Kaip gyventi žinomybės sąlygomis? Tokį provokuojantį klausimą organizacijų tobulinimo programų fasilitatorius Rytis Juozapavičius užduoda tiems, kurie bijo gyventi nežinomybėje. Ką mes iš tiesų žinom, kur ta riba tarp žinomybės ir nežinomybės? „Man atrodo net keista, kad žmonės mąsto, jog mes ką nors žinome. Juk net mokslinės tiesos keičiasi“, – jis įsitikinęs, kad nežinomybė yra tiesiog gyvenimo dalis, kuri įgalina mus mokytis visą gyvenimą.
Daug kas sako, kad pasaulis po pandemijos jau niekada nebus toks, koks buvo. Ką mūsų gyvenime pakeitė pandemija? Ar galima būtų sakyti, kad ji tarsi išmušė žinojimo pagrindą mums iš po kojų?
Prieš pandemiją buvo daugiau tikėjimo civilizacijos pažanga. O pandemija pakvietė permąstyti įsitikinimus. Nežinomybė yra aplink mus. Graži patarlė yra: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“. Prasidėjo pandemija, žmonės mąsto: „O tai kas, jei aš susirgsiu?“, „O jeigu numirsiu, kas mano vaikais pasirūpins?“ Tai visiška nežinia.
Beje, protestai liudija, kad daugeliui žmonių prarasti darbą ir pajamas yra daug baisiau negu susirgti. Turiu galvoje tuos, kurie kovoja prieš pandemijos suvaržymus. Panašu, kad jiems baisesnė nežinomybė.
Vis dėlto kai kalbu apie nežinomybę pandemijos kontekste, man neatrodo, kad tai yra rimtesnė nežinomybė negu kitos nežinomybės. Manau, kad kaip tik didesnė yra nežinomybė, kai sėdi vartojimo iliuzijoje ir esi įsitikinės, kad viskas gerai. Nesvarbu, kad mokslininkai įspėja apie gresiančią ekologinę katastrofą, nesvarbu, kad pasaulio klimatologai sutaria, jog turime keisti ekonomiką ir gyvenimo stilių, Žemė bus pražudyta.
Tarsi mūsų laivas dega, bet iki priekio dūmai neateina ir mes toliau laimingi valgome restorane. Ir net jei matome dūmus, bet dar akių negraužia, dažnai renkamės nekreipti dėmesio. Mes linkę nepastebėti to, su kuo negalime susidoroti. O štai atėjusi pandemija mums parodė, kad tikrovė yra ne tokia, kokią mes sau nusipiešėme. Mes neplanavome, kad bus kažkokia kvaila pandemija ir negalėsime atostogauti užsienyje. Tai yra kaip pažadinantis skambutis.
Nežinomybė visada yra mums prieš akis. Įdomesnis klausimas – kodėl mes tos nežinomybės nematom? Kodėl esame linkę savo apgaudinėt ir kuriame iliuziją, kad viskas yra aišku?
Gal todėl, kad mes norime turėti atsakymus?
Žmogaus protas linkęs turėti atsakymus. Esame subjektyvūs, šališki ir nenorime daug galvot. Esame įpratę nekeisti savo nuomonės ir veikti greitai.
O kas tada nutinka? Yra viena zen istorija apie meistrą, kuris su mokiniu gėrė arbatą. Mokinys turėjo daug idėjų apie tai, kas yra zen mokymas. Kol jis dėstė šias idėjas, meistras ėmė pilti arbatą į jo puodelį, kol galiausiai ši ėmė lietis per kraštus. Žmogus sušuko: „Ką jūs darote?“ Meistras taip jam leido suprasti, kad jei protas visko pilnas, jis negali priimti naujų dalykų.
Kaip suvokti, kad esame žinomybės iliuzijoje?
Labai geras klausimas – kaip atpažinti, kad esame žinomybės iliuzijoje? Gal nuobodulys yra vienas iš pirmųjų požymių. Kai sakai „Man nuobodu“, jau galima įtarti, kad protas kuria iliuzijas. Negali tiesiog stebėti, kaip pučia vėjas, kaip banguoja jūra. Tau nuobodu, dėl to kyla irzulys. Bet iš kur jis?
Garsusis Senovės Graikijos filosofas Sokratas labai mėgo uždavinėti žmonėms klausimus. Užduodant klausimus, labai greitai galima atrasti, kad žmonės neturi paaiškinimų. Netgi organizacijos dabar naudoja „5 kodėl?“ metodą. Jei bandai suprasti, kodėl įvyko klaida, penkiskart klausi „Kodėl?“
Tarkim, darbininkas užpylė kefyru darbo stakles. Kodėl užpylė? Todėl, kad valgė dirbdamas. Kodėl valgė? Buvo alkanas. O kodėl buvo alkanas? Todėl, kad jo pamainoj nenumatytos pertraukos. O kodėl nenumatytos pertraukos? Todėl, kad grafiką sudarinėjo žmogus, kuriam tai nerūpėjo.
Ir jei penkiskart paklausi „Kodėl?“ apie savo įsitikinimus, tai tikrai pamatysi apie save įdomių dalykų. Ir jei stebėsi tą atsakymų į klausimus „Kodėl?“ uodegą, galiausiai dings ir žinojimo iliuzija.
Galiausiai tas „Kodėl?“ atsimuš į pripažinimą, kad nežinai…
Anksčiau ar vėliau tikrai taip nutiks. Tačiau tas „Nežinau“ yra geras dalykas. Nežinau, kodėl piešiama, kad nežinojimas, tuštuma, tyla yra blogis. Ne, kaip tik yra atvirkščiai.
Įdomu, kad jei mes galvoje kuriame pačius blogiausius scenarijus, tai juk nieko bendro neturi su nežinojimu. Priešingai, tai yra įsivaizdavimas, kad žinome, kas nutiks ir kad tai bus blogai.
Taip. Tu čia dar geriau paaiškinai negu aš. Paslaptis tikrai yra ta, kad mes apsimetame žinantys. Ir įtikiname save iliuzija. Rašytojas Markas Tvenas yra sakęs kad jo gyvenimas buvo kupinas siaubingų dalykų, iš kurių dauguma niekada nenutiko.
Mes galvojame, kad susirgsime kažkokia liga, nors juk nežinome, kad taip nutiks. Mes bijome, kad prarasime darbą, nors irgi neturime patikimų duomenų. Taip gali nutikti, bet gali ir nenutikti. Tačiau bijom ir dėl to pasakojame neigiamas istorijas, kurios yra netikros. Mus apsėda tai, kas vadinasi automatiškos negatyvios mintys.
Tačiau jei nuo tų minčių atsitrauki ir stebi, visada gali klausti, ar ta mintis pagrįsta faktais. Dėl pandemijos prarasiu darbą? Taip, tokiam žmogui, kuris dirba su žmonėmis kaip aš, tai yra gana rimta grėsmė. Bet ar aš neatrasiu kitokio būdo kaip užsidirbti? Visada yra išeitis. Per karantiną girdėjau nemažai liudijimų, kad pandemija išėjo tik į gerą. Žmonės turėjo daugiau laiko pagalvoti apie savo gyvenimą, pabūti su savo šeima, atrado naujų verslo idėjų…
Panašu, kad nežinomybė parodo mums, kad turime nuolat mokytis.
Nuolatinis mokymasis yra neišvengiamas. Prisimenu, Vilniaus Šiaurės miestelyje buvo garažai ir ten dirbo karbiuratorių meistras. Jis labai gerai taisė karbiuratorius ir pas jį žmonės veržte veržėsi. Paskui jo verslas žlugo, nes automobiliuose nebeliko karbiuratorių… Taigi, kad ir ką mes mokėtume, tikrovė neleidžia mums stovėti vietoje.
Tam, kad kažką naujo išmoktum, reikia nuolankumo. Turi būti pasirengęs atsisakyti to, ką jau moki.
Jei manęs praėjusiais metais būtum klaususi, ar įsivaizduoju, kaip mokytis per nuotolį, aš iškart būčiau sakęs: „Tai man išvis atrodo nesąmonė, nėra ryšio su žmogumi, kai nematau jo akių išraiškos ir kūno kalbos“. Būčiau gal netgi tvirtai sakęs, kad tai nėra tvaru, tai ne man. Pokalbyje su tavim būčiau demonstravęs nenorą mokytis. Tačiau prasidėjo pandemija ir kaip kortų namelis griuvo visi planai.
Kai dramatiškai sumažėja pajamos, tai labai rimtas kvietimas mokytis. Ir tada imi svarstyti, gal vis dėlto pamėginti mokymus nuotoliniu būdu. O tada atrandi, kad iš pradžių tai labai keistai atrodo, tačiau taip irgi vyksta mokymasis. Tu prisimeni darbą televizijoje – aha, reikia puoselėti gebėjimą žiūrėti į kamerą ir jai šypsotis. Atrandi mažų įgūdžių – tokių, kaip įjungti ir išjungti mikrofoną, rodyti skaidres, suskirstyti žmones į pokalbių kambarius „Zoom“ platformoje. Kai visi tie dalykai susideda į visumą, artėji prie tokios patirties, kokią žmonėms suteikdavai ir gyvuose seminaruose. Tačiau visa tai vyksta mažais žingsneliais. Iš pradžių priimi, kad reikia dabar bendrauti tokiu būdu. Tada klausi, kas čia čia gali kurti vertę.
Kai ramiai žiūri į pasikeitusias aplinkybes, tada veikiausiai lengviau ir mokytis. Gal būtent išankstinės nuostatos užkerta kelią mokytis?
Taip, tikrai yra tam tikros nuostatos: „Nieko per internetą neišmoksi. Turi būti tik fizinis gyvas bendravimas“. Tačiau tai nebūtinai tiesa. Pavyzdžiui, technologijos labai gali padėti žmonėms su negalia, kurie net negali pajudėti ir yra įkalinti savo būste.
Tačiau čia svarbu paminėti ir tai, kad dažnai technologijos yra sukurtos nepagalvojant apie vartotojus. Pavyzdžiui, vienos populiarios Lietuvoje televizijos pultelis, kurį turi mano uošvienė, yra pernelyg sudėtingas vyresniems žmonėms. Man atrodo, kad labai daug technologinių sprendimų kuria jauni vyrai. Gal ir klystu, bet žinau tokį keistą faktą, kad labai daug dirbtinio intelekto kūrėjų yra vyrai. Aš esu už įvairovę ir manau, kad jei bendruomenėse dominuoja viena patirtis, galima padaryti klaidų.
Pavyzdžiui, „Youtube“ komanda sukūrė programėlę, kuri leidžia telefonu filmuoti įvykius ir įkelti į internetą. Savo siaubui jie atrado, kad didelė dalis vaizdo įrašų įkeliami aukštyn kojom. Pasigilinę atrado, kad dalis žmonių yra kairiarankiai, o jie visai kitaip spaudo mygtukus filmuodami negu dešiniarankiai. Pasaulyje dešimtadalis žmonių yra kairiarankiai, bet niekas komandoje apie juos nepagalvojo.
Esu tikras, kad ir tos televizijos, kurią minėjau, komandoje nebuvo senjorų. Man atrodo, kad net telefonų aparatai, kuriuos įsigyjame salonuose, senjorams nepakankamai empatiški. Ir čia vėl atsispindi kūrėjų nuostatos.
Manai, labai svarbu kuriant atsižvelgti į skirtingo mąstymo ir net skirtingos kultūros žmones?
Taip, nepaprastai svarbu. Pasaulis yra be galo įvairus ir mes turime pasipriešinti savo šališkumui. Jei norime mokytis, turime suvokti, kad mano mintys ir požiūriai – tai nesu aš. Pripažinti, kad tos mintys gali būti klaidingos.
Mane įkvepia istorijos apie žmones, kurie prie savo paties požiūrio neprisiriša. Pavyzdžiui, J. Sorosas davė daug pinigų įvairiems projektams, įskaitant modernųjį meną. Pats jis tokio meno nevertino ir nemėgo. Savo pasirinkimą jis motyvavo taip: „Tai, kad man jis nepatinka, yra mano požiūris. Panašu, kad kiti žmonės jį vertina“.
Gal jei neprisirišame prie nuostatų ir požiūrio, lengviau ir nežinomybę pakelti?
Taikliai pasakei. Apibendrinant mūsų pokalbį, galim sakyti, kad neprisirišimas prie savo požiūrio palengvina nežinomybės priėmimą.
Kalbino Ginta Gaivenytė
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
