„Tikiu, kad mano darbai, kaip ir šviesaus atminimo Jurgos Ivanauskaitės knygos, kreipia šviesos link. O šviesa ateina iš Rytų – taip sukurtas pasaulis. Tačiau neužtenka, kad ta šviesa egzistuotų, reikia ją gerti, priimti, ja džiaugtis, o priėmus ir apsivalius dalintis su kitais. Jei sąžiningai atliksi tau pavestą darbą, aplink pamažu taps tik šviesiau…“ – taip yra sakęs fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas (1948–2017).
Nežinia, kuris iš šių jo apibūdinimų tikslesnis, geriau nusakantis vidines Normanto kūrybos ir gyvenimo trajektorijas. Be jokios abejonės, savo fotografijų ciklais, kuriuose įamžino Sibiro, Suomijos šiaurės tauteles bei Tolimųjų Rytų kultūras, jis galėjo įgyvendinti tik kruopščiai ruošdamasis ir nuosekliai dirbdamas tuose tolimuose, o XX a. pabaigoje mums dar ir egzotiškuose, kraštuose. Neatsitiktinai šias keliones, kurių per beveik keturis kūrybos dešimtmečius buvo daugiau nei pusšimtis, vadino ekspedicijomis. Iš šių kelionių jis sugrįždavo ne tik įgijęs naujos patirties, su kuprine ant pečių nužygiavęs ar visokiais įmanomais būdais pasiekęs atokiausias tų šalių vietoves, tačiau parsiveždavo ir gausybę išfotografuotų juostelių, o taip pat ir pluoštą trumpų eilėraščių – lietuviškų haiku, persmelktų kelio dvasios, gamtos artumo ir tikėjimo patirties. Būtent tai vėliau suguldavo į albumus ir apibendrindavo visa, ką jis regėjo ir patyrė savo piligrimystėje.
„P. Normanto fotografijose tūkstančių kultūrų pėdsakai. Tuo jos labiausiai ir išsiskiria Lietuvos padangėje. Jeigu nebėra didingų šventovių ar jų griuvėsių, tai fotografas mato laiko pėdsakus žmonių veiduose ir ritualuose“ – rašė fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis. Išties P. Normantas tapo pirmuoju fotografu, kurio pagrindinis kūrybos laukas buvo toli už Lietuvos ribų. Nors paskutiniais gyvenimo metais simboliškai ir kiek mistifikuotai savo namais vadino Himalajus, tačiau jo ekspedicijų geografija buvo išsiplėtusi itin plačiai ir apėmė arti dviejų dešimčių Tolimųjų Rytų šalių.
2012 metais fotografas yra sakęs, kad yra padaręs apie 100 tūkst. fotografijų. Apie 1,5 tūkst. fotografijų sugulė į knygas, dar pora tūkstančių buvo eksponuota parodose. Jo paties teigimu, bent 10 procentų iš viso archyvo yra gera fotografija. „Tad didžiosios dalies mano darbų dar niekas net nėra matęs…“ – statistiškai apibendrino keliautojas. Nepaisant to, P. Normanto darbai Lietuvoje buvo atpažįstami, žmonės noriai dalyvaudavo susitikimuose su fotografu, jo parodose bei knygų pristatymuose. Fotografija jam tapo būdu pasakoti apie tolimų kraštų, ypatingai budistinių, žmones ir kultūrą. O bent kelis dešimtmečius po Nepriklausomybės atkūrimo, atsigręžimas į Rytus daliai žmonių tapo ir dvasinių ieškojimų, ir šviesos ilgesio ir, neabejotinai, mados dalimi. Tad fotografo iš ekspedicijų atvežami vaizdai masino, traukė, domino, įkvėpė ir jaudino įvairaus plauko ieškotojus. Tai tapo langu į kitą pasaulį, kurį per savo fotografinius atvaizdus atvėrė bastūnas Lai Vėjus.
Kaip fotografas P. Normantas užgimė Nidoje 1979 metų žiemą, kai bičiulis Kazimieras Mizgiris į rankas įdavė pirmą fotoaparatą ir kelias juosteles. Tuomet jam jau buvo beveik trisdešimt, buvo baigęs Kauno politechnikos institutą, prekybos-ekonomikos mokslus Vilniaus universitete, penkerius metus praleidęs klajonėse po Sovietų sąjungos Tolimuosius Rytus bei Vidurinę Aziją. Šios bastūno patirties jis nebeatsisakys visą likusį gyvenimą, bet fotoaparatas tam suteiks naują postūmį, prasmę ir kūrybos džiaugsmą.
Pirmąją savo parodą, kurioje eksponavo apie 70 darbų, P. Normantas surengė toje pačioje Nidoje, nepraėjus nė metams nuo pirmųjų fotografavimų. Čia jis rodė ne tik Nidos kopas, bet ir aktus bei pajūrio peizažus. O parodą atidarė Antanas Sutkus. Viename interviu paklaustas, kaip sugebėjo per tokį trumpą laiką padaryti šitiek parodos vertų nuotraukų, P. Normantas atsakė: „Man tada jau buvo kiek per trisdešimt, ir prieš tai sekęs klajonių dešimtmetis padarė savo. Tam ir buvo Kurilai, vulkanai, ant kurių lipau, Rytų filosofija ir literatūra, valkatavimas po Jakutsko taigą ir kitas vietas… Aš jau buvau subrendęs, pasirengęs, man tik reikėjo atrasti būdą, kaip… Ir būtent tuo „kaip“ man tapo fotografija.“
Iš tuzino P. Normanto išleistų fotografijų albumų, vienas yra skirtas lietuviškai tematikai. Tai 2001 m. pasirodžiusi knyga „Neringos kopos. Žemaičių laidotuvės. Kryžių kalnas. Orvidų sodyba“. Čia sudėtI daugiausia devintajame dešimtmetyje kurti darbai. Tematiškai šie ciklai, rodos, yra vientisa P. Normanto kūrybos dalis. Fotografą, visų pirma, traukia „įkrautos“ erdvės, teritorijos, turinčios gilią kultūrinę reikšmę, dvasiniai tautos centrai, tradicija ir unikali gamta.
1989 m. P. Normanto gyvenime įvyko esminis lūžis, daugiau nei ketvirčiui amžiaus nubrėžęs jo trajektoriją – Rytus. Tai – kelionė į Tibetą. Jis turėjo kelis tikslus – tapti budistu ir padėti tibetiečiams atstatyti kinų sugriautas šventyklas. Tačiau tikrovė buvo negailestinga keliautojo vizijoms. Jis pamatė Kinijos komunistų nuosekliai naikinamos unikalios Tibeto kultūros, religijos bei tautos situaciją. Tai buvo sukrečianti, tiek fiziškai, tiek emociškai sunki ekspedicija. Tačiau net ir tibetiečių kasdieniame varge, nuolatinių represijų akivaizdoje, sugriautų šventyklų bei vienuolynų griuvėsiuose P. Normantui atsivėrė dvasinė šios kultūros galia, jos išskirtinumas. Čia jis padarė apie pusę tūkstančio fotografijų. Po penkerių metų Tibete apsilankęs dar sykį, pratęsė šį darbą, o dalis šiose ekspedicijose sukurtų fotografijų 1999 m. sugulė į albumą „Budos vaikai“. Grįžęs po kelionės, jis suformulavo 10 priesakų, kuriuose išreiškė meilę ir tarnystę Himalajų žmonėms. Vienas jų – „Skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas“ – tartum apibendrina visą tolesnį pasiryžimą dirbti būtent čia. Tokiu būdu P. Normantas savo darbais įkūnija humanistinius idealus ir savaip pratęsia Lietuvos fotografijos mokyklos tradiciją, tik savo objektyvą kreipdamas ne į Lietuvos, bet Tibeto, Tailando, Nepalo, Indijos, Kinijos, Butano, Laoso, Vietnamo, Šri Lankos, Kambodžos ir kitų kraštų žmones.
Prof. Antanas Andrijauskas yra rašęs, kad „Normanto ciklai skamba kaip requiem išnykusioms ir nykstančioms tautoms“. Ypatingai tai buvo justi paskutinį XX a. dešimtmetyje jo sukurtuose cikluose. Rodydamas mažųjų tautų, etinių grupių gyvenimo kasdienybę, jų ritualus bei gyvąsias tradicijas, P. Normantas dirbo išvien ir kaip dokumentalistas, ir kaip menininkas. Nuotraukose skleidžiasi subtilios metaforos, simboliai, kontrastinga šviesa, o kartu ir reportažistams būdingas tikslus esamos tikrovės fiksavimas. Šis P. Normanto darbų aspektas su metais tapo ypatingai svarbus, nes dėl turizmo ir vakarietiškos kultūros sklaidos per kelis dešimtmečius negrįžtamai pasikeitė net ir atokiausios Himalajų vietos. „Prieš dvidešimt metų man dar kai kur pavyko užgriebti dalelę to, ką šiandien jau nusinešė iš Vakarų plūstantis turizmo cunamis. Dar suspėjau… Dabar, kai sugrįžtu į tas vietas, kur buvau prieš dvidešimt, penkiolika, net dešimt metų, matau, kaip nenumaldomai nyksta tai, kas čia buvo…“ – viename interviu teigė P. Normantas.
Jo gyvenimas buvo sudarytas tartum iš dviejų dėmenų – ekspedicijų Rytuose ir laiko tarp jų, kurį leisdavo Vengrijoje bei Lietuvoje. Nedaugeliui yra tekę matyti P. Normantą dirbantį kelionėse, bet mačiusieji – bendrų ekspedicijų dalyviai – liudija, kad jis buvo nenuilstantis ir gerai išmanantis subtiliausius bendravimo bei kultūrų niuansus. Rodos, panašiai jis gyveno ir „tarpiniame laike“ tarp savo kelionių: rengė fotografijų parodas, dirbo prie albumų leidimo, dalijo interviu ir pasakojo apie savo klajones. Net ir Lietuvoje jį dažniausiai galėdavai sutikti vis kažkur skubantį su kuprine ant pečių. Vis tvarkantį reikalus besiruošiant naujai ekspedicijai į išmylėtus Rytus. Jis buvo kelio žmogus, aistringai atsidėjęs misijai – eiti, matyti ir vaizdais pasakoti apie tai ką regėjo.
Parengė Gediminas Kajėnas
Pauliaus Normanto fotografijos iš knygos „Budos vaikai“
Pauliaus Normanto portreto autorius Gediminas Kajėnas
