„Dievas tau duoda, kad tu duotum kitiems“, – sako ses. Marija Juozapa (g. 1947), paklausta, kaip ji, Škotijoje gimusi ir lietuviškų šaknų turinti vienuolė, pirmąkart į Lietuvą atvykusi 1994 metais, ryžosi čia steigti vienuolyną. Sulaukusi tokio amžiaus, kai, rodos, jau galėjo atsidėti kontempliatyviam gyvenimui, ši moteris atsiliepė į Dievo kvietimą, kuris jos įprastą kasdienybę sujudino iš pamatų. Nepriklausomybės aušroje besikūrusio Paštuvos Basųjų karmeličių vienuolyno istorija yra ne tik to laiko Lietuvos, bet ir mūsų visų dvasinio augimo istorijos dalis, mokiusi vaduotis iš sovietinės priespaudos skaudulių bei šypsotis, ugdžiusi atjautos, dovanojimo, aukojimo, Dievo ir artimo meilės dorybes.
Šiandien Paštuvos karmeličių vienuolyną žmonės lanko iš visos Lietuvos, ieškodami ir atrasdami čia maldos ir gamtos grožį, Dievo ir žmogaus harmoniją. Visa tai įkūnija ši trapi, tačiau neįtikėtinai stiprios dvasios moteris, kurios iššūkių kupinas gyvenimas remiasi visišku atsidavimu Viešpaties vedimui. „Kai jauti pasitikėjimą Dievu, niekas tavęs neišbalansuoja“, – sako nuolatos besišypsanti ir Dievo meilę spinduliuojanti sesuo.
Dalinamės Linos Mikalauskienės pokalbiu su ses. Marija Juozapa, publikuotu žurnale „Kelionė“ 2019 m. Nr. IV
Į Lietuvą prieš dvidešimt penkerius metus atvykote iš Škotijos ir tapote viena pirmųjų seserų, padėjusių atgaivinti Basųjų karmeličių ordiną, anksčiau su pertrūkiais Lietuvoje veikusį iki 1945 m. Vis dėlto Jūsų ryšys su Lietuva neatsitiktinis – pati turite lietuviškų šaknų.
Gimiau Škotijoje, tačiau mano mama ir močiutė – lietuvės. Na, o tėtis – pusiau škotas, pusiau airis. Juodu su mama susipažino karo metais, – ji tuomet dirbo klebonijoje – o iškart po karo, 1946 m., susituokė. Iki penkerių angliškai aš nekalbėjau, mat tėtį retai tematydavau, augau su mama ir močiute, o tarpusavyje kalbėdavom tik lietuviškai. Tėčiui, būdama maža, mokėdavau pasakyti tik: „Daddy, sweets!“ (tėveli, saldainių!)… (juokiasi) Jis buvo karo lakūnas, tarnavo Indijoje, aštuonerius metus praleido Egipte. Po karo dirbo įvairius darbus. Darbavosi labai daug ir sunkiai, aukojo save šeimai, nes išgyventi buvo nelengva, tačiau kiekvieną rytą prieš darbą eidavo į šv. Mišias. Tėvelis mirė penkiasdešimt aštuonerių, 1970-aisiais. Senelių iš tėčio pusės nepažinojau: senelis mirė, kai mano tėveliui buvo keturiolika, o močiutė – kai jam buvo dvidešimt vieneri. Taigi turėjau tik vieną močiutę – mamytės mamą, o senelio, mamos tėčio, taip pat nepažinojau – jis žuvo per karą.
Mano močiutė buvo kilusi iš Skardupių kaimo Marijampolės rajone, todėl juokais sakau, kad turiu ne tik lietuviško, bet ir suvalkietiško kraujo. Žinau, kad proseneliai turėjo 71 ha žemės, tebėra išlikę jų namo pamatai. Bet jie anksti mirė – promočiutei buvo keturiasdešimt, o proseneliui vos trisdešimt aštuoneri. Vaikai liko našlaičiais. Artėjo Pirmasis pasaulinis karas: Rusijoje – bolševikai, iš caro valdomos Lietuvos tada daug žmonių per Europą bėgo į Ameriką. Močiutė Škotijoje atsidūrė 1910 m., nors iš tikrųjų į Ameriką važiavo, norėdama mokyti lietuviškų dainų ir šokių. Tuo metu Škotijoje jau gyveno jos vyriausias brolis, atvažiavęs ten dirbti, ir ji, pakeliui į Ameriką, apsistojo pas jį. O paskui sutiko savo būsimą vyrą, irgi lietuvį, ištekėjo ir pasiliko gyventi Škotijoje. Kiek žinau, kitus jos brolius karas nubloškė į Vokietiją, dar kiti atsidūrė Amerikoje, vienas brolis gyveno Kanadoje.
Močiutės gyvenimas nebuvo lengvas. Ji turėjo keturis vaikus: mergaitę, dvynukus – berniuką ir mergaitę, ir mano mamytę. Mama gimė 1918 m. sausio pabaigoj, o sausio pradžioj, dar jos besilaukdama, močiutė gavo žinią, kad kare žuvo jos vyras. Lyg to būtų maža, per šešias savaites močiutė palaidojo tris savo vaikus. Tada visur siautė baisi epidemija – ispaniškasis gripas, iš keturių vaikų išgyveno tik mano mamytė. Neįsivaizduoju, kaip močiutė tuomet neišprotėjo! Tik, atsimenu, vis kartodavo: „Tie vaikeliai – Dievo angelėliai…“ Mano močiutei buvo vos dvidešimt aštuoneri, kai ji išgyveno tas didžiules netektis, nelaimes, tačiau nepalūžo, liko be galo stipri…
Pasibaigus karui, 1924 m., močiutė dar buvo grįžusi į Lietuvą, bet greitai vėl išvažiavo atgal į Škotiją. O tuomet aktyviai įsitraukė į veiklą: su savo pusbroliu subūrė lietuvišką chorą ir, kol neturėjo patalpų, rinkdavosi ir repetuodavo pas ją namuose. Vėliau tas choras labai išgarsėjo: važinėdavo po visą Škotiją, o per koncertus surinktus pinigus siųsdavo į Lietuvą. Koncertams Glazge jie specialiai išsinuomodavo didelę salę, kad ateitų kuo daugiau žmonių ir galėtų surinkti daugiau pinigų. Žmonės tada vieni kitiems labai padėjo. Vėliau močiutė subūrė chorą ir Mosende. Tame mieste lietuviams buvo paskirta Šventosios Šeimos bažnyčia, nes Škotijoje jau tada gyveno daug lietuvių: prieš Pirmąjį pasaulinį karą jų buvo daugiau nei dešimt tūkstančių. Dabar dažnai girdime sakant – „lietuviai emigruoja“, tačiau lygiai tas pats vyko ir prieš šimtą metų. Tūkstančiai jų gyveno vien tik Škotijoje, o kur dar Anglija – Londone lietuviai net Šv. Kazimiero bažnyčią pasistatė!
Sunku įsivaizduoti, kad be gilaus tikėjimo žmonės būtų galėję visa tai ištverti.
Žmonės tada patyrė daug skausmų, bet tikėjimas juos išlaikė nepalūžusius. Dar vienas svarbus dalykas – močiutė neužsidarė savyje, ji labai atjautė kitus. Atsimenu, prieš Kalėdas nuvažiuodavo į turgų, nupirkdavo dėžę vištų, jas nupešdavo, iškepdavo, suruošdavo maisto krepšius, o mamytė juos išdalindavo daugiavaikėms šeimoms.
Kitą kartą, pamenu, žiemą šalia namų darbavosi darbininkai. Žiūri močiutė pro langą – tie vyrai tokie sušalę, bando kažkaip sušilti, arbatos virtis. Pagailo jai tų vyrukų, pasikvietė pas save, išvirė arbatos, o paskui tris mėnesius, kol jie ten dirbo, kasdien ruošdavo jiems pietus. Vieną dieną atėjo jų viršininkas, bet vyrai nedrįso jam pasakyti, kad močiutė juos pamaitina, o ji nekreipė dėmesio ir, išbėgusi į gatvę, pradėjo šaukti: „Mister, come, come… cold… tea, tea!“ (Pone, ateikit, ateikitÖ öa͂ltaÖ arbata, arbata!) – tada ji dar nelabai mokėjo angliškai. Visus juos pavalgydino, pavaišino arbata ir dar šiltu obuolių pyragu. O po trijų mėnesių tie vyrai labai gražiai jai atsidėkojo – nupirko puodelių servizą. Tokia buvo mano močiutė, iš jos gavau labai daug gražių pamokų.
Ir tikėjimo grožį? Gal močiutė turėjo įtakos ir renkantis pašvęstąjį gyvenimą?
Gilų jos, mamytės ir tėčio tikėjimą paveldėjau ir aš. Išties turėjau labai gerą, tikinčią šeimą. Kai būdama maža nenorėdavau anksti keltis ir eiti į bažnyčią, močiutė man sakydavo: „Su kiekvienu žingsneliu nuskink po rožę ir, kai nueisi į bažnyčią, Viešpačiui jau turėsi visą puokštę!“ Ji buvo labai išmintinga.
Man buvo devyneri, kai pajutau, kad norėčiau savo meilę dovanoti Dievui. Kartą per pamoką mokytoja mums skaitė istoriją apie šv. Mariją Margaritą Alakok. Jai pasirodęs Jėzus pasakė: „Žiūrėk į mano širdį, kuri taip myli, bet negauna meilės.“ Ir tą pačią akimirką pagalvojau: „Aš duosiu!“ O po to iš karto atėjo mintis: „Norėčiau būti vienuole.“
Savaitgaliais mes abi su mamyte važiuodavom pas seseris dominikones joms pagelbėti. Atvykusiems lankytojams mamytė ruošdavo arbatą, kartais ir pietus pagamindavo. Dažniausiai ten praleisdavom visą dieną. Vieną gegužės savaitgalį kunigas dominikonas skaitė paskaitą apie Švč. M. Mariją, apie jos „taip“ Viešpačiui. Tą dieną aš nuėjau pas jį išpažinties, o jis pradėjo manęs klausinėti: „Nematau, tu mergaitė ar berniukas?“ – iš klausyklos jam nesimatė. Sakau – „Mergaitė“. „O kiek tau metų?“ – klausia. „Keturiolika su puse“, – atsakiau. „A, tai tu panašaus amžiaus kaip Marija, kai pasakė Viešpačiui „taip“. O ar turi berniuką?“ Galvoju: „Čia dabar kas, koks kunigui skirtumas, turiu ar neturiu, aš atėjau tik išpažinties…“ (Juokiasi) Atsakau: „Ne.“ O jis klausinėja toliau: „O ką galvoji daryti, kai baigsi mokyklą?“ Sakau: „Noriu būti vienuole.“ „Žinai, dar jauna esi, palauk porą metų. Jei būsi nusiteikusi taip pat, galėsi pradėti rimtai galvoti, o jeigu per tą laiką ką sutiksi, tai nebijok eiti tuo keliu.“ Ir dar pridūrė: „O pašaukimas kyla iš Dievo meilės, Jis tave šaukia, ir kuo daugiau atsiliepsi į tą meilę, tuo daugiau Jis tau duos, kol galų gale paskęsi Jo Gailestingoje Meilėje.“ Štai kodėl dabar aš visada noriu nuvažiuoti į Gailestingumo šventovę Vilniuje ir ten pasimelsti… Kai kunigas tai pasakė, manyje kažkas tik „cinkt“! Po išpažinties išėjau kaip nesava… Išgirdau mamytės balsą: „Ko tu ten taip ilgai, ką padarei, gal ką užmušei? Mes juk turim spėti į autobusą!“ (Juokiasi) Truputėlį pyktelėjo, kad taip ilgai užgaišau. O man, atsimenu, jos žodžiai per vieną ausį įėjo, per kitą išėjo – taip buvau pagauta Dievo meilės!
Tiesa, kunigas tada dar paklausė: „Jei jau galvoji apie vienuolinį gyvenimą, ar kasdien eini į šv. Mišias?“ – „Ne, tik sekmadieniais“, – atsakiau. „Būtų gerai, kad eitum ir šiokiadieniais“, – palinkėjo. Kai mamytei pasakiau, kad kunigėlis pasiūlė eiti į šv. Mišias kasdien, ji neleido, nes po pamokų tada dar ir dirbau – nuo penktos iki dvyliktos vakaro darbavausi „Fish and Chips“ užkandinėje (kažkas panašaus į dabartinį „McDonald’s“), o grįžusi dar turėjau ruošti pamokas. Nueidavau gulti vėliausiai, kur jau ten šv. Mišios kasdien!..
Tuomet labai nusiminiau, kad neleido, bet paskui pagalvojau: „Juk galiu ryte prieš pamokas užeiti į bažnyčią ir bent trumpai pasimelsti.“ Tada sugalvojau važiuoti ankstesniu autobusu, kad spėčiau užsukti į bažnyčią. Vieną rytą mamytė manęs paklausė: „Kodėl taip anksti išeini?“ Atsakiau: „Mama, vėlesnis autobusas būna pilnas žmonių, nebeįlipu.“ Gal tai ir nebuvo gryna tiesa, bet ir ne melas, nes kartais tikrai taip pasitaikydavo. Tačiau į šv. Mišias vis tiek nespėdavau: jos prasidėdavo aštuntą ryto, o mano autobuso bilietas pradėdavo galioti tik nuo aštuntos, anksčiau važiuoti negalėjau. Bet jau pusę devynių būdavau bažnyčioje, pasimelsdavau iki be penkių devynios ir, perėjusi gatvę, – jau mokykloje. Po kelių tokių mėnesių vieną rytą prie manęs priėjo jaunas kunigas ir sako: „Labas rytas. Kuo tu vardu? Iš kur tu?“ Viską jam papasakojau. „Žinai, – sako, – šv. Mišios čia prasideda aštuntą.“ „Žinau, bet negaliu anksčiau atvažiuoti, nes mano bilietas pradeda galioti tik nuo aštuntos.“ Jis paklausė: „O tu norėtum gauti Švenčiausiąjį?“ Negalėjau tuo patikėti, iš susijaudinimo net nesugebėjau atsakyti, tik palinksėjau galvą…
Nuo tos dienos dvejus metus kasdien gaudavau Švenčiausiąjį! Po šv. Mišių kunigas pasisukdavo į mane, pamodavo ranka, o aš prieidavau ir priimdavau. Tada supratau, kad jeigu išties nori, Dievas duoda. Šimteriopai.
Visą tą laiką mano močiutė meldėsi, kad tik sulauktų akimirkos, kai aš atrasiu savo gyvenimo kelią. Amžinuosius įžadus daviau 1973 m. vasario 5 d., o ji mirė tų pačių metų balandį. Fantastika, kaip Viešpats viską sutvarko!
Šiemet šventėte gražų penkiasdešimties metų įžadų jubiliejų, o ir vienuolynui šiais metais graži sukaktis – dvidešimt penkeri metai nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip užsimezgė Jūsų draugystė su Lietuva?
Viskas prasidėjo dar 1968 m. Žiemą, prieš Kalėdas, sugalvojau parašyti laišką į Lietuvą, tiksliau reikėtų sakyti – į Sovietų Sąjungą, tuometiniam Kauno vyskupui Juozapui Matulaičiui-Labukui. Apie jį sužinojau iš Vatikano laikraščio „L’Osservatore Romano“, kuriame buvo parašyta, kad J. Matulaitis-Labukas paskirtas Kauno arkivyskupu. Pamaniau, kad reikėtų jam parašyti, pasveikinti su šv. Kalėdom ir duoti žinią, kad Škotijoje gyvena tokia vienuolė, kuri turi giminystės ryšių su Lietuva ir gali už jį melstis. Tačiau tai padaryti nebuvo paprasta. Visų pirma, tuo metu dar nemokėjau nei skaityti, nei rašyti lietuviškai, tik kalbėti. Bet parašyti laišką į Lietuvą labai norėjau! Neturėjau jokių vadovėlių, todėl pagalbos sugalvojau ieškoti… Šventajame Rašte! Turėjau tokį mažą kišeninį lietuviškai išleistą Šventąjį Raštą, kurį 1967 m. įstojimo į vienuolyną proga man padovanojo tuometinis Škotijos lietuvių katalikų bendruomenės kapelionas J. Gutauskas. Jis, sužinojęs, kad lietuviškų šaknų turinti mergina Škotijoje tapo vienuole, atvažiavo manęs aplankyti ir pasveikinti, o dovanodamas lietuvišką katekizmą ir Šventąjį Raštą prisakė: „Neužmiršk savo prigimties – savo kalbos, nes nežinai, gal vieną dieną Dievas tave pašauks pasodinti Karmelio sėklą Lietuvoj.“ Įdomiausia, kad po daugelio metų, 1993-iaisiais, kai kardinolas V. Sladkevičius rašė laišką mano priorei, prašydamas mane išleisti į Lietuvą, jis pakartojo tuos pačius žodžius: „kad pasodintų Karmelio sėklą Lietuvoje“. Tiesiog nuostabu.
Tad anuomet man padovanotas Šventasis Raštas labai pasitarnavo, rašant laiškus į Lietuvą. Mokiausi iš jo labai primityviai: iš pradžių paskaitydavau šv. Pauliaus laiškus angliškai, paskui lietuviškame Šventajame Rašte ieškodavau tų pačių vietų, susirasdavau man suprantamus žodžius, juos nusirašydavau ir iš jų sudėliodavau lietuviškus sakinius… (juokiasi) Jei tik labai nori, viską gali padaryti!
Žinoma, tas laiškas buvo labai trumpas – tik sveikinimas ir keletas žodžių, kad už jį, vyskupą, meldžiuosi. Tačiau tais laikais taip paprastai laiško į Lietuvą išsiųsti negalėjai: siunčiant laiškus į Sovietų Sąjungą, reikėjo gauti priorės leidimą. Pasitariau su kunigu, jis irgi patarė būti atsargiai. Pasakiau mamai, kad ketinu rašyti laišką vyskupui į Kauną, o ji griežtai pasakė: „Maryte, geriau nerašyk, nes jei sovietai ateitų čia, mus pirmas paimtų.“ Tuomet pamaniau sau: „Čia dabar kas – visi kažko bijo, o aš imsiu ir išsiųsiu!“ Dabar pagalvojusi suprantu, kad tik Viešpats galėjo duoti tokio pasitikėjimo ir drąsos.
Tada dar nežinojau, kaip kreiptis į vyskupą lietuviškai, todėl parašiau labai paprastai: „Kunige Tėveli“. Nežinojau ir adreso, todėl ant voko užrašiau beveik vaikiškai: „Vyskupas Labukas, Kauno katedra, Kaunas, Lietuva“, ir pridėjusi savo nuotrauką išsiunčiau. Po poros mėnesių gavau atsakymą. Laiške buvau rašiusi, kad prastai moku lietuviškai, bet jis labai gražiai atsakė, kad „meilė viską supranta“ ir paprašė jo neužmiršti. Nuo to laiko kasmet jam siųsdavau sveikinimus su šv. Kalėdomis ir šv. Velykomis.
Tuomet savo priorės paprašiau, kad šeštadieniais man leistų melstis vigiliją už Lietuvą. Ji sutiko, davė koplyčios raktą ir aš po 22 val. pasilikusi viena, melsdavausi už Lietuvą, už tai, kad Dievas duotų jai stiprybės nepasiduoti. Štai taip ir prasidėjo ši draugystė… (Juokiasi)
Ji tęsėsi ir bendraujant su kitais Kauno vyskupais?
Taip. Mirus vyskupui J. Matulaičiui-Labukui, 1979 m. Kauno arkivyskupu buvo paskirtas Liudvikas Povilonis. Nusiunčiau jam užuojautą dėl buvusio vyskupo mirties, į kurią jis atsakė ilgu laišku, prašydamas maldos. Beje, Italijoje su juo buvo susitikusi ir mano mamytė. Po pokalbio su vyskupu ji netgi atsileido, mat vis dar truputėlį priešinosi mano pasirinktam vienuolės keliui. Ir tai suprantama – buvau vienintelis jos vaikas. Vyskupas tuomet jai gražiai pasakė, kad, būdama vienuole, jos dukra galės daugiau duoti kitiems. Grįžusi į Škotiją, mamytė vis kartojo: „Koks tas vyskupas Povilonis geras!“ (Juokiasi)
Vėliau laiškus rašiau ir arkivyskupui, kardinolui Vincentui Sladkevičiui. Apie jį sužinojau iš vyskupo Antano Deksnio, tuo metu Vatikano paskirto rūpintis lietuvių katalikų reikalais Europoje. Su vyskupu A. Deksniu mane supažindino kapelionas J. Gutauskas, pas kurį Deksnys užsukdavo lankydamas Škotijos lietuvius. Kartais jie aplankydavo ir mane vienuolyne. Per vieną tokių susitikimų 1971 m. A. Deksnys man padovanojo Aušros Vartų Marijos paveikslo kopiją, tada papasakojo ir apie V. Sladkevičių. Gavusi tikslų jo adresą, parašiau nemažai laiškų, tačiau nė karto negavau atsakymo. Vyliausi, kad jis mano laiškus bent gauna… O kai vienas mano laiškas buvo išspausdintas Katalikų Bažnyčios Kronikoje ir jį po inauguracijos kardinolu per padėkos šv. Mišias Marijampolėje V. Sladkevičius pats ir perskaitė, nė kiek neabejojau, kad mano laiškai jį pasiekia.
Tai, kad visi laiškai buvo tikrinami, žinojau jau 1968 m., gavusi J. Matulaičio-Labuko atsakymą į mano pirmąjį laišką. Po trejų metų manęs aplankyti užsukęs A. Deksnys paprašė parodyti tą laišką, norėdamas įsitikinti, ar jis tikrai rašytas J. Labuko ranka ir ar jame nėra kokių nesaugių dalykų. Jis patvirtino laiško autentiškumą. Beje, pats J. Matulaitis-Labukas, norėdamas parašyti ką slaptesnio ar paprašyti maldos, rašydavo neryškiai pieštuku, kad saugumiečiams peršviečiant laišką nesimatytų teksto. Jis puikiai žinojo, kad jo laiškai yra tikrinami.
Atgavus Nepriklausomybę tokių baimių nebeliko, žmonės galėjo laisvai išpažinti tikėjimą, kai kur buvo pradėtos statyti naujos bažnyčios, kartu atsirado ir poreikis atgaivinti vienuolijas. Kaip Viešpats Jus vedė prie minties apie naują vienuolyną Lietuvoje?
Bandymai steigti vienuolyną Lietuvoje prasidėjo 1992 m. Viena pirmųjų iniciatorių atgaivinti lietuviškąjį Karmelį buvo Birutė – dabar ji Dievo Gailestingumo bendruomenės sesuo Teresė, kuri kartu su seserimi Rozana iš Prancūzijos anuomet nuvyko į Lizjė karmeličių vienuolyną ieškoti pagalbos. Norint pradėti kurti bendruomenę Lietuvoje, labiausiai reikėjo seserų. Lizjė vienuolyno priorė joms davė Anglijos Darlingtono Basųjų karmeličių vienuolyno, kuriame tuo metu buvo daug jaunų seserų, adresą. Birutė parašė laišką jų priorei Hiacintai, tačiau gavo atsakymą, jog ką tik keturios seserys buvo išlydėtos į Afriką, todėl nėra seserų, galinčių vykti į Lietuvą. Tačiau lietuvių prašymą ji publikavo Karmelitų asociacijos žurnale, kuris išeidavo kas tris mėnesius.
Vieną kartą, užėjusi pas savo vienuolyno priorę, sulaukiau klausimo: „Gal nori paskaityti žurnalą? Ten kažkas rašoma apie Lietuvą.“ Taip sužinojau, kad kelios lietuvaitės ieško paramos Karmeliui Lietuvoje atkurti. Tuomet pamaniau: „Keista, mano močiutė niekada neužsiminė apie jokį Karmelį Lietuvoje.“ Paskui suvokiau, kad praėjo aštuoniasdešimt metų nuo to laiko, kai močiutė paliko Lietuvą, tad apie Karmelį ji galėjo ir nežinoti. Tuomet priorės tik paklausiau: „Galbūt reikėtų parašyti joms laišką, gal joms tiesiog reikia pinigų?“ Priorė davė leidimą. Tačiau beišeidama pro duris pajutau, kad šituo laišku niekas nesibaigs ir… ar tik neteks man važiuoti į Lietuvą? Tą pačią akimirką apėmė didžiausia baimė! Juk apie Lietuvą tada beveik nieko nežinojau. Savo mamai apie tokią galimybę bijojau net prasitarti – jai tada buvo 76-eri, močiutė buvo mirusi, tad ji teturėjo tik mane. Tą vakarą su Viešpaties pagalba nusiraminau ir pasakiau sau: „Niekur aš nevažiuosiu.“ Tačiau širdyje jaučiau, tarsi Dievas žiūri į mane sakydamas: „Na, na, kas čia per mintys!“ (Juokiasi)
Kitą rytą, per šv. Mišių Evangelijos skaitinį išgirdau: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs.“ „Ups, – pagalvojau, – kunigas kalba apie išsižadėjimą.“ Bet tada tyliai mintyse sau pasakiau: „Nieko nemąstyk, tylėk ir klausykis!“ Po komunijos girdžiu, kunigas sako: „O dabar, priėmę Jėzų į savo širdį, klauskime, ko Jis iš tiesų iš mūsų nori.“ Tą akimirką mano galvoje šmėstelėjo vienintelė mintis: „Tikrai teks važiuoti į Lietuvą.“ Tuomet supratau, kad mano grįžimas į tėvų ir senelių žemę, matyt, yra neišvengiamas… (Juokiasi)
Tai vyko 1992 m. Tada parašiau laišką į Lietuvą klausdama, kokios reikėtų paramos. Gavau atsakymą, kad prašyčiau ordino generolo leidimo atvažiuoti į Lietuvą padėti steigti vienuolyno. Taip viskas ir prasidėjo. Šis procesas užtruko beveik dvejus metus.
Tai buvo pirmas Jūsų laiškas į Lietuvą, rašytas jau ne kunigams?
Taip, laišką rašiau Birutei, nes tame žurnale buvo nurodytas jos vardas ir adresas. Vėliau, jau atvykus į Lietuvą ir mums susitikus, ji papasakojo įdomią aplinkybę, susijusią su mano laišku. Po Nepriklausomybės atkūrimo Kaune ji buvo įsteigusi katalikų televiziją ir katechetikos centrą. Antrajame pastato, kuriame jie buvo įsikūrę, aukšte tuo metu gyveno kardinolas V. Sladkevičius. Vieną rytą, kardinolo paklausta, kaip jai sekasi, Birutė atsakė: „Jūsų Ekscelencija, nepatikėsit, gavau laišką iš Škotijos, parašytą lietuviškai.“ Kardinolas paklausė, kas rašo, o jai atsakius, kad Marija Juozapa, jis nusivedė Birutę į viršų ir parodė tą patį rytą iš manęs gautą laišką. Apie mano susirašinėjimą su kardinolu ji tada nieko nežinojo. Tąkart jiedu kalbėjosi kone kelias valandas… Štai kokie Dievo planai ir kaip gražiai Jis viską sudėlioja!
Papasakokite apie savo pirmąją kelionę į Lietuvą.
Iš pradžių parašiau laišką mūsų Basųjų karmelitų ordino generolui. Jis sutiko, jog Lietuvai reikia seserų karmeličių, ir paragino mane melstis, kad rastųsi daugiau žmonių, galinčių pagelbėti. Jis pats pradėjo ieškoti pagalbos. Pirmiausia kreipėsi į artimiausius kaimynus – lenkus, tačiau jie padėti atsisakė, o kiti irgi neatsiliepė. Kitų metų pradžioje generolas manęs paklausė, gal kartais pati ketinu važiuoti į Lietuvą. „Jei taip, – pasakė, – gauk savo vienuolyno leidimą ir atsiųsk jį man.“ Surašėm laišką, bet jį reikėjo nuvežti į kuriją, kad iš ten būtų galima išsiųsti, nes vienuolyne dar nebuvo nei kompiuterio, nei fakso. O kitą rytą mūsų priorei paskambino pasaulietinio laikraščio žurnalistas ir pasakė: „Girdėjom, viena jūsų seserų važiuoja už geležinės uždangos, į rusų žemę.“ Apie Lietuvą jis nelabai ką težinojo. Priorė, labai nustebusi, kad dar nepatvirtinta informacija kažkur nutekėjo, jam atsakė: „Nežinau, niekas čia niekur nevažiuoja.“ Po to, pasikvietusi mane, pasiteiravo: „Iš kur jis sužinojo?“ – „Neturiu supratimo, – sakau, – tikrai niekam neprasitariau.“ Bet tas atkaklusis žurnalistas kiekvieną mėnesį vis skambindavo priorei ir klausdavo, ar negali iš sesutės, t. y. manęs, gauti interviu apie kelionę į „rusų žemę“. Jam tikrai labai rūpėjo sužinoti, kodėl vienai sesei staiga prireikė ten važiuoti… (Juokiasi)
1993 m. įvyko mūsų vienuolynų priorių susirinkimas, po kurio lietuvėms, norinčioms tapti karmelitėmis, buvo pasiūlyta noviciatą atlikti Vokietijoje. Žinią apie tai, kad su Lietuvos vienuolynu dar neskubėtume, paskambinusi man pranešė pati priorių asociacijos pirmininkė. Bet lapkričio 21 d. iš ordino generolo gavau laišką, kuriame buvo kitas siūlymas: jis paragino mane pačią nuvažiuoti į Lietuvą, susipažinti su situacija ir pradėti po truputį veikti. Bet ką aš viena nuvažiavusi padarysiu?.. Tačiau, pasirodo, į lietuvių prašymą buvo atsiliepusi dar viena sesutė – Įsikūnijimo Marija iš Londono. Jai buvo 73-eji, bet ji vis tiek pasisiūlė važiuoti į Lietuvą! Įsikūnijimo Marija sakė: „Nors ir nemoku lietuvių kalbos, bet galiu prisidėti, kad susidarytų reikiamas seserų skaičius.“ Mat norint įsteigti vienuolyną, reikėjo ne mažiau aštuonių seserų. Iki tol su ja nebuvom pažįstamos, bet ordino generolas abiem pasiūlė nuvažiuoti į Lietuvą ir pažiūrėti, nuo ko būtų galima viską pradėti.
Taigi paprašiau mūsų vienuolyno kaimyno ir gero draugo Hugo Makėjaus, kurį vadinome tiesiog Hju, nupirkti man lėktuvo bilietą į Lietuvą. Kitą dieną vienuolyno priorei vėl paskambino tas pats žurnalistas ir pasakė: „Tikrai žinau, kad viena jūsų sesuo ten važiuoja, ji jau turi bilietą!“ Tuomet priorė manęs paklausė: „Iš kur jis sužinojo, ar tu tikrai niekam nesakei?“ Pasakiau, kad net mano mamytė nieko nežino, kur jau ten svetimi… Jau nebežinodama, ką daryti, priorė paskambino į kuriją, bet jie nuramino: „Nesibaiminkit, tegul žurnalistas paima interviu ir viskas greitai baigsis.“ Priorė nusileido.
Atvažiavus žurnalistui – jis tikrai buvo mielas žmogus – pasakiau, jog nepykstu, kad jis taip atkakliai domėjosi, bet man labai smalsu, iš kur jis sugebėjo gauti informaciją. O jis atsakė, kad pažįsta vieną žmogų, kuris veža jo draugo mamą į bažnyčią. Tas žmogus, pasirodo, ir buvo mūsų vienuolyno kaimynas Hju. „Vadinasi, – sakau jam, – Hju prasitarė tavo draugo mamai, ji – sūnui, o jis tau…“ Smagiai pasijuokėm iš to, kaip sklinda kalbos…
Jis padarė interviu, o fotografuotis straipsnio nuotraukai manęs paprašė gatvėje, su lagaminu rankoje. Atsimenu, mūsų kaimynai žiūrėjo pro langus nustebę ir nesuprasdami, kas čia tame vienuolyne vyksta… (Juokiasi) Laikraštis pasirodė penktadienį – žurnalistas pats jį mums ir atvežė. Atsiverčiu laikraštį ir… negaliu patikėti! Pirmame puslapyje didžiausiomis raidėmis išspausdintas užrašas: „Sex and more sex!“ („Seksas ir dar daugiau sekso!“), (kvatojasi) o kitame – seserų, mano su lagaminu nuotrauka ir istorija apie kelionę į Lietuvą. Seserys buvo šokiruotos! Kitą dieną priorei paskambino iš katalikiškų laikraščių ir sako: „Jūs gal išprotėjot, tokį straipsnį, tokią istoriją dėti į tokį šlamštą!“ (Juokiasi)
Tačiau po šios publikacijos kelione susidomėjo ir katalikiška spauda. Vienas žurnalistas atvykęs manęs paklausė, ar turiu fotoaparatą, ir paprašė, kad, nuvažiavusi į Lietuvą, padaryčiau nuotraukų, o kai grįšiu, jis parengs straipsnį apie mano kelionę. Tuomet tik pagalvojau: „Kaip Dievas gražiai viską sudėlioja… Jam nėra blogų dalykų, jeigu nori per tave daryti savuosius darbus.“
Tada Jūs pirmą kartą aplankėte savo senelių žemę?
Taip. Atvažiavau čia 1994 m. ir tikrai pagalvojau, kad sugrįžau.
Papasakosiu dar vieną istoriją. Kartais pas mano močiutę Škotijoje į svečius ateidavo draugės. Vakarodamos jos dalindavosi visokiausiais pasakojimais. Mūsų namuose vieną kambarį, kur stovėjo lovos, nuo kito kambario skyrė tik užuolaida, durų nebuvo, todėl labai gerai girdėdavosi viskas, kas už jos vyksta… (Juokiasi) Kartą girdžiu, kaip močiutė savo draugėms pasakoja: „Kartą mamytė [mano promočiutė] mums sako: „Vaikučiai, mes ne visada tebūsim kartu, vakar sapnavau tokį navatną sapną, kad iš krosnies išsirito ugnis, nulėkė per laukus, apriedėjo aplink ir vėl grįžo. Tikrai jaučiu, kad visi būsim išskirti.“ Ji nujautė, kad per visus karus ir suirutes šeima išsibarstys, išriedės kaip ta ugnis ir nebegalės kartu gyventi Lietuvoje. Bet juk sapne, apriedėjusi laukus, ugnis sugrįžo! Kai tą istoriją vėliau papasakojau Birutei Lietuvoje, ji man ir pasakė: „Juk tu kaip ta ugnis – sugrįžai!“ Pati tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad tas sapnas galėtų reikšti mano sugrįžimą. Bet aš sugrįžau!
Ir Jūsų sugrįžimas sukūrė labai gražią šeimą!
Ačiū Dievui, dabar jau yra ne tik seserys, bet ir broliai – Valdas, Vidas, dar du novicijai atlieka formaciją Lenkijoje. Taip pat yra nemažai tretininkų: viena grupelė Kaune, kita Vilniuje. Ir tai, tikiu, tik pradžia. Nuostabu, kaip Dievas veikia! O jeigu Dievas veikia, Jo niekas nesustabdys!
Papasakokite, kaip vyko seserų vienuolyno steigimas?
Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau kartu su seserimi Įsikūnijimo Marija iš Londono 1994 m. sausio 6 d. ir čia buvom mėnesį. Kaip tik tų metų vasario 5 d. švenčiau savo vienuolinių įžadų sidabrinį jubiliejų ir ta proga Viešpats man padovanojo Lietuvą!
Per savo pirmąją viešnagę surinkau visą įmanomą informaciją apie situaciją ir vienuolyno steigimo galimybę Lietuvoje ir nusiunčiau ordino generolui. Kai grįžau į Škotiją, radau daug laiškų su sveikinimais ir padrąsinimais, todėl žinojau, kad kelionės įspūdžiais būtinai turiu pasidalinti su kitais. Vienuolyne jau turėjom kopijavimo aparatą, tad surašiau maždaug keturiasdešimties puslapių pasakojimą, pridariau kopijų ir visiems išsiuntinėjau arba tiesiog dovanodavau. Vieną tokią kopiją gavo ir Velso Dolgelau karmeličių vienuolynas. Perskaičiusi apie mano kelionę, apie kardinolą V. Sladkevičių, apie tai, kad jis trokšta, jog Lietuvoje atsirastų karmelitės, viena jų seserų Mavis Teresė, pasitarusi su savo dvasios tėvu ir priore, pranešė, kad irgi norėtų važiuoti į Lietuvą. Tad mes jau buvome trys!
1993 m. lankydamasis Lenkijoje mūsų vienuolijos generolas užsuko į Lietuvą ir, viską apžiūrėjęs bei įvertinęs, suteikė leidimą vienuolyno steigimui. Niekada nepamiršiu jo žodžių: „Viskas ten gerai, galite važiuoti, gal tik truputį moteriškų rankų reikia.“ Moteriškų rankų?! (juokiasi). Ten, Paštuvos klebonijos pastate, reikėjo viską tvarkyti iš pagrindų: į antrą aukštą net nebuvo laiptų, turėjome lipti kopėčiomis! Tačiau mūsų generolas buvo kilęs iš Meksikos ir tokių dalykų nesureikšmino: skurdas jam nebuvo jokia naujiena, per gyvenimą buvo matęs daugybę biednų žmonių, tad ir tas namas jam atrodė kaip rūmai… (Juokiasi)
Taigi, 1994 m. gegužės 9 d. jau turėjom ordino generolo leidimą vienuolyno steigimui. Be to, jis išrūpino ir išskirtinį Šventojo Sosto leidimą vienuolyną Lietuvoje steigti tik su trimis seserimis. Apie tai paskelbė ir katalikų laikraščiai. Lietuvoje mūsų laukė atvažiuojant iki liepos 16 d. – Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos šventės, bet jau liepos 11-ąją, šv. Benedikto dieną, buvome Lietuvoje. Taip ir pradėjome trise: Įsikūnijimo Marija iš Londono, Mavis Teresė iš Velso ir aš iš Škotijos.
Atvykote tuo metu, kai po penkiasdešimties okupacijos metų Lietuva dar tik stojosi ant kojų, kūrėsi jauna valstybė. Įdomu, kokią tada pamatėte Lietuvą?
Pamenu, kartą į mūsų vienuolyną iš Kauno atvažiavo grupelė moterų. Jos manęs paklausė: „Kaip tu gali visą laiką šypsotis? Mums taip neišeina.“ Atsakiau, kad Lietuvoje dar daug skausmo, nuoskaudų, baimių, pykčio, todėl reikia laiko, kad žmonės išmoktų šypsotis. Tai, kad jų vaikystė buvo skurdi – man ne naujiena. Škotijoje po karo mes irgi labai sunkiai gyvenom: kad išlaikytų šeimą, tėtis turėjo daug dirbti, namuose tik retkarčiais turėdavom mėsos, dažniausiai maitindavomės koše. Po karo visi gyveno kukliai, bet svarbiausia – vieni kitiems padėjo, vieni su kitais dalinosi, niekas niekam nepavydėjo. O Lietuvoje buvo ne tik karas, bet dar ir Sibiras, tremtys, lageriai… Sovietinė priespauda supriešino žmones, atsirado pavydas, baimė, pyktis, nepasitikėjimas. Jeigu Škotijoje, miestelyje, kur gyvenau, kas nors nematė tavęs porą dienų ir nežinojo, kur buvai, iškart klausia, ar viskas gerai, ar nereikia kokios pagalbos. O kai atvažiavau į Lietuvą, pirmiausia mane pribloškė akmeniniai žmonių veidai. Žmonės tada labai stebėdavosi gatve einančia vienuole, net atsisukę mane nužiūrėdavo – kartais būdavo nejauku. Bet žinojau, kad daugybę metų jie nebuvo matę moterų vienuolių, juk sovietmečiu visi vienuolynai buvo uždrausti. Ir nors nepatyriau Sibiro lagerių, negyvenau sovietų režime, tačiau labai gerai mačiau ir supratau žmonių skausmą. Tada sau pasakiau: „O tu vis tiek šypsokis.“ Ir visada prisimindavau vieną posakį: „Kai visą laiką šypsaisi ir pasaulis šypsos su tavim.“
Tuomet į Lietuvą atvežėte ne tik šypsenos dovaną, tačiau ir nuolatinę labdarą. Kaip pavyko tai suorganizuoti?
Tai buvo fantastika! Prieš pat man išvažiuojant, maždaug nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos, prie mūsų vienuolyno Škotijoje beveik kasdien vykdavo tikros labdaros procesijos! (Juokiasi) Iš tiesų Škotijoje turėjau labai daug draugų, per šv. Kalėdas parašydavau šimtus sveikinimų! Kai per laikraščius pasklido žinia, kad važiuoju į Lietuvą, draugai vieni per kitus ėmė klausinėti, kuo galėtų padėti, kaip prisidėti prie mano kelionės. Beveik kasdien ateidavo būriai žmonių, nešinų įvairiausiais daiktais, negendančiais maisto produktais ir kitokia labdara.
Tačiau aukojo ir nepažįstami žmonės. Atsimenu, buvo gegužės 1-osios sekmadienis, šv. Juozapo, pašaukimų diena. Po adoracijos priorė man sako: „Atėjo moteris, kuri nori tau padėti dėl Lietuvos. Bet, žinai, dar nėra jokio leidimo [tada dar nežinojau, kad po trijų dienų jį turėsim], gal tu jai pasakyk, kad čia kol kas niekas neaišku ir pagalbos dabar nereikia.“ O ta moteris, perskaičiusi katalikų laikraštyje straipsnį apie mano kelionę į Lietuvą, nuėjo pas savo parapijos kleboną, norėdama daugiau sužinoti. Klebonas nieko nežinojo, todėl patarė pačiai susirasti mane ir paklausti. Ji taip ir padarė. Taigi, susitinkam, o ji man ir sako: „Sesute, skaičiau apie tavo kelionę, noriu padėti.“ Bet aš, pamokyta priorės, mandagiai atsakiau: „Ačiū, mums nieko nereikia, mes dar nieko nežinom.“ Tada ji griežtoku balsu – pasirodo, buvo mokytoja – ir sako: „Klausyk, nelaukiame jokio leidimo, jeigu važiuoji, tai važiuoji, ir jau dabar reikia pradėti viską organizuoti. Sėskis!“ (Juokiasi) Iš rankinuko išsitraukė tris popieriaus lapus, pasidėjo ant stalo ir pasakė: „Dabar diktuok, ko tau reikia.“
Ši moteris mums viską supirko, nuo adatos… iki altoriaus. Ir iki pat savo mirties bent tris keturis kartus per metus siųsdavo į Lietuvą dėžes maisto. Po to mūsų susitikimo išėjau raudodama. Nuėjau prie Švenčiausiojo – ašaros rieda upeliais, ir tik meldžiuosi: „Viešpatie, padėk…“ Bet Viešpats žino, ką daro! Po dviejų dienų sulaukiau žinios, kad ordino generolas lankėsi Lietuvoje ir davė leidimą vienuolyno steigimui!
Kai ta moteris sužinojo, kad jau tikrai važiuojam, suorganizavo visą, įsikūrimui reikalingą buitinę techniką! Škotijoje buitinių prekių parduotuvių vitrinose prekės būna pigesnės, mat jau išpakuotos, todėl, pamačiusi skalbimo mašiną, ji sugalvojo mums ją nupirkti. Parduotuvės savininkas, sužinojęs, kokiam reikalui perkama skalbyklė, pasakė: „Aš jums geriau duosiu dar neišpakuotą, naujo modelio.“ Po to paklausė: „O viryklę jos turi? O šaldytuvą?“ Moteris atsakė, kad seserys dar nieko neturi. Ir tada jis nusprendė ne parduoti, bet viską mums padovanoti! Fantastika!
Birželio pabaigoje ta moteris suorganizavo dar vieną labdarą. Prekybos centrai Škotijoje šešis kartus per metus daro akcijas – dalina negendančius maisto produktus. Ji nuėjo į vieną prekybos centrą, pasikalbėjo su vadybininku, ir jie mielai sutiko paaukoti. Tą kartą buvo surinktos 56 dėžės maisto: arbatos, riešutų, konservų, cukraus, makaronų, o parduotuvė dar pridėjo kelias dėžes vaisių. Skautai viską supakavo ir atvežė į mūsų vienuolyną.
Žmonės nešė, aukojo, dovanojo, o mes visą labdarą krovėm ilgame vienuolyno koridoriuje. Matydami tiek daug suaukotos labdaros, žmonės vieni už kitus labai džiaugėsi ir linkėjo, kad viskas sėkmingai pasiektų Lietuvą. Mūsų bičiulis Hju jau buvo ir konteinerį užsakęs, tik neįsivaizdavau, kaip reikės viską į jį sukrauti. Bet Hju ir vėl mums pagelbėjo. Sekmadienį nuėjo į bažnyčią, pasikalbėjo su klebonu, o šis po šv. Mišių per skelbimus pasakė: „Karmelyje vienai sesytei labai reikia vyriškų rankų. Kas galit, ateikit rytoj prie vienuolyno 10 val. ryto.“ Negalėjau patikėti: susirinko apie dvidešimt įvairaus amžiaus vyrų ir vos per valandą viską sunešiojo. Atsimenu, žmonės džiaugėsi, kad galėjo pagelbėti, o aš dėkojau Dievui ir stebėjausi, kaip nuostabiai Jis viską sutvarko!
Įsikūrusios Lietuvoje ir toliau neapleidote labdaringos veiklos, burdama Škotijos žmones dovanojimui, dalijimuisi…
Kai jau gavom leidimą steigti vienuolyną ir pradėjom po truputį kurtis, kartu ėmėm galvoti, kaip pagelbėti vargingiausiems kaimo žmonėms. Nuo 1998 iki 2004 m. kas savaitę išdalindavom po 120 krepšių maisto, jį pirkdavom už Škotijos žmonių mums suaukotus pinigus. Vienai šeimai paprastai duodavom vieną krepšį, daugiavaikės gaudavo po du. Žmonės dėl tų krepšių ateidavo pėsti net iš Vilkijos – apie 11 kilometrų. Vėliau tokios labdaros poreikis po truputį ėmė mažėti, žmonėms atsirado daugiau darbų, o kai nuo 2004 m. lietuviai pradėjo važiuoti uždarbiauti į užsienį, tokia labdara tapo nebereikalinga. Nuostabu tai, kad, užsidirbę užsienyje, kai kurie iš jų grįždavo į vienuolyną su auka, sakydami: „Čia jums už tuos krepšius, už pagalbą.“
Man išties labai rūpėjo, kad žmonės gautų pagalbą, labai džiaugiausi, jei galėdavom kažkuo jiems padėti.
Į Lietuvą iš Škotijos tada važiavo ne tik konteineriai, bet ir žmonės, kurie darbavosi be jokio atlygio.
Taip, tikrai. Didžiausias mūsų pagalbininkas buvo mūsų bičiulis Hju. Anuomet jis sugebėjo ne tik visus darbus padaryti, bet dar ir draugų atsivežti! Kartą važiavom su juo Glazge, sustojam prie šviesoforo, o jis žiūri: šalia stovinčioje mašinoje sėdi jo draugas. Pravėręs langą Hju klausia: „Bertai, nori važiuoti į Lietuvą?“ – o Bertas buvo geras santechnikas ir elektrikas. Šis sako: „Kodėl ne, važiuojam!“ Vėliau man pats sakė, kad tuomet nelabai suprato, kodėl ir kur važiuoja!.. (Juokiasi) Bet jie abu atvažiavo ir viską mums toje klebonijoje sutvarkė.
O ar Jūsų bičiulis Hju turėjo kokių nors ryšių su Lietuva?
Ne, tik per mane. Bet jis labai mylėjo Mariją, o Lietuva – Marijos žemė. Mudviejų bičiulystė gimė per daržą… Dvejus metus iki visų šių įvykių aš prižiūrėjau mūsų vienuolyno daržą. Hju gyveno šalia vienuolyno, o jo daržas buvo greta mūsiškio. Jeigu kas pas jį neužderėdavo, duodavau iš mūsų daržo, o jeigu kas nors pas mus neužaugdavo, pasidalindavo jis. Kaimynas dažnai ateidavo nešinas dėže daržovių dovanų arba tiesiog pasitarti, kaip ką geriau sodinti ar auginti. Jei reikėdavo, Hju mums mielai kai ką paremontuodavo, padažydavo. Iki pensijos jis dirbo traukinio mašinistu, o kai atsirado daugiau laiko, pagelbėdavo mums vienuolyne. Kaip sakau, visi moterų vienuolynai turi savo šv. Juozapą!
Į Lietuvą jis važiavo savo iniciatyva, savo lėšomis. Kartą pasakė: „Mano brolis kaip tik dabar Lenkijoje, moko ten anglų kalbos, nuvažiuosiu jo aplankyti, užsuksiu į Lietuvą, pats viską apžiūrėsiu, tada žinosiu, kuo galėsiu būti jums naudingas.“ Taip ir padarė. Atvažiavęs apžiūrėjo vietą, kleboniją, padarė nuotraukų, o grįžęs į Škotiją, pradėjo planuoti, kaip viską įrengti. Visą mums reikalingą santechnikos įrangą Škotijoje jis nupirko už savo pinigus, o jo draugas viską prijungė. Tai buvo nuostabu!
Hju mirė prieš aštuonerius metus, bet jo šeima ir toliau mus palaiko. Prieš ketverius metus jo sūnus buvo atvažiavęs mūsų aplankyti, norėjo pats pamatyti, kur jo tėvas tada važiavo ir kaip čia viską savomis rankomis padarė.
Jūsų ryšys su Lietuva užsimezgė per Kauno arkivyskupiją. Ar todėl ir vienuolynas atsirado būtent Kauno rajone, Paštuvoje?
Leidimą čia įsikurti ir statyti vienuolyną davė kardinolas V. Sladkevičius. Šita vieta jau nuo seno buvo susijusi su bažnyčia ir vienuoliais.
Nuostabu, kad gija nenutrūko ir dabar čia meldžiatės jūs – seserys karmelitės. Vienuolyną pradėjote steigti trise, kaip gausėjo jūsų bendruomenė?
Kaip sakiau, pradėjome trys seserys iš Didžiosios Britanijos, vėliau prie mūsų prisijungė dar trys: viena sesutė iš Airijos, kita iš Kroatijos ir dar viena iš Škotijos. Be to, buvo penkios kandidatės lietuvės. Nors klebonijos antrajame aukšte Hju mums buvo įrengęs nedidukus kambarėlius, bet jau vargiai ten tilpom.
Ir tuomet ėmėte galvoti apie naująjį vienuolyną?
Taip, su vyskupo S. Tamkevičiaus paraginimu. 1995 m., per adventą, atvažiavo vyskupas į parapiją, o paskui užėjo pas mus pavalgyti. Besikalbant jis man ir sako: „Nelauk, statyk dabar.“ Statyti dabar? Juk mes neturėjom pinigų, o tuomet dar ir per bankų griūtį daug buvom praradusios.
Iš pradžių galvojom renovuoti mūsų medinį namelį, tačiau tam vis tiek reikėjo projekto. Po vyskupo paraginimo, 1996 m. sausį pradėjom ieškoti architekto. Viena architektų firma mums padarė tikrai gerą projektą, bet aš įsivaizdavau truputėlį kitokį. Atsimenu vieną epizodą. Atvažiavo architektas apžiūrėti būsimo vienuolyno vietos – čia, kur dabar stovi vienuolynas, anksčiau buvo pieva, pavasarį labai gražiai žydėdavo lubinai. Buvo žiema, lauke 26 laipsniai šalčio, užėjom į kleboniją sušilti. Prieangyje pas mus tada buvo zakristija, dieną joje priimdavome svečius, o vakare nuleisdavom stalą, atremdavom prie durų ir ištiesdavom lovą, kurioje aš miegodavau. Tąkart architektui pasiūliau kėdę atsisėsti, o ta sulūžo! (Juokiasi) Kava vaišinau stiklinėje, nes neturėjom puodelių. Name buvo labai šalta, todėl pasiūliau net nenusivilkti palto. Žmogus matė, kad labai kukliai gyvenam ir natūraliai paklausė: „O kas jus remia?“ Sakau – „Dievas.“ Jis žiūri į mane ir vėl klausia: „Gerai, Dievas, bet kas jus remia – asociacija, kongregacija, kas?“ Sakau: „Niekas, tik Dievas.“ Jis žiūri į mane ir turbūt galvoja: „Šita vienuolė visai išprotėjusi: nori statyti vienuolyną be pinigų…“ (Juokiasi)
Bet Dievas iš tiesų rėmė…
Čia labai įdomu! Pinigų tada iš tikrųjų neturėjom. Tačiau Dievas ir vėl viską sutvarkė! Škotijoje viena mano draugė kiekvieną savaitę už svarą pirkdavo po loterijos bilietą ir vieną kartą, vasario mėnesį, laimėjo 60 000 svarų! O kitą kartą, tų pačių metų spalį – dar 60 000! Ir visus tuos pinigus ji paaukojo mums!
Kiek vėliau paskambino kita mano draugė iš Škotijos ir paklausė: „Kaip sekasi?“ Atsakiau, kad statybos sustojo, nes nebeturim pinigų… „Kiek tau reikia?“ – paklausė. Pasakiau, kad nežinau – kai kas nors paremia, tai ir judam į priekį. Tada ji mums atsiuntė 30 000 svarų, o vienuolyno užbaigimui – dar 150 000! Įdomiausia, kad visi tie pinigai buvo iš loterijų! Pasirodo, jos mama tuos pinigus buvo laimėjusi per futbolo lažybas ir prieš mirtį paliko dukrai, o ji nusprendė paaukoti mūsų vienuolynui.
Tuo metu Škotijoje kaip tik jungėsi du karmelitų vienuolynai ir pardavinėjo nebereikalingą turtą. Dalis iš gautų pinigų buvo skirta ir mums.
Sunku patikėti – iš loterijų!
Reikia tik pasitikėti Dievu…
Tada ateina ir pagalba, ir palaikymas…
Taip. Dar mus palaikė ir ordino generolas. Kol vyko statybos, jis porą kartų buvo atvažiavęs į Lietuvą: apeidavo, apžiūrėdavo, patikrindavo viską. Kai jau įsikėlėm, jis dar du kartus buvo atvažiavęs mūsų aplankyti. Jis buvo super! Dabar jau amžinatilsį. Beje, savaitę prieš mirtį dar spėjau su generolu pasikalbėti, nors jis jau sunkiai kvėpavo ir mažai šnekėjo. Paskambinau ir pasakiau: „Sveiki, čia Marija Juozapa iš Lietuvos. Noriu už viską padėkoti ir pasakyti, jog mes už Jus meldžiamės.“ Jo pirmas klausimas buvo: „Kaip seselės?“ Atsakiau, kad viskas gerai. Tada jis paklausė: „Ar dar kažko reikėtų?“ – „Nieko, tikrai nieko, tik norėjau, kad žinotumėt, jog mes meldžiamės už Jus.“ O jis pasakė: „Taip, daugiau nebegalėsiu jums pagelbėti, bet aš laiminsiu jus iš dangaus.“ Man ašaros pradėjo riedėti, sulig tais žodžiais ir atsisveikinom. Po savaitės jis mirė.
Na, o kuriais metais įsikėlėte į naująjį vienuolyną?
1996 m. spalio 1-ąją – šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresės dieną buvo padėtas kertinis akmuo, 1999 m. prieš pat Kalėdas įsikėlėm, o 2000-ųjų rugpjūčio 15 d., per Žolinę, vienuolynas pašventintas. Tai, ką Dievas padarė, buvo stebuklas!
Jūsų vienuolyno pastatas yra neįprastos formos. Įdomu, kodėl nusprendėte, kad vienuolynas turėtų būti apskritas?
Toks buvo mano supratimas. Norėjau, kad vienuolyno centras būtų Kristus, kad bažnyčia būtų centras, o mes – aplink ją. Tačiau neįsivaizdavau, kaip tą padaryti. 1996 m. jau buvau pradėjusi burti pasauliečių ordino narius: iš pradžių jų buvo vienas, vėliau – penki, dar vėliau – septyni, o rugsėjį jau turėjom 13. Tarp jų buvo viena moteris, kuri žinojo mano projekto viziją ir vieną dieną man pasakė: „Mano vyras statybininkas, gal jis gali kaip nors tau padėti?“ Taigi, su juo susitikau ir pasidalinau tuo sumanymu. Kitą dieną jis man paskambino ir pasakė: „Šiąnakt sapnavau, kad vienuolynas turėtų būti apskritas.“ Sakau – „Fantastika!“ Jis pažinojo kaunietį architektą Regimantą Andriuškevičių, kuris mums ir suprojektavo tokį vienuolyną. Projekte pastato centras buvo Kristus, tabernakulis, Švenčiausiasis Sakramentas, todėl, eidamas iš bet kurios pusės, gali visada Jam nusilenkti.
Taip pat labai norėjau, kad turėtume fontaną, kad visad tekėtų skaidrus vanduo – kaip Dievo gyvojo vandens simbolis, o priešais jį – Švenčiausiasis Sakramentas. Statyti pradėjom 1996 m., baigėm – 2000-aisiais. Visus tuos metus R. Andriuškevičius pats ir prižiūrėjo statybas. O kiek jisai triūso įdėjo! Tikrai nebuvau mačiusi tokios kantrybės ir ramybės kupino žmogaus.
Ir steigimas, ir statybos – didelis iššūkis. Iš kur tiek jėgų?
Kai jauti pasitikėjimą Dievu, tavęs niekas neišbalansuoja. Vienu metu tikrai buvo nelengva, bet, matyt, tai buvo iš Dievo ir turėjau ištverti. Vieną naktį atsitiko nuostabus dalykas. Pamenu, žvelgiu į Nukryžiuotąjį, trečia valanda nakties, o galvoje mintys ratu sukusi apie viską, kas čia vyksta, kaip man tai ištverti, ir staiga tarsi girdžiu, kaip Jėzus sako: „Žiūrėk, kur mane padėjo už tai, kad dariau gera!“ Tą akimirką manyje atsirado tokia stiprybė! Ir kartu visiškas pasitikėjimas. Greitai nubraukiau ašarą ir jau kitą rytą vaikščiojau su plačiausia šypsena veide… (Juokiasi) Ta akimirka man suteikė visišką pasitikėjimą Dievu. Jeigu būčiau lengvai viską gavusi, turbūt nepasitikėčiau Juo taip, kaip dabar pasitikiu. Juk tuo metu neturėjau nieko, vien tik Dievą, vien tik Jį! O jeigu Jis nori, bus taip, kaip turi būti, ir niekas to nesustabdys. Niekas.
Išties, Jūsų vienuolynas – Dievo dovana Lietuvai. Nuostabu, kad yra vieta, kur kiekvienas ne tik svetingai sutinkamas, išklausomas, pavaišinamas, bet gali ir pailsėti nuo kasdienio bėgimo, pasaulio reikalų, gali sustoti, nurimti, melstis su seserimis arba tiesiog klausytis tylos…
Tai tikrai Dievo dovana, čia tik Dievo darbas, Jo stebuklas! Ne aš tuos namus pastačiau, bet Dievas, aš tik buvau Viešpaties asiliukas.
Šitie namai, kaip Jūs gražiai vadinate vienuolyną, daugeliui žmonių iš tiesų buvo ir yra dvasios namai…
Taip, Dievo valia jie turėjo čia būti, Dievas norėjo ir davė. Iš tikrųjų, kiek žmonių čia atvažiuoja, visada būna patenkinti. Tai absoliučiai Dievo dovana, nuo manęs niekas nepriklauso. Dievas tau duoda, kad tu duotum kitiems. Todėl didžiausias mano troškimas – kad žmonės pasitikėtų Dievu. Jis myli mus visus, laiko mus savo rankose – turime žinoti, kad niekada nesame vieniši. Niekada. Kartais gali atrodyti, kad griūna visas pasaulis, bet Dievas yra. Tik pasitikėk Juo ir nesirūpink.
Publikaciją parėmė 
