parodė, kad jei esi pernelyg patenkintas, tai atsiranda problemų. Mūsų mylimas herojus boksininkas Rokis Balboa tapo sunkiasvorių čempionų karaliumi ir pernelyg nurimo. Nugalėjęs Apolą Krydą jis prabangiai gyveno su Adriana, džiaugėsi galingais automobiliais, namų teatru ir robotu. Rimtai nepriimto Klaberio Lango iššūkio kaina buvo pralaimėta kova ir čempiono titulo praradimas. Šios istorijos moralė: kad laimėtum ir liktum nugalėtoju, reikalinga tigro akis. Bloga savijauta gali atnaujinti alkį ir pastangas, reikalingas pasiekti tikslą. Jei Rokis tiesiog būtų numojęs ranka į pralaimėjimą ir grįžęs į savo rūmus maudytis turtuose, tai jo privilegijų laikas būtų suskaičiuotas. Bet jis pasinaudojo neigiamais jausmais kaip paskata braunantis pro vis sunkėjančių treniruočių kliūtis ir vėl nugalėti.
Kolorado valstijos Baulderio universiteto psichologė June Gruber priklauso toms „Debi Daunerėms“[6], kurių nuomonė apie laimę yra skeptiška. Straipsnyje „Tamsioji laimės pusė?“, parašytame dirbant Jeilio universitete, Gruber apibrėžia kelias aplinkybes, kai laimė yra netinkama, o galbūt net žalinga. Pavyzdžiui, mūsų emocinė būsena svarbi perduodant kitiems žinią apie mūsų būklę. Jei mes visą laiką atrodome laimingi, tai kiti negali suprasti, kada mums reikia pagalbos ir paramos. Panašiai galime pakliūti į bėdą, jei juokausime laidotuvėse, neparodysime apgailestaują ką nors įskaudinę ar kvailai šypsosimės, kai viršininkas mus griežtai įspėja. Visą laiką laimingi žmonės gali būti laikomi pasipūtusiais, atsiribojusiais, nesugebančiais apie nieką rimtai galvoti (o gal net bukais ir naiviais). Kaip sužinojome iš Rokio, kai jaučiamės patogiai ir gerai, galime neįvertinti grėsmių ir nedėti deramų pastangų problemoms spręsti. Kaip pasirodė, pernelyg laimingi žmonės taip pat nesugeba formuluoti įtikinamų argumentų ir yra linkę lengvai pasitikėti.
Nemaža literatūros teigia, kad laimės, kaip mūsų neatimamos teisės, vaikymasis gali turėti neigiamų pasekmių mūsų gerovei. Kanados Toronto Skarboro universiteto mokslininko Samo Maglio 2018 metų tyrimas parodė, kad žmonės, kurie kaip apsėsti bando būti laimingi, kitaip suvokia laiką, negu tie, kurie vertina tai, ką jau turi. Tie, kurie vis dar vejasi laimę, dažnai skuba ir mano, kad jiems trūksta laiko, o šie jausmai trukdo patirti laimę. Pasak tyrimo, žmonės, kurie jaučia, kad diena per trumpa, linkę vengti laisvalaikio veiklos, kuri galėtų suteikti jiems taip trokštamos laimės. Be to, šie darbštuoliai paprastai mano, kad neturi laiko padėti kitiems ar savanoriauti, o šios abi veiklos daro žmones laimingus.
Jei nekreipiame dėmesio į neigiamas emocijas, tai pakertame organizmo gebėjimą tinkamai pasirengti, kad įveiktume užtvaras kelyje į tikslą. Kitaip sakant, mums reikalingi biocheminiai junginiai, susiję su neigiamomis emocijomis, nes jie padeda kovoti su kliūtimis. Jei tai tiesa, galima manyti, kad mokslas patvirtino pono Mellencampo teiginį, kad mes turime ne gyventi laimingai, o išmėginti save. Tikrai, evoliucija atrinko tuos prisitaikymo mechanizmus, kurie įgalina mus klestėti visai nesvetingose aplinkose.
Realūs šių idėjų pavyzdžiai stebimi vaikuose, turinčiuose Williamso sindromą, kuris atsiranda dėl genetikos defekto, sunaikinančio beveik 30 genų. Tokie vaikai turi įvairių kognityvinių ir fizinių sutrikimų. Bet vienas iš šios būklės netikėtų bruožų yra nežabota laimė. Šie žavūs individai yra nepaprastai bendraujantys, pasitikintys ir mandagūs, kartais net per daug. Pavyzdžiui, dauguma šių vaikų atvirai visus myli. Jie nebijo nepažįstamų žmonių ir, atrodo, nesupranta, kas yra nepasitikėjimas. Nelaimei, dėl to jie tampa lengvomis sukčių, chuliganų ir vaikų išnaudotojų aukomis.
Be to, maniakine depresija sergantys žmonės gali patekti į didelę bėdą per maniją, kuriai būdinga intensyvi pozityvi nuotaika. Nuolatinė laimė gali apakinti, ir žmonės nematys akivaizdaus pavojaus, o dėl to pateks į labai nesaugias situacijas. Maniakinė elgsena pasireiškė visų gyvenimo santaupų atidavimu arba skuba susitikti su nepažįstamuoju meilės nuotykiui.
Žinoma, visa tai nereiškia, kad niekada neturime būti laimingi. Bet laimė kaip bekonas: per daug gali būti nesveika. Negandos yra neišvengiama gyvenimo dalis, o nemalonių emocijų, neatsiejamų nuo sunkumų, neigimas atima iš mūsų fiziologinius įrankius, reikalingus atremti pavojų.
Suplokite, jei žinote, kas jums yra laimė
Ką gali patarti ekspertai tiems, kurie neturi nuotaikos sutrikimų ir tiesiog stengiasi patirti savo laimę? Galima praleisti visą gyvenimą skaitant tai, kas parašyta apie laimę. Bet pervertę kelias knygas, matome bendrą temą.
1971 metais dvasios guru Ramas Dassas parašė garsią knygą „Būk čia dabar“, kuri įkvėpė George’ą Harrisoną sukurti dainą tuo pačiu pavadinimu[7]. Dassas skatino gyventi šia akimirka, o ne jaudintis dėl ateities. Vėliau Harvardo psichologas Danielis Gilbertas išplėtojo šią sąvoką 2006 metų knygoje „Netikėta laimė“. Gilbertas paaiškino, kaip mums nežinoma ateitis sukuria disonansą mūsų smegenyse, kurios privalo viską kontroliuoti (daugiau apie tai 8 skyriuje). Dar daugiau, mes paprastai blogai įsivaizduojame, kas mus padarys laimingus kelio gale, nes neįmanoma garantuoti, kad tai, kas malonu dabar, džiugins mus vėliau. Trumpai tariant, ateitis yra didžiulis nerimo šaltinis, trukdantis laimei.
Šios mintys pakartoja filosofo Bertrando Russello pastebėjimus 1930 metų knygoje „Laimės užkariavimas“[8]. Russellas pamokė žmones „išsilaisvinti iš nerimo imperijos“ supratus, kad dauguma reikalų yra visiškai nereikšmingi didžiajame visatos kontekste. Visatai nerūpi, kokį drabužį nuspręsite apsivilkti ar kiek materialių gėrybių galite sukaupti. Russellas teigia, kad jis geriau jaučiasi, kai sumažina susirūpinimą savimi.
Panašias mintis reiškia ir etikas Peteris Singeris[9], kuris skelbia, kad didžiausia laimė patiriama ne įgyvendinant siaurus egoistiškus tikslus, bet prisidedant prie pastangų padaryti pasaulį geresne vieta kuo didesniam skaičiui individų.
Evoliucija prasidėjo nuo savanaudiškų genų, bet mes išsiugdėme nuostabų altruizmo gebėjimą. Mūsų natūralus polinkis bendradarbiauti atsirado su giminės atranka, instinktyviu noru padėti tiems, kurie genetiškai yra į mus panašūs, kaip mūsų šeima. Bėgant laikui paaiškėjo, kad naudinga palaikyti ir kitus mūsų bendruomenės narius. Singeris teigia, kad dabar turime išplėsti moralinio rūpesčio ratą viso pasaulio mastu ir apimti visas žmonių rases. Jei nepasitikite užkietėjusiais akademikais, panašių įžvalgų galima rasti komiksuose, kaip antai Senovio aiškinimas daktarui Streindžui[10]: „Pasipūtimas ir baimė vis dar sulaiko jus, todėl negalite išmokti paprasčiausios ir reikšmingiausios iš visų pamokų… Tai ne apie jus.“
Moksliniai tyrimai visiškai patvirtina šias filosofines idėjas ir pakartotinai rodo, kad laimingiausi žmonės yra tie, kurie kreipia dėmesį į kitus, o ne į save. Smegenų vizualizavimo tyrimai atskleidė, kad altruistiniai veiksmai įžiebia tuos pačius atlygio centrus smegenyse, kuriuos suaktyvina maistas ir seksas. Pagalba kitiems suteikia jūsų gyvenimui tikslą ir prasmės, ji iškart atneša atlygį ir beveik euforišką pasitenkinimą. Ji taip pat leidžia pamatyti platesnį pasaulio vaizdą ir įvairius žmones, su kuriais juo dalijatės. Albertas Einšteinas kaip tik tai turėjo galvoje, sakydamas: „Stenkitės ne pasiekti sėkmę, o atnešti naudą.“ Pagalba kitiems – ne tik žmoniškas veiksmas, bet ir raktas į laimę.
Prabudimai
1969 metais garsus neurologas Oliveris Sacksas[11] padarė stebinantį atradimą, kad L-dopa, iš kurio gaminami keli neurotransmiteriai, tarp jų ir dopaminas, gali atgaivinti pacientus, kurie ištisus dešimtmečius buvo katatoninės būsenos. Šis vienas cheminis junginys kai kurių pacientų atveju, atrodo, įjungė jungiklį po ištisų metų, kai jie negalėjo nei kalbėti, nei judėti. Deja, jų prikėlimas buvo trumpalaikis: kai kurie pradėjo toleruoti vaistą, o kiti patyrė pavojingus šalutinius poveikius. Šis įvykis pabrėžia, kad turime drąsiai suprasti negailestingą tikrovę: visos mūsų mintys, emocijos ir jausmai yra biocheminės prigimties. Mūsų nuotaikas gimdo neurofiziologija, o ne mistiška siela. Viskas, kas gali bent truputį pakeisti mūsų smegenis, gali pakeisti ir mūsų nuotaiką.
Sackso pasakojimas apie šį nuostabų įvykį aprašytas jo knygoje „Prabudimai“[12], beje, pagal ją buvo sukurtas filmas, kuriame Robinas Williamsas vaidina talentingą ir kuklų gydytoją. Williamsui nežinant, piktybiniai baltymai, kurie pareikalaus jo gyvybės po 24 metų, jau tuo metu lėtai kaupėsi jo smegenyse.
Kaip ir po kitų garsenybių savižudybių, tuoj po Robino Williamso mirties prasidėjo įprastos sumišusių komentatorių kalbos apie jo egoizmą ir bailumą. Tokios pastabos ne tik nemokšiškos, bet ir smerktinai žiaurios gedinčių artimųjų atžvilgiu. Galbūt mes išmoksime pripažinti, kad slaptos jėgos, kaip antai, mūsų genai, epigenetinis programavimas ir mikrobiota, didžiąja dalimi nesąmoningai formuoja mūsų saulėtus ar apniukusius nusiteikimus. Nuotaikų sutrikimai yra labai realios sveikatos problemos; abu kraštutinumai – gilus liūdesys ir perdėta laimė – yra žalingi mūsų normaliam funkcionavimui. Barti ką nors už tai, kad neišlaikė, tas pat, kas rėkti ant aklojo, kodėl jis nemato. Kur kas naudingesnis požiūris – suteikti paramą ir paskatinti kreiptis profesionalios pagalbos.
Mokslas iš tiesų padėjo žmonėms atsibusti: mūsų bazinė nuotaika didžiąja dalimi anksti gyvenime yra nustatoma tokių veiksnių, kurių negalime kontroliuoti. Mes taip pat negalime rinktis nuotaikos pokyčių, kurie atsiranda mums senstant. Kai kam gal šie apreiškimai yra kaip nemalonus prabudimas. Mes norėtume kontroliuoti ir turėti galios keisti savo nuotaiką. Gal ir pavyks tai pasiekti, bet tik priimant tiesą. Jei toliau vis geriau suprasime nuotaikos sutrikimų biologinį pagrindą, atsiras daugybė naujų jų gydymo būdų.
————————————————————————————————————————————————
[1] Bobby McFerrin (Robert Keith McFerrin Jr) – amerikiečių dainininkas, išgarsėjęs daina „Don’t Worry, Be Happy“ („Nesirūpink, būk laimingas“).
[2] „National Lampoon Vacation“ – 1983 m. amerikiečių kino filmo veikėjas.
[3] 1975–1976 m. JAV ir Japonijoje išrastas arkadinis žaidimas, kurio tikslas – plaktuku suvaryti į penkias angas iš jų iššokančius kurmius. Kuo greičiau tai pavyksta, tuo geresnis žaidimo rezultatas.
[4] Amerikiečių dainininkas, kompozitorius, dailininkas ir aktorius, dar žinomas kaip Johnny Cougar (g. 1951).
[5] „Rocky 3“ – amerikiečių kino filmas (1982).
[6] 2004 m. pradėto Amerikos televizijos humoristinio šou „Šeštadienio naktis gyvai“ („Saturday Night Live“) veikėjas, reiškiantis neigiamas nuomones ir gadinantis nuotaiką, ką ir atspindi tiesiai iš žargono paimtas vardas.
[7] „Be Here Now“, 1973.
[8] Bertrand Russell (1872–1970) – anglų filosofas. Knyga „The Conquest of Happiness“.
[9] Peter Singer (g.1946) – australų filosofas.
[10] Amerikietiško komikso „Doctor Strange“ (nuo 1963 m.) veikėjai.
[11] Oliver Sacks (1933–2015) – anglų neurologas.
[12] „Awakenings“, 1973.
