Gyvenime nutinka situacijų, kada tėvai pamato, pajaučia, o kiti – ir aiškiai išsako, nurodo ar net uždraudžia savo vaikui bendrauti su tam tikrais žmonėmis. Nes mano, jog šie jam netinkami. Daro blogą įtaką, veda iš kelio, tolina nuo šeimos ir pan. Neretai tėvams nepatinka ir jų vaikų mylimieji… Štai koks sudėtingas ir aktualus klausimas – kiek galima kištis į savo vaiko santykius, kuriamus su kitais?
Tėvams labai sunku stebėti, kaip jų augantis vaikas kuria santykius su kitais, nes tai tuo pačiu reiškia ir vaiko tolimą nuo šeimos, kurioje jis augo. Deja, bet tai neišvengiamas, net privalomas vaiko brandos etapas. Tačiau ne visada santykiai su kitais klostosi palankiai, tėvai neretai suvokia, kad uždrausti su kažkuo bendrauti negalima, tačiau prisibelsti iki vaiko širdies nepavyksta.
Kita vertus, klausime „Kokiu būdu galima dalyvauti vaiko asmeniniame gyvenime?“ slypi prieštaravimas. Asmeniniame žmogaus gyvenime – jokiu būdu. Jūs galite savo vaiką auklėti, kol jis gyvena su jumis. Psichologai dar griežtesni – daryti įtaką savo vaikui galima iki 12-os metų, kol šeima – jo pagrindinė, vienintelė buvimo vieta. O vėliau, kai pažinčių ratas plečiasi, vaikas pradeda gyventi sociume, remdamasis ta patirtimi, kurią įgijo šeimoje. Viską, ką galėjote padaryti dėl savo vaiko, jau padarėte – iki to, kol prasidėjo jo asmeninis gyvenimas.
Tai mokslinis atsakymas į aukščiau pateiktą klausimą. Tačiau turite žinoti: nėra jokio stebuklingo metodo, kuris gelbėtų šioje situacija. Nebent… Jei esate tikintys, galite kliautis… malda.
Antras būdas – prašyti pagalbos tų žmonių, kurie jūsų vaikui yra autoritetas. Galbūt tai sporto treneris ar jūsų vaiko krikštamotė. Ar šeimos draugas. Ar psichologas. Kiti žmonės daro įtaką jūsų vaikui jo neversdami, ne jėga, tiksliau, su jėga – bet dvasios jėga.
Svarbiausias patarimas čia, matyt, galėtų būti toks: kalbėkite su vaiku apie savo jausmus ir neteiskite jo poelgių.
Žinoma, tai nėra lengva. Tačiau tai bene vienintelis dalykas, kurį galite daryti. Beprasmiška apeliuoti į protą ar stengtis žmogui „atverti akis“. Galima tik kalbėtis ir dalintis patirtimi. Jūs galite pasakyti kažkaip panašiai: „Aš tavimi pasitikiu ir tikiu, kad rasi teisingą sprendimą“ arba „Aš jaučiu, kad kažkas ne taip – aš negaliu to pakeisti, tad tiesiog žinok, kad aš visada šalia“.
Tačiau daug dažniau tėvai šioje situacijoje padaro tūkstančius klaidų. Viena pirmųjų – bandymas nuvertinti vaiko draugus ar mylimuosius. Tai sukelia norą priešintis, ir tai žlugdo jūsų santykius su vaiku.
Antra klaida – „prisirišti“ vaiką prie savęs. Neretai tėvai prieštarauja, kai vaikai pradeda kurti asmeninius santykius su kitais. Tokia tėvų „veikla“ tereiškia tik jų nesugebėjimą pripažinti, kad sūnus ar dukra yra atskira, individuali asmenybė. Gana dažnai būtent mamos nenori paleisti savo sūnų ar dukrų, nes bijo tapti nereikalingos, nesvarbios.
Šioje situacijoje vaikas privalo pasipriešinti savo tėvams. Taip, jūs užauginote savo vaiką, tačiau metas pripažinti, kad visada ateina etapas, kai vaikas turi pats, savarankiškai žengti savo gyvenimo keliu.
Juk jei santykiai geri, vaikas anksčiau ar vėliau ateis paklausti jūsų patarimo.
Kad taip tikrai įvyktų, privalote suvokti, kuo meilė skiriasi nuo hiperglobos. Tikra meilė niekada nedusina. Tikrai meilė susideda iš to, kad bet kokioje situacijoje privalote priimti savo vaiką, jį išklausyti ir pasakyti: aš visada tave mylėsiu, kad ir kas benutiktų. Tai nepaprastai sunku – paleisti savo sūnų ar dukrą, juk jam atidavėte visa, kas geriausia. Tačiau taip sukonstruota tikroji motinystė ir tėvystė. O hipergloba – tai totalus siekis kontroliuoti, manipuliuoti, stengtis, kad vaikas darytų taip, kaip norite jūs. Man atrodo, kad kiekviena mama ar tėtis giliai savyje jaučia, kada peržengia ribą tarp meilės savo vaikui ir hiperglobos. Tik ne visada norime tai pripažinti. Nes ne visada tai patogu. Ne visada paprasta ir lengva.
Būtent todėl tokia dažna trečioji klaida – kontroliuoti viską, motyvuojant tuo, jog šitaip stengiatės jį/ ją apsaugoti. Tėvai linkę dėlioti pagalves po kiekvienu vaiko žingsniu. Tačiau vos tik akimirkai nusisuksite (o taip tikrai įvyks!), jūsų vaikas ims ir pataikys ant visų įmanomų akmenų ir kankorėžių – jie būtini, kad įgytume patirties.
Pagrindinė problema, kuri sukelia disonansą tėvų ir vaikų santykiuose – tai tikslus ir labai aiškiai apibrėžtas įsivaizdavimas, kaip turi susiklostyti jūsų vaiko gyvenimas. Tai gan įprastų stereotipų rinkinys: mokykla, aukštoji, darbas, vaikai. Bet koks žingsnis į šoną – ir atrodo, kad gyvenimas paleistas į šipulius.
Tad tėvų užduotis – iš anksto parengti vaiką tam, kad šis pats išmoktų pasirinkti, tiek moksluose, tiek profesijoje, tiek santykiuose.
Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
