1793 m. sausio 21 d. Paryžiuje įvyko egzekucija, kuri sukrėtė visą to meto Europą – prancūzai giljotinavo savo karalių Liudviką XVI. Tiesa, jis jau prieš pusmetį buvo Nacionalinio Konvento tardytas ir nuteistas už Tėvynės išdavystę. O dar neseniai jis buvo visų mylimas karalius ir atrodė, kad monarchija amžina.
Liudvikas buvo trečiasi iš aštuonių vaikui, kurių susilaukė Liudvikas Ferdinanda bei Marija Žozefina, kuri, beje, buvo Lenkijos ir lIetuvos valstyėbės karaliaus Augusto II dukra.
Monarchu turėjo tapti ne jis, bet jo vyresnysis brolis, Burgundijos kunigaikštis. Tačiau šis mirė dešimties.
Būsimasis karalius Liudvikas XVI buvo pakankamai gabus mokslams, buvo labai konservatyviai auklėjamas, Tiesa, gana greitai neteko abejų tėvų, kurie mirė nuo tuberkuliozės. Buvo perduotas itin griežtam mokytojui, kuris tikėjosi parengti jaunuolį sudėtingoms monarcho pareigoms. Tačiau tuometinio karaliaus, jaunuolio senelio Liudviko XV mirtis visiems buvo netikėta ir jaunasis paveldėtojas akivaizdžiai nebuvo dar pasiruošęs žengti į sostą. Tačiau privalėjo tai padaryti 1774 m.
Jam tebuvo devyniolika metų. Tiesa, jau ketverius metus jis buvo vedęs Austrijos erhercogaitę Mariją Antuanetę.
Sunku vertinti, kiek jaunasis karalius gebėjo tvarkytis su savo atsakomybe. Tai buvo absoliutizmo epocha ir karalius turėjo, regis, neribotą valdžią. Kita vertus, jis buvo aiškiai ribojamas skolų, į kurias valstybę buvo įklampinęs LIudvikas XV. Karalius turėjo įtakingus patarėjus, kurie kovojo tarpusavyje, keitė vienas kitą, siūlė viena kitai prieštaraujančias reformas. Deja, galiausiai jos tik supykdė tiek aukštiuomkenę, tiek paprastus žmones.
Karalius sutiko sušaukti Generalinius luomus, kuriue nebuvo šaukti nuo 1614 m. Tai buvo paskutinė karaliaus viltis išgelbėti mokesčių reforma ir pasiremti Trečiuoju luomu prieš nepatenkintus naujais mokesčiais didikus.
Tačiau Trečiasis luomas buvo pernelyg įsiaudrinęs ir netrukus paskelbė apie Nacionalinį susirinkimą, kuris nuosekliai pradėjo mažinti monarcho galią.
Revoliucijos ir Liudviko XVI santykis nebuvo visiškai vienareikšmiškas. Karalius buvo populiaresnis, nei dauguma didikų, žmonės tradiciškai gerbė monarcho instituciją. Tai negalėjo staigiai pasikeisti. Deja, po to, kai karaliaus šeima buvo priversta pervažiuoti į Tiuirli rūmus, Paryžiuje, nes liaudies atstovai norėjo, jog karalius būtų kuo arčiau, Liudvikas XVI palūžo. Didžioji dalis istorikų sutaria, kad jis veikiausiai įpuolė į sunkią depresiją. Visa iniciatyva perėjo karalienei, kuri buvo kur kas mažiau populiari už karalių ir, tiesą sakant, visiškai neįsivaizdavo tikrosios padėties.
1791 m. vasaros pradžioje karališkoji šeima pabandė pabėgti iš Paryžiaus į Prancūzijos šiaurėje buvusią rojalistų, savo šalininkų tvirtovę. Tačiau nepastebimai išvykti nepavyko ir karališkoji šeima buvo suimti. Požiūris į juos labai pasikeitė. Dabar jie buvo laikomi išdavikais.
Sureagavo užsienio valstybės, kurios labai kritiškai vertino Liudviko XVI situaciją. Buvo paskelbti reikalavimai leisti monarchui išvykti iš šalies. Revoliucionieriai tai priėmė, kaip įrodymą to, jog karalius dalyvauja sąmoksle su užsienio monarchais.
Tiuirli rūmai buvo apsupti, į juos įsiveržė revoliucionieriai ir oficialiai suėmė karalių ir jo žmoną. Pradžioje jie buvo įkalinti Templė tvirtovėje. Buvo sprendžiama, ką daryti su išdaviku monarchu. Vieni siūlė, kad jis turi likti įkalintas ir bus įkaitu, jei prastai pakryps karas su užsienio monarchais, tačiau kiti reikalavo, jog jis turi būti kuo greičiau nubaustas.
Konvente buvo surengtas Liudviko XVI teismas, jo advokatu buvo Raimundas de Seze. Konventas balsavo ir absoliuti dauguma pripažino jo kaltę. Buvo kažkiek susilaikiusių, bet nė vienas nebalsavo „prieš“. Tai, ar monarchas turi būti nuteistas myriop, pozicijos jau labiau išsiskyrė. Kiek daugiau nei pusė Konvento narių pasisakė už greitą mirties bausmę.
Netrukus šiandieninėje Ko21ūnkordo aikštėje Paryžiuje buvo pastatytas ešafotas, Karalius elgėsi oriai ir paklusniai, pasakė kalbą, kurioje tvirtino, jog yra nekaltas. Jis taip pat sakė, jog meldžia Dievą, kad visa Prancūzija išvengtų tokio likimo. Tačiau revoliucionieriai nekantravo, karaliui dar nebaigus kalbos, pasigirdo būgno garsai ir suveikė giljotina. Liudvikas XVI tapo pirmuoju ir vieninteliu per visą Prancūzijos istoriją monarchu, kuris buvo nubaustas mirties bausme.
