„Man prireikė kelių dešimtmečių suprasti, jog daugiausia galiu padaryti dirbdamas savo paties krašte, fotografuodamas savo ežero žmones, per juos pasakodamas krašto istoriją ir tokiu būdu atskleisdamas jo išskirtinumą bei grožį“ – sako fotomenininkas Klaudijus Driskius (g. 1959), kurio darbai kupini autentiškų buračiškų personažų, o kartu ir žaismingų bei ironiškų mūsų laikmečio ženklų. Tačiau pačiam menininkui fotografija, visų pirma, – tai santykis su žmogumi, bandymas pažinti ir suprasti bei tokiu būdu išsaugoti jo pėdsaką amžinybei.
Klaudijų Driskių kalbina Gediminas Kajėnas.
Rašytoja Susana Sontag knygoje „Apie fotografiją“ teigia, jog konkreti nuotrauka pirmiausia yra „neginčijamas kokio nors įvykio tikrumo įrodymas“. Šią mintį prisiminiau žvelgdamas į Jūsų darbus – fotografijų ciklus, kuriuose dominuoja istorinė tematika. Ar galima sakyti, kad fotografija Jums yra būdas ne tik įrodyti praeities tikrumą, tačiau, visų pirma, pačiam prisiliesti prie to, apmąstyti buvusius įvykius, žmonių pasirinkimus, jų gyvenimo būdą?
Sąsajos tarp fotografijos ir istorijos man gimė intuityviai, tartum savaime. Juk jei fotografuoji atsakingai, o ne šiaip gaudai atsitiktinius kadrus, jei per fotografiją bandai kažką pasakyti, tuomet pats fotografijos kūrimas jau yra tam tikra istorija. Studentams ir moksleiviams dažnai sakau: jei nežinote, ką pasakyti, geriau nefotografuokite, neterškite aplinkos. Juk esama daugybė būdų pažinti ir tirti. Fotografui, visų pirma, būtina vidinė nuostata ir nuovoka, kodėl jis tai daro ir kokią istoriją nori papasakoti.
Mano fotografiniai tyrinėjimai pirmiausia atsiremia į tą kraštą, iš kurio esu kilęs, į tai, kas nuo mažumės mane supo, ką aš sugėriau savo atmintin kaip esmines patirtis. Teko gilintis į savo giminės genealogiją ir atrasti, jog mano protėviai praktiškai nebuvo išėję už parapijos ribų. Pagal baltų gentis priklausau sėliams, kurių kalba išliko tik ežerų varduose bei žmonių pavardėse. Būtent nuo čia – nuo savo žmonių, jų santykių, ežero bei kraštovaizdžio – aš ir pradedu savo paties istoriją, kuri tampa ir mano krašto, mano laiko bei mano genties metraščiu. Gal kitiems tai atrodo naivu ir sentimentalu, bet man brangu, nes čia ir yra mano paties pradžių pradžia.
Tad papasakokite apie tą pradžią, savo gyvenimą Lietuvos pakraštyje ant Sartų ežero kranto.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, gimiau ir augau sustojusio laiko epochoje – gūdžiame sovietmetyje. Mano gimtieji namai – Ažubrasčio vienkiemis, iki artimiausio kaimyno – puskilometris. Vaikystę ir jaunystės dienas praleidau būtent šioje aplinkoje ant Sartų kranto. Giliai atmintin įsirėžęs ir visas kraštovaizdis – laukai, pievos, ežerynai ir miškai už jų. Bet svarbiausias veikėjas neabejotinai buvo ežeras. Iki šiol atsimenu, koks yra jo kvapas pavasarį bei vėlyvą rudenį, vasarą po lietaus ar žiemą. Visi ežero vaikai turėjome pačiūžas ir didžiausia mūsų pramoga buvo čiuožimas. Tais laikais žiemos buvo gerokai šaltesnės, ir mažiausiai bent mėnesį ledas ant ežero būdavo skaidrus it stiklas. Galėdavom skersai išilgai čiuožti per visą ežerą ir stebėti povandeninį pasaulį – akmenis, augalus, žuvis.
Vaikystė buvo laimingas metas, nieko joje, rodos, ir netrūko. Bet dabar, atminties juostelę sukdamas atgal, pamenu ir keletą įvykių, kurie puikiai iliustruoja to meto atmosferą. Vienas toks įvykis nutiko 1967 metais. Tuomet man buvo aštuoneri, vyriausias brolis jau mokėsi Vilniuje ir su mumis nebegyveno, o be manęs namuose augo dar du jaunesni broliai ir sesuo. Į mūsų kiemą atvažiavo tarybinio ūkio darbininkų brigada su ūkvedžiu priešakyje ir iš šeimos atėmė karvei žiemai sudžiovintą šieną. Motyvas buvo paprastas – turite per daug šieno. Aišku, tarp tų darbininkų didžioji dalis gerai pažinojo mano tėvą, kuris krašte buvo aplankęs kone kiekvieną trobą, mat turėjo išskirtinį stiprų balsą ir buvo kviečiamas giedoti atsisveikinant su mirusiaisiais. Nors ir nenoriai, tie žmonės į priekabą sukrovė mūsų šieną, atliko parodomąją „egzekuciją“ ir išvyko sau… Šis įvykis sukrečia ne tiek savo prievarta, kiek absurdiškumu. Rodos, nuo kolektyvizacijos ir žmonių turto nusavinimo valstybės vardu jau buvo praėję nemažai laiko, bet štai tau priminimas, kad negali jaustis saugiai, o visa, ką turi, ką savo rankomis ir darbu užsiauginai, tau nepriklauso. Baimės sėjimas buvo viena svarbiausių to meto režimo strategijų.
Kiti 1968-ųjų įvykiai – gal tai buvo susiję su Prahos pavasariu? – kartojosi bent keletą kartų. Tėvui, o ir kitiems apylinkių vyrams, skubiai būdavo liepiama pasiimti maisto, šiltų drabužių ir kariškiai juos išsivesdavo nežinoma kryptimi… Keletą dienų mes gyvendavome visiškoje nežinioje, o toks svetimos jėgos įsiveržimas į kasdienę aplinką smarkiai koreguodavo ir mūsų ūkio darbus, kurie daugiausia laikėsi ant tėvo pečių. Po kelių dienų tėvas ir kiti vyrai sugrįždavo namo, sveiki ir gyvi. Pasirodo, juos nuveždavo kažkur už Rokiškio, karininkai vesdavo neva tai mokymus, o paskui paleisdavo. Tokie nenuspėjami įvykiai trikdė ir kūrė įtampą bei nesaugumo jausmą.
Jūsų bibliografijoje yra net trys knygos, skirtos partizanų atminimui. Viena jų „Sutemų keleiviai“ – fotografijų albumas apie Jūsų krašte veikusią Vytauto apygardos Lokio rinktinę. Antroji – Aukštaitijos partizanų vado Balio Vaičėno dienoraštis. Naujausias darbas – fotografijų ciklas „Laisvųjų testamentai“, kuriame įamžinote laisvės kovotojų – partizanų bei ryšininkų – portretus. Ar laisvės kovų istorija anuomet Jums buvo žinoma iš tėvų, betarpiškų anų dienų įvykių liudytojų, pasakojimų? O gal, priešingai, visa buvo nutylėta, ir tai, ką dabar darote, gilindamasis į šią temą, – tartum bandymas „susigrąžinti“ tas nutylėtas istorijas?
Abu mano tėvai buvo iš to paties krašto, jų kaimus teskyrė 6 kilometrai, tad jie vienas kitą pažinojo nuo jaunų dienų ir turėjo nemažai bendrų pažįstamų.
Mama buvo talentinga pasakotoja, ir tai ypatingai atsiskleisdavo vartant šeimos fotografijų albumus. Pamenu, ji dirbdavo savo darbus, o mes, vaikai, susėsdavom netoli, sklaidydavom ir žiūrėdavom albumus. Mama pradėdavo pasakoti istorijas… Tas nuotraukas, jose įamžintų žmonių vardus bei gyvenimo vingius mokėjome mintinai. Žinojome net ir užrašus kitose fotografijų pusėse.
Mamos jaunystė, nepriklausomybės laikotarpis, karo bei pokario įvykiai, jos pažįstamų likimai mums nebuvo jokia paslaptis. Todėl nesakyčiau, kad savo darbais, skirtais partizanų kovoms, bandau „susigrąžinti“ šias istorijas. Tai buvo Dievo ženklas: šiais laikais susitikęs su partizanu Andriumi Dručkumi bei jo išsaugotu archyvu iškart suvokiau, kad visa tai būtina perduoti ateities kartoms. Tokiu būdu ir atsirado pirmosios dvi knygos.
Albumu ir paroda „Laisvųjų testamentai“ siekiau įamžinti istorijas bei veidus žmonių, kurie už mūsų laisvę kovėsi ginklu arba aktyviai padėjo miško broliams priešintis Lietuvos okupacijai. Suradau tuos žmones, kurie labai sudėtingu laikotarpiu saugojo mūsų valstybės tęstinumą. Daug kas man kartojo: „Klaudijau, kur tu buvai prieš 2, prieš 5 metus?.. O, jei būtum atvažiavęs prieš 8 ar 10 metų…“ Aš juos sustabdydavau, sakydamas, kad susitikome dabar – svarbiausiu mums metu ir turime atlikti tai, ką privalome, dabar. Iš 83 mano nufotografuotų knygos herojų 23 jau yra iškeliavę amžinybėn… Savo gyvenimais jie patvirtino, kad kova už laisvę yra labai konkreti. Kartu mane ir sukrėtė, kad didžioji jų dalis į mišką ėjo labai sąmoningai apsisprendę, puikiai suvokdami, kodėl tai daro ir net – kas jų laukia. Jie kasdien gyveno šalia mirties ir žinojo, kad žus kaip ir jų broliai, seserys, draugai. Ačiū Dievui, šie žmonės išgyveno ir sulaukė garbaus amžiaus, nors visi kaip vienas nežino, kodėl būtent jiems taip buvo lemta…
Na, o šeimos fotografijos iš vaikystės buvo mano mamos pasakojimų dalis. Iki šiol esu išsaugojęs tas nuotraukas. Vienoje jų mama stovi su savo jaunystės draugais – partizanais Vincu Vaičėnu-Centu ir Jonu Jozėnu-Didžiuoju Jonu, netoli jų namų Bajorų kaime, metai iki partizanų žūties 1947-aisiais. Kitoje nuotraukoje – mama ir jos draugė Ona Balčiūnaitė-Vaičėnienė, slapyvardžiu Marti, su savo sūneliu Romualdu. Nuotrauka daryta 1947 m. šalia mano senelių namo, kuriame partizanė Ona slapstėsi su savo vaiku. Po dvejų metų ją ir jos vyrą keturmečio sūnaus akivaizdoje stribai užkapojo kirviais…
Ar ir šios dvi nuotraukos buvo tuose šeimos albumuose?
Ne, jos buvo padėtos atokiau. Istoriją apie šių žmonių likimus bei tai, kaip mama ir seneliai buvo su tuo susiję, išgirdau jau brandesniame amžiuje, bet dar besimokydamas mokykloje. Pasirodo, kad 1946–1947 m. senelių Onos ir Mato Mezginų namuose buvo įrengtas bunkeris, kuriame žiemojo du partizanai – ūkininkų sūnus Ksaveras Turkevičius, slapyvardžiu Bagdonas, ir Romualdas Alėjūnas, slapyvardžiu Bandelė, mat prieš išeidamas partizanauti dirbo Obelių miestelyje konditeriu. Kaip ir daugelio laisvės kovotojų, jų likimai buvo tragiški.
Ar šeimos nuotraukos bei jas lydintys mamos pasakojimai turėjo įtakos Jūsų susidomėjimui fotografija?
Antanas Sutkus yra sakęs, kad jo vaikystės svajonės buvo radijas, dviratis ir fotoaparatas, nors patį pirmąjį įsigijo fotoaparatą. Mano svajonės buvo labai panašios – dviratis, laikrodis ir fotoaparatas. Beje, mano apylinkėse visi bendraamžiai svajojo apie tuos pačius dalykus. Dviratis reiškė lėkimą, norą pažinti ir, aišku, vėją plaukuose. Jau baigęs penktą klasę už savo uždirbtus pinigus pirmąją svajonę ir įgyvendinau. Laikrodis, matyt, atrodė labai rimta, vyriška, todėl po metų įsigijau ir jį, nors, atvirai sakant, dabar jokio laikrodžio nenešioju, tačiau tada labai reikėjo.
1973 m. baigęs septintą klasę įsigijau ir pirmąjį fotoaparatą. Tuo metu fototechnika sparčiai vystėsi, aparatų ir medžiagų, reikalingų nuotraukoms spausdinti, nesunkiai buvo galima nusipirkti Obeliuose, Rokiškyje, Zarasuose ar visai netoli esančiame Daugpilyje. Mano kartos jaunuoliams fotografija buvo tapusi savotiška būtinybe. Galėčiau vardinti savo klasės draugų, bendraamžių pažįstamų ir kaimynų pavardes, kurie fotografavo. Aišku, laikui bėgant pirminis entuziazmas ir įkarštis daugeliui praėjo, bet man jau tada tapo aišku, kad fotokamera visada turi būti šalia, o per ją aš kalbėsiu.
Stebuklui prilygo nuotraukos gamybos procesas: nufotografavęs draugą, jo atvaizdą galėjau perkelti ant fotopopieriaus ir jam padovanoti. Mane pakerėjo fotografijos unikalumas – galimybė sustabdyti momentą ir atspausdinus jį išsaugoti amžinybei. Beje, šią mintį padiktavo mano pirmoji fotografija, kurioje užfiksavau ne žmogų, o ežere žuvusią antį. Ją atradau krante, ir ji atrodė tartum gyva – raibos plunksnos, įdomus snapas, akys… Nufotografavau antį stambiu rakursu, kad būtų galima ją apžiūrėti iš arti, ir tai sukūrė iliuziją, kad ji yra gyva. Tuomet man atrodė, kad fotografija, visų pirma, – pažinimo instrumentas. O taip pat ir galimybė išsaugoti tai, kas praeina.
Neabejoju, kad mano apsisprendimui fotografuoti didžiulės įtakos turėjo nuotraukos iš šeimos albumų. Tačiau ne ką mažiau svarbūs buvo ir mamos pasakojimai apie fotografijas ir jose įamžintus žmones. Gal todėl iki šiol vaizdas ir žodis mane stipriai veikia ir neretai mano darbuose eina šalia.
Ar galima sakyti, kad jungdamas vaizdą su pasakojimu, Jūs savotiškai bandote atkartoti vaikystės patirtis, klausantis mamos istorijų?
Man iki šiol nėra nieko įdomiau nei senieji šeimų albumai, nors daugiau nei pusę jų užima laidotuvių fotografija, o kitą pusę – vestuvinės pabrolių, pamergių, piršlių ir svotų eilės. Ir praktiškai nieko daugiau, su retomis išimtimis, ten ir nėra. Tačiau, nepaisant to, šios nuotraukos mane stipriai veikia ir žadina norą pažinti gyvenimą.
Pavyzdžiui, fotografija iš mano tėvų šeimos albumo, sukurta 1961 m. Dabar ją galima skaityti kaip istorinį dokumentą, tartum seną rankraštį. Šioje nuotraukoje, tarp gausaus būrio giminių ir kaimynų, esu jauniausias herojus, sėdintis mamai ant kelių. Fotografijoje užfiksuotos trys kartos: pirmoje eilėje ant žemės susėdę vaikai ir paaugliai, antroje ant suolų pagarbiai susodinti seneliai, ant kelių laikantys pačius mažiausius, na, o trečioje eilėje stovi vidurinė, stipriausia, karta, ant kurios laikosi visas kasdienis šeimos gyvenimas. Ši nuotrauka daryta mūsų kieme per Petrines, mat mano tėvas buvo Petras, ir vardinių dieną pas mus susirinkdavo didelis būrys giminių. Buvo įprasta, jog tą dieną, užprašytas namų šeimininko, atvykdavo ir mūsų krašto fotografas Jonas Sinica, kuris atminčiai nufotografuodavo susirinkusiuosius šventėn.
Na, o tiesioginės sąsajos su šeimos fotografijų albumais mano darbuose, na, bent jau sąmoningai, tikrai nėra. Man prireikė kelių dešimtmečių suprasti, jog daugiausia galiu padaryti dirbdamas savo paties krašte, fotografuodamas savo ežero žmones, per juos pasakodamas krašto istoriją ir tokiu būdu atskleisdamas jo išskirtinumą bei grožį.
O kur link Jūsų objektyvas krypo pačioje pradžioje?
Jau tada daugiausia fotografavau savo kaimynus, draugus, tai, ką mes kartu veikėme: mūsų čiuožinėjimus ant ežero, ledo ritulio varžybas, slidinėjimus po apylinkes, šokinėjimus nuo tramplino. Taip pat mėgau fotografuoti ežerą ir metų kaitą. Turėjau net keletą savo maršrutų – vienus pėsčiomis, kitus – valtimi, – kuriais reguliariai keliaudavau su fotoaparatu.
Kai artimiausios aplinkos nebeužteko, nusinešiau fotoaparatą į mokyklą. Ten paveikslavau užklasinę veiklą, Kriaunų kasdienybę. O netrukus mano fotografija tapo reikalinga žmonėms, ir aš tapau laidotuvių fotografu…
Tradicija fotografuotis prie mirusiojo karsto anksčiau buvo gan paplitusi – savo senelių albumuose ir pats tokių esu matęs. Dabar tokios scenos daug kam kelia šiurpą. Man įdomu, kodėl laidotuvių, o ne, tarkime, krikštynų ar vestuvių fotografijos buvo tokios populiarios?
Tyrinėdamas tarpukario bei pokario fotografijas, pastebėjau, kad laidotuvės anuomet buvo fotografuojamos gan gausiai. Ir net ypatingai sukrečiančiomis bei tragiškomis sąlygomis, pavyzdžiui, žuvus partizanui ar tiesiog pokariu, kai išgyvenimo sąlygos buvo labai sudėtingos, žmonės laidotuvėms vis tiek kviesdavosi fotografą. Kartais nutikdavo ir taip, kad šeimos albumuose nerasi gyvo žmogaus nuotraukos, bet karste – būtinai.
Matyt, čia sutampa keletas svarbių aplinkybių. Mirties faktas žmonėms visuomet buvo reikšmingas, tai žymėjo virsmą, išplaukimą vėlių laivu į kitą pasaulį. Todėl atsisveikinimas su artimu mirusiuoju taip pat buvo labai svarbus. Paprastai kūnas namuose buvo laikomas tris dienas, ir visa tai lydėdavo ilgos ilgos giesmės bei sotus valgymas – mirusysis keldavo tokią atsisveikinimo puotą. Tai buvo labai senas paprotys, Lietuvoje baigęs gyvavimą praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.
Laidotuves pradėjau fotografuoti maždaug šešiolikos ir tai dariau iki pat Sąjūdžio, vadinasi, kiek daugiau nei dešimtmetį. Šalia kunigo ir giedotojų, fotografas buvo laikomas vienu iš būtinų laidotuvių apeigų dalyvių. Manęs, paauglio, net atvažiuodavo pasiimti su mašina.
Tai buvo keista praktika, juk, pripažinkime, aplinkybės fotografuoti – gan niūrokos. Pasitaikydavo ir tragiškų žūčių, vaikų mirčių, o tai emociškai būdavo sunkiai pakeliama. Šiltuoju metu kūnas irdavo sparčiau, atsirasdavo specifinis kvapas – aš net negalėdavau tame kambaryje ilgiau būti.
Tradiciškai mano pareiga buvo nufotografuoti du siužetus: mirusįjį atvirame karste kambaryje, kartu su šalia stovinčiais artimaisiais, giminėmis, draugais ir bendradarbiais, bei visus, susirinkusius į palydėjimą, su priekyje paguldytu karstu lauke, prie paradinio namo įėjimo. Po to karstas būdavo uždaromas visam laikui ir nešamas į bažnyčią, o paskui į kapines.
Dažnai man kildavo klausimas – ką aš čia darau? Kokia viso to prasmė? Juk iš fotografo perspektyvos, įvykiai, kuriuos fiksuodavau, iš esmės visuomet būdavo tokie patys, vienodi: keisdavosi žmonės, o mirusysis ramiai sau gulėdavo karste.
Stebina ir tai, kad dabar, nuo anų įvykių praėjus 4–5 dešimtmečiams, mūsų požiūris yra visiškai pasikeitęs. Fotografuoti laidotuves yra nepagarbu, nepriimtina, nes tai kišimasis į labai intymią aplinką. Galų gale, fotografijos iš laidotuvių būtų itin skaudus, nemalonus prisiminimas, tad geriau jų išvis neturėti. O anuomet fotografuoti prie karsto man reikėdavo labai daug. Buvo natūralu ir net, sakyčiau, privaloma. Tai ir dariau, kol baigiau mokyklą, taip pat studentavimo metais, kol prasidėjo Atgimimas ir man tapo svarbiau fiksuoti mūsų kelią į laisvę.
Po mokyklos baigimo pasirinkote studijuoti žurnalistiką. Ar tai reiškia, kad šalia fotografijos turėjote ir kitą pomėgį – rašyti?
Ne, rašymas nebuvo mano pomėgis. Savo kelią siejau išimtinai tik su fotografija. Esminė mano nuostata buvo studijuoti aukštojoje mokykloje Vilniuje. Iš anksto domėjausi ir žinojau, kad jokioje aukštojoje mokykloje atskiro ir net sudėtinio fotografijos kurso nėra. Vienintelė specialybė, bent kiek susijusi su fotografija, buvo fotožurnalistikos specializacija Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, žurnalistikos studijose. Tad turėjau vienintelį variantą.
Žinoma, grynosios fotografijos, o ir žurnalistinės meistrystės, studijose buvo nedaug. Tačiau tokių dėstytojų kaip Virgilijus Juodakis, Romualdas Pačėsa, Audronė Trukanaitė, vėliau ir Skirmantas Valiulis dėka plėčiau savo kaip fotografo akiratį, o kartu daug mokiausi savarankiškai.
Tuo metu iš studijų programos buvo pašalinti tokie, mano galva, labai svarbūs dalykai, kaip lotynų kalba, logika, retorika, jų vietą užėmė krūva baisiai neįdomių ir visose aukštosiose privalomų dalykų. Vis dėlto, nemažai paskaitų lankėme su filologais. Pavyzdžiui, mums buvo dėstoma antikinė literatūra, užsienio literatūra, tad, laimei, reikėjo daug skaityti. Universitetas tapo didžiąja mano mokykla.
Kaip fotografas Vilniuje turėjote atrasti daug naujų siužetų, tiesa?
Žinoma, su savo fotokamera pirmiausia įsitraukiau į studentišką gyvenimą. Didelį įspūdį paliko priverstinės studentiškos talkos, į kurias mėnesiui, paprastai rudenį, mus išveždavo darbuotis kolūkių laukuose. Ši tradicija gyvavo nuo sovietmečio pradžios, tad daugelis perėjo šias darbo stovyklas. Laisvu nuo bulvių rinkimo ir runkelių rovimo metu aš fotografuodavau.
Kryptingai fotografuoti bei kurti pirmąsias savo serijas pradėjau jau pirmame kurse, atsidūręs Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos judėjime. Čia mane patraukė tokios viešojoje to meto erdvėje nepageidaujamos temos kaip savasties paieška, mūsų istorija bei pamatinė kultūra. Šis judėjimas gyvavo du dešimtmečius, nuo maždaug 1970-ųjų iki Nepriklausomybės atkūrimo, o aš jame atsidūriau per patį vidurį. Iškart pamačiau, kad šalia privalomųjų studijų čia tikrai bus ką veikti. Mes klausydavome įdomių mokslininkų ir tyrinėtojų paskaitų, taip pat mokėmės dainų ir šokių, kurie studentų kraštotyrinių ekspedicijų metu buvo surinkti iš įvairių Lietuvos regionų. Tada Lietuvoje aš mažai kur buvau keliavęs, o per tas ekspedicijas atsivėrė galimybė pažinti savo kraštą iš esmės, per gyvus susitikimus su senaisiais žmonėmis ir jų gyvenimais.
Šios savanoriškos ekspedicijos vykdavo kiekvieną vasarą maždaug dvi–tris savaites vis kitame, labai lokaliame Lietuvos krašte: Upninkuose, Panemunėlyje, Obeliuose, Pašvitinyje, Lauksargiuose, Seirijuose, Mielagėnuose, Ylakiuose, Papilyje, Kapčiamiestyje ir kitur. Mūsų būdavo apie šimtas žmonių, apsistodavome miestelio mokykloje ar bendrabutyje ir kaip bitės, pasklidę po apylinkes, rinkdavome krašto dvasinius turtus: kalbos ir tarmės pavyzdžius, dainuojamąją ir pasakojamąją tautosaką, gamtinius ypatumus, papročius, darbus, kasdienį gyvenimą, istorijas, išskyrus, žinoma, liudijimus apie tremtį ar pokario laisvės kovas. Šie tyrinėjimai atspindėjo daugiasluoksnį konkretaus valsčiaus gyvenimo pjūvį. O pridėjus archeologų bei archyvinę medžiagą, vėliau sugulė į pamatines kraštotyros knygas.
Ekspedicijos buvo reikšmingos dar keliais aspektais. Ramuvos judėjime dalyvavo jauni sąmoningi žmonės, kuriuos domino savosios šaknys bei dar gilesnis krašto ir tautos pažinimas. Mano giliu įsitikinimu, 8–9 dešimtmečiuose, jaunimui einant nuo durų prie durų, klausinėjant ir klausantis kaimo žmonių pasakojimų bei jų atsiminimų, iš sąstingio buvo budinama tauta. Kita vertus, klausydami tų istorijų, geriau pažindami savo etninę kultūrą, kraštą bei žmones, jaunimas taip pat brendo tautine dvasia. Tą liudiju iš asmeninės patirties, vien su universiteto ramuva dalyvavęs septyniolikoje vasaros ekspedicijų.
Per pirmąsias ekspedicijas domėjausi talkų papročiais ir kalendorinėmis šventėmis, ypač mane domino Joninių – Rasos šventė. Vėliau suvokiau, kad didesnė prasmė bus paveiksluoti išskirtinius, charakteringus to krašto tipažus, žmones, kurie ir sovietmečiu gyveno savo gyvenimus. Taip gimė fotografijų serija „Lietuvos žmonės“, Vaižganto žodžiais tariant, pilna deimančiukų.
O kaip Jūs rasdavote tuos „deimančiukus“?
Eidavau ir žiūrėdavau, klausinėdavau vietinių. Beje, apylinkės pirmininkas, vietinė valdžia čia mažai tepadėdavo, nes jiems įdomūs atrodė vien pažangūs kolūkiečiai ar pirmieji nugriovę savo vienkiemius ir persikėlę į gyvenvietės daugiabutį. O mane domino visiškai kitokie žmonės. Tie, kurie renka akmenis ar geriausiai išmano Dusios ežero dugną. Bendraudamas su jais, fotografuodamas, aš bandžiau suprasti, kas lemia tokį apsisprendimą gyventi kitaip, savaip, autentiškai. Daugeliui jų buvo nepriimtina kolūkinė santvarka, ir jie įvairiais būdais bandydavo to išvengti. Tarkime, tie žmonės turėdavo savo amatą, kuris jiems leido išgyventi savarankiškai. Vienas gamino ratus vežimams, kitas – įvairius įrankius, trečias puoselėjo dar senelių sodintą sodą, o užaugintus obuolius veždavo parduoti į tuometinį Leningradą. Štai tokie mane labiausiai ir traukė.
Daugelis Lietuvos fotografų savo mokyklą perėjo dirbdami kultūros leidiniuose. Jūs pats darbavotės žurnale „Švyturys“. Kokia buvo šio žurnalo specifika? Ar visa, ką fotografuodavote, buvo ir publikuojama ar, vis dėlto, tekdavo dirbti ir „į stalčių“?
Baigęs studijas šiek tiek dirbau Lietuvos fotomenininkų draugijoje, o iš jos patekau į „Švyturio“ redakciją ir tapau vienu iš dviejų žurnalo fotografų. Tai buvo 1983 m. – dar gūdus sovietmetis. Tačiau spaudai artinosi laisvėjantis metas. Iš savo darbo patirties nepamenu jokių teminių suvaržymų ar cenzūros. Aišku, trispalvės nekėliau ir laisvės šūkių redakcijoje neskandavau… O visa kita buvo leidžiama. „Švyturys“ buvo gan plataus teminio spektro – politikos, visuomenės gyvenimo, kultūros ir literatūros – iliustruotas žurnalas, kuriame skelbiama aktuali publicistika, reportažai ir grožinė kūryba. Kiekviename žurnalo numeryje buvo privalomas probleminis rašinys, keliantis aštrius klausimus apie mūsų gyvenimo dabartį. Pavyzdžiui, iš to meto atmintyje išlikusios tokios antraštės – „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje?“ arba „Kooperatinių butų grobstymo problema Kaune“.
Džiaugiuosi, kad gyvenime pavyko išvengti darbo dienraštyje. „Švyturys“ buvo leidžiamas kas dvi savaites, ir toks tempas leisdavo apmąstyti temas, susikaupti ir atsidėti konkrečiam darbui. Pagrindinė mano pareiga buvo vienam numeriui per mėnesį pasiūlyti ir sukurti tris viršelio temas su vaizdo reportažu ar fotoapybraiža vidiniuose puslapiuose. Iš jų žurnalo redaktorius, pavaduotojas, atsakingasis sekretorius bei dailininkas atsirinkdavo vieną, o kiti du – į šiukšlinę. Todėl reikėjo elgtis labai apgalvotai, kad darbas, kuriam įdėjau daug laiko, pastangų ir energijos, nenueitų veltui.
Pamenu, tuo metu kaip tik vyko karas Afganistane, ir Lietuvą vis pasiekdavo karstai su žuvusių jaunuolių kūnais. Vienoje iš mano sukurtų fotografijų, publikuotų žurnale, buvo užfiksuotas sovietinėje kariuomenėje Afganistane žuvusio vaikino kapas, antkapis su iškaltu jo atvaizdu, o šalia – sielvartaujanti motina. Taigi, tuo metu rengėme net ir tokias, sakyčiau, drąsias publikacijas. Arba visai kitokia, pavadinta „Aš – Nemunas“, kurioje publikuotas reportažas ir fotografijos apie didįjį Nemuno potvynį Šilutės krašte. Tad „Švyturyje“ buvo galimybių atsiskleisti kaip fotografui, nors kita vertus – ankšta, nes atskirų fotografijų serijų, kaip, pavyzdžiui, tuo metu spausdino „Nemunas“, mūsų žurnalas nepublikuodavo. Nuotraukų paskirtis pirmiausia buvo iliustruoti tekstą.
Ar iš to meto žurnalui Jūsų darytų fotografijų yra tokių, kurias laikas subrandino ir joms suteikė naują skonį?
Fotografijos turinio nekeičia nei santvarkų bei valdžios kaita, nei cenzūra. Geriausias vertintojas, be abejo, yra laikas. Fotografiją, jei tik autorius turi pagavą, galima sukurti net ir atšiauriausiomis gyvenimo sąlygomis. Dėstytojas V. Juodakis mums, būsimiems fotožurnalistams, linkėdavo iš kiekvienos komandiruotės parsivežti bent vieną kadrą, vieną siužetą, kuris visiškai nedomins redaktoriaus, bet bus labai svarbus tau pačiam ir gal net išliks ilgiau už visą tuo metu padarytą reportažą. Nors šios minties nebuvau išsikabinęs kaip savo credo, tačiau lygiagrečiai su tiesioginiu darbu dariau ir savo temas, be kurių būtų buvę gerokai niūriau.
Mane domino paralelinis pasaulis, kuris egzistavo, nepaisant partijos suvažiavimų ar penkmečio planų. Todėl ekspedicijose bei komandiruotėse ieškojau ir man pavykdavo atrasti tikrų žmonių su įdomiausiomis jų istorijomis. Taip sukūriau serijas: „Lietuvos muzikantų portretai“, kurioje paveikslavau senuosius kaimų muzikantus bei instrumentų meistrus, beje, kartu įrašinėdamas ir jų muzikavimą, „Lietuvių kalendorinės šventės“, „Rasos šventė prie Sartų ežero“.
Savo darbuose tęsiate humanistinę fotografijos tradiciją daugiausia fotografuodamas žmones ir jų gyvenimus. Įdomu, ar fotografija Jums padėjo geriau pažinti ir suprasti Žmogų?
Taip, aš ir jaučiuosi priklausantis klasikinei lietuviškos fotografijos mokyklai, kuriai daugiausia rūpėjo ir teberūpi žmogus. Visose savo serijose ir darbuose tyrinėju žmogų, stebiu jo buvimą čia ir dabar. O atsigręžęs į jau padarytus darbus, matau ir tai, kas negrįžtamai praėjo. Tad ir šiandien nuo šios temos niekur nepabėgu – esu savo tautos fotografas…
Žinoma, man yra tekę fotografuoti daug ką – peizažus ir paveikslus, maistą bei architektūrą. Tačiau įdomiausia fotografuoti žmogų, nes tai darydamas, visų pirma, susitinku su juo ir bendrauju. Bandau pažinti ir suprasti, tačiau kartu puikiai suvokiu, kad tam ir viso gyvenimo gali būti per maža.
Fotografija, vis dėlto, yra akimirkos menas. Vos per mirksnį šviesos dėka fotografas bando pagauti žmogaus būseną, charakterį, psichologiją, žvilgsnį, veidą, rankas ir tame momente įamžinti, apibendrinti jo gyvenimo kelią. Bet svarbiausia man – kalbėtis su žmogumi. Štai kodėl didžiumoje mano portretų žmogus žiūri tiesiai į objektyvą. Tai tvirtas ir atviras kontaktas. Tokiu būdu jis tartum parodo, kad nebijo manęs ir jam visiškai nesvarbu, jog mūsų akis skiria objektyvo stiklas. Per savo gyvenimą esu sutikęs vos keletą žmonių, kurie absoliučiai ignoravo kamerą – jie bendraudavo tiesiai, nepaisydami, net nepastebėdami, kad aš fotografuoju. Tačiau juk fotoobjektyvas – tai siena, atskirianti fotografą nuo kito žmogaus. Kaip pasiseks tą sieną įveikti – tai fotografo meistrystės ir santykio rezultatas. Fotografijoje man svarbiausia tai, kad žmogus žiūri ir nemeluoja, atvirai dalijasi savo paties gyvenimu.
„Man svarbu tai išsaugoti žmonių atmintyje“, – sakėte viename pokalbyje apie Lietuvos bažnyčių altorėlius, kuriuos taip pat esate fotografavęs. Tačiau šis leitmotyvas tinka ir kaimo žmonių, ir Lietuvos Atgimimo kelio, ir mūsų tradicijų, ir Aukštaitijos sentikių bendruomenės, ir partizanų bei ryšininkų ciklams. Ar galima sakyti, kad fotografija yra tai, kas jungia praeitį su ateitimi?
Aš daug ko esu išmokęs iš menotyrininkės Marijos Matušakaitės, su kuria keletą kartų apvažiavome visą Lietuvą, o taip pat daug keliavome po Baltarusiją, Rusiją, Lenkiją, Latviją, Ukrainą, rinkdami medžiagą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailės paveldą.
Profesorei buvo svarbu atpažinti mūsų tautos išskirtinumą, paliudyti jos kultūros unikalumą, turėti labai platų meno kūrinių sąsajų su istoriniu laiku matymą. Pamenu, mes vykdavome į labai konkrečią bažnyčią fotografuoti vieno konkretaus altorėlio, paveikslo ar skulptūros, kuris profesorei jau būdavo gerai žinomas, aprašytas, man tereikėdavo jį nufotografuoti kaip iliustraciją būsimai knygai. Tačiau atvykus, padarius darbą, profesorė niekada neapsiribodavo vien tuo – ji eidavo tolyn, žiūrėdavo aplinkui, ieškodama esmės, kas gali detaliau atskleisti visumą. Tai buvo gyvas pavyzdys, kaip nesustoti ties vienu dalyku.
Pradėdamas naują knygą ar fotografijų seriją, pirmiausia bandau atskleisti dalies Lietuvos, nedidelės bendruomenės vaizdinę ir tekstinę istoriją bei jos savitumą. Kiekvieną kartą atrandu kažką naujo, specifiško, kas leidžia man ir pačiam artėti prie savo šaknų, pažinti savo protėvius ir jų palikimą. Tad išties galima sakyti, kad fotografija yra savotiškas tiltas, per kurį susitinka praeitis su dabartimi. O šiandien, naudojantis šviesa, užfiksuotas žmogaus portretas, jo darbas ar santykis su kitu, atspaustas popieriaus lape, tampa fotografija ir taip pasilieka amžinybei…
Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. II
Publikaciją parėmė 
