Nors mus ir vėl, kaip pavasarį, ištiko karantinas ir daugelis apribojo savo gyvenimo trajektorijas iki maksimumo, tačiau vidinių kelionių niekas neuždraudė. Tad su naujausiu, ketvirtuoju šių metų žurnalo numeriu, kviečiame leistis į susitikimus su įdomiais žmonėmis, į vidines ribas plečiančias patirtis bei apmąstymus apie tikėjimą, gyvenimą ir mirtį.
Mūsų laikais daugybė žmonių nemato jokios prasmės Visatoje – esą, ji tėra mechaninės gamtos jėgų reakcijos, kurios kažkada aklai atvedė į gyvybės pradžią, o vėliau – lygiai taip pat aklai – ją sunaikins. Krikščionių tikėjimas užima priešingą poziciją: Visatoje skleidžiasi mylinčio Kūrėjo svajonė, o mes patys esame kreipiami į amžiną gyvenimą ir amžiną džiaugsmą. Savo tekste „Kūrėjo svajonės išsipildymas“ Sergejus Chudijevas kviečia pažvelgti į svarbiausius šios svajonės skleidimosi etapus. Temą pratęsia ir benediktinas tėvas Kazimieras Milaševičius, žurnale tęsiantis kelionę po pirmąją Biblijos knygą ir kviečiantis įsigilinti į visatos kūrimo slėpinį tekste „Iš vėžių išmušanti pradžia: pasaulio gimdymas“.
„Laisvė yra pasirinkimas, nes žinau, kur einu“, – taip savo apsisprendimą eiti vienuolinio gyvenimo keliu įvardija sesuo Benedikta Rolin – santūri, inteligentiška, tikrąją vidinę laisvę bei džiaugsmą spinduliuojanti prancūzė, beveik tris dešimtmečius gyvenanti ir dirbanti Lietuvoje. Nėmaž nesuabejojusi Dievo kvietimu, dar Nepriklausomybės aušroje atvyko į jai tuomet nepažįstamą kraštą ir, puikiai išmokusi lietuvių kalbą, savo širdį bei žinias dovanojo jauniems žmonėms, šiandien prasmingai tarnaujantiems Bažnyčios labui, bendruomenėms ir savo šeimoms. Ji vis dar nepaliaujamai liudija Dievo meilę ir ištikimybę nuteistiesiems, dalinasi viltimi, atjauta ir paguoda su kenčiančiaisiais. Pokalbis su šia Marijos Dangun Ėmimo seserimi-asumpcioniste – gausiai iliustruotas ses. Benediktos gyvenimo bei bendruomenės kūrimosi Lietuvoje archyvinėmis nuotraukomis.
„Štai kaip kuriama vienintelė istorija: žmonės nuolat rodomi vieninteliu būdu, ir pagaliau tokiais tampa.“ Savo tekste „Vienintelės istorijos pavojus“ teigia šiuolaikinė Nigerijos rašytoja Chimamanda Ngozi Adichie, viena skaitomiausių Afrikos autorių pasaulyje. Straipsnyje ji perspėja apie vienintelės istorijos pavojų ir ragina permąstyti istorijas, kurias mes pasakojame apie save ir kitus.
Šio numerio „Nutylima tema“ skirta mirties artumui, netekties skausmui ir gedėjimui. Metropolitas Antonijus iš Surožo tekste „Apie tai, kas nemiršta“ dalijasi savo patirtimis apie tai, ką reiškia išgyventi netektį. Pasak autoriaus, žmonės linkę į šalį nustumti arba neigti mirties artumą, nes išsiskyrimas su artimuoju skaudina ir žeidžia. Tačiau kaip teigia teksto autorius, jausti skausmą yra ne tik mūsų teisė, tačiau ir pareiga, nes „skausmas – tai mūsų meilė“. Išgirdus žodžius „netektis“, „gedėjimas“, prieš akis iškyla atsisveikinimo su artimu mirusiu žmogumi vaizdai, juodi gedulo drabužiai ir, žinoma, kančios pažymėti veidai. Netektis mums yra tarsi kokia įsibrovėlė, kuri laimingą, šviesų gyvenimą aptemdo ir atveria vien tik skausmą. Galbūt dėl to taip norisi nustumti mirtį į tolimiausią mūsų gyvenimo užkaborį ir gyventi tarytum… niekada nemirsim. Šiandien, kai mirtis vis labiau maskuojama, o netekties skausmas dažnai slepiamas ir ignoruojamas, dalinamės psichologės Danutės Lapėnaitės ir psichiatrės Daivos Morozovienės mintimis apie tai, kas yra gedėjimas, kaip nepalūžti išgyvenant netektį ir kaip galime vieni kitiems padėti šiame gyvenimo etape. Dar vienas šios temos tekstas – tai pokalbis su menininke Kunigunda Dineikaite, ilgus metus prižiūrėjusia vėžiu sergančius abu savo tėvus ir palydėjusia juos į amžinybę. Šiandien ji nedvejodama pripažįsta, kad „būti šalia artimojo mirties akimirką – didžiausia dovana“. Kodėl? – skaitykite šiame pokalbyje.
Rubrikoje „Šeima“ rasite du tekstus. Savo straipsnyje „Ar galima per daug mylėti“ Aleksandr Tkačenko svarsto, ar gali būti meilės, skiriamos vaikams, ribos. Kitame straipsnyje sužinosite, ką daryti, jei pasidarė nuobodu gyventi su savo sutuoktiniu. Kaip vėl iš naujo jį / ją pamilti, jei ta meilė liko kažkur toli? Ką daryti, jei pavargote vienas nuo kito ir esate nelaimingi? Ar tikrai meilė praėjo ir jos nesugrąžinsi? Šis tekstas pavadintas „Kai santuoką ištinka nuobodulys…“
Rubrikoje „Tikėjimo vartai“ nuolatinė žurnalo autorė Jūratė Micevičiūtė šį kartą kalba apie vaizduotę itin jautrinantį misticizmą. Ką reiškia misticizmas katalikų tradicijoje? Ar girdėti paslaptingus balsus bei patirti dvasinius regėjimus yra dovana, o gal – pagunda? Kokias patirtis išgyveno didieji katalikų mistikai ir kokie jų raginimai savo broliams bei sesėms buvo susidūrus su tuo, ką sunku paaiškinti protu?
„Mano instinktas – priešintis“ – teigia Lietuvos fotografijos klasikas Aleksandras Macijauskas. Nors savo darbuose, kaip ir daugelis pokarinės kartos fotografų, bandė įminti humanizmo mįsles, fotografas tai darė savaip – jo humanizmas kontrastingas ir dramatiškas, o fotografijos pribloškia neįprastais rakursais bei temomis, vaizdinių deformacijomis ir netikėčiausiomis formomis. „Man pasaulis – tai kaimas su savo šventuoju, savo kvaileliu ir savo pasileidėle“, – sako visą gyvenimą gimtajame Kaune praleidęs fotografas, kurio darbai dar sovietmečiu buvo pasklidę toli už geležinės uždangos.
Rubrikoje „Sielogyda“ – trys labai saviti ir įdomūs tekstai. Rašytojas Markas Mansonas klausia „Ar iš tiesų žinote, kas yra meilė?“ Ar kartais nepainiojame jos su prisiryšimu bei sąlyginiais santykiais, kuomet žmogų vertiname ne dėl to, kas jis yra, o dėl jo bruožų – patrauklumo, pinigų ar įtakos. Pandemijos grėsmė mums davė labai svarbią pamoką, kurią, deja, buvome pamiršę: niekas negali būti tikras dėl savo ateities. Tačiau čia iškyla jautri ir gąsdinanti perspektyva – kaip įmanoma susigyventi su gyvenimo pamatus judinančia nežinia? Aktorius, improvizacijos mokyklos ir teatro „Kitas kampas“ steigėjas Andrius Žebrauskas dalijasi patirtimi, kaip išgyventi nežinią bei kaip čia mums gali pagelbėti improvizacija. Kas yra apsimetėlio sindromas ir kada verta dėl to suklusti – skaitykite tekste „Apsimetėlio sindromas – kodėl nepripažįstame savo sėkmių?“
Skaitytojus jau ne vienus metus džiugina šviesaus atminimo teologo dr. Valdo Mackelos tekstai apie Giesmių giesmę, kurie parengti pagal jo paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Šįkart Giesmių giesmės mylimoji kviečia su nuolankumu įsitaisyti prie Viešpaties kojų ir išlieti Jam savo širdis, tarytum nardą, kuris „pripildo orą kvepėjimo“…
Rubrikoje „Atmintis“ publikuojamas pokalbis su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tyrėju Daliumi Žygeliu, prie laisvės kovų įamžinimo prisidėjusio labai įvairiomis formomis – nuo liudininkų filmavimo iki partizanų nuotraukų dokumentavimo, nuo laisvės kovų vietų identifikavimo iki partizanams skirtų knygų sudarymo, nuo straipsnių bei filmų rengimo iki archeologinių tyrinėjimų.
„Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą, prieš pavadinimus – jutau Jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ – taip savo esė „Kol šabo dvasioje sėdėjau ant verandos laiptų“ teigia rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė. O Regina Jasukaitienė apmąstydama savo vaikystėje matytą mirtį, jau iš šios dienos perspektyvos rašo: „Ar bandėte kada piešti savo gyvenimo liniją? Kokių spalvų, kokių garsų ir kvapų į ją sudėtumėt? Ar pabandėte atsekti, kaip šalia Gyvenimo linijos brėžiasi ir Mirties? Iš pradžių neryškios, plonytės, trapios lyg pirmojo ledo raižiniai ant gruodžio balučių ar šerkšno gėlės ant langų, vėliau įgauna vis realistiškesnį, konkretesnį vaizdą. Šitaip Gyvenimas mus ruošia Mirčiai. Moko mus į savo Laiką įausti nebūties (amžinybės?) giją… “
„Net ir sudėtingų situacijų akivaizdoje galime rinktis, kaip reaguoti, kaip jas priimti – ar leistis jų prislegiamiems, ar priimti iššūkius ir kylančius sunkumus spręsti. Ne tik svarbūs, dideli įvykiai gali kelti džiaugsmą ir išblaškyti monotoniją bei gyvenimo nuovargį – kasdienybės spalvos taip pat gali būti įvairios ir džiuginančios. Ir požiūris į kiekvieną dieną kaip į nuotykį, į kiekvieną sutiktą kaip į dovaną (ar bent į dalį jų) ir kiekvieną akimirką kaip Dievo dovanojamą galimybę atpažinti Jo meilę keičia ne tik mūsų širdį, bet ir dalykus, nuo kurių pavargstame. Nes esame pašaukti būti laimingi ir skonėtis gyvenimu, net kai jis vargina.“ – tokiais žodžiais savo tekstą „Apie nuovargį gyventi“, o kartu ir šį žurnalą užbaigia ses. Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF.
Gražių Jums atradimų šioje Kelionėje.
Daugiau apie žurnalą ČIA.
Įsigyti šį žurnalą galite mūsų el. knygyne ČIA arba pardavimo vietose Lietuvoje ČIA
