Galbūt šis pasakojimas pagelbės tiems, kurie atsisveikino su savo artimaisiais, ar tiems, kurių atsisveikinimai dar priešaky – išsiskyrimas neišvengiamas, prisijaukinti mirties neįmanoma. Net Jėzus verkė Lozoriaus. Bet tai, ką mes galim – kiek tik įmanoma būti kartu, ištverti paskutinę valandą ir palydėti į amžinybę malda. Noriu pasidalinti liudijimu apie savo Tėtį Vytautą Mykolaitį (1929–2020), labai šviesų žmogų, kurį šiemet Viešpats pasišaukė į Amžinybę.
Keletas biografijos detalių
Po tėčio mirties, apmąstydama jo gyvenimą, galvoju: tai dar anos, Nepriklausomos Lietuvos, žmogus. Gimė 1929 m. Kybartuose, augo ir matė kylančią Lietuvą. Sociologai šią kartą pavadino Respublikos karta. Senelis Pranciškus prisidėjo prie Kybartų bažnyčios kilimo, tą patį pakartojo ir mano tėtis jau dabartinės Nepriklausomybės laikais: šeima aukojo Vilkaviškio katedrai atstatyti. Teko tėčiui matyti ir karo baisumus, ir pokario siaubą: prisimindavo, kaip Budavonės miške nužudyto kunigo Justino Dabrilos kūnas buvo pargabentas į Alksnėnus, pasakodavo apie per gruodą genamą dėdę Juozą Bernotaitį į Vilkaviškio stribelnyčią. Tėtis buvo labai gabus, likę pažymiai liudija, kokios buvusios perspektyvos, bet karas ir pokaris ne vienam iš šios kartos padarė savo korektūras: amžių nugyveno dirbdamas staliaus-dailidės darbą.
Visąlaik buvo laisvos dvasios, išsaugojo iš Nepriklausomos Lietuvos atsineštą laisvės idėją: nepaisydamas pavojų, gelbėjo savo dėdei partizanui kaip ryšininkas, užtai buvo stribų stipriai suspardytas. Randai liko iki pat mirties. Traumą paliudijo ir akių operacija: kai pačioje senatvėje akių šviesa ėmė blėsti, taip vienos akies ir nepavyko išgelbėti, nes ji buvo smarkiai pažeista. Kartu vykom į pirmuosius Sąjūdžio mitingus Vilkaviškyje, į Baltijos kelią. Tėtis neliko abejingas ir 1991 metų sausio įvykiams, su kitais Alksnėnų vyrais vyko saugoti Juragių retrancliacijos stoties.
Gyvas liko ir tikėjimas. Mes visi ėjom į bažnyčią. Tėtis tarnavo zakristijonu. Nors buvo gūdus sovietmetis, jis nepabūgo stovėti prie altoriaus, neišsigando vieno komunisto žodžių: „Jei vesiesi dukras į bažnyčią, jos bus karvių melžėjo ir kiaulių šėrėjos“. Keitėsi laikai, ir šitos piktos pranašystės neišsipildė. Su tėčiu dalyvavom Eucharistiniame Kongrese Vilkaviškyje, dėkojom už Dievo dovanas mūsų tautai.
Išoriškai ramus, tylus gyvenimas, bet tai, kas perduoda, neįkainojama: turėjo Abraomo tikėjimą Dievo pažadu, kurio, atrodo, jokios žmogiškos galios negalėtų išpildyti. Viešpaties palaiminta buvo ir Tėčio mirtis: buvome šalia iki paskutinės gyvenimo akimirkos, dėkojome už visą gyvenimą ir meldėmės. Žemiški tėčio akių žiburiai geso, bet niekur neišnyko ta meilė, kuri mus visus rišo per gyvenimą. Sakėm mirštančiam tėčiui, kad mylėjom, mylim ir mylėsim. Pasikliaujam Kristaus pažadu, kuris ir šiais laikais vieniems yra papiktinimas, kitiems kvailybė, o mums: Dievo dovanota viltis, kuri neblėsta.
Šviesus atsisveikinimas
Prisimenu, prieš man išvykstant vienai dienai į Vilnių, tėtis deklamavo eilėraštį „Yra šalis“. Mokėjo jų daugybę. Jie iškilo iš atminties jau senatvėje, kaip gelminė kultūros patirtis, kurios negali nuslopinti jokios negalės. Mokėjo partizaninių dainų, romansų, trumpų antisovietinių eilėraštukų. Nenujaučiau, kad per Tris Karalius kalbuosi su tėčiu, paskutinį kartą, mat po kelių dienų jis išeis amžinybėn: atrodė jau visai sveikas po varginančios plaučių ligos. Tada išpasakojau tėčiui savo planus, pridėdama ir kelionę į Šiluvą. Tėtis entuziastingai pritarė – važiuosim.
Kai grįžau namo kitos dienos vakare, tėtis jau buvo apimtas skausmo, kuris ypač išryškėjo naktį. O ryte jau paskutinįkart išgėrėm taip tėčio mėgtos juodos kavutės. Skaudėjo, bet iš paskutiniųjų dar norėjo džiaugtis gyvenimu, buvimu kartu. Grįžo gydytoja sesuo, ėmė lašinti lašelinę, bet jau matė, kad kažkas rimčiau, nei paprasta laikina negalė. Išsikvietė greitąją. Apkabinusi prilaikiau tėtį, felčerė sakė, kad taip jam geriau. Mūsų su sese prilaikomas pats dar pakilo paskutinei kelionei iš namų, paguldėm ant greitosios patiesaliuko ir kartu išnešėm. Tėtis buvo ramus ir susitaikęs. Kai greitoji suko pro vartus, laiminau tėtį kryžiaus ženklu kaip jis visada laimindavo išvykstančias ir pasilikdavo laukti.
Po greitai atliktų tyrimų paaiškėjo, kad liga sunki – peritonitas, ir vilties išgyventi maža, spaudimas krenta.
Sesė važiavo paskui greitąją, o aš nuvykau, kai tik paguldė į reanimacijos palatą. Paėmiau tėčio ranką, spaudimas netikėtai visiems šoktelėjo net iki 140, – tuo tėtis parodė, kad apsidžiaugė, laukė. Taip ir likau laikydama jo ranką. Vakare atvyko mūsų parapijos kunigas suteikti ligonio patepimą, mums su sese padalijo tėčio komuniją. Tėčiui buvo tiekiamas deguonis, tad nebuvo galimybės Švenčiausiojo priimti, bet turėjo visą pilną sąmonę. Veidas dar labiau pragiedrėjo, atrodė, tarsi šypsotųsi. Kunigui parodžiau tėčio išmelstą seną medžio rožinį, kurio, paaiškėjo, net kryželis su medžio gabaliuku: tokie buvę senoviniai.
Kunigas išėjo, o mes su sese likom, kol leido – iki 22 val. Tėtis švelniai žiūrėjo į mudvi, buvo labai sunku išeiti iš palatos. Vis norėjosi sugrįžti ir pažvelgti į tas akis, kurios mus laimina, myli ir globoja.
Naktį vis meldžiausi, nes miegoti, kaip taip kenčia tėtis, buvo sunku. Vis kartojau ir kartojau trumpą maldą: Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk Tėčio.
Kitą dieną iš pat ankstyvo ryto išsiruošėm į Reanimacijos palatą. Tėčio veidas buvo kitoks, praradęs ankstesnį skaistumą, bet vis dar laukiantis. Priėjus vėl kraujo spaudimas šoktelėjo per 20 padalų, nors buvo kritęs iki 50. Tėtis iš lėto geso, bet pramerktoje aky vis dar mačiau žiburėlį, norėjosi net sesei rodyti, kad akis šviečia. Bet ji ir pati tai matė. Visąlaik mes meldėmės: Marijos rožinį, litanijas, maldas, skirtas mirštančiajam. Nušvito saulė ir ėmė glostyti tėčio veidą, nors už jos jau matėsi juoda debesų siena.
Tėtis iškeliavo amžinybėn šviečiant vidudienio saulei – 12.10. Kvėpavimas retėjo, retėjo, kol visai dingo. Liko tik besikilnojanti širdukė – ištvermingiausia, atkakliausia, bet ir ji nutilo. Mirties valandą aš klūpojau prie tėčio, laikiau ranką ir buvau apkabinusi petį. Padėkojau tėčiui už gyvenimo dienas, kartojau, kad mylim, mylėsim, amžinybėje susitiksim ir būsim kartu. Padėkojau gyvajam, alsuojančiam Dvasios dvelksmu.
Sesė užmerkė vis dar pramerktą akį, pranešė daktarui. Jis priėjo prie mūsų, atsistojo tėčio lovos galugalyje ir visi trys meldėmės „Tėve mūsų“. Degė žvakė, nes jau deguonies aparatas buvo išjungtas. Man leido prie tėčio palikti dar kurį laiką, meldžiausi lydėdama brangiausio žmogaus sielą pas Viešpatį. Neverkiau, nors norėjosi kaukti iš praradimo skausmo, nes jau nebus šalia, nesišypsos savo ypatinga šypsena, nepalaimins savo tvirta ranka, negalėsim apkabinti, pabučiuoti.
Pašarvojom tėtį po Vilkaviškio katedra. Pirmasis prie tėčio atėjo budėti pusbrolio sūnus, pats išbuvęs nemažai laiko tarp gyvenimo ir mirties – buvo trūkusi aneurizma. Rinkosi žmonės, savi, pažįstami, kaimynai. Žvelgiau į tėtį ir mačiau ramų kone besišypsantį lengva jaukia šypsena veidą. Labai gražų net mirusį, neiškankintą priešmirtinių konvulsijų – jų tiesiog nebuvo. Dar labiau išryškėję bruožai, tik akys užmerktos – jau tik iš amžinybės tolių tėtis žvelgia į mus.
Kai sesės kaimynai užklausė, ar nebijom vienos prie tėčio pasilikti, atsakėm, kad nebijom – kaip galim bijoti savo tėčio, kurį taip mylėjom? Aišku, lieka amžinos kaltės, amžinos skolos jausmas, supratimas, kad nebuvau ideali dukra – ne viską padariau, ką būčiau galėjusi, ne visuomet buvau švelni ir linkusi pagelbėti. Bet kiek įmanoma stengiausi būti šalia, nenutolau nuo tėvų namų, rasdavau laiko sugrįžti.
Žmonių labai daug, daugybė užuojautos žodžių. Prašiau tik maldos ir pati siekiau likti joje.
Laidotuvių diena – sekmadienis. Parapijos Mišios 10 val., iš Vilkaviškio išlydėti atvyko Alksnėnų kunigas, tas pats, kuris prieš pat mirtį suteikė ligonio patepimą. Atsisveikindama paglosčiau tėčio galvą, ką darydavau sergančiam tėčiui namie, ir pabučiavau ranką. Jokios baimės, tik gėla, kad matau šį brangų žmogų, daug per gyvenimą iškentusį, jau paskutinį sykį.
Alksnėnuose žmonių buvo kaip per Žolinės atlaidus. Tėtis to tikrai nusipelnė, buvo kitų mylimas ir pats mylėjo, greitai užmegzdavo bendrą kalbą, turėjo ką pasakyti.
Bažnyčia tą dieną šventė Jėzaus Krikštą. Dar tebestovėjo viduje didelė eglė, prakartėlė, net buvo likę nuo Trijų Karalių keli kreidos gabaliukai. Abi su sese ir Mamytė priėjom išpažinties. Per Mišias atėjo į galvą paskutiniai atsisveikinimo žodžiai: „Iki pasimatymo, tėti, amžinybėje“. Kai atėjo metas palinkėti ramybės, atsigręžiau į Bažnyčioje esantį karstą: buvau prie tėčio kojų, todėl reikėjo pasisukti. Siela nemiršta, ji keliauja pas Viešpatį, bet juk išlieka tas pats asmuo, kuris buvo – mano tėtis.
Tuo metu už tėtį ir mūsų šeimą meldėsi žmonės Vilniuje ir Kaune, viena draugė paprašė melstis jonaitų, kita – fokuliarių. Tik per maldą atėjo tokia ramybė ir paguoda, kad neprapliupau versmu ir prie kapo duobės galėjau pasakyti padėkos žodžius tėčiui – kaip liudijimą, kad tikėjimas stipresnis už mirtį. Tai buvo stebuklas. Sakiau, kad didžiuojuosi savo tėčiu, kuris labai mylėjo šeimą, dovanojo nuostabią vaikystę, išleido į mokslus, laimino išvykstant ir laukė sugrįžtančių. Kad mylėjo Tėvynę ir buvo pasiryžęs ją ginti – pagelbėjo dėdei partizanui kaip ryšininkas, o dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje vyko ginti Juragių. Kad labai mylėjo Bažnyčią, buvo zakristijonu ir mes matydavom tėtį prie altoriaus. Tada ir ištariau tuos paskutinius atsisveikinimo žodžius: „Iki pasimatymo, tėti, amžinybėje“.
Krito žemės ant karsto, o mes visos trys giedojom „Amžiną atilsį“ ir „Marija Marija“. Tėtis paskendo gėlėse, jų buvo tiek daug, kad užteko senelių Pranciškaus ir Katerinos kapui.
Vėliau mintyse dar papildžiau savo kalbą. Tėtis turėjo Abraomo tikėjimą. Kai jam sakė – ko tu vediesi dukras į bažnyčią, bus tik karvių melžėjos ir kiaulių šėrėjos, jis nekreipė dėmesio. Tikėjo ypatingu Dievo planu, jam ir jo šeimai. Tėtis laimėjo dvasinę kovą, nuėjo savo kelią garbingai ir išdidžiai, laikydamasis Dievo valios. Užtai savo tėčiui lenkiu galvą ir išpažįstu jo šventumą: taip tikėti gali tik labai mažai žmonių. Galbūt net tarp kunigų ima tokio tikėjimo stigti.
Tėtis niekada nebuvo šališkas, vertino žmogų ne pagal jo statusą, bet pagal širdį. Todėl ir turėjo palikti ilgametę zakristijono tarnystę: kai 1983 m. palydint vieną senutę kunigas pasakė, kad palaidos ją kaip paskutinę vargdienę, tėtis uždegė visas žvakes ir šviestuvus. Nuo to laiko jau daugiau netarnavo. Bet niekad nepaliko Bažnyčios, nes tikėjo ne dėl jos tarnų liudijimo, o dėl Dievo pažado kiekvienam žmogui.
Ačiū, tėti, už perduotą tikėjimo dovaną. Stengsiuosi ją branginti ir nešti iki gyvenimo pabaigos, kaip pats nešėte.
Užsklandai
Netekties skausmas niekur taip greit nedingsta. Vis grįžta vaizdas iš vieno dokumentinio filmo apie Joną Paulių II, šventąjį popiežių: jam mirus braukė ašaras kardinolai, turintys išsiskirti pačiu stipriausiu tikėjimu. Kam verkti, kai vis tiek susitiksim amžinybėje? Bet mes esam tik žmonės, dar nepažįstantys veidu į veidą to, kas mūsų laukia. Tėčio labai trūksta, tuščias jo kambarys, jau be laiminimui pakeltos rankos, be šiltos šypsenos, be švelnaus žodžio. Esam viso labo trapūs moliniai indai.
Reikia išgedėti – neužtenka tų dienų, to atsisveikinančio žvilgsnio, bandančio išsaugoti veido bruožus. Sąmoningai nedeginom tėčio: su pelenais jau taip neatsisveikintum, jie ištrina bet kokį asmenybiškumą, palieka tik plėnis.
Tikiu, kad palydėjusios amžinybės kelin išsaugosim ir perduosim savo Tėčio gyvenimo šviesą.
P. S. Lygiai savaitė po tėčio iškeliavimo. Aplankiau kapelį, uždegiau žvakes, pasimeldžiau. Naktį sapnavau grįžusį namo: sveiką, žvalų, net gerokai jaunesnį. Galbūt Viešpats ramina per sapną duodamas ženklą, kad tėčiui viskas gerai, kad jis Tėvo namuose? Viešpatie, Tu ramdai skausmą, gydai žaizdas, guodi gedinčius ir stiprini tikėjimą. Teateinie Tavo karalystė į mūsų širdis.
