Nesunku pastebėti, kad perkame ne tik tai, kas būtina. Pirkdami mes pramogaujame, leidžiame laiką, mažiname įtampą. Tačiau kartais – paliekame parduotuvėje bene visus pinigus ir netgi… prasiskoliname. Kodėl?
Prekybos centrai jau seniai nustojo būti tiesiog pardavimo vieta. Čia ištisus metus švyti šviesos (dar ryškiau nei kalėdų eglutės), plačiai atvertos durys ir po vienu stogu viskas – nuo sporto salės, restoranų, parduotivių, iki vaikų žaidimų aikštelių ir kino teatrų. Mes ten einame pasipramogauti, atsipūsti, „į žmones pažiūrėti ir save parodyti“ ir… na, tarsi tarp kitko – ir apsipirkti.
Milžiniški mastai
Yra nemažai žmonių, kurie mėgsta po darbo užsukti į prekybos centrą ir leisti sau pasivaikščioti po parduotuves, įsigyti kažką mielo, tačiau nebūtinai reikalingo. Paprastai žmonės mąsto: „O ką? Aš juk uždirbu, tad galiu ir paišlaidauti.“ Be to, prekybos centre žmonės labai dažnai tiesiog gerai jaučiasi – pardavėjai maloniai aptarnauja, šypsosi, šviesu ir malonu.
Ir tikrai, malonūs pardavėjai leidžia mums prekybos centre pasijusti dėmesio centru, o išleidžiama suma – ne tokios jau ir didelės išlaidos už pakilusią savivertę. Tačiau problemų kyla tuomet, kai pernelyg susikoncentruojame į pirkimą kaip į vienintelį būdą, gerinantį savijautą. Juk yra žymiau daugiau kelių bendravimui, gerų santykių šaltinių: susitikimas su draugais, pasivaikščiojimas, masažas, mokymasis… Neatrodo logiška vienam žmogui tokios pat rūšies dovaną dovanoti kiekvieną dieną. Tad tegu ir jūsų dovanos sau būna skirtingos prigimties. Tai padės atsiriboti nuo vieno dominuojančio elgesio modelio.
Šioje vietoje verta pakalbėti apie apsipirkinėjimo kraštutinumus – tai vadinama šopoholizmu, arba, moksliškai tariant, oniomanija. Tai obsesinis daiktų pirkimas be jokio objektyvaus poreikio. Oniomanija artima kitoms priklausomybėms. Tas, kuris kenčia nuo šios priklausomybės, nesugeba kontroliuoti savo veiksmų, nepirkdama įkrenta į apatiją, o pradėjęs leisti pinigus, negali sustoti. Oniomanija apima ribos ištrinimą tarp džiaugsmo įsigijus naują daiktą ir įkyraus elgesio pirkti nuolat – tapus priklausomam nuo pirkinių, džiaugsmas vis mažėja, o įtampa vis auga.
Užpildant tuštumą
Kai kuriems žmonėms vaikščiojimas po parduotuves tampa būdu užpildyti vidinę tuštumą, kuri atsiranda dėl tam tikros šilumos, artimo ryšio ar dėmesio trūkumo.
Viskas, kaip dažniausiai ir būna, prasideda dar vaikystėje.
Jei mama savo vaidmenį suvokia formaliai – tik išpildyti vaiko socialinius poreikius, t.y. jį pamaitinti, aprengti ir išmokyti, tačiau jos emocinė gyvenimo sfera užblokuota ar neišvystyta, tai stringa vaiko savivokos su savimi pačiu procesai ir vaikas augdamas pradeda jausti vis mažiau „gyvas“. Dar daugiau, vaikai yra linkę kaltinti save dėl negatyvių suaugusiųjų santykių, todėl emocinio vakuumo sąlygomis iškyla pasąmoninė fantazija apie savę paties neįdomumą ir vis stipresnį savęs kaip negyvenančio pajautimą. Taip tuo pačiu atstumiant nuo savęs ir kitus.
Toks vaikas augdamas ir stokodamas žmogiškosios šilumos, įpranta vidinę tuštumą kažkuo užpildyti ir „pagyvinti“ save aistromis bei priklausomybėmis.
Verta susimąstyti, ar nesate priklausomi nuo pirkimo, jeigu tik apsipirkinėdami sugebate pajausti (absoliučiai laikiną) „ramybę ir meilę“. Šis jausmas dingsta iškart, kai tik praeina narkotinis apsipirkinėjimo efektas – tada jau reikia kitos ekstremalios dozės.
Labai svarbu būtų paanalizuoti, po kokių įvykių ar išgyvenimų jus traukia į parduotuvę. Tai svarbus žingsnis į supratimą, ko jums visgi stinga, ir pagalvojimą, kaip šį poreikį patenkinti kitais būdais.
Išleisk, kad neprarastum
Kai kuriuos žmones iki kompulsyvaus pirkimo atveda ankstyva atstūmimo patirtis. Nuo vaikystės jausdamiesi nereikalingi, nuolat paliekami, užaugę tokie žmonės gyvena su nuolatiniu pasirengimu visko netekti. Todėl stengiasi sugriebti kuo daugiau būtent šią akimirką, nors, tiesą sakant, galimybė tai išsaugoti ilgam, pasąmonėje yra neigiama. Susikuria paradoksalus uždaras ratas: žmogus grieba viską iš eilės, tačiau jo psichika to kaip realybės neatpažįsta, nes vaikystėje bet koks stabilumas buvo susijęs su kentėjimu dėl ankstesnės netekties, atstūmimo ar palikimo. Šiuo atveju pagrindinį vaidmenį vaidina ne patys daiktai, o pinigai, simbolizuojantys stabilumą. Beje, neverta neigti ir tam tikro platesnio konteksto, susijusio su giminės ar net šalies istorija. Mūsų valstybė per pastaruosius šimtą metų patyrė daugybę masinių netekčių ir sunkumų – kolektyvizacija, vienkiemių naikinimas, badas, didieji karai, pinigų reformos, infliacija ir krizės. Tiesą sakant, tikrai didelį poveikį šios patirtys vis dar daro šeimoje, giminėse. Tarkim, pajutimas, kad nespėjai išleisti pinigų ar neapgynei savo turto virsta įpročiu kuo greičiau išleisti gautus pinigus ir nieko netaupyti.
Sutinka pagal rūbą…
Naujų drabužių „medžioklė“ gali būti susijusi ne tik su atliekamų pinigų išleidimu, bet ir su perdėtu noru, siekiu kitus gundyti. Iš kur atsiranda ši aistra? Čia suveikia tam tikras apsauginis seksualizacijos mechanizmas. Seksualizuotai asmenybei reikia ryškių išorinių atributų. Skirtingai nuo seksualaus žmogaus, kuriam drabužiai – tik papuošalas, seksualizuotai moteriai reikia vis daugiau ir daugiau, kad besikeičiančių pavidalų kaleidoskope paslėptų nepasitikėjimą savo asmenybe, kurios tarsi negalima pamilti jei ji nustos vilioti savo „seksualiomis plunksnomis“.
Pagrindinis skirtumas tarp įprasto apsipirkinėjimo ir oniomanijos – pojūtyje „negaliu be to apsieiti“. Kita vertus, egzistuoja ir priešingas reiškinys – žmonės, kurie nekenčia pirkti kažko naujo ar apsipirkinėti apskritai. Čia taip pat verta pamąstyti apie tai, kodėl įprastas apsipirkimas sukelia priešiškus jausmus. Labai svarbu suprasti, kad pirkti tai, kas būtinai ir jausti dėl to pasitenkinimą, yra visiškai normalu.
P.S. Laikomės plano
Pabaigai, keletas psichologų patarimų, kaip neperžengti ribos tarp apsipirkinėjimo ir oniomanijos.
Apsipirkinėkite pagal sąrašą, susidarytą iš anksto. Jei esate linkę prisipirkti maisto, neikite į parduotuvę alkani.
Už pirkinius mokėkite grynais. Mūsų protas kažkodėl yra linkęs labiau pastebėti ir suvokti išlaidas, kai atsiskaitome grynais.
Jei daug išleidžiate drabužiams, kreipkitės į stilistą (ar draugę, kuris abejingas impulsyviems pirkiniams), susikurkite rūbų kombinacijas ir nieko nepirkite nepasitarę su savo „konsultantu“. Matuodamiesi rūbus, visada apsvarstykite, kada ir kur tai dėvėsite, su kuo derinsite, kiek kartų per metus.
Kai matote nuolaidas, mintyse ištarkite kainą be nuolaidos ir pabandykite įsivaizduoti, kad šį daiktą pamatėte būtent be nuolaidos, su pilna kaina. Vis tiek pirksite? Jei ne, tada kuo greičiau apeikite tokias „nuolaidas“.
Venkite atsidurti prekybos centre. Neikite į prekybos centrą šiaip sau pasivaikščioti. Kavos ar kiną – taip pat geriau ne prekybos centre. Jei jau atsidūrėte prekybos centre, nesukite ratais ir neieškokite kažko tokio, nesimatuokite ir nesirinkite.
Ieškokite oniomanijos priežasčių. Jei pastebėjote, kad einate apsipirkinėti nuliūdę ar sunerimę, jausdami dėmesio ar šilumos trūkumą, sugalvokite kitų būdų savimi pasirūpinti.
Parengė JLK
