Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1896 m. Teodoras Herclis paskelbė sionizmo pagrindus paklojusią knygą „Žydų valstybė“.

Pirmiausia trumpai apie autorių. Jis gimė ir užaugo Budapešte. Nuo pat vaikystės buvo linkęs į literatūrą, Kai šeima pervažiavo į Vieną, čia Teodoras baigė teisės studijas. Apsigynė disertaciją teisės srityje. Tačiau susidūrė su liūdna tikrove, kad žydui tapti teisėju tuometinėje Austrijoje nebuvo galimybių. Nusprendė, kad visą laiką skirs literatūrai. Tačiau Dreyfuso byla ir Europoje sustiprėjęs antisemitizmas sąlygojo lūžį jo pasaulėžiūrai. Todėl jis ėmėsi rašyti knygos apie žydų likimą ir perspektyvas. Taip gimė „Žydų valstybė“.

Verta atkreipti dėmesį, kad šią labai įtakingą knygą tesudarė šešiasdešimt trys puslapiai. Herclis teigė, kad žydams būtina sukurti savo valstybę. Konkrečiai jis nenurodė, kur ta valstybė turi būti sukurta, kaip realias galimybes jis paminėjo Argentiną ir Palestiną. Autorius išsakė viltį, kad antisemitizmo siautėjimo laikais atsiras įtakingų politikų ir verslininkų, kurie supras Žydų valstybės įkūrimo būtinybę.

Knygoje taip pat siūlomas sukurti dvi bendruomenes: Žydų bendruomenę ir Žydų kampaniją. Pirmoji susitelktų į mokslinę ir politinę valstybės sukūrimo pusę, o antroji rūpintųsi praktiniais reikalais. Pirmiausia į naują valstybę turėtų keliauti nuskurdę žydai, kurie dabar yra atsidūrę beviltiškoje situacijoje. Jie pradėtų verstis žemdirbyste, kelių tiesimu. Palaipsniui būtų sukurta ekonomika, kuri taptų patraukli ir kitiems žydams, net ir tiems, kurie šiuo metu gyvena pertekliuje. Autorius ragino visus žydus pritarti jo planui ir jungtis į minėtas bendruomenes. Taip pat jis manė, kad, susikūrus Žydų bendruomenei, jos atstovai galėtų pradėti derybas su pasaulio lyderiais dėl teritorijos Žydų valstybei.

Šios idėjos buvo sutiktos nevienareikšmiškai. Religingi judėjai griežtai kritikavo Herclį, teigdami, kad Šventraštis draudžia grįžti į Palestiną, kol tiesiogiai neįsikišo Kūrėjas. Kita vertus, dauguma žydų palaikė Herclį ir jau netrukus buvo sušauktas pirmasis Pasaulinis sionistų kongresas.

1993 m. ekskomunistas Algirdas Mykolas Brazauskas laimėjo pirmuosius visuotinius LR Prezidento rinkimus.

Tai buvo pirmieji rinkimai per visą Lietuvos istoriją, kai šalies vadovas buvo renkamas visuotiniu balsavimu. Kartu tai buvo itin svarbus apsisprendimas, kiek Lietuvos žmonės pasiryžę atsisveikinti su sovietine praeitimi ir kurti vakarietišką visuomenę. Rinkimuose dalyvavo du kandidatai, kurie labai simboliškai atstovavo „išsaugojimo“ ir „išėjimo iš sovietmečio“ alternatyvoms. Buvęs Pirmasis LKP sekretorius Algirdas Mykolas Brazauskas garsėjo kaip pragmatiškas politikas, kuris vengia radikalių sprendimų. Jis vadovavo okupantų primestai marionetinei valdžiai Lietuvoje, tačiau sugebėjo sukurti  santykinai savarankiško politiko reputaciją. Kelis kartus jis žengė svarbius žingsnius, pasipriešindamas Kremliaus direktyvoms. Pavyzdžiui, jis buvo vadinamas Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo Sovietų sąjungos komunistų partijos iniciatoriumi. Taip pat jis bandė dalyvauti dialoge su Lietuvos Sąjūdžiu, stengėsi išlaviruoti tarp Kremliaus ir Sąjūdžio pozicijų. Jo sukurta Lietuvos demokratinė darbo partija, kuri buvo ne kas kita, kaip Lietuvos komunistų partijos „perdažymas“, labai sėkmingai pasirodė 1992 metų Seimo rinkimuose ir ten turėjo absoliučią daugumą. Prieš Prezidento rinkimus A. Brazauskas buvo laikomas neabejotinu favoritu.

Jam iššūkį metė buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Stasys Lozoraitis. Simboliška, kad jo tėvas buvo Lietuvos diplomatinės tarnybos užsienyje vadovas po Lietuvos okupacijos ir nuosekliai kovojo už tai, kad nebūtų pripažinta okupacinė valdžia. Stasį Lozoraitį rėmė Lietuvos Sąjūdis. Nors buvo galima matyti ne vieną pozicijos išsiskyrimą tarp S. Lozoraičio ir Sąjūdžio lyderio Vytauto Landsbergio, tačiau pastarasis pasiryžo „nuimti“ savo kandidatūrą ir parėmė S. Lozoraitį. Beje, pastarojo rinkimų štabo vadovas buvo būsimas Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.

Lietuvos žmonės aktyviai dalyvavo rinkimuose – balsavo beveik aštuoniasdešimt nuošimčių gyventojų. Kaip ir tikėtasi, pergalę šventė Algirdas Brazauskas, kuris surinko 60 procentų visų balsų. Nors jo pergalės teisėtumas nekėlė abejonių, tačiau buvo nusiskundimų, kad daug kur Lietuvoje rinkimuose ekskomunistinė valdžia aktyviai naudojo „administracinį resursą“.

A. Brazauskas laimėjo praktiškai visoje Lietuvoje, išskyrus Kauną ir Kauno rajoną. Tai buvo impulsas Kaune surengti įspūdingą politinę akciją – „Kauno prezidentas – S. Lozoraitis“. Ši akcija gerokai sunervino politinę valdžią.

2003 m mirė klonuota avis Doli, sulaukusi šešerių metų amžiaus.

Avis Doli populiarumu pralenkė iki tol garsiausią gyvūną – šunį Laiką, pabuvojusį kosmose. Pirmą kartą sėkmingai klonuoti gyvūną – avį – pavyko 1996 m. liepos 5 d. Roslino institute, Škotijoje. Tiesa, iš pradžių ji buvo koduotai vadinama „6LL3“. Vėlesnis vardas buvo pasiūlytas ūkininko, kuris prižiūrėjo jos gimimą. Ji buvo pavadinta Doli, amerikiečių aktorės Dolly Parton garbei (avis buvo klonuota iš tešmens ląstelių). Kaip pranešama oficialioje ataskaitoje, avies mirties priežastis – progresuojantis plaučių uždegimas.

Beje, šuo Laika taip pat žuvo per eksperimentą kosmose, nes tuomet dar nebuvo žinoma, kaip susigrąžinti kosminį laivą į žemę.

Comments are closed.