Tęsiame kunigo Kęstučio Dvarecko ir dr. Andriaus Navicko parengtą tekstų ciklą „Priklausomybės kaukės“. Jo tikslas – padėti skaitytojams giliau pažinti priklausomybių ligos fenomeną, vaisingiausias „grįžimo atgal į gyvenimą“ strategijas.

Nepaisant to, kad jau daug metų įvairių sričių specialistai ieško atsakymo, kaip veiksmingiausiai padėti priklausomybės ligomis sergantiems žmonėms, tačiau nėra sutarimo dėl universalaus, visiems padedančio gydymo. Tai, po daugiau nei trijų dešimtmečių mokslinių tyrimų, konstatavo ir Nacionalinis priklausomybių nuo narkotikų institutas. Svarbiausia priežastis – kiekvienas atvejis yra unikalus. Nors dauguma priklausomų asmenų istorijų skamba labai panašiai, dera pripažinti, kad aiški sveikimo magistralė egzistuoja tik iki tam tikro taško, kol iš tiesų pradeda atsigauti asmens unikalumas, toliau ji šakojasi į daugybę kelių ir kiekvienas sveikstantysis turi atrasti savąjį.

Būtent todėl šiuolaikiniame medicinos moksle dominuoja nuostata, kad, kalbant apie priklausomybių ligas, perspektyviausi yra kompleksiniai gydymo būdai, kurie panaudoja įvairias strategijas, nutaikytas į skirtingus žmogaus gyvenimo aspektus. Tačiau dera atsižvelgti, jog tai reikalauja daug kantrybės ir laiko, todėl vis dar populiarios ir vienmatės strategijos, kurios susitelkia į kurį nors vieną žmogaus būties aspektą.

 „Stebuklingo“ vaisto paieškos

Veikiausiai kiekvieno priklausomo žmogaus bei artimųjų svajonė – atrasti veiksmingą tabletę, kuri ištirpdytų priklausomybę, kaip praėjusios nakties košmarą. Vien per pastaruosius keliasdešimt metų ne kartą buvo paskelbta apie „sensacingą“ atradimą – vaistą, kuris gali ne tik padėti priklausomam žmogui, bet ir visiškai jį išgydyti. Tačiau tiesa ta, kad visi iki šiol sukurti vaistai, nors ir sukrovė nemažai turtų gamintojams, tačiau neišbraukė priklausomybių ligos iš sunkių ir daug mirčių sukeliančių ligų sąrašo.

Aišku, neturėtume nuvertinti pagalbinės vaistų funkcijos. Pavyzdžiui, yra vaistų, kurie palengvina detoksikaciją ar padeda ištverti abstinencijos kančią. Kitas dalykas – aktyvios priklausomybės laikotarpis paprastai labai nualina žmogų ir vaistai gali padėti atkurti pažeistų organų veiklą.

Tačiau nepamirškime, kad priklausomybė, be kita ko, yra bėgimas nuo skausmo ar problemų ir svarbu, jog sveikimo kelionėje priklausomas žmogus išmoktų ištverti skausmingas, trikdančias patirtis, nebėgdamas į vaistų prieglobstį. Sunku vadinti sveikimu vienos priklausomybės, pavyzdžiui, nuo alkoholio, pakeitimą kita – nuo nuskausminamųjų vaistų ar neuroleptikų.

Kalbant apie farmakologinę pagalbą priklausomam žmgoui, paprastai taikomasi į vieną iš keturių problemų:

  • Pagalba iškęsti abstinenciją, kai organizmas atkakliai reikalauja naujos dozės.
  • Pagirių sindromo gydymas. Tai gali būti tiek nuodų šalinimas iš organizmo, siekiant pagerinti savijautą po išgertuvių, tiek pagalba, ištikus atkryčiui, mažinant irzlumą bei nemalonius fizinius potyrius.
  • „Kaifo gadinimas“. Pavyzdžiui, vieni iš pirmųjų vaistų, kurie, jų kūrėjų teigimu, turėjo „pribaigti“ priklausomybės ligas, buvo disulfiramas, pasaulyje į apyvartą paleistas dar 1951 m. Šis vaistas keičia organizmo reakciją į alkoholį ir šis nebeteikia tų „privalumų“, kurie skatino prisirišimą. Vėliau atsirado patobulintų šio medikamento versijų, kurios vartojamos ir dabar.
  • Depresijos ir kitų mąstymo bei elgesio sutrikimų, kuriuos sukėlė priklausomybė, gydymas.

Vaistai gali padėti priklausomam žmogui (nors tikrai nereikėtų jais piktnaudžiauti ir yra nemažai specialistų, kurie skeptiškai vertina medikamentinį priklausomybės ligų gydymą, nes jis turi pernelyg daug panašumų į tai, nuo ko siekiama apsivalyti), tačiau ar jie gali būti pakankama pagalbos priemone?

Mintis, kad galima išgerti piliulę ir susigrąžinti gyvenimo kontrolę ar net galimybę saikingai vartoti kvaišalus, neabejotinai labai gundo priklausomą žmogų. Tačiau esmė ta, kad vaistai gali padėti kovoti su simptomais, bet ne su priklausomybės priežastimis. Jau pabrėžiau, kad abstinencija tėra sveikimo pradžios taškas, o ne finišo linija.

Farmakologinė pagalbos strategija gali būti veiksminga tik tuo atveju, jei priklausomas žmogus sugebės pats išmokti naujų elgesio modelių, ugdys emocinį raštingumą ir t.t.  Kitu atveju, tai gali būti nebent pleistras ant gilios, pūliuojančios žaizdos. Kuriam laikui jis gali uždengti nemalonų vaizdą, gal net apsaugo nuo duokių ar purvo, tačiau esmė ta, kad po juo esanti žaizda negyja, pūliai kaupiasi.

Mąstymo keitimo metodai

Medikamentinis gydymas susitelkia ties dirgikliais, kurie „užsuka“ vartojimo ratą, tačiau neturi galimybių tirpdyti priklausomybės priežastis. Kita vienmatė strategija ieško būdų, kaip pakeisti priklausomo asmens mąstymą, nes tai esą veiksmingiausias būdas naikinti savidestruktyvius elgesio modelius.

XX a. pradžioje susiformavus psichoterapijai, ilgą laiką talentingi psichoterapeutai niekaip negalėjo padėti prikalsuomiems žmonėms. Jie buvo įsitikinę, kad reikia atrasti gilumines priežastis, dėl kurių žmogus pradėjo vartoti alkoholį ar narktotikus, ir prikausomam žmogui nebeliks jokio pagrindo laikyti įsikibus į ligą. Tačiau teko pripažinti, kad „pati priklausomybė, aktyvus vartojimas yra patologiškas ir nuolat kuria naujas problemas. Galbūt kažkada gaisras kilo dėl neatsargiai uždegto degtuko, tačiau absurdiška manyti, kad šiandien pakanka užpūsti tą degtuką – ir gaisras užges. Privalome pripažinti, kad turime reikalą su įsisiautėjusių gaisru, Tik visiškai jį užgesinus, galima bus atstatyti tai, kas sunaikinta imtis profilaktinių priemonių, kad ugnis vėl nesugrįžtų.“

XX a. antroje pusėje, kai įsitvirtino nauja psichoterapijos kryptis – kognityvinė elgesio terapija (KET), kuri rėmėsi Alberto Elliso ir Aarono Becko darbais, ji pradėta taikyti ir priklausomų asmenų gydymui.

KET tikslas – restruktūrizuoti „toksiškas“, destruktyvias mintis, keisti mąstymą taip, kad išnyktų simptomai ir problemos. Pasak šios pakraipos specialistų, įmanoma „išjungti“ destruktyvų elgesį, pakeičiant jį naujomis reakcijomis. KET prielaida – įsitikinimas, kad mes pasaulį suvokiame ir su kitais žmonėmis bendraujame, vadovaudamieszi kognityvinėmis schemomis. Ne patys įvykiai, bet jų interpretacijos sukelia vienokių ar kitokių jausmų, taip pat ir psichologinių problemų. Kognityvinės schemos „išfiltruoja“ aplinkinio pasaulio matymą ir regime tik tą tikrovės dalį, kurį atitinka mūsų įsitikinimus. Terapijos metu žmogui siekiama padėti pačiam suvokti savo mąstymo stereotipus ir iki tol neįsisąmonintus elgesio motyvus bei, padedant specialistui, juos koreguoti.

Skeptikų tvirtinimu, padedant priklausomiems žmonėms, KET teoriškai atrodo kur kas geriau nei praktikoje. Svarbiausia to priežastis, kad KET esmė yra glaudus terapeuto ir kliento bendradarbiavimas. Tačiau KET negali sukurti priklausomo žmogaus motyvacijos keistis, net jei tai skauminga ir nepatogu. Jei psichoanalitinė terapija susikoncentravo išskirtinai ties problemų ištakomis, tai išskirtinis KET bruožas – padarinių šalinimas, nekeliant klausimo, kas juos sukėlė. Pastebėta, kad KET atrodo aktyvus trumpalaikėje perspektyvoje, tačiau tampa bejėgis ilgalaikėje, nes nepajudina priežasčių, atvedusių prikalusomą žmogų į ligą. Kalbant metaforiškai, žmogus mokinamas gesinti gaisrą, tačiau ugnies židinys lieka nepaliestas ir gaisro gesinimas niekada nesibaigia.

Kita vertus, KET įžvalgos ir metodai plačiai naudojami kompleksinėse pagalbos priklausomiems asmenims strategijose, kaip viena iš sudėtinio gydymo dalių

Vienas kontroversiškiausių priklausomo žmogaus mąstymo ir elgesio keitimo būdų – „kodavimas“. Pradžioje tai buvo streso terapijos metodas, kurį ištobulino sovietinis gydytojas A. Dovženka. Jis sukūrė įtaiga grįstą sutrumpintą streso terapijos metodą, taikomą kartu su klasikinės hipnozės seansais ir pavadino „kodavimu“.

Šis metodas buvo užpatentuotas Sovietų Sąjungoje 1984 m., o Lietuvoje pradėtas taikyti 1996 m. Viena iš priežasčių, koadėl šis metodas per trumpą laiką labai išpopuliarėjo, buvo bendras „kovos su alkoholiu“ vajus, paskelbtas Sovietų Sąjungoje. „Kodavimas“, kaip manyta, suteikė veiksmingą šios kovos įrankį. Tačiau labai greitai konstatuota, kad pats A. Dovženkos metodas remiasi placebo principu ir neturi jokio mokslinio pagrindimo. Nepaisant to, net ir šiandien Rusijoje šį metodą taiko apie dešimt procentų psichiatrų, Lietuvoje taip pat yra visa eilė įstaigų, kuriose „koduojama“.  Net kelios Lietuvos savivaldybės itin populiarina „kodavimą“ bei jį subsidijuoja. Tai derėtų aiškinti greito sudėtingos problemos sprendimo paieškomis.

2017 m. Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija išbraukė „kodavimą“ iš oficialių pagalbos priklausomiems asmenims priemonių sąrašo, argumentuodama, kad nėra mokslinių tyrimų, kurie pagrįstų A. Dovženkos metodo veiksmingumą. Nepaisant to, netrūksta žmonių, kurie renkasi „kodavimą“; galima išgirsti ne vieną „sėkmės istoriją“ apie tai, kad šis metodas pakeitė gyvenimą visam laikui.

Vertinant šį metodą iš krikščioniškosios antropologijos perspektyvos, jis neatlaiko kritikos, nes remiasi ne žmogaus išlaisvinimu, kompleksiškais pokyčiais, bet bauginimu, kuris, geriausiu atveju, „įšaldo“ problemas, kurios veja į ligą, o dažniausiai tiesiog sukelia nusivylimą, paaiškėjus, kad „kodas“ tikslo nepasiekė.

Mąstymo ir elgesio pokyčių galima siekti ne tik psichologinėmis, bet ir religinėmis priemonėmis. Yra religinių bendruomenių (dažniausiai tai sekmininkai ar baptistai), kurios, teikdamos pagalbą priklausomiems žmonėms, dėmesį sutelkia išskirtinai į dvasinį aspektą ir yra įsitikinusios, kad religinis atsivertimas yra raktas į deformacijų pašalinimą visose žmogaus gyvenimo lygmenyse.

Kaip rašo Christopheris Ringwaldas, viena seniausių reakcijų į priklausomybę yra pastanga perkeisti priklausomo žmogaus charakterį per intensyvias Biblijos studijas ir maldą, izoliuojant jį nuo prastą įtaką darančios aplinkos.

C. Ringwaldas daug metų analizavo priklausomybės fenomeną ir pripažįsta, kad yra liudijimų, jog alkoholikui ar narkomanui pakanka pakeisti aplinką, suintensyvinti religinį gyvenimą ir šis radikaliai pasikeičia. Tačiau, akivaizdu, kad metodas padeda tik nedidelei daliai priklausomų asmenų, nes visaverčiam dvasiniam gyvenimui būtina laisvė ir savojo orumo jausmo atgavimas, o tai reanimuoti ir yra sunkiausia bei paprastai reikalauja darbo visuose asmens lygmenyse.

Kitas dalykas, kaip jau minėjome, priklausoma asmenybė yra itin konformistiška ir lengva supainioti autentišką sveikimą su bėgimu nuo vieno stabo prie kito. Tai, kas aplinkiniams, o ir pačiam priklausomam žmogui gali atrodyti kaip žingsnis sveikimo link, iš tiesų gali būti tik priklausomybės pavidalo transformacija. Kitaip sakant, vietoj tikro atsivertimo, priklausomas žmogus gali paprasčiausiai „vartoti religiją“ kaip pabėgimo nuo laisvės ir atsakomybės strategiją.

Maldos už priklausomus žmones, pastangos atgaivinti perdžiūvusį priklausomų asmenų dvasinį gyvenimą yra labai svarbu, tačiau būtina įsisąmoninti, jog paprastai tai tėra viena iš priemonių ir vaisinga pagalba priklausomam asmeniui turėtų ja neapsiriboti, bet padėtų siekti pokyčių visuose lygmenyse, kuriuos išskiria krikščioniškoji antropologija.

Beje, bent jau Lietuvoje yra akivaizdi tendencija, jog pagalbos priklausomiems asmenims bendruomenės ilgainiui keičiasi, virsdamos kompleksinėmis reabilitacijomis, į kurių darbą įtraukiami medikai, socialiniai darbuotojai, dvylikos žingsnių programa.

Žalos mažinimo idėja

Verta pristatyti ir radikaliai kitokią pagalbos priklausomiems asmenims strategiją, kuri buvo pavadinta  „žalos mažinimu”. Jei aptartas vienmates pagalbos strategijas kritikavome už per didelį optimizmą, kad pakanka susitelkti į pokyčius viename sergančio žmogaus gyvenimo lygmenyje ir tai leis sėkmingai sveikti, tai XX a. pabaigoje susiformavo ir išpopuliarėjo pesimistinė pozicija, jog priklausomo žmogaus sveikimas yra labai ilgas procesas, jam ryžtasi toli gražu ne visi sergantys, o dar daugiau bandžiusiųjų sveikti, sugrįžta į ligą. Jei mes negalima pastūmėti šių žmonių sveikti, galbūt galime pasirūpinti, jog jų veiksmai nebūtų tiek savidestruktyvūs. Pavyzdžiui, labai daug narkomanų serga itin sunkiomis užkrečiamomis ligomis, kurių priežastis – naudojimasis tuo pačiu švirkštu.

Kita monetos pusė – tai, kad vartojimo fazėje esantis priklausomas žmogus kelia pavojų aplinkiniams. Pavyzdžiui, narkomanas, kuriam trūksta pinigų dozei, gali ryžtis vagystei ar apiplėšimui, sužeisti kitus žmones.

Žalos mažinimo strategijos kūrėjai tvirtina, kad privalome realistiškai priimti tikrovę ir pripažinti, jog visada bus žmonių, kurie vartos kvaišalus, ir mūsų uždavinys yra, kiek tik sugebame, sumažinti jų daromą žalą sau ir kitiems.

Paprastai žalos mažinimo programa apima tris veiklos sritis:

  • žemo slenksčio paslaugos,
  • švirkštų dalijimo programos ir
  • pakaitinis medikamentinis gydymas.

Žemo slenksčio paslaugos – tai siekis sudaryti narkotikų vartotojui lengvai prieinamą aplinką, kurioje jis gali gauti socialines ar sveikatos priežiūros paslaugas. Šias paslaugas teikiantys kabinetai kuriami gatvėse, kur mėgsta būriuotis narkomanai. Klientams garantuojamas anonimiškumas, bandoma pasiekti ir tuos narkotikų vartotojus, kurie gyvena izoliuotai nuo kitų. Visiems, kurie kreipiasi, suteikiama būtina informacija, dalijami sterilūs švirkštai, sveikatos įstaigų, kur galima pasitikrinti sveikatą, adresai.

Švirkštų dalijimo programos nebūtinai vykdomos per žemos slenksčio programas, gali būti rengiamos specialios jų dalijimo akcijos. Tikslas – mažinti sunkių infekcinių ligų skaičių, teikti informaciją apie tai, kokios papildomos ligos gali užklupti, jei narkotikai vartojami nesaugiai.

Daugiausia ginčų ir kritikos sukelia pakaitinis medikamentis gydymas, kuris pristatomas kaip labai svarbi žalos mažinimo dalis, skirta pirmiausia nuo heroino priklausantiems ligoniams. Labiausiai ginčytina šiuo atveju, ar tai tikrai yra „gydymas“?

Sintetinis opioidas metadonas (kartais dar vadinamas dolofinu) buvo sintezuotas Vokietijoje Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo sutrikusi natūralių opioidų gamyba. Tik XXI a. pradžioje buvo garsiai pradėta kalbėti apie tai, kad per didžiuosius praėjusio amžiaus karus buvo gausiai naudojamos narkotinės medžiagos, manipuliuojant karių nuotaikomis.

Metadonas buvo sukuras kaip veiksmingas nuskausminamasis, tačiau labai greitai paaiškėjo dar viena svarbi jo savybė – jis taikosi į tuos pačius smegenų receptorius, kaip ir heroinas. Tai reiškia, kad metadonas gali būti vartojamas kaip esą daug mažiau pavojingas heroino pakaitalas.

Jau 1964 m. viešai buvo pristatyta pakaitinio priklausomybės nuo heroino gydymo programa. Metadono propaguotojai tvirtino, kad, jei metadonas teisingai dozuojamas ir vartojamas, jis gali nuslopinti sunkiausius opioidinės priklausomybės simptomus – nenumaldomą trauką prie kvaišalo bei itin skausmingą narkotinės abstinencijos būseną.

Dar po kurio laiko buvo pristatytas kiek modifikuotas pakaitinio gydymo vaistas buprenorfinas, kuris, kaip teigia jo kūrėjai, sukelia daug mažiau šalutinių poveikių nei metadonas. Nepaisant to, specialistai pastebi, kad iki šiol metadonas akivaizdžiai vyrauja kaip pakaitinio gydymo medžiaga. Viena iš svarbių priežasčių – gerokai mažesnė jo kaina, kuri gundo pakaitinį medikamentinį gydymą vykdančias organizacijas labiau orientuotis į kainą, o ne į švelnesnį veikimą.

Pakaitinio medikamentinio gydymo entuziastai atkreipia dėmesį ir į tai, kad narkomano perėjimas nuo heroino prie metadono, be kita ko, reiškia ir kontrolės galimybę. Narkomanas, vartojantis metadoną, visa laiką yra metadoną dalijančios organizacijos regos lauke ir gali būti jos kontroliuojamas.

Kodėl toli gražu ne visi specialistai metadoną laiko tobula išeitimi ir griežtai kritikuoja vis gausesnį jo vartojimą? Pagrindinis argumentas, kodėl pakaitinis gydymas yra abejotinas yra tai, kad tai savo esme nėra gydymas. Paprasčiausiai priklausomybė nuo vieno kvaišalo  perjungiama prie kito. Kritikai pabrėžia, kad metadonas nėra vaistas, bet narkotikas, kuris griauna žmogaus sveikatą ir palaiko priklausomos asmenybės diktatą ne mažiau kaip heroinas.

Metadono vartojima sukelia daug pašalinių efektų. Kokia prasmė vieną nuodijimosi būdą pakeisti kitu? Jei tai tėra noras pradėti kontroliuoti priklausomą žmogų, jausti galią duoti ar neduoti kam nors metadono, toks motyvas tikrai neatlaiko kritikos.

Kitas dalykas – nuogąstaujama, kad metadonas pakeičia tik heroiną, bet dažnas metadono vartotojas „papildo“ sintetinį narkotiką kitais kvaišalais, norėdami pasiekti didesnio poveikio. Tai reiškia, kad šiuo atveju metadonas tėra pigesnis narkotikas ir dar gaunamas legaliai.

Žvelgiant iš krikščioniškos antropologijos pozicijos, jei pakaitinis medikamentinis gydymas reiškia tik priklausomo asmens savidestrukcijos kontrolės perėmimą, tai yra asmens orumo principo paniekinimas ir narkomano traktavimas, kaip „nepilnaverčio žmogaus“.

Kita vertus, toksikologas R. Badaras teigia, kad „ne metadonas yra problema, bet tai, kad jis pradėtas skirti pernelyg plačiai ir neatsakingai.“ Metadonas gali būti naudingas, jei jis vartojamas tik ten, kur reikia, ir tiek, kiek jo pakanka. „Metadonas yra tai, kas padeda skęstančiam žmogui įkvėpti oro. Žmogus vis dar skęsta, bet dabar atsiranda papildomo laiko jį gelbėti.“

Taigi esminis dalykas, vertinant metadono vartojimą yra tai, ar jis suvokiamas kaip intensyvios pagalbos suteikimo prologas, ar paradoksaliai suvokiamas kaip pati pagalba.

Tyrimai rodo, kad yra nemažai žmonių, kurie, padedant metadonui, sugebėjo išsilaisvinti nuo narkotikų ir atsidūrė sveikimo kelyje. Tačiau svarbu pridurti, kad taip nutiko tik tada, kai nebuvo apsiribojama metadono dalijimu, bet taikomos ir kitos pagalbos priemonės.

Bus daugiau

Comments are closed.